Nebus kelionės per kopas

( Iš ciklo Juoziliada )

Kuomet grįžau į kavinę, prie staliuko, už kurio sedėjo mano senasis gyvenimo išminties lobynas Juozas, pamačiau, kad jo akys žybsėjo kaip velniuko, kuris dar ir tyliai kikeno slėpdamasis už puspilnio bokalo alaus.

- Na kas ? Kas vėl, tave taip linksmina ? - paklausiau jo sėsdamasi už staliuko.

Juozas nieko neatsakydamas ir toliau liko su pakeltu bokalu, tik jo žvilgsnis išslydo už lango, kur gatve, nuo mūsų tolo puikaus sudėjimo ir nuostabaus kūno savininkė.

- Na ... Ir kokio velnio tylim ? - dar kartą perklausiau Juozo.

Tačiau, manasis prietelis, tartum būtu negirdėjęs jokių klausimų ir toliau tęsė savo stebėjimus anapus lango. Todėl ir aš, tarsi išslydau iš kavinės, paskui Juozo žvilgsnį, ir jau dabar dviese gėrėjomės tuom, kuo neįmanoma buvo ... nesigėrėti.
Tamsūs, ilgi, pečius dengiantys kiek apnuogintus pečius ir krentantys iki pat juosmens, plaukai. Liemuo ... su fantastiška talija, kuri švelniai perėjo į gracingai judančius klubus ir rodos, tekintas kojas, įrėmintas balto, smulkaus, velveto kelnėmis.

Štai, ties gatvės kampu ji sustojo. Kiek atsirėmė į šviesoforo stulpą ir pauosčiusiu rožę, iš savo rankinėlės išsiėmusi kažką pavartė rankose, įdėmiai pasižiūrėjo ir įsidėjo į bliuzelės kišenėlę. Po ko išsiėmė mobilu ir ėmė kažkam skambinti.

- Nežiūrint į nieką, tu ... turi Dievo dovaną. Kurveli tu vienas. - atsklido iki manęs Juozo balsas.

Pasisukau Juozo link ir susitikau su tuo pačiu besišypsančio velniuko akimis. Kuris nei tai kad šaipėsi, nei tai kad provokavo kažkam.

- Te tau bobut ir devintinės ... - tariau rodos pats sau ir pakėliau savąjį alaus bokalą. Ir prieš išgerdamas alaus dar paklausiau - Toks jau ir kurvelis ???

Juozas, kiek pasukiojo savą bokalą, žvilgtelėjo jo turinin ir pastatęs ant staliuko, atsilošė kėdėje susikišdamas rankas į kelnių kišenes.

Aš taip pat, gurkštelėjęs alaus, pastačiau bokalą ant staliuko.

- Va, žiūriu į tave ir tikrai žinau, kad kažkuria dalimi, tie visi reinkarnacijų skleidėjai yra teisūs.

- O be mistikos ir nusipezėjimų ... kaip nors paprasčiau ... galima ?

Juozas šyptelėjo, linktelėjo kiek į priekį ir neištraukdamas rankų iš kišenių, atsistojo. Žvilgtelėjo kavinės baro link, už kurio ėmė bruzdėti padavėja ir pasisukęs mano pusėn, kiek linktelėjęs tyliai tarė:

- Jei nori be nusipezėjimų ir mistikos ... tai alus čia brol ... šūdinas. Maunam iš čia, nes aš, kaip tas santechnikas, kuris iškankintas "Narzano", norėčiau gauti kažko padoraus, o ne myžalą, vadinama tokiu tauriu vardu - Alus.

Žiūrėjau į jį iš savo vietos, kiek pakreipęs galvą ir žavėjausi jo paprastumu. Tuo paprastumu, kuris jokiu būdu nieko nesakė, kad žmogus būtu neišsilavinęs ir neišprusęs. Anaiptol, jame nesimatė perdėto padorumo, ar puritoniško atitrūkimo nuo pagrindo, kurio dalimi buvom visi.

Pakilau ir aš iš savo kėdės, kai tuo momentu, prie mūsų, priėjo padavėja.

- Pageidausite atsiskaityti ? - paklausė ji su dirbtine šypsena lūpose.

Juozas pasisuko link jos, įdėmiai nužvelgė ir tarė :

- Ne ... Mes nepageidaujame atsiskaityti. Mes pageidaujame išeiti, bet užmokėsime už tai, ką jūs vadinate ... alumi. - ir išsitraukęs iš kišenės dešimt litų, juos padėjo ant staliuko, kuriuos kiek paglostęs pridūrė. - Gražos taip pat nereikia. Nes tai, kaip atsiprašymo mokestis, kad čia daugiau mano kojos nebus.

Kol padavėja nustebusi žiūrėjo į Juozą, kuris jau tolo kavinės išėjimo link, pabandžiau kiek pašvelnint situaciją ir tariau padavėjai:

- Atleiskite, bet mano kolega, tikrai teisus. Tai ne alus. Tai ... alaus gėrimas.

Ji buvo benorinti kažką pasakyti man, kai ją pertraukiau.

- Suprantu ... Jūs nekalta. Jūs tik ... aptarnaujanti žmones. Todėl, nei aš, nei mano kolega nesakome, kad tai jūsų kaltė dėl alaus kokybės.

- Bet alus tikrai šviežas ... kiek sutrikusi atsakė padavėja.

Dabar jau aš, susikišau rankas į džinsų kišenes ir jau nueidamas nuo jos tariau:

- Vanduo ... gali būti, kad ir buvo šviežas.

Kai išėjau lauk iš kavinės, radau Juozą berūkanti, atsirėmus į įėjimo kampą.

- Na ... Tai ką darom, bajorų vadove ? - paklausiau Juozo ir išsitraukęs cigaretes, užsirūkiau pats.

Juozas, net nepasisukdamas mano pusėn :

- Net nebūdamas orakulu, galiu pasakyti, kad šiai dienai, mūsų abiejų kelionė per kopas, eina į pabaigą.

Kiek nustebęs tokiu pokalbio posūkiu, pažvelgiau į Juozą.

- O arčiau kūno ... galima ... didysis mąstytojau. - paklausio jo išpūsdamas dūmus.

- Matai brol ... aš jau tau esu sakęs, Tu, turi Dievo dovaną. Kurios tau, tarp kitko ir pavydžių, kaip ir tavo metų. O dėl kitko, tu teisus. Velniškai teisus.

- Juozai ... Tu kur ??? Alio ... Gal grįši atgal ant Žemės ? - ir pats nusijuokiau iš Juozo tirados. - Ir kame aš jau toks velniškai teisus?

Juozas atšlijo nuo įėjimo kampo į kavinę, įtraukė keletą didelių dūmų ir apsidairė šiūkšlių dėžės. Kurios kaip ir reikėjo tikėtis ... nesimatė. Tuomet numetęs, nuorūką ant žemės, kažkaip stropiai, lyg pirmokas trintuku trintu rašalo dėmę, sutrynė ją kojos padu į nieką.

- Savęs ... neįmanoma apgauti. Galima sau meluoti ir bandyt tame mele gyventi. Bet apgauti ...

Dabar jau su šiokiu tokiu nesupratimu žiūrėjau į Juozą, bandydamas suprasti tai, ką jis pasakė.

- Na ko išvertei akis kaip veršis ? Teisus, žaltį tu vienas, kad mes kalbėdami apie moteris, dažniau priveliam visokių nesąmonių, kad tik nepasakyt paprastos Tiesos.

- Na ... na ... Tęsk.

- O Jergau šventas ... Ką dar tęst ??? Kuriam asilui, pirmoje eilėje, rūpėjo merginos ar moters intelektas ? Gal žinai nors vieną tokį ??? Parodyk ... Tikrai likčiau tau dėkingas.

- Ach štai kur ... šaknies pamatai ... - pratęsiau aš, užsitraukdamas dūmą. - Tai čia, rodos nieko naujo. Mokyklinis kursas kiek pamenu.

- Tu man smegenų nedulkink. Kursas ... mokyklinis ... Gyvenimas mūsų, rakom pastatytas ir mes visi jame, kažkodėl būtent rakom ...

- Na ... gal ne visi ? - pabandžiau pasišaipyti.

Čia Juozas pažvelgė į mane savo žvilgniu, prie kurio buvau labiausiai pratęs. Tai gilios filosofiškos akys, pilnos kažkokio tai liūdesio ir kartėlio.

- Pavydžiu aš tau. Akis žvitri, skonis superinis ir apsisukt moki, kaip tikrasis Edeno žaltys. - ištarė jis ir ištiesė ranką. - O dabar atsisveikinkim, kad nereiktu seiliotis ir aiškintis, jog moteriai ... atsakyti neįmanoma.

- Juozulia ... Tu ką rūkei ??? Kokius čia vėjus varinėji ? - paklausiau jo ir nutrenkiau cigaretę žemėn. - Tau ką ? Pamaišė, kad kažkam gėlę padovanojau ???

Juozas ženktelėjao arčiau manęs atkišęs savą ranką ir su ta pačia, juoziška šypsena, pusbalsiu pridūrė:

- Aš tave palaiminau, dar tuomet, kai tu lėkei tą gėlę įteikti, to paties linkiu ir dabar. Juk sakiau, nesu orakulas, bet neužilgo, aš tau neberūpėsiu.

Dar norėjau kažką jam pasakyti ir net žengiau žingsnį atgal nuo Juozo, kai suskambo mano telefonas.

Pakėliau pirštą aukštyn, kaip ženklą Juozui, kad tuoj atsakysiu į skambutį ir mes dar pratęsim pokalbį, o kita ranka išsiėmiau telefoną iš švarko kišenės ir nuspaudžiau atsakymo mygtuką.

- Taip ... Klausau Jūsų ...

- Čia ... Jūs man palikote savo vizitinę. Ir žinote ... netikėtai gavosi taip, kad aš galėčiau su jūmis papietauti. Jeigu jūsų ....

Juozas, nelaukdamas ilgiau nei sekundės, pridėjo pirštą prie lūpų, suokalbiškai mirktelėjo ir lengvai spūstelėjęs mano ranką, apsisuko ir neskubėdamas patraukė Gedimino prospektu.

- Ne ne ... Mano planai nėra pasikeitę. Ir tikrai, labai nustebinote, kad paskambinote. Net savotiškai pribloškėte. Stačiai staigmena vidury baltos dienos ... O kaip mes galėtume susitikti ir kur jus rasti ?

Po mano žodžių - " Kur jus galėčiau rasti ? ", pamačiau, kaip nutolstantis nuo manęs Juozas, kažką rodė nykščiu, nugaros link. Nelabai suvokdamas, ką tai turėtu reikšti ir tuo pačiu bandydamas palaikyti pokalbį, kažkokiu tai būdu, pasisukau Katedros link.

Štai tuomet, mano veidu nuslydo, o gal net pražydo nesulaikoma šypsena. Štai tuomet ... supratau tą mislingą ir nebūdingą Juozui frazę - Aš ne orakulas, bet ...

Ten, gatvės gale, atsirėmusi į šviesoforo stulpą stovėjo ....

Ledo lelijos, ledo rožės

Stiklu pasklidę, šalčio gėlės.
Tarsi, įrėmintas lange,
Paveikslas.
Kuris, kiekvieną kart ...
Gražesnis.
Nors ir alsuojantis,
Žiemos speigu.
Bet ...
Kiekvienu metu,
Toksai skirtingas, kad ...
Net ir alsuodamas žiemos speigu,
Jis traukia ir vilioja.
Paliesti ir pajausti, ten, jame ...
Išpieštas,
Ledo lelijas ir rožes.
Kurios ...
Prie žvakės,
Žvakės šviesoje,
Išbalę, lyg nuo skausmo.
Ir visiškai kitokios, kuomet ...
Jas paliečia, ryto žara.
Kai jos atgyja,
Spalvoje.
Ir rodos ...
Tuoj tuoj ims šokti.
Stebuklingą, ledo, šokį.
Ir tu pajausi, nebe ledo šaltį.
Bet tirpstantį ir nykstantį delnuose grožį.
Kuris įrėmintas, speigo dengtam lange.
Tarsi paveikslas, ledu puoštas.
Kuriame ...
Stiklu pasklidę, šalčio gėlės.
Ledo lelijos ...
Ledo rožės.

Laikas, kai laiko nebuvo

Tam tikru gyvenimo laikotarpiu, laiko kaip ir nėra. Tiksliau, tu jo net nepastebi. Gal todėl, kad esi apsuptas visokeriopos globos, o ir pats, neturi kada užsiimti, tokiuo niekniekiu, kaip laikas. Kuomet aplink viskas nauja ir nepažįstama.

O dar tas, toks varginantis darbas, kiekvienu metu išrėkti, ko tau reikia, ar kas tave erzina. Nes aplinka, kažkaip keistai nereaguoja į tavo rodomus taikius ženklus rankomis, ar akimis.

Paskui, dar vienas klausimas iškyla, kai tau juos pripratini, tuos dičkius, laiku pasirūpinti tavimi.

Na ir dar vienas, gana svarbus, reikaliukas. Tai ... bendravimas.

Jie tave kalbina, bet net žalio supratimo neturi, kad tu ... jų paukščių kalbos, nesupranti.

Ne ... Su paukščių kalba viskas tvarkoje. Paukščių kalbą tu supranti, ir ji tau aiški, bet va tie ... Keistoki kažkokie. Nors negalima pasakyti, kad visiškai kvaili. Iš jų pusės, taip pat yra šiokios tokios pastangos. Nes labai dažnai kartoja, ypač, vieną žodį - Mama ... Mama ... Mama ...

Aišku, jis nėra sudėtingas. Tačiau, neskubu jo ištarti, kad nepakliūti į nepatogią padėtį, dėl to žodžio prasmės nesupratimo. Nors, kažkokių slaptų minčių, visuomet kildavo, kai tas ... Mama ... tai vienas iš jų, kuris pasirodydavo dažniausiai.

Na ... ta prasme, kad tas ... turėjo tai, ko man reikdavo, kai norėjau valgyti ir visuomet kišdavo savo kūno detalę, kurioje buvo toks puikus nektaras ... O ir pati detalė, buvo tokia ... nieko. Didelė, šilta ... Net miegot ant jos, buvo labai patogu ir gera.

Buvo ir dar vienas ... ateivis. Bet tas, paprastai, pasirodydavo retai, o ir valgyt iš jo ... niekada.

Nors negaliu pasakyti, kad anas, manim nesirūpino. Rūpinosi. Bet ... lyg ir per jėgą, lyg ir nepatenkintas. O ir dažniausiai naktį. Gal jis ... koks lunatikas?

Taigi. Iš viso to, supratau, kad žodis - Mama, yra pakankamai draugiškas ir ne toks lėkštas, kaip kitas, kuris skambėdavo kur kas rečiau - Tėtė.

Ir kai pirmą kartą pasakiau - Mama ... pamačiau, kad tie dičkiai, labai apsidžiaugė. O labiausiai tai tas, kuris duodavo save valgyti ir leisdavo ant jo miegoti.

Tai ir padariau išvadą, kad Mama ... tai draugas. O man, toks draugas, visai patiko ir nusprendžiau, kad tegul jau taip būna, vadinsiu tą draugą - Mama. Nors visko gali būti, kad tai, tik toks keistas vardas.

Bet čia ir prasidėjo sunkumai. Tas mano naujas draugas, vardu Mama, ėmė tarškėti be perstojo. O kartais, tas tarškėjimas pavirsdavo į kažką, kas primena paukščių čiulbėjimą, kuris taip skaniai užmigdo.

Tačiau, tuo pačiu metu, jau ir kitas dičkis, ėmė vis dažniau kartot tą keistą žodį - Tėtė ...

Sakykit, juk tai toks paprastas ir nesudėtingas žodis - Tėėėė ... tėėė. Tėtė ... Tėtė ...
O kokia jo prasmė? Ką jis reiškia? Gal ... naktinis aptarnaujantis persionalas ? Ne ... Nesąmonė. Nes tą patį, kartais, sakydavo ir mano draugas Mama. O kartais, net abu pasilenkę virš manęs, kartodavo tą patį žodį ir kažko laukdavo iš manęs.

Bet aš juk, ne pirštu darytas vaikis. Stebėjau viską ir bandžiau išsiaiškinti, kas čia aplink mane dedasi, ir kas yra kas.

Vienu metu, pastebėjau, kad tas dičkis, labai dažnai apkabina mano draugą Mamą, o tas draugas Mama, net nesipriešina.

Tiesa ... vos nepamiršau.

Dabar žinau, kodėl tas dičkis, buvo vadinamas tik ... Tėtė. Nes vieną kartą, kai aš jau buvau ką tik pavalgęs savo draugo Mamos ir galvojau kaip čia skaniai pamiegoti ... pamačiau, kaip tas ... na tipo Tėtė, taip pat nusitvėrė mano draugą ir ėmė minkyti tą mano draugo kūno dalį, kurią, paprastai aš valgydavau. Ir kol jis glostė ir kitaip su ja žaidė, mano draugas Mama buvo net labai patenkintas. Jis buvo užsimerkęs ir šypsojosi. Na ... visai kaip kad su manim, kai aš jį valgydavau. Bet kai tas dičkis, pabandė valgyti, kaip aš ... mano draugas Mama, kažką piktai pasakė, parodė pirštu į mane ir jį atstūmė.

Va tuomet ir supratau, kad Tėtė ... tai tik ... mano draugo draugas.

Bet ten su jais, kažkas ne taip. Tiksliau, ne viskas ten pas juos paprasta. Nes tas mano draugo draugas ... turėdavo klausyt mano draugo Mama.

Na ... ta prasme, jis taip pat kažkokiu tai keistu būdu, priklausė nuo mano draugo Mama.

Nors kartais ... Kartais tas dičkis, pagaudavo mano draugą Mama ir po kiek laiko parsiversdavo. Na didelis jis toks ... buvo. Ir turbūt labai stiprus.

Mano draugas Mama, dar kiek priešindavosi, bet paskui, tik kažkaip keistai šūkčiodavo. Ir kas įdomiausia, jau paskui ... mano draugas Mama, glostydavo savo draugą ir vadindavo jį - Tėtė.

Matomai jam patiko tas dičkis, nors ... dar kiek vėliau, mano draugas Mama, jau sėdėdavo ar tiesiog gulėdavo, o tas dičkis, turėjo viską daryt už mano draugą. Ta prasme, jau jis dažniau ateidavo prie manęs. Net nešiodavo. Kažką bumbėdavo nešiodamas, lyg aš jį suprasčiau.

Tad priėjau išvados, kad ir jis, gali būti man kaip draugas. Bet tik, mano draugo Mama - draugas. Nes man nepatiko, kad ir jis taikosi mano draugą valgyti. O dar tas ... toks keistas mano draugo pargriovimas ... nesvarbu, kad mano draugui tai patiko.

Vienu žodžiu. Vieną dieną ... Ėmiau ir pasakiau, tą žodį - Tėtė.

Gal tai ir buvo mano klaida. Nežinau. Bet naudos, tikrai iš to buvo. Nes dabar, po to kai pasakiau tą keistą mano draugo draugo vardą ... nežinia iš kur, atsirado ir daugiau dičkių. Matyt mano draugų draugai.

Tik labai jau įkyrūs ...

Vienas dičkis, kuris kažkuom panašus į mano draugą Mama, na turėjo tas valgomas dalis kaip ir mano draugas, bet niekada neduodavo. Bet jis ir buvo įkyriausias. Nes pastoviai lysdavo prie manęs ir vis čirškė - Bobutė ... Bobutė ... Baba ... Baaaba ... toliau kažkoks bla bla bla ir vėl ... Bobutė ...

Ir tas, manęs tampymas ant rankų pastoviai, pradžioj, net labai vargindavo. O durniausia, kad tas dičkis, mane vis stengdavosi nunešti kur nors, kokiam nors kitam dičkiui pakišti ir bla bla bla ... Kol tas dičkis, manęs nepaglostydavo, ar neįmdavo pakankamai familiariai mane plekšnoti. Tuomet ji, mane jau atitraukdavo ir imdavo supuoti, kažką čirkšdama, nuo ko man, net galva sukdavosi.
Buvo ir dar vienas dičkis. Tas ... man patiko. Net labai. Nes jautėsi, kad jis yra aukštesnio intelekto už visus. Ko neįvertino tarp kitko, kiti dičkiai, net ir mano draugas Mama.

O buvo taip.

Kai pirmą kartą pasirodė tie dičkiai ... jie visi ėmė garsiai tarškėti, kaip kokie paukščiai, kai jiems būna linksma, ar kai koks naujas paukštis prie jų atskrenda. Paskui, mano draugas Mama apsikabino kitą dičkį, kuris buvo kažkuom panašus į mano draugą Mama. Bet tas, išslydo ir prilėkė prie manęs. Pasičiupo mane ant rankų ir pasileido kažką be sustojimo čirkšti.

Keista ar ne ?

Aš jo nepažįstu, o jis taip įkyriai lenda į akis. O paskui dar ėmė lakstyt su manim, nuo vieno prie kito. Mane kaišioti jiems ir kažko iš jų reikalauti.

Garbės žodis, bučiau užbliovęs ir išreiškęs savo nepasitenkinimo protestą. Bet, visa laimė tam dičkiui, kad jis turėjo tai, kas man patiko ir galėjau žaisti su tuo. Tai tokiem kieti ir labai gražiai spalvoti kažkas, ant to dičkio kaklo. Ir jų buvo daug. Laaabai daug.

Tai va. Kol mane tąsė nuo vieno prie kito, aš turėjau užsiėmimą. Savo draugui Mama, nebuvau nei stebūklas, nei naujiena, todėl ties ja, nedaug ir užtrukau.

Prie mano draugo draugo, užsilaikėm kiek ilgiau. Bet čia, taip pat turiu pastebėti, kad ... mano draugo draugas, buvo kažkas tai tokio, ko nelabai vertino ir tas dičkis, kuris mane tampė. Nes mane laikė kiek atokiau nuo mano daugo draugo vardu Tėtė ir jam kažką tai ilgai čirškė. Net kelis kartus babandė jam pamojuoti aplink nosį. Kas mane, tikrai, labai prajuokino.

O kaip kitaip?

Juk tas dičkis, ant kurio rankų pakankamai patogiai gulėjau ir žaidžiau su gražiais daigčiukais ant jo kaklo ... buvo truputi mažesnis net už mano draugą Mamą. Bet ne ... ėmė mosikuoti draugui Tėtė palei nosį, kas aną, kiek mačiau, truputi suerzino. Va ir pagalvojau ... ot jai bus ... ot jai klius ... kai tas draugas Tėtė ... ją pasigaus ir parvers. Galės tuomet dejuot.

Bet čia reikalai pakrypo kiek kitaip, nes dičkis, mane laikęs, staiga pasisuko ir prisiartino prie dar vieno. Na to ... kuris man labai patinka.

Vienu žodžiu, tas mūsų susitikimas buvo pakankamai įspūdingas ir šiltas. Nes jis, kažkokiu būdu mane suprato. Ne taip kaip visi. Matomai iš tiesų, jis buvo kur kas aukštesnio intelekto nei visi kiti.

Kai mane kyštelėjo jam po nosimi ir kažką pakankamai įsakmiai tarė, tas ... laikęs mane ant rankų, dičkis pakėlė savo galvą ir pasižiūrėjo į mane kažkaip keistai.
Kodėl keistai ? Nagi pas jį nat nosies buvo kažkokie tai spindintys daigčiukai, kurie labai linksmai blizgėjo. O jis ... palenkęs galvą, žiūrėjo virš jų tiesiai man akis. Tokiom protingom protingom akim. O paskui iškišo savo liežuvį ir juo pamakalavo.

Va čia ir supratau. Jis ... savas. O kai dar mirktėjo akim, aš supratau ką jis norėjo man pasakyti. Todėl ir aš jam iškišau liežuvį ir dar paleidau burbulų. Nuo ko jis nusijuokė ir taip pat pabandė paleist burbulus, bet tas, kuris laikė mane ant rankų staiga mane atitraukė ir kažką piktai pasakė tam su blizgučiais ant nosies. Po ko tas, toks mielas tas iškišo liežuvį ir tam, mane laikiusiam.

Protingas. Laaabai protingas. Nes dabar ir aš supratau, kad liežuviu galima daug daugiau pasakyti, nei be reikalo leisti nesuprantamus garsus.

Aš jam taip pat, dar kartą mirktelėjau, o jis man dar kartą iškišo savo liežusvį. Bet ne visą, o taip ... draugiškai. Patį galiuką ir dar jį pajudino. Nuo ko aš nesusilaikiau ir nusijuokiau, bei suplojau kelis kartus rankomis.

Va tuomet ... jis ... ne taip kaip visi, o paprastai, lyg klausdamas. atkišo savo rankas į mano pusę. Ir aš supratau, kad jis nori pasisveikinti.

Aš su džiaugsmu sumakalavau rankom sutikimo ženklan ir atkišau savo vieną ranką, nes kita, laikiau tuos gražius daigčiukus ant to dičkio kaklo, kuris mane laikė ant rankų ir kažką burbėjo to linksmo ir protingo link.

Va čia nutiko tai, ko nesitikėjau.