Pages

Translate

Saturday 30 November 2013


Heпрекращается веками


Там ...
Высоко над головою.
Где в синеве,
Heпрекращается веками,
Кем то задуманный спектакль.
Я каждый раз,
Соприкосаюсь с чудом.
Которого словами,
Не передать.
А это ведь ...
Творение природы.
Самого великого, из мастеров.
Где мастер Небо,
Мастер Ветер ...
Творят картины, из облaков.
А временами,
Создают ...
Настолько всё реалистично,
Что кажется, как на тебя ...
От туда,
C синевы глубокой ...
Спускается чья то, огромаднейшая,
Бело серебристая ... пядь.
Я каждый раз,
Сопрекосаюсь с чудом.
Которого словами,
Ну никак ...
Не передать.
О том,
Что там.
Так высоко,
Над головою.
Где в синеве,
Heпрекращается веками,
Кем то задуманный спектакль.

Cвоими же руками


Искать соприкосновения с природой,
Чтобы опять, вернутся к ней.
К тому, первоночальному истоку,
Что называем мы ... Гармонией.
Где было всё, уровновешено.
И некому, и нечего делить.
Когда не надо было драться,
За горсточку, за пядь земли.
Хотелось бы, да ...
Невозможно.
Правда ведь в чём ?
История ...
Вся ...
В поперёг и в сплош изчерчена,
Кровавыми следами ...
Человечеста.
Словно бы рождены они,
Друг друга истреблять.
Хотя даже сегодня,
Издоются вопли.
Нужна ...
Как нам нужна - Гармония.
Хотя неперестют и по сей час,
Cвоими же руками,
Ту же гармонию и дальше ...
Разрушать.

Friday 29 November 2013



Про власть ... как оно было, как оно есть. 

Šiek tiek apie valdžią ... kaip buvo ir kaip ... niekas nepakito.
Кое что обо мне. Обо мене, каким я есть.




Something about me  ... Me my self. :)
Šis tas apie mane. Mane koks  esu. :)
Кое что обо мне. Обо мене, каким я есть. :)
 

There is  ... my best friend in my life. My ... wife.

Это муй самый лучшый, самый верный, друг. Моя ... жена.

Tai ... ko ieško kiekvienas ir ką randa ... retas. 



Kurią aš ... pamilau



Šian ... dien.
Šian nakt ...
Aš pirmą kartą, išdrįsau ištart.
O Viešpatie ...
Juk aš ... Myliu ...
MyliuTave ... Islandija.
Žinau ...
Keistai tai nuskambės.
Ir kievienam, kuris, iš mano krašto.
Kad ne Lietuva,
O ten ... kažkur ... Islandija.
Gal būt,
Kažkas prakeiks.
Galbūt ...
Kažkas tik tyliai ...
Tylai pasakys sau.
Štai ...
Buvo juk žmogus.
O mes ...
O mes, jo net matyt nematėm.
Bet kaip ten sakoma ???
Daina juk ...
Ne apie didvyrius.
Ir aš ...
Visai, net ne prie jų ....
Ir man ...
Juk to, visai nereikia.
Šian ... dien.
Šian nakt ...
Aš pirmą kartą, išdrįsau ištart.
O Viešpatie ...
Juk aš ... Myliu ...
MyliuTave ... Islandija.
Šalis ...
Kuri, tokia toli.
Nuo kranto,
Kur į krantą plauna gintarą.
Šalis,
Kur nėra ...
Nemuno srovės.
Kur nečirškia, rūgiuose, žiogas.
Ir kur kažkuomet,
Būdami basi.
Mes bėgome, iš paskos,
Vaivos juostos.
Šiandien ...
Aš taip toli ... toli.
Ir svetimam krante,
Kur nėra gintaro.
Bet su manim ir manyje yra ...
Tas kraštas, kuriame Pasaulį, aš išvydau.
Tačiau ...
Labai .... atsiprašau.
Kad kitas krantas, man, yra mielesnis.
Ir kad kitam,
Krante esu susukęs ...
Lizdą.
Šian ... dien.
Šian nakt ...
Aš pirmą kartą, išdrįsau ištart.
O Viešpatie ...
Juk aš ... Myliu ...
MyliuTave ... Islandija.
Šalis ...
Kuri man svetima.
Bet čia,
Tarp svetimų, esu aš artimas.
Ir čia ... aš savas,
Nei kitur.
Šalis ...
Kurio krantan. neplauna gintaro.
Šalis ...
Kurią aš ... pamilau.


Ég veit



Ég veit,
Að fyrir marga, marga manns,
Ísland erum ...
Aðeins sumir staður.
Hvar eru, aðeins ís, og ...
Aðeins ... steina.
Og ekkert meira, ekkert meira.
Einnig veit ég og núna.
Þessi ...
Það er bara stór mistök.
Vegna þess að ...
Þeir aldrei verið, og aldrei sést Ísland ...
Sjálfur.
En ...
Spyrja mig og núna.
Hvað er ...
Íslands.
Ég bara svarað einn ...
Það er best ...
Land.
Hvar er besta fólk.
Hvar er best ... gamla Saga.
Frá gamla gamla tíma.
Hvenar gamla vikigs finna ...
Þessi heimur ...
Ísland.


Eldgamalt maður


Eg er ...
Eldgamalt maður.
Bara ...
Aðeins í líkama mínum.
En ekki,
I mína ... sál.
Sem finna hann nýjan heima,
Og nefndi það ...
Ísland.
Þar sem hann getur, endurfæðast aftur.
Sem villt sálar,
Sem víkingur bardagamaður sál.
Og snúa aftur til ...
Ísland.
Hvar er gamla guð Óðinn.
Og ...
Gamla ómótstæðilegur Thor.
Ó já ...
Ég trúi ekki að kristnum,
Því trú mín er ...
Valhalla.
Paradís ...
Fyrir alla stríðsmaður.
Sterkt fólk, eins víkinga.
Sem aldrei verið,
Hræddur við að deyja og ...
En enn á lífi í sögur,
Fyrir langan langan tíma.
Og fyrir ávallt.
Og fyrir öll.
Já ...
Eg er ...
Eldgamalt maður.
Bara ...
Aðeins í líkama mínum.
En ekki,
I mína ... sál.

P.S. Afsakid fyrir mín íslensk.


Jo graudi ... Tiesa


Aš jį ...
Skaičiau ...
Kaip perdžiuvusi žemė,
Rasą geria.
Gėrėjaus jo kiekvienu paliktu žodžiu.
Kaip kad ... gėriuosi,
Patekančia saule.
Kiekvieną kartą, kupinas naujų vilčių.
Ir supratau, jo rašiniuose ...
Viską.
Nors kritikai, vadino jį ...
Rašytoju, iš "prarastos kartos".
Kurio mintis, dažnokai, būdavo nematoma.
Nepasakyta, iki galo ir ... net paslėpta.
Tik nežinau ...
Ar jie perskaitė, viską, iki galo ....
Ar tik pavartė rankose, jo nuostabias ... knygas.
Nors visko gali būt, kad jie tik pasiklydo,
Tarsi sniegynuos ... jo Kilimandžaro.
Arba ... net ... nesuprato.
Kam ir kodėl,
Skambėjo ...
Tie ...
Varpai.
Nes ...
Jį skaityti ...
Neužtenka vien tiktai ...
Protingo ir išlavinto, išpuoselėto, literato veido.
Ten, turi būti dar truputis, net ir to,
Kas šiaip, vadinasi ... siela.
Ir ką tik bepaliestum ...
Ar Edeno sodus,
Ar tik ..
Tą vietą, kur ...
Minėtos salos vandenyne.
Ar pabandysi pažiūrėt, kas ten ...
Anapus upės,
Jo aprašytoje, medžių ūksmėje.
Ten, tepamatysi vien tik tai, kas ir yra ...
Tėra, tiesa. Tiesa, kurią paliko.
Ir tai ...
Kad jis supanašėjo,
Susiliejo.
Su savo genijaus ... viršūne.
Kurią paliko mūms,
Puikus rašytojas.
Kuris ir buvo ...
Jis ...
Senis ir jūra.
Jo graudi ... Tiesa.


Thursday 28 November 2013



I was ...


I was ...
A man,
Who walking,
Between sky and ocean.
Who still alive,
Although he had to die.
But he had a strong,
Desire to live.
And fighting, for each step and ...
For each breathing.
Yes, I was ...
A man,
Who walking,
Between sky and ocean.
Who knows what is the depth, abyss.
And what is coming back from this,
And see afresh again ...
Sun in the azure sky.
And breath again ...
Fresh air.
I was ...
A man,
Who walking,
Between sky and ocean.
I was ...
A man,
Who walking,
Between sky and ocean.
I was ... A man.
Who walking,
Between sky and ocean.


What is a time ?



What is a time ?
For us,
For each.
What is a time ?
For life.
And death.
What is a time ?
What we,
Don't cherish it.
And ...
Mostly we,
Just cry, when lost it.
What ...
Is a Time?
For us,
For each.


Мгновение


Вот,
Пролетела мысль.
Сверкнув стрелою и ...
Изчезла.
Рука,
Которая,
Уж поднялась,
Чтоб запечатлить её ...
Так и застылa,
Не дойдя до цели.
Остался чистым,
И нетронут белый лист.
Лиш потому, что ...
Пролетела мысль.
Сверкнув стрелою и ...
Изчезла.



Я не поет



Я не поет,
И не писатель.
А просто так, пишу слова.
Которые,
Ко мне приходят.
И так,
Я вырaжаю,
Что чувствует моя душа.
Как этот мир,
Она воспринимает.
Парою это ...
Словно стих.
В другой раз это ...
Просто проза.
Но каждый раз, мои слова ...
Не что иное, как ...
Картина.
Где словно краски,
Переплетены мои слова.
Которые,
Ко мне приходят.

Tuesday 26 November 2013


Who knows ?



Who knows ?
How is creating stories ...
Who knows ?
How is writing down, great words.
Who knows ?
Where is now Muse.
Who knows ?
Who is it.


Nepalikusi pėdsako



Praskrido mintis.
Nepalikusi pėdsako.
Praskrido,
Išnyko.
Ir jos nebėra.
Ranka,
Pakilusi rašymui ...
Taip ir paliko,
Sutingusi.
Nepaliestas lapas ...
Liko švarus.

Monday 25 November 2013


Nebus kelionės per kopas

( Iš ciklo Juoziliada )


Kuomet grįžau į kavinę, prie staliuko, už kurio sedėjo mano senasis gyvenimo išminties lobynas Juozas, pamačiau, kad jo akys žybsėjo kaip velniuko, kuris dar ir tyliai kikeno slėpdamasis už puspilnio bokalo alaus.

- Na kas ? Kas vėl, tave taip linksmina ? - paklausiau jo sėsdamasi už staliuko.

Juozas nieko neatsakydamas ir toliau liko su pakeltu bokalu, tik jo žvilgsnis išslydo už lango, kur gatve, nuo mūsų tolo puikaus sudėjimo ir nuostabaus kūno savininkė.

- Na ... Ir kokio velnio tylim ? - dar kartą perklausiau Juozo.

Tačiau, manasis prietelis, tartum būtu negirdėjęs jokių klausimų ir toliau tęsė savo stebėjimus anapus lango. Todėl ir aš, tarsi išslydau iš kavinės, paskui Juozo žvilgsnį, ir jau dabar dviese gėrėjomės tuom, kuo neįmanoma buvo ... nesigėrėti.
Tamsūs, ilgi, pečius dengiantys kiek apnuogintus pečius ir krentantys iki pat juosmens, plaukai. Liemuo ... su fantastiška talija, kuri švelniai perėjo į gracingai judančius klubus ir rodos, tekintas kojas, įrėmintas balto, smulkaus, velveto kelnėmis.

Štai, ties gatvės kampu ji sustojo. Kiek atsirėmė į šviesoforo stulpą ir pauosčiusiu rožę, iš savo rankinėlės išsiėmusi kažką pavartė rankose, įdėmiai pasižiūrėjo ir įsidėjo į bliuzelės kišenėlę. Po ko išsiėmė mobilu ir ėmė kažkam skambinti.

- Nežiūrint į nieką, tu ... turi Dievo dovaną. Kurveli tu vienas. - atsklido iki manęs Juozo balsas.

Pasisukau Juozo link ir susitikau su tuo pačiu besišypsančio velniuko akimis. Kuris nei tai kad šaipėsi, nei tai kad provokavo kažkam.

- Te tau bobut ir devintinės ... - tariau rodos pats sau ir pakėliau savąjį alaus bokalą. Ir prieš išgerdamas alaus dar paklausiau - Toks jau ir kurvelis ???

Juozas, kiek pasukiojo savą bokalą, žvilgtelėjo jo turinin ir pastatęs ant staliuko, atsilošė kėdėje susikišdamas rankas į kelnių kišenes.

Aš taip pat, gurkštelėjęs alaus, pastačiau bokalą ant staliuko.

- Va, žiūriu į tave ir tikrai žinau, kad kažkuria dalimi, tie visi reinkarnacijų skleidėjai yra teisūs.

- O be mistikos ir nusipezėjimų ... kaip nors paprasčiau ... galima ?

Juozas šyptelėjo, linktelėjo kiek į priekį ir neištraukdamas rankų iš kišenių, atsistojo. Žvilgtelėjo kavinės baro link, už kurio ėmė bruzdėti padavėja ir pasisukęs mano pusėn, kiek linktelėjęs tyliai tarė:

- Jei nori be nusipezėjimų ir mistikos ... tai alus čia brol ... šūdinas. Maunam iš čia, nes aš, kaip tas santechnikas, kuris iškankintas "Narzano", norėčiau gauti kažko padoraus, o ne myžalą, vadinama tokiu tauriu vardu - Alus.

Žiūrėjau į jį iš savo vietos, kiek pakreipęs galvą ir žavėjausi jo paprastumu. Tuo paprastumu, kuris jokiu būdu nieko nesakė, kad žmogus būtu neišsilavinęs ir neišprusęs. Anaiptol, jame nesimatė perdėto padorumo, ar puritoniško atitrūkimo nuo pagrindo, kurio dalimi buvom visi.

Pakilau ir aš iš savo kėdės, kai tuo momentu, prie mūsų, priėjo padavėja.

- Pageidausite atsiskaityti ? - paklausė ji su dirbtine šypsena lūpose.

Juozas pasisuko link jos, įdėmiai nužvelgė ir tarė :

- Ne ... Mes nepageidaujame atsiskaityti. Mes pageidaujame išeiti, bet užmokėsime už tai, ką jūs vadinate ... alumi. - ir išsitraukęs iš kišenės dešimt litų, juos padėjo ant staliuko, kuriuos kiek paglostęs pridūrė. - Gražos taip pat nereikia. Nes tai, kaip atsiprašymo mokestis, kad čia daugiau mano kojos nebus.

Kol padavėja nustebusi žiūrėjo į Juozą, kuris jau tolo kavinės išėjimo link, pabandžiau kiek pašvelnint situaciją ir tariau padavėjai:

- Atleiskite, bet mano kolega, tikrai teisus. Tai ne alus. Tai ... alaus gėrimas.

Ji buvo benorinti kažką pasakyti man, kai ją pertraukiau.

- Suprantu ... Jūs nekalta. Jūs tik ... aptarnaujanti žmones. Todėl, nei aš, nei mano kolega nesakome, kad tai jūsų kaltė dėl alaus kokybės.

- Bet alus tikrai šviežas ... kiek sutrikusi atsakė padavėja.

Dabar jau aš, susikišau rankas į džinsų kišenes ir jau nueidamas nuo jos tariau:

- Vanduo ... gali būti, kad ir buvo šviežas.

Kai išėjau lauk iš kavinės, radau Juozą berūkanti, atsirėmus į įėjimo kampą.

- Na ... Tai ką darom, bajorų vadove ? - paklausiau Juozo ir išsitraukęs cigaretes, užsirūkiau pats.

Juozas, net nepasisukdamas mano pusėn :

- Net nebūdamas orakulu, galiu pasakyti, kad šiai dienai, mūsų abiejų kelionė per kopas, eina į pabaigą.

Kiek nustebęs tokiu pokalbio posūkiu, pažvelgiau į Juozą.

- O arčiau kūno ... galima ... didysis mąstytojau. - paklausio jo išpūsdamas dūmus.

- Matai brol ... aš jau tau esu sakęs, Tu, turi Dievo dovaną. Kurios tau, tarp kitko ir pavydžių, kaip ir tavo metų. O dėl kitko, tu teisus. Velniškai teisus.

- Juozai ... Tu kur ??? Alio ... Gal grįši atgal ant Žemės ? - ir pats nusijuokiau iš Juozo tirados. - Ir kame aš jau toks velniškai teisus?

Juozas atšlijo nuo įėjimo kampo į kavinę, įtraukė keletą didelių dūmų ir apsidairė šiūkšlių dėžės. Kurios kaip ir reikėjo tikėtis ... nesimatė. Tuomet numetęs, nuorūką ant žemės, kažkaip stropiai, lyg pirmokas trintuku trintu rašalo dėmę, sutrynė ją kojos padu į nieką.

- Savęs ... neįmanoma apgauti. Galima sau meluoti ir bandyt tame mele gyventi. Bet apgauti ...

Dabar jau su šiokiu tokiu nesupratimu žiūrėjau į Juozą, bandydamas suprasti tai, ką jis pasakė.

- Na ko išvertei akis kaip veršis ? Teisus, žaltį tu vienas, kad mes kalbėdami apie moteris, dažniau priveliam visokių nesąmonių, kad tik nepasakyt paprastos Tiesos.

- Na ... na ... Tęsk.

- O Jergau šventas ... Ką dar tęst ??? Kuriam asilui, pirmoje eilėje, rūpėjo merginos ar moters intelektas ? Gal žinai nors vieną tokį ??? Parodyk ... Tikrai likčiau tau dėkingas.

- Ach štai kur ... šaknies pamatai ... - pratęsiau aš, užsitraukdamas dūmą. - Tai čia, rodos nieko naujo. Mokyklinis kursas kiek pamenu.

- Tu man smegenų nedulkink. Kursas ... mokyklinis ... Gyvenimas mūsų, rakom pastatytas ir mes visi jame, kažkodėl būtent rakom ...

- Na ... gal ne visi ? - pabandžiau pasišaipyti.

Čia Juozas pažvelgė į mane savo žvilgniu, prie kurio buvau labiausiai pratęs. Tai gilios filosofiškos akys, pilnos kažkokio tai liūdesio ir kartėlio.

- Pavydžiu aš tau. Akis žvitri, skonis superinis ir apsisukt moki, kaip tikrasis Edeno žaltys. - ištarė jis ir ištiesė ranką. - O dabar atsisveikinkim, kad nereiktu seiliotis ir aiškintis, jog moteriai ... atsakyti neįmanoma.

- Juozulia ... Tu ką rūkei ??? Kokius čia vėjus varinėji ? - paklausiau jo ir nutrenkiau cigaretę žemėn. - Tau ką ? Pamaišė, kad kažkam gėlę padovanojau ???

Juozas ženktelėjao arčiau manęs atkišęs savą ranką ir su ta pačia, juoziška šypsena, pusbalsiu pridūrė:

- Aš tave palaiminau, dar tuomet, kai tu lėkei tą gėlę įteikti, to paties linkiu ir dabar. Juk sakiau, nesu orakulas, bet neužilgo, aš tau neberūpėsiu.

Dar norėjau kažką jam pasakyti ir net žengiau žingsnį atgal nuo Juozo, kai suskambo mano telefonas.

Pakėliau pirštą aukštyn, kaip ženklą Juozui, kad tuoj atsakysiu į skambutį ir mes dar pratęsim pokalbį, o kita ranka išsiėmiau telefoną iš švarko kišenės ir nuspaudžiau atsakymo mygtuką.

- Taip ... Klausau Jūsų ...

- Čia ... Jūs man palikote savo vizitinę. Ir žinote ... netikėtai gavosi taip, kad aš galėčiau su jūmis papietauti. Jeigu jūsų ....

Juozas, nelaukdamas ilgiau nei sekundės, pridėjo pirštą prie lūpų, suokalbiškai mirktelėjo ir lengvai spūstelėjęs mano ranką, apsisuko ir neskubėdamas patraukė Gedimino prospektu.

- Ne ne ... Mano planai nėra pasikeitę. Ir tikrai, labai nustebinote, kad paskambinote. Net savotiškai pribloškėte. Stačiai staigmena vidury baltos dienos ... O kaip mes galėtume susitikti ir kur jus rasti ?

Po mano žodžių - " Kur jus galėčiau rasti ? ", pamačiau, kaip nutolstantis nuo manęs Juozas, kažką rodė nykščiu, nugaros link. Nelabai suvokdamas, ką tai turėtu reikšti ir tuo pačiu bandydamas palaikyti pokalbį, kažkokiu tai būdu, pasisukau Katedros link.

Štai tuomet, mano veidu nuslydo, o gal net pražydo nesulaikoma šypsena. Štai tuomet ... supratau tą mislingą ir nebūdingą Juozui frazę - Aš ne orakulas, bet ...

Ten, gatvės gale, atsirėmusi į šviesoforo stulpą stovėjo ....

Ledo lelijos, ledo rožės


Stiklu pasklidę, šalčio gėlės.
Tarsi, įrėmintas lange,
Paveikslas.
Kuris, kiekvieną kart ...
Gražesnis.
Nors ir alsuojantis,
Žiemos speigu.
Bet ...
Kiekvienu metu,
Toksai skirtingas, kad ...
Net ir alsuodamas žiemos speigu,
Jis traukia ir vilioja.
Paliesti ir pajausti, ten, jame ...
Išpieštas,
Ledo lelijas ir rožes.
Kurios ...
Prie žvakės,
Žvakės šviesoje,
Išbalę, lyg nuo skausmo.
Ir visiškai kitokios, kuomet ...
Jas paliečia, ryto žara.
Kai jos atgyja,
Spalvoje.
Ir rodos ...
Tuoj tuoj ims šokti.
Stebuklingą, ledo, šokį.
Ir tu pajausi, nebe ledo šaltį.
Bet tirpstantį ir nykstantį delnuose grožį.
Kuris įrėmintas, speigo dengtam lange.
Tarsi paveikslas, ledu puoštas.
Kuriame ...
Stiklu pasklidę, šalčio gėlės.
Ledo lelijos ...
Ledo rožės.

Laikas, kai laiko nebuvo



Tam tikru gyvenimo laikotarpiu, laiko kaip ir nėra. Tiksliau, tu jo net nepastebi. Gal todėl, kad esi apsuptas visokeriopos globos, o ir pats, neturi kada užsiimti, tokiuo niekniekiu, kaip laikas. Kuomet aplink viskas nauja ir nepažįstama.

O dar tas, toks varginantis darbas, kiekvienu metu išrėkti, ko tau reikia, ar kas tave erzina. Nes aplinka, kažkaip keistai nereaguoja į tavo rodomus taikius ženklus rankomis, ar akimis.

Paskui, dar vienas klausimas iškyla, kai tau juos pripratini, tuos dičkius, laiku pasirūpinti tavimi.

Na ir dar vienas, gana svarbus, reikaliukas. Tai ... bendravimas.

Jie tave kalbina, bet net žalio supratimo neturi, kad tu ... jų paukščių kalbos, nesupranti.

Ne ... Su paukščių kalba viskas tvarkoje. Paukščių kalbą tu supranti, ir ji tau aiški, bet va tie ... Keistoki kažkokie. Nors negalima pasakyti, kad visiškai kvaili. Iš jų pusės, taip pat yra šiokios tokios pastangos. Nes labai dažnai kartoja, ypač, vieną žodį - Mama ... Mama ... Mama ...

Aišku, jis nėra sudėtingas. Tačiau, neskubu jo ištarti, kad nepakliūti į nepatogią padėtį, dėl to žodžio prasmės nesupratimo. Nors, kažkokių slaptų minčių, visuomet kildavo, kai tas ... Mama ... tai vienas iš jų, kuris pasirodydavo dažniausiai.

Na ... ta prasme, kad tas ... turėjo tai, ko man reikdavo, kai norėjau valgyti ir visuomet kišdavo savo kūno detalę, kurioje buvo toks puikus nektaras ... O ir pati detalė, buvo tokia ... nieko. Didelė, šilta ... Net miegot ant jos, buvo labai patogu ir gera.

Buvo ir dar vienas ... ateivis. Bet tas, paprastai, pasirodydavo retai, o ir valgyt iš jo ... niekada.

Nors negaliu pasakyti, kad anas, manim nesirūpino. Rūpinosi. Bet ... lyg ir per jėgą, lyg ir nepatenkintas. O ir dažniausiai naktį. Gal jis ... koks lunatikas?

Taigi. Iš viso to, supratau, kad žodis - Mama, yra pakankamai draugiškas ir ne toks lėkštas, kaip kitas, kuris skambėdavo kur kas rečiau - Tėtė.

Ir kai pirmą kartą pasakiau - Mama ... pamačiau, kad tie dičkiai, labai apsidžiaugė. O labiausiai tai tas, kuris duodavo save valgyti ir leisdavo ant jo miegoti.

Tai ir padariau išvadą, kad Mama ... tai draugas. O man, toks draugas, visai patiko ir nusprendžiau, kad tegul jau taip būna, vadinsiu tą draugą - Mama. Nors visko gali būti, kad tai, tik toks keistas vardas.

Bet čia ir prasidėjo sunkumai. Tas mano naujas draugas, vardu Mama, ėmė tarškėti be perstojo. O kartais, tas tarškėjimas pavirsdavo į kažką, kas primena paukščių čiulbėjimą, kuris taip skaniai užmigdo.

Tačiau, tuo pačiu metu, jau ir kitas dičkis, ėmė vis dažniau kartot tą keistą žodį - Tėtė ...

Sakykit, juk tai toks paprastas ir nesudėtingas žodis - Tėėėė ... tėėė. Tėtė ... Tėtė ...
O kokia jo prasmė? Ką jis reiškia? Gal ... naktinis aptarnaujantis persionalas ? Ne ... Nesąmonė. Nes tą patį, kartais, sakydavo ir mano draugas Mama. O kartais, net abu pasilenkę virš manęs, kartodavo tą patį žodį ir kažko laukdavo iš manęs.

Bet aš juk, ne pirštu darytas vaikis. Stebėjau viską ir bandžiau išsiaiškinti, kas čia aplink mane dedasi, ir kas yra kas.

Vienu metu, pastebėjau, kad tas dičkis, labai dažnai apkabina mano draugą Mamą, o tas draugas Mama, net nesipriešina.

Tiesa ... vos nepamiršau.

Dabar žinau, kodėl tas dičkis, buvo vadinamas tik ... Tėtė. Nes vieną kartą, kai aš jau buvau ką tik pavalgęs savo draugo Mamos ir galvojau kaip čia skaniai pamiegoti ... pamačiau, kaip tas ... na tipo Tėtė, taip pat nusitvėrė mano draugą ir ėmė minkyti tą mano draugo kūno dalį, kurią, paprastai aš valgydavau. Ir kol jis glostė ir kitaip su ja žaidė, mano draugas Mama buvo net labai patenkintas. Jis buvo užsimerkęs ir šypsojosi. Na ... visai kaip kad su manim, kai aš jį valgydavau. Bet kai tas dičkis, pabandė valgyti, kaip aš ... mano draugas Mama, kažką piktai pasakė, parodė pirštu į mane ir jį atstūmė.

Va tuomet ir supratau, kad Tėtė ... tai tik ... mano draugo draugas.

Bet ten su jais, kažkas ne taip. Tiksliau, ne viskas ten pas juos paprasta. Nes tas mano draugo draugas ... turėdavo klausyt mano draugo Mama.

Na ... ta prasme, jis taip pat kažkokiu tai keistu būdu, priklausė nuo mano draugo Mama.

Nors kartais ... Kartais tas dičkis, pagaudavo mano draugą Mama ir po kiek laiko parsiversdavo. Na didelis jis toks ... buvo. Ir turbūt labai stiprus.

Mano draugas Mama, dar kiek priešindavosi, bet paskui, tik kažkaip keistai šūkčiodavo. Ir kas įdomiausia, jau paskui ... mano draugas Mama, glostydavo savo draugą ir vadindavo jį - Tėtė.

Matomai jam patiko tas dičkis, nors ... dar kiek vėliau, mano draugas Mama, jau sėdėdavo ar tiesiog gulėdavo, o tas dičkis, turėjo viską daryt už mano draugą. Ta prasme, jau jis dažniau ateidavo prie manęs. Net nešiodavo. Kažką bumbėdavo nešiodamas, lyg aš jį suprasčiau.

Tad priėjau išvados, kad ir jis, gali būti man kaip draugas. Bet tik, mano draugo Mama - draugas. Nes man nepatiko, kad ir jis taikosi mano draugą valgyti. O dar tas ... toks keistas mano draugo pargriovimas ... nesvarbu, kad mano draugui tai patiko.

Vienu žodžiu. Vieną dieną ... Ėmiau ir pasakiau, tą žodį - Tėtė.

Gal tai ir buvo mano klaida. Nežinau. Bet naudos, tikrai iš to buvo. Nes dabar, po to kai pasakiau tą keistą mano draugo draugo vardą ... nežinia iš kur, atsirado ir daugiau dičkių. Matyt mano draugų draugai.

Tik labai jau įkyrūs ...

Vienas dičkis, kuris kažkuom panašus į mano draugą Mama, na turėjo tas valgomas dalis kaip ir mano draugas, bet niekada neduodavo. Bet jis ir buvo įkyriausias. Nes pastoviai lysdavo prie manęs ir vis čirškė - Bobutė ... Bobutė ... Baba ... Baaaba ... toliau kažkoks bla bla bla ir vėl ... Bobutė ...

Ir tas, manęs tampymas ant rankų pastoviai, pradžioj, net labai vargindavo. O durniausia, kad tas dičkis, mane vis stengdavosi nunešti kur nors, kokiam nors kitam dičkiui pakišti ir bla bla bla ... Kol tas dičkis, manęs nepaglostydavo, ar neįmdavo pakankamai familiariai mane plekšnoti. Tuomet ji, mane jau atitraukdavo ir imdavo supuoti, kažką čirkšdama, nuo ko man, net galva sukdavosi.
Buvo ir dar vienas dičkis. Tas ... man patiko. Net labai. Nes jautėsi, kad jis yra aukštesnio intelekto už visus. Ko neįvertino tarp kitko, kiti dičkiai, net ir mano draugas Mama.

O buvo taip.

Kai pirmą kartą pasirodė tie dičkiai ... jie visi ėmė garsiai tarškėti, kaip kokie paukščiai, kai jiems būna linksma, ar kai koks naujas paukštis prie jų atskrenda. Paskui, mano draugas Mama apsikabino kitą dičkį, kuris buvo kažkuom panašus į mano draugą Mama. Bet tas, išslydo ir prilėkė prie manęs. Pasičiupo mane ant rankų ir pasileido kažką be sustojimo čirkšti.

Keista ar ne ?

Aš jo nepažįstu, o jis taip įkyriai lenda į akis. O paskui dar ėmė lakstyt su manim, nuo vieno prie kito. Mane kaišioti jiems ir kažko iš jų reikalauti.

Garbės žodis, bučiau užbliovęs ir išreiškęs savo nepasitenkinimo protestą. Bet, visa laimė tam dičkiui, kad jis turėjo tai, kas man patiko ir galėjau žaisti su tuo. Tai tokiem kieti ir labai gražiai spalvoti kažkas, ant to dičkio kaklo. Ir jų buvo daug. Laaabai daug.

Tai va. Kol mane tąsė nuo vieno prie kito, aš turėjau užsiėmimą. Savo draugui Mama, nebuvau nei stebūklas, nei naujiena, todėl ties ja, nedaug ir užtrukau.

Prie mano draugo draugo, užsilaikėm kiek ilgiau. Bet čia, taip pat turiu pastebėti, kad ... mano draugo draugas, buvo kažkas tai tokio, ko nelabai vertino ir tas dičkis, kuris mane tampė. Nes mane laikė kiek atokiau nuo mano daugo draugo vardu Tėtė ir jam kažką tai ilgai čirškė. Net kelis kartus babandė jam pamojuoti aplink nosį. Kas mane, tikrai, labai prajuokino.

O kaip kitaip?

Juk tas dičkis, ant kurio rankų pakankamai patogiai gulėjau ir žaidžiau su gražiais daigčiukais ant jo kaklo ... buvo truputi mažesnis net už mano draugą Mamą. Bet ne ... ėmė mosikuoti draugui Tėtė palei nosį, kas aną, kiek mačiau, truputi suerzino. Va ir pagalvojau ... ot jai bus ... ot jai klius ... kai tas draugas Tėtė ... ją pasigaus ir parvers. Galės tuomet dejuot.

Bet čia reikalai pakrypo kiek kitaip, nes dičkis, mane laikęs, staiga pasisuko ir prisiartino prie dar vieno. Na to ... kuris man labai patinka.

Vienu žodžiu, tas mūsų susitikimas buvo pakankamai įspūdingas ir šiltas. Nes jis, kažkokiu būdu mane suprato. Ne taip kaip visi. Matomai iš tiesų, jis buvo kur kas aukštesnio intelekto nei visi kiti.

Kai mane kyštelėjo jam po nosimi ir kažką pakankamai įsakmiai tarė, tas ... laikęs mane ant rankų, dičkis pakėlė savo galvą ir pasižiūrėjo į mane kažkaip keistai.
Kodėl keistai ? Nagi pas jį nat nosies buvo kažkokie tai spindintys daigčiukai, kurie labai linksmai blizgėjo. O jis ... palenkęs galvą, žiūrėjo virš jų tiesiai man akis. Tokiom protingom protingom akim. O paskui iškišo savo liežuvį ir juo pamakalavo.

Va čia ir supratau. Jis ... savas. O kai dar mirktėjo akim, aš supratau ką jis norėjo man pasakyti. Todėl ir aš jam iškišau liežuvį ir dar paleidau burbulų. Nuo ko jis nusijuokė ir taip pat pabandė paleist burbulus, bet tas, kuris laikė mane ant rankų staiga mane atitraukė ir kažką piktai pasakė tam su blizgučiais ant nosies. Po ko tas, toks mielas tas iškišo liežuvį ir tam, mane laikiusiam.

Protingas. Laaabai protingas. Nes dabar ir aš supratau, kad liežuviu galima daug daugiau pasakyti, nei be reikalo leisti nesuprantamus garsus.

Aš jam taip pat, dar kartą mirktelėjau, o jis man dar kartą iškišo savo liežusvį. Bet ne visą, o taip ... draugiškai. Patį galiuką ir dar jį pajudino. Nuo ko aš nesusilaikiau ir nusijuokiau, bei suplojau kelis kartus rankomis.

Va tuomet ... jis ... ne taip kaip visi, o paprastai, lyg klausdamas. atkišo savo rankas į mano pusę. Ir aš supratau, kad jis nori pasisveikinti.

Aš su džiaugsmu sumakalavau rankom sutikimo ženklan ir atkišau savo vieną ranką, nes kita, laikiau tuos gražius daigčiukus ant to dičkio kaklo, kuris mane laikė ant rankų ir kažką burbėjo to linksmo ir protingo link.

Va čia nutiko tai, ko nesitikėjau.

Sunday 24 November 2013

Status Quo


Žinau,
Kaip gera ten ...
Kur iki šiol, manęs, nėra.
Tik ... nieks nežino,
Kaip gera jiems.
Kad ten,
Pas juos ...
Manęs,
Nėra.
Tikiuosi,
Man pavyks.
Išsaugot šitą Status Quo.
Ir jo niekuomet,
Nepažeisti.
Nėra.
Manęs pas juos.
Todėl ir gera,
Jiems.
Kaip gera man,
Kad aš ...
Ir ne pas juos.




Vis daugiau nuogumo


Nurenginėju.
Neskubu.
Rūbas po rūbo.
Ir vis arčiau,
Arčiau to balto kūno.
Nurenginėju.
Neskubu.
Rūbas po rūbo.
Ir vis daugiau, kiekvieną kart,
Nuogumo.
Nurenginėju.
Neskubu.
O akyse ...
Tarytumei, tirštėtu rūkas.
Ten ...
Mano akyse,
Kaupias ašaros.
O aš ...
Vis tiek,
Nurenginėju.
Neskubu.
Rūbas po rūbo.
Lupu svogūną, ruošdamas jį ...
Gal būt tik faršui, o gal ...
Ir sriubai.
Bet ...
Pakolkas.
Su ašarom.
Rūbas po rūbo.
Ir vis arčiau,
Arčiau to ... balto ... kūno.

Friday 22 November 2013



I'm too young for die


One day,
When I heard it.
I'm too old,
For rock'n'roll,
But ...
I'm too young for die.
For me,
It was, just funny joke.
But now ...
When from the mirror,
Looks at me,
My own, old and tired eyes ...
I understand ...
What it means, in this sentence.
I'm too old,
For rock'n'roll,
But ...
I'm too young for die.
And now ...
I don't see anything,
Funny in that.
Because ...
It is the bitter truth.
What looks,
At me.
From same and old mirror.
I'm too old,
But ...
I'm too young for die.


I never been in China


I never been in China.
Amazing country, great hero history.
Where wisdom ...
Such a deep and surprising world.
And name,
Of all that is it ...
Kingdom of the Heaven.
Where ...
I never been.
But ...
I want to go.
Myself ...
And touch this,
Amazing beauty world.
Where ...
Ages from ages hiding the wisdom.
And ...
Heroic history of really great person.
Where ...
Are blooming fable lotus
And ...
In the water,
Swim mysterious,
A beauty golden fish.
So ...
I never been in China.
Where is ...
Amazing beauty world.
Where ...
Are blooming fable lotus
And ...
In the water,
Swim mysterious,
A beauty golden fish.


Bet daina, ne apie didvyrius


Gyvenime ... Savam, nuosavam gyvenime, mes susiduriame su žmonėmis.

Ir kas jau savaime logiška - kitaip ir negali būti, jei jau esi ... dviejų čelovekų susitikimo - pasekmė. O vystantis gyvenimo scenarijui ... susidūrimai tik didėja ir tiesiog ... neišvengiama matematine progresija. Kas šiai dienai, parasčiausiai yra ... neišvengiama. Septyni milijardai, tai jau tikrai, ne šuns papas.

Bet ... daina, ne apie didvyrius.

Pabandysiu, nepabėgt ir nepamest, neatitrūkt, nuo pagrindinės minties.

Taigis, taigis ...

Susitinkam pypolsą ir ... negriešijant niekam ir net sau, nors sekundei, bet nuskanuojam. Patiko, nepatiko ... apie tai nesiaiškinsim.

Atlikę skanavimo testą, automatom jam inkalam etikėtę, pagal tai, kokiam režime skanavimas vyko.

Na ... buvo tuo momentu nuotaika, ar jai aplamai, pilnas kirdyk. Jei buvo nuotaika ... tai ir valkata gali tapti vertu dėmesio. O jei, kaip sakiau ... pilnas kirdyk ... tai čia jau, kots su pačiu Prezidentu apsikabinęs, bet gaus pačią "smagiausią" etikėtę ir sau, ir apkabintam Prezidentui. Ant ko viskas ir užsibaigs, lyg nuleidus vandenį unitaze.

O kadangi, apkalbėti kitą, yra lengviausią ... tai šios praktikos nenaudosiu ir ... atliksiu savęs vivisekciją.

Tuomet ir pradedam ...

Pradėkime skerspjūviuoti objektą. Velniai nematė.

Antropologiniu ir anatomiu požiūriu ... niekuom neišsiskiriantis iš bendros masės, jei atmest tai, kad save laiko primatu, nors visiškai puikiai dera ir civiliuozuotam pasaulyje.

Socialinėj skalėj ... inertiškas ... ir sunku net nuspėti, ties kuria riba, galėtu kažkuriai klasei, kažkaip tai priklausyti. Tai ypatingas atvejas. Retas. Todėl ir ypatingas. Nes jis ... kaip vanduo, kuriam savitos net trys egzitavimo būsenos - skystas, kietas ir dujų.

Jau vien dėl šios, priežasties, jam netinka jokie IQ testai. Nes tokie testai kuriami kam ??? Teisingai. Niekas nežino. Bet būtinai visi, protingai atlankstytais veidais, vienas per kitą paaiškintu, kad tai ...

Na ... bet man tas kažkaip nelimpa ir net neįdomu. Nes, bet kokiu atveju ... kad ir labai mažytės, bet smegenys yra net pas vištą. O ką jau ten kalbėt, apie kolektyvimį mąstymą ir kolektyvinį protą ? Tai jau toli ir kur kas toliau už bet kokių IQ.

Vienu žodžiu ... manęs portretas, kaip tik atitinką tarpinę stadiją - Matomas, bet agresyviai prieš save nustatantis. Kas, be jokios abejonės, tiesiogiai nurodo į mano priklausomybę primatams.

Tačiau, kad ir koks babalaisa nebūčiau, po kiek laiko darosi įdomu. O kaip kitaip ? Gal kiek ir laukinis, bet ... taip pat sociume. Vadinas ... yra vilčių, kad kažkokios prielaidos galimos ir net galimai ( kaip pamėgau šį durną terminą - Galimai ) visuomenei nepavojingas.

Va ir ima plisti, pažinimo ratilai, kurie būtinai vienas po kito iškelia klausimus.

Tautinė priklausomybė sudomintu tik ... užsienietį, bet kiekvienam savam ... noriu to ar nenoriu, gaunu visiems bendrą keiksmažodį - lietuvis. Ir nuo to jau niekaip nepabėgsi. Nes žodis tautybė, šiandien, tampriai perpintas su žodžiu Pilietybe. O jei taip ... vadinas pilietybė ir yra kas ??? Tautybė. Ir visiškai nusipjaut, kad tai ne vienas ir tas pat.

Ok. Linguojam toliau.

Savaime aišku, kaip kiekvienas dorai civilizuotas žmogena, turėtu turėti kažkokį išsilavinimo lygį. Na nors tą, kuris nedaro gėdos bendrame fone. Tipo ... nors baigtas vidurinis, nors tai ... sunkiai ką nors šiandien šildo.

Bet čia, situacija, taip pat labai mūtna. Nes, jei ką nors ir baigiau ... kalba eina apie mokslus, jei ką ... Tai geriausiu atveju - aštuonmetę. O toliau ... Krūvos popieriaus, vadinamais Diplomais, kurie nieko nepasako, ar aš ko nors pasiekiau, apart paties Diplomo.

Tad ... išsilavinimo lygis ... ne fontanas.

Bet ... nors kiek pabendravus,viskas susvyruoja ir priverčia būti atsargesniu. Į durnių nepanašus, o va ant priedurnio ... traukia. Na ... kažkas tokio ... a lia karaliaus juodarys, kurio ir velniop nepasiųsi, ir juokas neįma, kai akis drąsko.

Tačiau ten, juokdarys ... Net nežiūrint į tai, kad laikas nuo laiko, net pakankamai protingų minčių pasako.

Nors šiais laikais, kaip ne klounas ... taip iš tribūnos čirškia, kaip jis viską žino, ko plebėjams reikia. Ir tas pats plebsas, net alpdamas kala katučių - Reikia ... Reikia ... Nors čia pat, apsisukęs klausia vienas kito - O tu supratai, ko mūms reikia ir kam ???

Och ... sakiau pasitengsiu neišslyst iš temos, bet ... kaip ir visi Tautos didieji raspiezdalai, pavariau per pievas, grybą pjaut.

Va ir gaunas ... Neinasi nuspėt, kas per velniava, tas žmogus. Kuris iš pažiūros ... toks pat bėdžius kaip ir visi. Net prašosi, per kuprą užvažiuojant. Bet pasirodo, geras kurvelis beesąs. Gražos duoda ir dar taip ... nevaikiškai. Atsivėdėjęs ir iš pat dūšios gilumos.

O pradžioj, juk net nepasakysi, kad galima užsirauti ant vežimo malkų. Ir tik todėl, kad, kaip įpratęs ir daug negalvodamas, kažką pasakei ar pajuokavai. Kaip visuomet, daug negalvodamas.

Nieko ... Visus nuraminsiu vienu sakiniu. Aš ir pats, nežinau, kas aš esu.

O bet kuriam, kiek daugiau užsispyrusiam patarsiu - Niekuomet nesisteng perprast kito. Ypač, jei anas ... pats savęs nežino ir tai nebijo pareikšti.

Tikiu ... ne vienam nagas užsiraitė, iš užsidegusio noro perkąst tokį tipą. Kodėl ne ? Galima. Galima pabandyt. Bet netikėk durna taisykle, kad už pabandymą ... negausi atgal. Nes ...

Tokiems tipams, negalioja, visų pripažįstamos taisyklės.

Juo labiau ... Net nick'ą, gyvatė, pasirinko atatinkamą - Vikingas.

O dabar ... pabaigai.

Kuo daugiau imi pažinti žmogų, tuom dažniau imi abejoti ... žmonėmis. Nes, niekas kitas, taip neįvaldė chameliono taktikos, kaip žmogus. Kuris taip didžiuojasi savo protėviu - Homo sapiens sapiens, bet juodai nenori pripažinti - Homo erectus.

Bet čia ir jaučiasi patologija, kuri susilieja su kita, kaip paklaustas alkoholikas net pažaliavęs ginasi tokiu nesantis. Nors tai ... netinkamas palyginimas. Alkoholizmas, tėra gyvenimo būdas, o ne liga.

Bet čia daina, ne apie ... didvyrius.

Todėl ... kiekvienas sutiktas ... tėra laaabai didelė mįslė. Ties kuria, galima sustoti ir pabandyti pateisinti tą - Homo sapiens sapiens. Arba ... vienu šuoliu persinešti link australopiteko.

Thursday 21 November 2013



Русь ...



Русь ...
Как крепко,
И в то же время ...
Мягко ... это слово.
Которое, сверкнёт мечом ...
Но только, для врага.
И будет нежным,
Пухом лебединным.
Любому, у кого чиста душа.
Да нету, и не может быть,
Другого слова ...
Чтобы звучало так,
Как это ...
Русь.


Beširdis, bet su širdim


Jei būčiau, nors kiek kitoks ... Na, nors kiek ... Gal ir mano požiūris, į daug ką, būtu visai kitas. Ir gal net į gyvenimą, žiūrėčiau kažkiek ... kitaip.

Bet dabar ... Dabar viskas kitaip. Ir pats, visiškai kitoks.

Juk nuoga tiesa yra tame, kad ... Kol žmogus, pats, nensusiduria su vienu, ar kitu klausimu, kuris jį padaro kitokiu ... jis maudosi ir net skęsta, perkūnėliai žino kame. Kažkokioje ... durnoje euforijoje. Kur pats sau prisigalvoja visokios velniavos, susikuria iliuzijas ir pats nuo to svaigsta.

Kiek daug visokio ir įvairaus šūdo yra primalta apie ... Širdį.

Širdis viską jaučia ... Suprasti širdim ... Išgirsti ką sako širdis ...

O aš ... iš viso to briedo ... tik juokiuosi. O kartais ... net ir pykstu, kad suaugę, rodos net ir savo laiku mokinti žmonės, nusišneka ir kliedi kaip maži vaikai.

Pasekoje ko, mane pavadina pesimistu, ar dar velniai žino ko prikabina iš pykčio, kad taip paprastai griaunu jų kruopščiai kūrtą iliuzijų pasaulį.

Pesimistas ... Aš ir ... pesimistas. Griūk negyvas vietoje. Arba nusišauk raugintu agurku.

Jei nors vienas žinotu, kad tas pesimistas, visų giriamą ir aukštinimą širdį, žino kur kas geriau, nei juos visus užraugus dideliam baseine.

Ir žino, ne iš amžinai valkiojamų tuščių kalbų, ar literatūros, kur kiekvienas stengias nusitverti tik tai, kas jam pačiam artima.

Tas supypipintas raumens gabalas, kuris sutvertas tik vienai ir paprasčiausiai funkcijai - aprūpinti deguonies pernešimui į smegenis.

Na gerai ... Gerai ... Šiek tiek platesnės tos funkcijos. Bet gal nesileisiu į anatomijos mišką.

Taigi ... Tas išliaupsintas mėsos gabalas, save parodė dar labai ankstyvoje vaikystėje. Kaip ... tiksliai nepamenu. Yra kažkokie blankūs prisiminimai apie skausmus krūtinėje, motinios baimes, daktarų lankymus ir dar visokia velniavą, kuri man kaip vaikui, davė vaikiškos naudos - nelankyti fizinio lavinimo pamokų.

O man asmeniškai ... ar tai rūpėjo ??? Nei velnio !

O gal, nors kiek, dėl to jaudinausi ??? Taip pat ... nei velnio !

Aš lėkiau per gyvenimą, tarsi bijočiau sustoti ir nespėti paskui jį.

Jau kiek vėliau, kai man, paaugliui, asmeniškai pasakė, kad mano širdis ... Vienu žodžiu ... Spjoviau ant visko.

Ne ... Ne ta prasme , kad ant gyvenimo, ar dar kažko. Nusispjoviau ant tų visų - reikia saugotis, reikia saugoti ...

Dar tuomet ... apsiprendžiau ir labai paprastai - nereikia šūdino gyvenimo, kuris man siūlomas.

Ir gyvenau taip, kaip man nerekomendavo ar net ... draudė. Rūkiau, gėriau ir ... visa kita, kas man buvo tiesiog uždrausta.

Turėtu kilti natūralus klausimas - O tai kaip ... širdis ?

O ką širdis ??? Kur jai velniop dėtis nuo manęs ir nuo to, kur ji buvo patalpinta?

Va ir ėjom per visą tą bendrą kelią ... Ji, laikas nuo laiko, sustreikuodama ir priversdama kęsti žvėrišką skausmą ... Ir aš ... iki žvaigždelių akyse, ar visiškos tamsos akyse, kaudamasis su tuo skausmu. Kuris, rodos, kaip kažkoks virbalas perveria krutinę ... širdį ir ... priverčia susiriesti į kamuolį. Kuris, neturi net menkiausio šanso įkvėpti oro ... Oro ... Oro, kurio šiaip net nepastebi normalus žmogus, gyvendamas normalų gyvenimą. O čia ... Čia viskas kitaip ... Kur nelieka jokių minčių, tik ... žvėriškas skausmas ir ... spazmuojantys plaučiai.

Nors ne ... Mintys yra. Dabar prisiminiau. Tikrai yra minčių. Bet jos visos vienodos ir ... kažkuom panašios į avarinį užrašą - "Pavojus". Kur susikoncentruoji tik ant vieno ... kaip nors ... na kaip nors ... kad nors truputi oro ... Kad nors kiek atleistu tą skausmą, kuris rodos, panaikiną viską ir lieka vienas vienintelis.

Ir tai tikrai ... pati tikriausia kova. Kova su pačiu savimi ir su ta ... tokia nepaklusnia širdim, kuriai visiškai nusispjaut, į bet kokius tavo norus, ar mintis. Nes ji ... elementariausiai užsiblokavo ir pabūčiuokite jai į šikną, jei tokią rasit.

O tos sekundės virsdavo amžinybe, kuri realų pasaulį iškreipdavo iki siurrealistiškų vaizdų ir kuriame, rodos viskas imdavo plaukti, lėtėti, tolti.

Bet viskas užsibaigdavo velniškai aštrių ... nežinau kaip tai pavadinti ... Smūgis ? Trūkimas ? Ar galutinis dūris ?

Po ko krūtinėje, ten, kur ta visų liaupsinama ir tokia protinga širdis randasi, trenkdavo karštas smūgis ir lėtai, neskubėdamas, pasklisdavo po visą kairę krūtinės pusę. O pats ... jautei palaimą. Tokią fantastišką palaimą, kad gali įkvėpti oro ... To paprasto ir juokingai skambančio - Oras.

Mažais gurkšneliais, vis dar iš baimės, kad vėl gali surakinti ir palikti, be tokio paprasto, bet tokio svarbaus ... oro.

Tuomet ir pajauti, kad tu esi kažko visuma. Kad yra išdavikas - raumens gabalas. Kad yra plaučiai, kurie tau leidžia grįžti ten, iš kur paprasčiausiai tave išstūminėjo. Kad yra rankos, kurios lyg vanago nagai įsikirtę į krūtinę, kuri rodos degte dega. Ir savaime aišku tu pats, kuris jau juokiasi viduje, nors snukys, dar vis perkreiptas to ... buvusio skausmo, bet jame jau ima slysti šypsena. Šypsena, kad štai ... dar kartą tu nugalėjai tai, kas tame pabandė sustabdyti ir išbraukti.

Bet kaip ir viskas gyvenime, turi savybę praeiti ir atsiranda vieta kažkam naujam. Taip ir čia. Stojiesi ir vėl kimbi už to gyvenimo, kuris rodos, jau buvo pradėjęs tolti.

Štai ir visa pasaka, visokios klejonės apie ... širdį.

Tas raumens gabalas, kuris lydi mane visą gyvenimą ... buvo priverstas susitaikyti su tuo mano Aš ... kuris nesutiko pavirst kažkieno įkaitu ir priklausyt nuo streikuojančio mėsos šmoto.

Mes ... susigyvenom. Ne ... Mes netapom draugais ar priešais. Kaip pabandytu kas nors liūrizuoti paprastą gyvenimišką situaciją. Mes tik ... susigyvenamom. Kur kiekvienas iš savo pusės likom ištikimi sau. Širdis ... laikas nuo laiko primenanti, kad ji yra ir kad ji nebus kitokia. Ir aš ... kuris žino kokia ta širdis ir kad jai negalima nusileisti ... nes kitaip, tai reikštu savanoriškai save imti ruošt pakasynom.

Štai taip ir dingo bet kokios nesąmoningos triedalionės, apie tai, kad širdis ... kažkas ypatingo.

O ji, kurvelis, laikas nuo laiko, tik patvyrtina tai, kad stebuklų nebūna. Kad viskas yra kur kas paprasčiau. Ir viskas glūdi tame spuoge, kuris randas virš pečių. Tiksliau ... to spuogo viduje. Kur esu ir aš pats. Tas Aš ... kuris turi visas galimybes rinktis, kas jis ir koks jis bus.

Ir tai ne išmįslas, save padrąsinti. Tai ne skiedimas, apie save nepalenkiamą ...

Savo laiku, kai jau buvau atitarnavęs pusantrų metų naru ir pabuvojęs įvairiausiuose gyliuose, kurių kai kurie siekė ir du šimtus metrų ... Teko garbė susitikti su viena kardiologe, kuri eilinio patikrinimo metu ... rado tai ... kas buvo mano ir su kuom sėkmingai sugyvenau.

Pradžioje ir ji nepatikėjo tuom ką mato kardiogramoje. Su didžiausia viltim paklausė ar nesergu, į ką automatom gavo atsakymą, kad buvau stipriai peršalęs. Tačiau, kaip tikras savo sryties specialistas, paskyrė pakartotinius patikrinimus.

Deja ... Niekas negalėjo pakisti. Aš buvau aš, o mano širdis buvo mano. Ir ji ... negalėjo būt kitokia, net jei ir bandžiau visaip ją valdyti.

Mes galime apgauti ... žmogų. Bet negalime apgauti bejausmių aparatų. Jiems vienodai šviečia bet kokie mūsų norai, ar pageidavimai.

Ir štai ... nuostabi moteris, puiki savo sryties specialistė, sėdi prie stalo, nukloto kardiogramomis, tarnybos byla. O veidas jos ir akys ... kaip nustebusio angelo. Kuris negali patikėti tuom, ką mato prieš save.

Ilgai ... labai ilgai kalbėjomės. Ji man stengės įrodyti, kad aš dar labai jaunas ir turiu baigt juokaut su Likimu, su savo sveikata ir jau juo labiau su širdim. Siūlė tuoj pat nutraukti tarnybą lengvatinėm sąlygom, gultis į aukščiausios klasės sanatoriją. O man tik ėmė juokas ir tuo pačiu pyktis, kurio stengiausi neparodyti.

Nesigavo.

Ko pasekoje, mes stovėjome ligoninės balkone, rūkėmė, o aš jai leidau suprasti, kad ne kažkoks sumautas Likimas gali nuspręsti - kaip man gyventi. Ir kad niekada nesutiksiu, su savanorišku gulimusi, dar gyvam, graban. Ir manęs nejaudino jos aiškinimai, kad tai gali atsitikti būtent tuomet, kai būsiu po vandeniu ir kad jokių šansų man padėti ... nebus. Į ką jai piktai atsakiau - Niekas negalės padėti, jei aš pats sau ... nepadėsiu.

Galutiniame rezultate, gavau tyrimo popierius, kuriuose, buvo švelnioje formoje konstatuota tai, kas buvo su manimi, bet neišneštas verdiktas.

Ir kuomet, kiek vėliau, aš jai atnešiau gėlių atsidėkodamas, kad iš manęs nepadarė invalido ... ji kažkaip švelniai su kažkokiu daliniu gailesčiu ir žavesiu tepasakė - Aš labai ... labai noriu, kad tave dar matyčiau ne kartą ir kad tau, užtektu užsispyrimo nugalėt ... širdį.

Net vėliau, kai tekdavo susitikti, mačiau jos dvigubus jausmus. Neapsakomą džiaugsmą mane pasitinkant ir ... savotišką palydą, velniai žino kur. Panašiai, kaip yra išlydimi laivai jūron.

O antras žmogus, kuris numojo ranka į mano širdį, o tiksliau į mane ... buvo mano laivo gydytojas. Nes būtent jis, priima ekspertizės dokumentus ir ... vėliau ... deda parašą po kiekvienu mano pasiruošimu nardymui.

Tai buvo vyras. Gydytojas. Bet vyras.

Jis buvo kiek šokiruotas ekspertyzės duomenimis, bet kur kas greičiau suprato mane ir mano mintis, kurias jam išguldžiau. Ir jo atsakymas buvo dar paprastesnis.

- Medicina bejėgė ... Jei žmogus sugalvojo mirti ... jo neatgaivinsi, net jei deguonį pumpuot per subinę. O jei jis, sugalvojo gyvent ... tik eilinį kartą supranti, kad nežinai nei velnio ir nieko apie žmogų.

Taip ir likau naru. Pabuvojau dar ne vieną kart ten ... kur leidžiami tik idealiai švarios sveikatos žmogai.

Tikiu, kad kažkas turėtu pasakyti - Tik neskiesk, kad širdis nebuvo sustreikavusi.

Na ... buvo. Buvo ... Ir ką ???

Ją ir dabar jaučiu, kaip tyliai, kairiam krūtinės kamputyje, laikas nuo laiko spūstelna ir ... atleidžia. Tarsi primintu, kad ir kokiu monstru savęs neįsivaizduočiau ... ji yra Nepriklausoma. Ji ... niekada nesikeis, kaip nesikeičiu ir aš pats.

Todėl mes su ja, neturim nieko bendro. Mes susigyvenę ir gyvenam kiekvienas sau. Ji atlieka savo tiesiogines funkcijas, nors ir kiek ekstremaliom sąlygom, varinėdama skiestą alkocholiu ir nikotinu kraują ... O aš ... stengiuos jos nematyti ir negirdėti, kol ji nachaliai apie save neprimena.

Bet aš ja ... džiaugiuosi. Ir tikrai malonu jausti ją baladojantis kiekvieną kartą, kai patiri kažką tokio, išnešęs mieles iš nemalonių situacijų.

Ir tikrai linksma, kad ne širdis, man pasako kaip man reikia gyventi, ką išbandyti ir ką pajausti.

Linksma ir gera, kad mano nuotaikos, nepriklauso nuo rameniuko, pumpuojančio kraują.

Ir dar linksmiau, kad man nereikia tartis su tuo raumeniūkščiu, ar klausyti ką jis man norėtu pasakyti. Nes tikrai žinau, kad jis ... tik mėsos gabalas. Su labai paprasta funkcija ir savo eksploatacijos laiku.

Vien dėl to nesibaidau žodžio mirtis. Vien dėl to nebijau Mirties.

Taip ... nebijau. Tikrai nebijau.

Bet nenoriu tik vieno - sunkios ir skausmingos mirties.

Gal kas ir pabandytu pasakyti, kad tai ir yra baimė. Deja ...

Baimė ... tėra tai ... ko mes dar nežinome, ar negalime ir nesuprantame.

Va ir viskas.

Su palengvėjimu užsisrūkiau ir išgėriau burbono.

Ir nusijuokiau.

Koks aš ... neromantiškas.

Pesimistas ...

Ir beširdis.


Atgal į pelenus


Iš pelenų ...
Atgal į pelenus.
Taip buvo, taip yra, taip ... bus.
Toksai jau tas ...
Gyvenimas.
Kuriam ...
Mes bėgam ristele.
O kartais, trypčiojame vietoje.
Kiekvieną kartą ...
Su viltim,
Slapta.
Gal ...
Būtent tau ...
Lyg tyčia pasiseks.
Ir nevirsi į ...
Pelenus.
Bet ...
Kaip nekeista, bet ...
Nesi nei tu, nei aš, kažkuom tai ypatingas.
Toksai kaip ir visi ...
Mirtingas.
Ir todėl ...
Iš pelenų ...
Atgal į ... pelenus.
Taip buvo, taip yra, taip ... bus.


Aš tiek neišgersiu, kad rasti Tiesą ...

( Ištrauka )


Sėdėjau sunertomis rankomis atsirėmęs į žurnalinį satliuką, kuris buvo priešais sofą, kurioje nubudau ir nieko nematančiomis akimis sekiau, kaip per viskio stiklo briauną, riedėjo rasos lašas. Kuris buvo taip panašus ... į ašarą.

O viduje, visiška tuštuma. O gal net greičiau, tokia tuštumos forma, kuomet niekas neturi jokios reikšmės. Panašiai, kaip kontūzytam žmogui, iki lempikės viskas aplamai - šalia jo smingančios kulkos, skeveldros, ar pašokanti žemė ir išsiskliedžianti liepnos, dūmų ir sudraskytos žemės masė klaikiam mišinyje.

Tokia būsena, kada esi nereikšmingas, net pats sau ...

Tiesiog esi, dideliai neišmatuojamas Niekas, kuris užpildo visą tą tuštumą aplink tave, o ji užpildo tave ir susilieji su ja.

O rasos lašas, tęsė savo kelionę, laikas nuo laiko užkabindamas šalia esančius mažesnius lašelius. Kurie, rodos krupteldavo nuo prisilietimo, bet negalėdami pasipriešinti didesniam, su lengvu virpuliu ir nuolankiai susiliedavo su tuo rasos lašu, ir jau kartu, tęsdavo kelione stiklo briauna žemyn ...

Nežinau, kiek dar laiko būčiau buvęs toje tuštumoje, kur vienintelis gyvas tebuvo tas ... rasos lašas, šliaužiantis stiklo briaunos paviršiumi. Kai vienu momentu, pamačiau atsirandantį šešėlį, kuris vis didėjo, tankėjo ir artinosi link viskio stiklo, link manęs.

Ne. Jis manęs nenustebino. Jis tiesiog buvo dar kažkokia tuštuma, besibraunanti į mano tuštumą ir atsiradęs iš Niekur. Žiūrint mano akimis, kurios ... nematė nieko, apart tai, kas buvo prieš pat jas.

Toliau stebint tą viskio stiklą, kažkokiu būdu ir keistai, šešėlis ant tiek sutankėjo, kad pavirto į man iki skausmo žinomą ranką, kuri kažkodėl siekė mano viskio bokalo. Ir kas idomiausia, ji ne tik siekė, bet ir paėmė jį. Dėl ko pasijaučiau taip, lyg kažkas piktavališkai nori sugriauti mano tokią ramią tuštumą. Todėl, kiek leido mano tuštuma, greitai, viena ranka atsirėmiau į stalelį, o kita nutvėriau už tos pažįstamos iki skausmo rankos.

Kurį laiką žiūrėjau į savo pergalę. Mano ranka laikė tą ranką, kuri pasikėsino į mano viskį ir vis dar norėjo jį pasisimti su savimi, bet ...

Ne ... Aš savo niekam neatiduodu. Švelniai spustelėjau ir ranka kartu su stiklu nusileido atgal, ant stalelio. O manyje praskrido vieniša mintis - Na ir kam ... Kam prireikė griauti tai, kas buvo taip gera ir ramu ? Po kurios, iš lėto pakėliau sunkią galvą ir akimis lėtai nusekiau ranka į viršų.

Ten, tolumoje, buvo gal vienas iš mieliausių Žemėje žmonių - Nijolė. Tiksliau jos veidas. Nes visa kita .... Visa kita, manęs nedomino ir to kas nedomina, net nemačiau.

Pabandžiau jai šyptelėti, kažką pasakyti, bet ... Gerklė buvo peržiuvusi, lūpos kaip ne mano ir rodos sulipę, o galvoje ... kosminio dydžio ir didelis Niekas. Todėl, dar kartą, kaip aš galvojau, jai šyptelėjau, ranka, kuria buvau atsirėmęs į staliuką, parodžiau ženklą pakeltu pirštu, kad palauktu truputi. Kita ranka, laikiusią jos ranką su stiklu, kiek galėdamas švelniau atitraukiau nuo viskio ir pasiėmęs taurę, susiverčiau jos turinį sau į gerklę.

Kelias sekundes sėdėjau užsimerkęs. Manimi slinko kažkas karštas, kažkiek pažįstamas. Ir tik po dar kelių sekundžių atsirado skonis burnoje. Kas mane dar daugiau sušildė ir lyg tyliai iš vidaus šaukė - Dar ... Dar vieną ... Juk tai toks kaifas ...

Na ... Ir kaip tokiam pasiūlymui atsispirti ? Kaip atsisakyti ... Malonumo ?

Todėl, net būdamas užmerktomis akimis, linktelėjau satliuko pusės, ta kryptimi, kur turėjo būti butelys viskio. O manyje, jau keliavo antras, įsivaizduojamas ir karštas viskio upelis, kuris rodos tuoj tuoj užpildys viską savo nenusakomu gerumu. Todėl atmerkiau akis, kad pasižiūrėti į pačią gražiausią etikėtę ir ...

Kas per velniava ??? Kodėl vėl kažkas kėsinasi į tai, kas yra mano ... Kuom nusikalto butelys ???

- Arūnai ... Gal jau užteks ? - atsklido iki manęs Nijolės balsas, rodos suplėšęs visą erdvę. - Nejau nebeturi ribų ???

Kaip judėjau butelio link, taip ir sustingau. Sustingau, nes nelabai supratau ko iš manęs norima, bet supratau, kad tai man ir to žmogaus balsas, kurio akis ką tik mačiau.

Manyje nespėjęs užvirti pyktis, staiga pasikeitė kažkuom, kas turėjo būti švelnaus, gero. Iš viso to gavosi kažkoks košmaras, kuris sujaukė visą mano Nieką. O žvilgsnį ... žvilgsnį tarytum prikaustė prie etikėtės. Mano ... etikėtės ...

Linktelėjau galva, šyptelėjau ir išspaudžiau iš savęs:

Neliesk ...
Neliesk Nijole.
Prašau, nereikia.
Jei dar gerbi, nors kiek mane.
Aš ...
Senas vilkas ...
Man ...
Išsiverkti reikia.
Pačiam ...
Ir tyliai į save ...
Kad neužkaukt balsu.
Kad neįsikabint, kam nors į gerklę
Nijole ...
Būk gera.
Prašau, neliesk.

Ir kad mane perkūnai trenktu ... Ranka atsitraukė ... O mano viduje vėl sušvito saulė. Gal ir ne saulė, bet koks skirtumas ? Faktas tas, kad aš pasiekiau butelį ...

- Arūnai ... Nesuk man plaučių. Ir jei jau vėl svaigsti savom eilėm ... tai gal paklausyk ką tau sakau.

Ochhh .... kaip visa tai veda iš kantrybės ... Kaip visa tai, žadina manyje žvėrį ... Ir svarbiausia, kas tai daro ??? Žmogus ... Ne ... žmogutis ... Ai ... koks skirtumas ?

Va tau,
Matau, kad ...
Visiškai manęs ... negaila.
Šauki, kažko tai nori, iš po manęs.
Tu ... patinki man, aš ...
Aš tave myliu.
Bet šiandien ir dabar ...
Nepyk, bet ...
Tu jau imi erzinti ... mane.

Pabaigęs paskutinį žodį, pakėliau akis ton vieton, kur turėjo būti ji. Kažkaip susiradau ją erdvėje, pasistengiau žiūrėti jai į akis ir išlaužiau šypseną.

- Klausyk ... tu ... mane jau siutini. Užtenka man, visos nakties, tavo nesąmonių ir grasinimu.

Kažkas, intuityviai, man sakė, kad reikalai krypsta ... negeron pusėn. Kokion negeron ??? Ir kokio velnio ??? Bet dėl visa pikto, pasiklausiau to balso ir ... pabandžiau pasiekti Nijolę. Nuo ko ji tik atsitraukė kažkur tuštumon. O aš tik skėstelėjau rankomis, lyg norėdamas pasakyti - Na va ... Dievas mato ... aš bandžiau ...

-Sakyk ... Kokio velnio taip elgiesi ? Tau visiškai nebesvarbu, kas aš tau ... kas tu man ? - girdėjau piktą jos balsą ir man ... taip darėsi ... negera.

Na ... kokio velnio, tiek daug ir tiek sunkių klausimų ???

- Žinai ... Gal tu ir senas vilkas ... Bet dabar, esi panašus tik į lavoną, kuris dar ir paskandinti save viskyje nusprendė.

Ne ... Visa tai ne man ... Reikia kažką tai daryti ...

Todėl, pasiekiau butelį, įsipyliau vos ne pilną stiklą viskio. Butelį vėl gražinau atgal ant stalo, o pats, ėmiausi ieškoti ant stiklo briaunos rasos lašo. lyg kokio išsigelbėjimo.

- Arūnai ... Aš juk ... su tavim kalbu. - vėl perplėšė mano nirvana Nijolės balsas.

Iš lėto atsitraukiau akis nuo viskio, su viena mintimi, kad dabar turiu pasakyti viską ... Va tik išeisu iš tos tuštumos ... Ir pasakysiu viską viską ...

Šiaip ne taip, pakėliau galvą, žvilgniu susiradau ją ... Kažką sumakalavau ranka prieš save, ne tai kad melstis, nei tai kad pasibaladot į save. Mostelėjau, šyptelėjau ir atsidusęs ėmiau siekti stklo ...

- Viskas ... Užtenka ... Aš nenoriu matyti, kaip tu čia pribaiginėji save degtine ....
Čia aš pakėliau ranką su iškeltu viršun pirštu ir ištariau:

Ša ... moterie ...
Nerūstinki dievų ir ...
Nevadinki viskio ... degtine.

- Taip ... tarė Nijolė. - Gerai ... Dabar ... Pyk ne pyk, bet tu ... turi iš čia išeiti.

Kitu atveju, gal mane tai būtu nustebine, o gal užpykdę ... Bet dabar ... Dabar man buvo viskas iki lemputės. Todėl, be jokio pykčio jos paklausiau:

- Tu nori, kad pasitraukčiau iš tavo gyvenimo ? Be problemų ... Mane žinai.

Ir susiverčia viskį vidun. Nuo ko užsimerkiau ir vėl panirau ten ... nirvanon ... Taip lėtai, lėtai ir maloniai ...

- Aš pakambinau tavo Juozui ir jis jau atvažiuoja. Padaryk man paslaugą ... Išsiskirkime gražiuoju. - atskrido iki manęs.

Gal kitu gyvenimo atveju, tai būtu žaibas subinėn, strėlė pakaušin ... Bet dabar ... Ne. Tik ne dabar ...

Nes aš, tik išspaudžiau iš savęs kreivą šypseną, skėstelėjau rankomis ir atsakiau :

- Juozas ... Vadinasi Juozas ... Gersim su Juozu ... Anas ... mane supras. - Ir atsilošiau sofoje, bandydamas pasiekti ant jos atramos, ten buvusį, mano, karininko švarką.

Ji neatsakė nieko. Tik nusuko veidą nuo manęs ir pakėlė vieną ranką prie veido.


Aš taip skubu ... 


Aš taip skubu ...
Aš taip skubu,
Gyventi.
Aš taip skubu ...
Tarytum,
Jausčiau, kad ...
Kažkur,
O ir kažkas,
Žiūrėtu,
Man pro petį.
Ir tyliai stumtu,
Mano laiko rodykles ...
Aš taip skubu ...
Kad dar,
Truputį.
Kažkiek, kažko ...
Palikti,
Po savęs.
Kol vis dar tiksi ...
Laikrodis.
O jo rodykles ...
Kažkas žiūrėdamas,
Pro mano petį, tyliai stumia.
Ir suprantu, kad jo ...
Man jau,
Nebeaplenk.
Tačiau ...
Net jei ir ateis,
Ta ... finišo tiesioji ...
Aš būsiu,
Nugalėjęs.
Ne laiką ir ne tą,
Kur stūmė ... rodykles.
O savo baimes,
Kad nespėsiu.
Nes aš skubu, net ir dabar.


Ar myliu žmones?


Aš pats savęs, kažkaip, paklausiau.
Ar myliu žmones?
Nežinau.
Nors ...
Reiktu.
Bent jau šitaip,
Sako, patys žmonės.
Bet, čia, suabejojau ir ... suklupau.
Nejau ir aš, turiu tikėti, žodžiu kiekvienu.
Net, jeigu tai, kartoja ... visi choru.
Aš myliu ... žmones.
O iš tiesų ?
Gal tai ...
Tik noras, būti geresniu.
Toksai, švelniai nekaltas, melas sau.
Ir įvaizdis ... geriečio.
Bet, tik tol ...
Kol tai tavęs ... neliečia.
Todėl ...
Visuomet atsakau.
Aš negaliu ... žmonių mylėti.
Nes visų pirmą, pradžioje pradžių ...
Bent jau pradėti, gerbti,
Žmogų privalėčiau.
Ir tik paskui ...
Galbūt ...
Aš ...
Nežinau.
Ir pats, prie melo to,
Nenoriu prisidėti.


Ar pameni ? 


Ar pameni ?
Kaip groja žiogas.
Tarp kopų viksvų, vakare.
Ir kaip svaigiai, atrodo Baltija,
Kai saulė slepiasi į ją.
Ar pameni ?
Tą ...
Monotonišką ošimą.
Kurio ...
Atrodo, niekuomet, neatsiklausyt.
Ar pameni ?
Dienas,
Kai pirmą kartą.
Prie jūros ...
Saulės palydėti atėjai.
Ar pameni ?
Žiogų grojimą.
Ir monotoniškas bangų mušas.
Saulėlydį ... kuris, lyg apsvaigimo,
Prikaustydavo, žvilgnį horizonte, kol saulė neišnyks.
Ar pameni ?
Dienas,
Kurios seniai išnyko.
Ir tuos ...
Saulėlydžius,
Tarp kopų, viksvų ir ... žiogus.


Jų veiduose ...


Jų veiduose ...
Retai tebuvo šypsenos.
Bet tai nereiškia,
Kad nemokėjo juoktis jie.
Jų veiduose ...
Retai tebuvo šypsenos.
Bet tai visai nereiškia, kad ...
Nemylėjo jie gyvenimo.
Ar Kernagis ...
Kuris dainavo apie vyšnias.
Ar juokinęs visus ...
Bet, visiems kliuvęs Šapras.
Jų veiduose ...
Retai tebuvo šypsena.
Kaip ir pas tą ...
Kuris dar gyvas " juodas filosofas ",
Mūs gyvenimo, bejausmis kritikas - Erlickas.
Kuris taip pat ...
Moka šypsotis tik ...
Vidum.
Jų veiduose ...
Nebuvo šypsenos.
Nes jiems graudu dėl to,
Ką matė jie ...
Aplink save.

The Art ... 


I do not care and it's doesn't matter.
What you're thinking ...
And about me.
Because I ... same,
As Salvador Dali, great master.
And I can answer that ...
Nobody and no one, can't to teach ...
How needs to create the art,
And what I need, to see and show in this.
I do not care and it's doesn't matter.
If someone starts to mix,
The Art ...
With simple pornography.


My ... Iceland


I was born sometime and somewhere.
When through land,
Has traveled snow and cold wind.
I was born sometime and somewhere.
And I now live there ...
Where are the fire hidden under the ice.
And wind I can't be called,
Warm or soft.
So ...
I was born,
Sometime and somewhere.
But now I'm in Iceland.
Where find my sweet sweet home.
Where are the fire,
Hidden under ice and snow.
This miraculous land ...
My ... Iceland.
I was born,
Sometime and somewhere.
But I'll stay forever there.
Where are the fire,
Hidden under ice and snow.
Where I find my home ...
Iceland.

Jei vieną dieną ...



Jei vieną dieną, įmsiu ir ...
Numarazmėsiu.
Kad imčiau kaukt ... šuniu.
Koks ... vienišas esu.
Ir imsiu lieti ašaras grandinėm,
Pasidabinęs tystančio,
Iš gailesčio ir sau ...
Snargliu.
Jei vieną dieną ...
Nebeteksiu ... sekso.
Ir vėl ... pasiutusiu šuniu.
Užkauksiu apie tai, kaip pasileido žmonės.
Ir tai, kad seksą pavertė kažkuo,
Be meilės ir ...amoraliu.
Jei vieną dieną ...
Imsiu ir numarazmėsiu.
Ir vėl ... pasiutusiu šuniu.
Imsiu amsėti ... apie ... Dievą.
Ir tai, kaip aš ...
Dabar jau juo tikiu.
O viešpatieliau trylinkas ...
Tai kad ...
Atrodo jau ... imu ir kliedžiu.
Nors ne ...
Juokiuosi ir šaipausi, ne iš Dievo.
O tik iš to ...
Kas bandoma prakišti - Dievo kūriniu.

Sunday 17 November 2013


Niekaip nebręstantis ... žmogus



Pakėliau koją.
Nieko.
Pakėliau dar aukščiau.
Ir tiek žinių.
Aplinkui, niekas nepakito, tik ...
Taip stovėt, nepatogu.
Tad ...
Stoviu vėl, kaip ir stovėjęs.
Ant savo dviejų ...
Abiejų.
Tik ...
Dabar pakėliau ranką.
Ir patikėk, ne tam, kad siekt padebesų.
Ar duoti ženklą, ten ...
Tarp jų ...
Kad štai ir aš - Žmogus ...
Deja ...
Nei ten danguj, nei ten po žemėm ...
Niekam nesu aš ... idomus.
Norėtusi, bet ...
Tokios mintys vien tik iš vienatvės,
Tuomet, kai ...
Virš tavęs Dangus.
O ten ...
Nesuskaičiuojami,
Mirijadai.
Niekam nežinomų žvaigždžių ir ...
Viltys.
Kad ten, tarp jų ...
Yra kažkas.
Kas laukia tavo balso ... tyruos.
Štai toks jau tas,
Keistokai naivas ir ...
Niekaip nebręstantis ... žmogus.

Pasenome ir ... nebeatpažįstami



Tarsi per miglą, aš prisimenu.
Žvelgdamas į seną fotografiją.
Koks buvo mano miestas, gatvė, aikštė.
Prieš mano namą, kuriame, gyvenome.
Atsimenu net tai, kaip keitės jis.
Ir aš ... prisimenu ... keičiausi.
Dabar abu, ir aš, ir jis ...
Tarsi per miglą, aš prisimenu.
Žvelgdamas į seną fotografiją.
Koks buvo mano miestas, gatvė, aikštė.
Prieš mano namą, kuriame, gyvenome.
Atsimenu net tai, kaip keitės jis.
Ir aš ... prisimenu ... keičiausi.
Dabar abu, ir aš ir jis ...
Pasenome ir ... nebeatpažįstami.
Tik fotografija,
Vienintelė, primins ...
Kad buvo laikas, kai mes augome,
Ir kaip ... pasenom.


 Ir dar ... žadu 


Mylėjau, myliu.
Ir dar ...
Mylėti, žadu.
Tegul ...
Kažkas mane keikia.
Ar net ...
Pasileidęs - sušunka iš paskos.
O aš ...
Mylėjau, myliu.
Ir dar ...
Mylėti, žadu.
Nes ...
Nėra jausmo,
Gražesnio kaip meilė.
Ir niekad nebus, kas jį ... pakeistu.
Kai žemė ...
Po kojom išslysta ir verias dangus.
Mylėjau, myliu.
Ir dar ...
Mylėti, žadu.
Nes ...
Miršta ne meilė.
O miršta ... žmogus.
Kai jis sau meluoja, kad ...
Niekada ir jau nieko,
Daugiau ...
Nemylės.
Mylėjau, myliu.
Ir dar ...
Mylėti, žadu.
Nes ...
Man patinka.
Kai žemė ...
Po kojom išslysta ir verias dangus.
O aš ...
Mylėjau, myliu.
Ir dar ...
Mylėti, žadu.