Ir dideli dideli - Ubago kąsniai
Įtikti ... ?
Patikti ... ?
Kas slypi tame ?
Kodėl taip ... ir keistai,
Sudėliojamos paprastos mintys?
Ir kam tarp eilučių, kažką tai palikti?
Tarsi norėtumei dar ir kažkam, pasakyti kažką.
Nors puikiai žinai, kad tai, sunkiai skaitoma.
Kad sukuri, ko dar nebuvo lygi šiol.
Kad laužai ... stilių,
Griauni taisykles.
Ir iššauki ugnį.
Tiesiai ir ...
Į save.
Tai kam ... ?
O ir kodėl ... ?
Toks keistas tas stilius?
Kas norima buvo, pasiekti tuom?
Numečiau tušinį ir atsilošiau krėsle. Viskas ... galvoje klaidžiojo tik chaotiška, griozdiška kažkas ... ir nieko bendro nebeturintis su tuom vaizdiniu, kuris kilo iš niekur.
Keleta akimirkų pasėdėjau šiaip, be jokios minties, jei nekreipt dėmesio į tai, kad mintys vis dar bandė už kažko užsikabinti. Nors jau tiksliai žinojau, kad to, daryti nebeverta ir laikas nutraukti tas isteriškas paieškas. Nes tai ... paprasčiausiai dingo. Nebėra.
Su tokia paskutine mintimi, pakilau iš krėslo ir patraukiau link virtuvės. Kur ruošiausi pasidaryti stiprios kavos puodelį.
Eidamas užkliuvau už kavos staliuko, nusikeikiau ir stabtelėjau. Permečiau akimis kambarį, skendintį prietemoje. Kurį laiką žvilgsnis lyg magnetu buvo prilipęs prie mano rašymo kampo, bet tarsi vydamas pats save, nuo jau maniakiškos minties - grįžti atgal, pasisukau ir patraukiau virtuvėn.
Tačiau priėjęs koridoriaus link vedančią kambario nišą, apsisukau ir grįžau į savo rašymo kampą. Palinkau ties stalu, rankomis atsiremdamas į jį ir dar kartą perskaičiau tai, kas buvo palikta popieriuje.
Sustojau ties eilutėmis, kurios mane nuteikė kiek linksmiau ir lyg atrakino duris iš ten, kur dar kažkaip buvau pastrigęs.
Kad sukuri, ko dar nebuvo lygi šiol.
Kad laužai ... stilių,
Griauni taisykles ...
Dabar, man viskas tapo aišku. Nusišypsojau ir tarsi atsistūmiau nuo stalo.
Apsisukau eiti bet ... lyg pagal muzikos ritmą, apsisukau stalo link vėl.
Grybštelėjau nuo stalo cigaretes ir jau lyg valso ritme, stengdamasi nebeužkliūti už nieko, lengvais sūkiniais, nešiausi virtuvėn. O veidu slydo šypsena, vis platyn ir ir platyn.
Virtuvės tarpduryje sustojau, atsirėmiau į staktą.
Kas slypi tame ?
Kodėl taip ... ir keistai,
Sudėliojamos paprastos mintys?
Ir kam tarp eilučių, kažką tai palikt ...?
- Te bobut ir dešimtinės ... - praslydo mintis, dar daugiau prajuokinusi mane. Kuri savaime, kažkaip, sustatė viską į savo vietas. Nes atsakymas jau buvo ! Mano atsakymas ir man pačiam ...
Pažvelgiau link lango virtuvės gilumoje, kuris buvo išpuoštas mėlynų žvaigždžių girlianda jame, o rėmai bėgančia įvairiaspalve girlianda, perpinta imitacine eglės juosta.
Artėjantis Kalėdų metas ...
Gražu ... Naktis už lango ... Ir tos švieselės lange ...
Išsitraukiau cigaretę. Pokelį neskubėdamas įsikišau į džinsų užpakalinę kišenę.
- " Ir kam tarp eilučių, kažką tai palikt ...? " - lyg aidas pasikartojo mintis.
- Na ... O jei rimtai ... Kam ? - tarsi pats savęs paklausiau mintyse, sukdamas tarp pirštų cigaretę.
Kadangi, atsakymo niekas nedavė, o ir negalėjo duoti ... Patraukiau link arbatinio. Prisiartinęs smagiai pliaukštelėjau per jungiklį ir ėmiau ieškoti žiebtuvėlio po kišenes, o pats bandžiau kažką įvelgti už lango naktyje. Nors apart kaimynų namų languose degančių girliandų ... nieko nesimatė.
Spragtelėjau žiebtuvėliu, prisidegiau cigaretę. Kurį laiką žiūrėjau į liepsną. Kokio velnio ir pats nežinau. Tiesiog žiūrėjau į liepsna, kuri karts nuo karto linkteldavo.
Išgirdau, kad vanduo arbatinuke artėja link virimo ir užgesinau žiebtuvėlį.
Pasiekiau kavą, cukrų. Pasiėmiau kavos puodelį. Jį pavartęs kiek, padėjau į vietą ir pasiėmiau puodelį skirtą arbatai. Ten įmečiau keturis šaukštelius kavos, tris cukraus ir ėmiau maišyti.
Bet čia pat viską mečiau, nusitvėriau ant virtuvinio stalo gulėjusį rašiklį, blonknotą ir skubiai ėmiau užsirašinėti.
Niekuomet netikėkit,
Kuomet poetai,
Verkia.
Ir tais,
Kur siūbauja,
Kokia sunki - rašytojo dalia.
Nes visa tai,
Tik bjaurios ... kaukės.
Savimylos įsimylėjusio save.
Nes tas,
Kurs žino žodį ...
Žodžio,
Iš savęs ...
Niekad nespaudžią.
Ir niekuomet nelauks,
Kol jį ... kas nors, kur nors ... pagirs.
Jis kaip ir voras - tyliai,
Kantrai, savo tinklą audžia.
Ir ne todėl, kad jį, kažkas tai turi pamatyt.
Todėl ...
Kartojuosi,
Dar ir dar kartą ...
Niekuomet netikėkite,
Kuomet poetai verkia.
Ir tais,
Kur siūbauja,
Kokia sunki yra rašytojo dalia.
Nes visa tai,
Tik bjaurios ... kaukės.
Savimylos,
Įsimylėjusio save.
Viskas ... Taškas ... Finita ...
Nutrenkiau rašiklį ant stalo, o blonknotą, kiek stumtelėjau nuo savęs. Ir pats savimi, šiek tiek, žavėjausi.
Pažvelgiau dar kart pro virtuvės langą. Ten, už jo ... baltavo.
Sniegas ...
Krito dideliais kąsniais sniegas, kuris mane mestelėjo kažkur labai, labai toli, atgal į vaikystę. Į tokią pat tamsią naktį ir ... didelių sniego kąsnių, kuriuos tėvas, kažkodėl vadindavo - Ubago dribsniai - laiką. Laiką ... prieš Kalėdas. Kai manyje, dar nebuvo užmuštas tikėjimas Seniu Šalčiu.
Ir dabar ... Po tiek metų vėl.
Naktis ... Prieš Kalėdas ... Ir dideli dideli - Ubago kąsniai.
Pasiėmiau puodelį su kava ir patraukiau savo kambario link, kur buvo mano ... rašymas.
Apie ką ??? Velniai žino.
Bet ten buvo dar ir tai, ko aš dar nežinojau, bet buvau tikras, kad ateis laikas ir tai ... atsiguls ant popieriaus. Tokio pat balto, kaip ir tas sniegas, kuris dabar krito už lango.
