Pages

Translate

Monday, 9 December 2013



Prie židinio



Sėdėjau priešais židinį giliame, oda muštame krėsle pusiau gulomis, ištiesęs kojas židinio link. Basas pėdas, tarsi masažavo atsklindančios karščio bangelės, nuo besiraitančių liepsnų. Ore skraidė lengvas, degančio, gerai sakuoto medžio, dūmo kvapas. Ir tas degančių malkų traškesys, sakų šnypštimas, su retais, sausais, pokštelėjimais. Erdvus kambarys, tarytumei siautėjo tamsos ir liepsnų metamos šviesos kovoje, o šešėliai kėlė siautulingai makabrišką šokį.

Sėdėjau priešais židinį ir savotiškai tirpau visame tame. Galima sakyti, grimzdau į kažką nepažįstamai naują ir be galo malonaus, iš kur nesinorėjo trauktis. Na, visai kaip skęstant, kai jau esi ant ribos .... o prieš akis, vis dar regimame pasaulyje, ima bėgti filmukas iš tavo gyvenimo. Ir ta, tokia nesuprantama, visiško nesipriešinimo palaima ... kažkoks lyg ir artėjantis, ar tai skaisčiau sužimbantis, nesuprantamas šviesos taškas ...

Tpfuuu velnias ... Pašokau iš savo vietos, tarsi dūsdamas, įtraukiau kiek galima daugiau oro ir vėl dribtelėjau atgal. Akimis skubiai perbėgau prieš mane esantį vaizdą. Židinyje ir toliau sausai poškėjo degančios malkos, kartais pašokdavo viena kita kibirkštėlė. Kambario šonuose tęsėsi vaiduokliškas šešėlių šokis.

- Na ir mintys ... - praskrido žaibu viduje. - Laikas atsipalaiduot nuo visko.

Su ta mintimi, atsirėmiau į krėslo atramas ir pakilau iš jo. Bet pirma, patraukiau prie lango. Priėjęs pakėliau žaliuzes. Tenai, kitoje lango pusėje, kambario šviesos išplėštame nakties gabaliuke, virpėjo sniego pusnys. O nakties juodame danguje ... raitėsi, pynėsi, šiaurės pašvaistė.

Net prigludau prie šalto stiklo kakta, kaip norėjosi, kiek galima daugiau, to dangaus stebuklo pamatyti. Akimis skverbiausi per nakties tamsą, kažkur tolyn, lyg dar kažkas turėtu ten būti, laukti. Deja ... kaip ir kiekvienas žmogaus noras, viršijantis jo galimybes, neleido pamatyti nieko išskyrus tai, kas buvo prieš akis.

- Taip ... Matomai ... taip niekuomet ir neišmoksiu, tenkintis tik tuom, kas yra. - su lengva ironijos gaidele pagalvojau sau.

Atsitraukiau nuo lango stiklo ir nuleidau žaliuzes, ant kurių tuoj pat ėmė tupinėti šešėliai. O pats pasukau priešingon kambario pusėn ir patraukiau lik servanto, kur buvo butelys mano pamėgto likerio ir taurė.

Priėjus, pritūpiau prie servanto taip, kad butelys ir taurė atsidurtu židinio šviesoje. Prisipyliau taurę likerio, bet ne pilną, o tik pusę. Ir tai ... ne pyliau, o liejau plona plona srovele ir gėrėjausi, kaip tas tąsus skystis, vartydamasis ir banguodamas, pildė taurės tuštumą. Baigęs pilti pastačiau butelį, o pats, dar žiūrėjau per taurę, kurios sienelėmis leidosi išsiteliuskavęs likeris.

Pakilau. Pasižiūrėjau į savo numestą ant servanto rankraštį, kurio lapas buvo prirašytas, išbraukytas, kažkas kampuose kaip ir piešta. Perbraukiau per tą lapą, kaip per veidą, lyg norėdamas kažką apčiuopti, pajausti.

Nieko.

Pakėliau taurę ir gurkštelėjau likerio, kuris maloniai užpildė burnos erdvę ir rodos ėmė skleistis, saldumą perpindamas lengvu kakavos ir tropinių vaisių buketu. Iš lėto nurijau ir užsimerkiau, lyg bandydamas pajausti kuom ilgesnį to skonio buvimą manyje. Bet kaip ir viskas gyvenime turi savo pradžią ir pabaigą, taip ir čia. Likeris atsidurė kur jam ir privalėjo būti, o burnoje liko silpnas ir vis labiau silpnėjantis aromatas.

Suktelėjau taurę vieną kartą, antrą ... ir užsivertęs išgėriau taip, lyg tai tai būtu paskutiniai mano gurkšniai gyvenime. Pojūtis buvo toks, kaip bangos smūgis, kuris užlieją visą, nuo galvos iki kojų. Svaigus ir malonus.

Kiek lukterėjęs, tūptelėjau šalia stovinčio šaldytuviuko, atsidariau jo dureles. Tvykstelėjo ryški šviesa, kuri privertė net prismerkti pradžioje. Ten gulėjo dėžutė braškių, lėkštė su žaliomis ir juodomis vynuogėmis. Šalia didelės, raustelėjusiais šonais kriaušės. Apačioje, kelių rūšių sūriai dežutėse, ispaniškos pelėsinės dešros rietuvėlė, duonos su grūdais ir saulėgrąžomis, keptos duonos su česnaku riekučių kalniukas pintinėlėje, dėželė sviesto ir dvi, lyg sesės, rūkyta lašiša ir upėtakis.
Visko yra, o nieko iš to nesinorėjo. Dirstelėjau durelių kišenėliu link. Štai ... būtent tai, kas tiks šiai nakčiai. Šokoladas. Paprastas juodas šokoladas. Bet pradžiai, atsidariau mažos šaldumo kamerėlės duris ir nustveriau kelis gabaliukus ledo. Mestelėjau taurėn. Papurčiau ... mestelėjau dar kelis ir uždariau dereles. Pasiėmiau šokolado plytelę ir uždariau šaldytuvą.

Ką gi, laikas grįžt prie židinio. Bet ... pirma prisipyliau likerio. Ir jau šį kartą, pilną taurę. Žengiau porą žingsniu ir sustojau. Šokolado plytelę įkišau į užpakalinę džinsų kišenę, apsisukau ir grįžau prie servanto. Sugriebiau savo rakraščio sąsiuvinį, pasikišau po pažastim, šratinuką įsikandau, o laisva ranka pasiėmiau butelį.

- Va dabar tvarka. - nusišypsojau mintyse. - Galima ir bandyt atsipalaiduoti. Atsiduoti tam, ką taip mėgstu.

Eidamas per kambarį, pakeliui, užkabinau koja stovėjusį kavos staliuką ir patraukiau arčiau krėslo. Nutilus stalelio barškėjimui, atsisukau pravirų miegamojo durų link. Tyla. Bet, dėl visa pikto, priėjau prie jų ir dirstelėjau vidun.
Žmona miegojo ir matomai, kažką tai gražaus sapnavo, nes veide matėsi šypsena. Norėjosi išjungti stalinę lempą, bet ... rankos užimtos. O ir Tifani lempos gaubtas, skleidė švelnią šviesą, kuri negalėjo trukdyti jos miegui. Todėl, apsisukau ir jau atsargiai, lyg sėlindamas, patraukiau židinio link.

 Priėjęs, pastačiau butelį ant staliuko. Pakėliau nukritusį šratinuką nuo grindų ir nerasdamas kur dėti, automatiškai kyštelėjau burnon, lyg kokią cigaretę. Laisva ranka kiek prastumdžiau prirašytus lapus, stumtelėjau nešiojamą kompiuterį ir jau atsiradusion laisvon vieton, padėjau šokolado plytą.

Viskas. Tvarka kaip ir padaryta,ir jau dabar ... galima atsiduoti tam, kas mano mėgstama - naktiniams svaigimams, kaip aš vadinu laiko leidimą ilgomis, Islandiškomis naktimis, žiemos metu.

Todėl pradžiai ...Išsitraukiau šratinuką iš burnos, ir siurbtelėjau iš taurės. Dabar jau buvo kiek kitoks skonis. Gaivesnis. Siurbtelėjau dar kiek ir pastačiau taurę šalia butelio. Prisitraukiau šokolado plytelę. Bet ... Kiek pavartęs, taip ir padėjau ant staliuko, o pats, atsidaviau krėslo glėbiui.

Kai jau rodos įsitaisiau, paėmiau savo primakaluotus lapus su įrašais be jokios eilės ir rodos jokios prasmės. Kurie buvo betvarkiškai suversti vienas ant kito. Ir daug neieškodamas, nusitvėriau pirmą pakliuvusį lapą iš šūsnies.

Kiek pasiverčiau židinio link ir ėmiau skaityti.


Židinys.
O jame ...
Dar gyvos,
Bet, prigesę anglys.
Tamsa.
Už lango ...
Viską gaubianti naktis.
Stalelis.
Žvakė ... be žvakidės.
Ir vaško ašaros sustingę ...
Taip ir nenukritusios žemyn.
O prieš mane ...
Dar nepaliestas, baltas lapas.
Garuojanti ir skleidžianti kvapus kava.
Sumišęs ... viskio, cigaretės ir kavos,
Toks keistas aromatas.
Tarytum raktas,
Skirtas ...
Atsivert vartus anapus.
Kur gali slėptis vizija mana.
Štai ...
Židinys.
Jame dar gyvos ...
Bet prigesę anglys.
Stalelis.
Vašku pravirkus žvakė.
Ir aš ...
Palinkęs ...
Ties vis dar,
Nepaliestu, baltai baltu, lapu.


Pats sau Dievas ir Teisėjas ...



Kaip norisi ... palikt vienam ir ... atitrūkti.
Net ir nuo to, kas kitą kart, labai svarbu.
Išeit, palikt namus ir ... pasiklysti.
Pabūt pačiam,
Ir su savim,
Kartu.
Tik ...
Stop.
Nepulkit,
Manęs teisti.
Ir juo labiau ... nereikia.
Moralų ... koks turėtu būt ... žmogus.
Nes visa tai, jau tūkstančiais kartų girdėta.
Ir jeigu sąžiningai, tai net ir nuo to koktu.
Vien apie tai, koks turi būt žmogus.
Kaip negerai, viską palikti ...
Pasitraukti ir išeiti.
Kad ir be jo ...
Kažkas yra.
Ir kad ...
Privalo.
Pareigą atlikti.
Ir dar perkūnai žino ko,
Kalbės, lyg tai galėtu sustabdyti.
Pamiršę patys, apie save ir savo norą,
Išeit, palikt namus ir pasilikt, tik su pačiu savim.
Kai būni pats sau Dievas ir Teisėjas ...
Kai pats save ... išplakt gali ...
Ar ... taurę pilną kartėlio,
Su šypsena pakėlęs ...
Išgert ...
Lyg dugno.
Ir garsiai nusijuokt.
Dėl to ... koks kelias nusidėjėlio,
Ir dar dėl to ... kad tai turi, nepaslėpei savy.
Perverst iš naujo, dar ir dar, ne vieną kartą,
Gyvenimo ... atspaustus jau lapus.
Kur buvo kilta, siektos žvaigždės.
O kur paslysta, rodos ...
To visai nenorint.
Ir kur bandyta,
Buvo atsitiest.
Vienatvėje ...
Pats sau.
Esi ...
Teisėjas.
Dievas ir ...
Dar tik perkūnai žino, kas ...
Todėl ...
Nepulkit,
Manęs teisti.
Ir juo labiau nereikia,
Moralų ... koks turėtu būt ... žmogus.
Ką ir kaip, turėtu, jis daryti.
Nes, jo gyvenimas, juk ...
Privatus.


Pasistatysiu sau ...



Pasistatysiu sau paminklą, kol dar ...
                                                          gyvas.
Ir ne iš bronzos, ne granito, ne ...
                                                     akmens.
Paleisiu savo žodžius, niekad ... garsiai ...
                                                                   nesakytus.
Ir jie tikrai, ilgau ... net už mane ...
                                                       gyvens.
Pasistatysiu sau paminklą, kol dar ...
                                                         gyvas.
Tikrai ne tam, kad neštu ten ...
                                                 gėles.
Ar kištu, karts nuo karto, po laurų ...
                                                         vainikais.
Ar verktu, veidmainingai, kad štai, nutylo ir ...
                                                                         nebeplevens.
Pasistatysiu sau pamiklą, kol dar ...
                                                        gyvas.
Tik tam, kad pasidžiaugti juo ...
                                                   pačiam.
Kiekvienu žodžiu, paslėptu po ...
                                                    nusvaigimu.
Ir tais, kurie skaitys ir juos ...
                                               kedens.
Tarp jų paliksiu ir ... kažkiek ...
                                                   truputį.
Apie Islandiją, taip pakerėjusią ...
                                                        mane.
Josios ugnikalnius, krantus ...
                                                uolėtus.
Ir žmones, tarp kurių radau ...
                                                 draugų.
Be abejo, aš paminėsiu net ir ...
                                                   Lietuvą.
Nes ... neįmanoma, pamiršt savų ...
                                                        šaknų.
Bet tai, ne ilgesys ir tai tikrai, ne ...
                                                         ašaros.
Ne Nostalgijos skraistė, kad kažkur ne ten ...
                                                                        esu.
Prisiminimai tai, kaip protėviai jos vardą ...
                                                                        kėlė.
Prisiminimai tai, kad liko, ji, tarp ...
                                                             užmirštų.
Pasistatysiu sau paminklą, kol dar ...
                                                             gyvas.
Ir ne iš bronzos, ne granito, ne ...
                                                      akmens.
Paleisiu savo žodžius, niekad ... garsiai ...
                                                                     nesakytus.
Ir jie tikrai, ilgau ... net už mane ...
                                                         gyvens.

O kur yra ... gyvenimo prasmė?

( išt Juoziliados ciklo )



  Sėdėjome literatų kavinukėje. Sėdėjome, žiūrėjome kažkur pro langą, plikas medžių šakas ir sekėm akimis drumzlinus, lėtai slengančius, debesis. Žiūrėjome kažkur, o kur ... ? Perkūnėliai žino ? Tik man ir Juozui, tai buvo visiškai tas pat. Nes mes žiūrėjome, tik kiekvienas į savo. Kažkur ...

  O salės atokiame kampe, apsuptyje tokių pat, jaunų žmonių, jaunas vyrukas megzta kepure ir apsimaturiaves ilga, šachmatine skara, užvertęs galvą ir pakėlęs dešinę ranką, skaitė savo eiles.


Aš iš ryto pakelsiu akis,
Į dausas, debesim neriniuotas.
Aš iš ryto sudėsiu eiles,
Tavo grožiui ir nakčiai šiai, apsakyti.
Aš iš ryto, vėl bėgsiu gatve,
O mintyse, tiktai tu ir tebūsi.
Aš lyg aklas, taškysiu balas,
Bet tenai ... tavęs nematysiu, nerasiu ...


  - O tu žinai ... - tebetyrinėdamas murziną dangų, tarė Juozas. - Juk Ilfas ir Petrovas, rašė apie mūsų laikus. Greičiausiai ... Bent jau man, taip rodos ....

  Atitraukiau žvilgsnį nuo debesų, pasisukau deklamuojančio kompanijos link. Jis, jaunasis poetas ir toliau skaitė, koks tai buvo rytas, kaip jis suprato, kad tai ypatingas rytas. Dar kartą paminėjo apie jos grožį, kuris rytą pavertė nuostabiu ir leido bėgt gatvėmis, taškant balas, kuriose ... jau jos neberado. Pasigirdo ovacijos, plojimai ir šūksniai, kad tai puikus kūrinys.

  Atsisukau Juozo link. Jis ir toliau, kažkur tai klaidžiojo, ten ... už lango.

  Atsistojau. Ir pasukau baro link.

  - Tik paimk paprasčiausios degtinės. Neišsidirbinėk. Nes vistiek viską išgersiu. O pinigas, nueis pavadinimui ir tuščiai niekam. Nors ... skanus tas, niekas ....

  Pasisukau link Juozo. Ne. Viskas tvarkoje. Jis buvo ten ... kažkur .... su savo kažkuom.

  - O pakandžioti ... Paimt ? - Lyg tarp kitko, paklausiau jo.

  - Imsi degtinę ... Tuomet nereikia. Negadinkim gyvenimo skonio. - atsakė jis, net nepajudėjęs iš savo stebėjimo vietos. - O norėsis nusvaigt ... pafantazuok ... Galvą turi. Atrodo ...

  Išsitraukiau cigaretę ir užsirūkiau. Išleidau dūmą, nusišypsojau iš jo atsakymo ir nuėjau baro link.

  Padavėja lėtai pakilo iš savo kėdės. Numetė laikraštį ant staliuko ir atsirėmė alkūnėmis ant baro lentos.

  - Kaip visuomet ? Degtinės du po šimtą ir viskio su ledu kiekvienam ? - paklausė ji.

  - Ne ... šiandien, bus kiek kitaip. - atsakiau jau ir prisitraukiau peleninę.

  - Negali būti ... Kokia nors šventė, ar ką nors praleidau ? - su nežymia šypsena, paklausė ji.

  - O mūms kiekviena diena, kaip šventė .... - tariau žiūrėdamas kažkur, virš jos.

  - Taip, taip, taip ... Kaip žydėjimas vyšnios ... - atsakė ji. - Tai ko šiandien ... pageidausite ?

  Dabar pasižiūrėjau į ją. Simpatiška, metuose moteris, lengvai žilstelėjusiais plaukais. Paprastais drabužiais, bet skoningai apsirengusi. Lengvomis raukšlelėmis, palei akis, papuoštas veidas.

  - Na ... šiandien ... - užsitraukiau dūmą. - Šiandien, tebūnie kas nors ... tokio ... ypatinga.

  - Ar kaip paskutinį kartą? - jau atvyrai šypsodamasi, paklausė ji. - Vėl padaryt riešutų asortį ?

  - Ot ... Na ir kodėl, kodėl aš myliu šią kavinę ? - pasakiau žiūrėdamas į ją. - Ir kodėl, man taip gera čia ? A ... ?

  - Nesuk smegenų Arūnai ... Nei tu kavinę myli, nei tau čia gera. - tarė ji pilstydama degtinę. - Tiesiog Juozas, niekur kitur neina, čia, starto nepadaręs. O tau ... su juo ... patinka smegenim pamojuot. Štai ir visa pasaka.

  - Na ... žaviuosi tavo įžvalgumu ... ponia Nijole. Tiesiog ... žaviuosi. - pasakiau jai ir pasisukau Juozo link.

  Dabar jau ir Juozas rūkė, leisdamas dūmų sroveles, lango link, ten kur ir jo žvilgsnis buvo paklydęs. Kampe šurmuliavo triukšmingas būrelis. Tas pat vaikinukas su šachmatine skara, kažką karštai dėstė, palydėdamas plačiais rankų mostais, karts nuo karto kresteldamas galvą, ant kurios liūliavo megzta kepurė.

  - Tai pats pasiimsi viską ? - paklasusė barmenė.

  - O kodėl taip griežtai ? Ar jau užsidarom ? - pasakiau jai. - O kaip dėl plano vykdymo ?

  - Tai gal tu ir būsi tas ... plano vykdytojas ? - nesusilaikiusi prapliupo juoktis. - Kažkaip pamiršau ... kas čia neseniai, iš mano skolų knygos išbrido? O gal ... sumaišiau ?

  - Nijole ... Nijole ... Nijole ... Kaip mus moko Šventasis Raštas ? Mylėk artimą savo ... - tariau jai šypsodamasis. - Vat už tai ... ir myliu šia kavinę, ir jos šventą dvasią ... Tave.

  - Gražiai giedi, žaltį vienas. - išgirdau už nugaros. - Šventą Raštą, turėtum pradėt cituodamas ... - Ir pagyrdyk trokštantį ...

  - Juozas ... Jo nėra ... ir jis čia pat ... - pasakiau Nijolei juokdamasis. - Einu ... nes neduok Dieve ... nespėsiu ... O tu ... būk gerutė ... padaryk mūms šašlyko ir tų ... marinuotų svogūniukų ... nepagailėk.

  - O Jėzus Marija ... Nejau loteriją laimėjai, ar ką apiplėšei ? - nustebusi paklausė ji.

  - Parsidaviau ... Kaip Judas ... parsidaviau ... Tai dabar galiu, nors pašėliot, kaip penkių minučių Krezas. - pasakiau jai nueidamas.

  - Na, na ... Iš tavęs visko galima laukti. - išgirdau iš už baro. - Šašlykus dabar jau ruošt, ar palaukt ?

  Čia staiga, pakilo Juozo ranka ir jo žemas balsas nuskambėjo per visą salę.

  - Trokštantį pagyrdyk, alkstantį ... pamaitink ... Ir taip per Amžių Amžius ... Amen.

  Po ko, ėmė spragsėti pirštais, vis nenuleisdamas rankos.

  Priėjau prie staliuko, padėjau ant jo stikliukus su degtine ir lėkštutę, su viskio stikliukais, kurie skendėjo riešutuose.

  - Tai va ... mano sūnau ... pasakė Juozas, žiūrėdamas į mano akis. - Nebus ... nebus pas tave gyvenimo. Ir visą laiką, tave les Etonas ... kol Kaukazo kalnai neprarys tavęs. Bet man malonu, kad tu toks ... ir ne kitoks. Geras tu žmogus, špyga taukuotas.

  - Dėkui daktarėli ... Palengvėjo ... po jūsų žodžių - atsakiau jam juokdamasis. - Tai gal, ta proga ... pakeliam ?

  - O kur mes žemės smirdžiai dėsimės ? - paklausė jis. - Kur mes dėsimės, nepakėlę ir nepabandę rast ten atsakymo, kas yra pilkoji sermėginė tiesa. Prosit.

  - Į sveikatą ... - atsakiau jam ir užsiverčiau savo stikliuką.

  Šalta degtinė užpildė burnos ertmę, kiek pasistengus, nuslinko gerkle ir pasileido nesulaikomu upeliu žemyn. Kiek nusipurčiau ir užsitraukiau cigaretės dūmą. O Juozas sėdėjo ramus kaip Sfinksas. Jo net raumenukas nesujudėjo, išgėrus savo stikliuką. Jis ir toliau, kažkur tai žiūrėjo, mąsliai, pro langą.

  - Tai kaip manai ? Apie ką rašė, tie du, Benderio tėvai ?

  - Manyčiau, kad apie naują plejadą, Liapsuso Trubeckojaus vaikų ...

  Čia Juozas atsisuko į mane. Šypsodamasis nužvelgė nuo galvos iki kojų ir tarė:

  - O juk tu ... bolševikų vade, teisus ... Velniškai teisus. - tarė pirmą kartą nusišypsodamas. - O va degtinukės ta proga ... Nepamaišytu. Kaip sakote grafe ? A ?

  - Nijole ... - šuktelėjau per visą salę. - Būk gerutė, išpildyk mirštančiojo norą. Pagražink šašlykus, degtinės grafinuku.

  - Na ir kaip netikėti stebūklais ? Kaip netikėti Dievu ? - su lengva įronijos šypsena tarė Juozas, gręždamas mane akimis. - Tai sakai ... parsidavei ... Chmmm. Idomu. Papasakosi ?

  - Juozai ... o gal dar pavaikom ... debesis ? Iki šašlykas pareis ? - tariau jam, atsiremdamas į kėdės atlošą ir žiūrėdamas pro langą, į praplaukiančius debesis. - Negi tau ... ir mano išpažintis ... dar ir reikalinga.

  - Savo neturiu kam iškišti, kur jau man, tavo, dar prisiimt. - atsakė Juozas ir atsilošęs įsistebeilijo už lango.

  Mes vėl, panirome kiekvienas sau. Kažkur ten ... kur nepasiekiama niekam. Nes niekam kitam, to net nereikia. O mūms, tai buvo dar viena gyvenimo pusė, dar viena prasmė. Gal net gilesnė prasmė, nei ieškojimas atsakymo - O kur yra ... gyvenimo prasmė?


Juodai juoda kava



Juoda kava.
Kava su pienu.
Ar vyšnių likerio,
Kiek švelniai praskiesta.
Iš ryto, dieną, ar ... po vakarienės.
Net ir gilioj nakty, karšta kava.
Jos nepakartojamas,
Svaigiai švelnus,
Ir lengvas ...
Aromatas ...
Nes tai ..
Juodai juoda kava.
Kuri vienodai ir visuomet tinka.
Ir vasarą anksti iš ryto,
Ar kai už lango,
Šėlstanti,
Žiema.
Ar ...
Kai susimąstęs.
Pats sau vienas ir tyliai kamputy sėdi.
Su smilkstančia cigaretę ir ...
Juodai juoda kava.
Tik tu ir josios ...
Aromatas.
Juoda kava.
Kava su pienu.
Ar vyšnių likerio,
Kiek švelniai praskiesta.
Mentlo skonio,
Cigaretė,
Ir ...
Juodai juoda ... kava.

Girtais rūkais, dar žemę brauks



Girtais rūkais,
Dar žemę brauks.
Per naktį, išsišėlęs vėjas.
Kalnuos aukštai,
Sniegai, raudoniu pasipuoš.
Perspėdami, kad dar viena diena, atėjo.
Tik vandenyno, išdaužytas krantas,
Ilgai dar prisimins, per naktį šėlusias bangas.
Ir tarp nuogų uolų,
Tarsi vaiduoklį,
Kaukiantį, iš pasiutimo vėją.
O lekianti žuvėdra,
Ir ties lūžtančia banga ...
Tarytum juoksis ir kažkur tai kvies.
Gal būt tenai,
Kur baigias vandenai,
Išnykstantys ir susiliejantys su horizontu.
O gal, kaip tik tenai.
Kur saulės, spinduliai ...
Raudonių išpuošė, kalnų sniegynus.
Pranešdami, kad štai, išaušo dar viena diena ...
Kaip klausimas, ar aš jai pasiruošęs.
Ir tam krante, prispaustam vandenino žilo.
Kol dar vis draikstosi, girti rūkai.
Pasigerėsiu,
Raustančiais sniegynais.
Kurie taip greit,
Pabals.
Kaip ir išnyks ...
Rūkai.
O aš ...
Vėl lauksiu ...
Kol diena, išeis.
Tik tam, kad vėl ...
Kaip ir kiekvieną rytą.
Ateit ant vandenyno kranto.
Gėrėtis raustančiais sniegynais,
Ir ... tais, liūliuojančiais, girtais rūkais.


Bet kaltint ... tik save galiu



Tu man sakei - ateik ...
Aš visą šilumą, tau atiduosiu.
Netgi daugiau, nei aš galėčiau duot.
Ir tas, tavų akių ... beribis mėlis.
Lygtai užburęs traukė.
Vis arčiau, arčiau.
Kaip gaila, kad ausim tikėjau.
Ir jau degiau,
Nuo pažadėtos šilumos.
O akys ...
Viešpatie ...
Kur buvo mano akys?
Matyt ... akis ...
Aš aklas palikau.
Ir tik dabar,
Prie jau užgęsusio,
Bei ašarom karčiom, užlieto laužo.
Aš supratau,
Kada ir kur, suklydau.
Bet kaltint ...
Tiktai save galiu.
Gal būt ...
Kažkiek ...
Tavo akių beribį mėlį.
Kuriam ...
Aš savo noru,
Taip lengvai skendau.
Ir nieko kito, negirdėjau.
Tiktai - ateik, ateik arčiau.
Kaip gaila, kad ausim tikėjau.
Ir jau degiau, nuo pažadėtos šilumos.


Autoritetas ....



- Mūsų daug !!! Labai daug !!! Ir mūsų neišgasdins, pabėgę keli šimtai ! - dėstė nuo tribūnos Autoritetas, o jam plojo aplink susispietusi minia.

- Mes dar pasieksime, neregėtų aukštumų ir ne tik, kad nustebinsime, bet ir būsime pavyzdžiu daugeliui Pasaulyje !!! - klojo kaip iš raštų Autoritetas ir minia jam plojo katučių, nors jau ėmė dairytis, į palengva išnykstančius pavienius minios elementus.

- Laikas parodyti išvykusiems, kad jie apsiriko ir kad jau pas mus yra, visos sąlygos, savarankiškai kūrti savo gyvenimą! Ir kad nebūtina, lenkti kupras senelių prieglaudose, ar prie stirtų neplautų indų !!! - rėžė ugningą kalbą Autoritetas. - Tik minia ... jau nebekreipė didelio dėmesio, nes buvo užsiėmusi atsisveikinimais, su išvykstančiais artimaisiais.

- Krizės nėra, tai tik Sunkmetis ... ir mes jį įveiksim, - ramiu veidu ir pastėrusiom akim tarė Autoritetas, o minia, bandė susigaudyti, koks skirtumas tarp pasakytų žodžių. Ir kuom skiriasi Krizė ... nuo Sunkmečio.

- Krizė jau baigės ! - kvailai šypsodamasis Autoritetas leptelėjo ir ėmėm stebėti vis labiau retėjančią minią

- Siekiant išvengti Krizės, mūms reikia solidariai susiveržti diržus !!! - tarė autoritetatas skubiai pasirašinėdamas naujus potvarkius, kurie turėjo užtikrinti jo menkėjančią algą, papildomomis reprezentacinėmis, komunikacinėmis ir kitokiomis acinių priemonių pajamomis.

- Reikia peržiūrėti šeimos ... kaip valstybės lastelės ... prioritetus ! Ir pasiekti !!! Kad jau netolimoje ateityje, kiekviena šeima, augintu tris ... keturis vaikus !!! Ir mes išeitume link keturių milijonu ribos !!! - mokė, kaip reikia teisingai gyventi, kitas autoritetas, kol Autoritetas, šluostėsi prakaitą nuo kaktos, nuo to klaikaus vaizdo, kuriame, vis didesniu greičiu nyko retėjanti minia.

- Nedarbas pas mus ėmė aiškiai mažėti ! Kas ryškiai parodo, kad padėtis taisosi ir viskas gerėja ! - bandė įtikinti likusius minios likučius, kurie jau stovėjo su paruoštais lagaminais ir tvirtai laikė rankose suspaustus bilietus.

- Mes imsime reguliuoti ir valdyti kainų politikas ... ! - tarė Autoritetas ir pamatė krūvas špygų, atkištas iš jį supusių kitų ... autoritetų.

- Mes ... pagaliau ... net iš "šešėlių" ištrauksim trūkstamus mūms pinigus ! - tarė Autoritetas ir giliai susmąstė, o ką tokio ... jis dabar pasakė.

O buvusioje minioje, stovėjo nustebę minios draiskalai, tarp jų zujo tie, kam dar nebuvo lemta tapti minia, bet jau su bambaliais rankose ir aiškia nuostata sulaukti laiko, kada galės palikti išrėtėjusią ir toliau beretėjančią erdvę.

Apie Meilę, tik ...



Ir vėl ...
Apie Meilę, tik ...
Kažkiek, kažkiek kitaip.
Be nešančių, dangun, sparnuotų frazių.
Kad nereikėtu, atitrūkt nuo žemės.
Kur, šiaip ir vyksta ...
Visas veiksmas.
Aplamai.
Tai sakom ...
Meilė, mus visus kankina ...
O ar už jos, daugiau, nieko nėra?
Nejau ... taip ir paliks, visai nepaminėta.
Kalčių kalčiausia ir kalta.
Protą aptemdanti.
Nepažabojama ...
Aistra.
Nes ...
Kas be jos?
Ne tik, kad žmonės.
Bet viską supanti ir tverianti Gamta.
Ar daug sulauktume dainų, eilių, net poelgių ...
Kuriuos ... atliekam kartais,
Tarsi išprotėję.
Kad tik ...
Pasiekti ją.
Tą ...
Kuri kalčių kalčiausia ir kalta.
Ir vardas jos toksai svaigus - Aistra.
Kur susilieja kūnai, dingsta laiko supratimas.
Išnyksta viskas, kas nors kiek mus stabdė, o kartais ...
Versdavo net būt, perdėm droviais.
Todėl ir Meilės vainiku,
Tai padabinom.
Kad nesijaust,
O ir nebūt.
Lyg ...
Gyvuliai.
Nors ...
O kas čia smerktino?
Kad Aistrai esame paklusnus.
Ir pabandykit pasakyti.
Ar bent įrodyti.
Tegul tik man.
Kad Aistrai pasitraukus ...
Arba tiesiog ... Aistrai numirus ...
Meilė išlieka nepakitus ir tokia pati karšta.
Gerai ... nereikia ir nerauskit.
Man nesakykit, nes ...
Ir taip žinau.
Savęs ...
Juk neapgausit.
Ir ne Platonišoke Meilėj,
Guli tos ... beprotiškosios,
Meilės ... paslaptis.


Aklai ... akla


Kai klausia ...
Kaip sukurti muziką?
Sakau, įsiklausyk į tylą,
Ir pabandyki ją ... pajaust.
Kai klausia,
Kaip eiles sudėti,
Ar prozoje, parašyt kažką ...
Aš atsakau, kad tai, nedaug tereikia.
Kartu, su debesim, išplaukt.
Viskas ko reikia,
Yra čia pat ir šalia mūsų.
O kartais, netgi, tiesiai priešais tave.
Viskas, seniai yra sukurta.
Ir išdėliota tobulai.
Tik aklas vidumi, nemato nieko.
Negirdi nieko, kuomet, kiaurai tuščias jis.
Ir ieško, tik ... kelių lengviausių.
Tikėdamas, kad būtent jis ...
Atvers pasaulį kitą ...
O kas ji tokį,
Pamatys?
Tiktais ...
Tik tokie patys.
Akli vidum, kiaurai tušti.
Pakils tarsi banga ir pasišiaušę,
Suriks - Štai tikras menas! Štai koks jis!
Bet kaip visuomet, visos bangos.
Išsitaškys, paliks tiktai purslai.
Nes, nepajėgs pakeisti,
Ar kažkaip sugriauti.
Kas buvo jau,
Sukurta.
Sukurta tobulai.
Ir kur visuomet, buvo semta.
Svaigi mintis eilėms, ar išmintingai prozai, sakiniai.
Ir netgi kurti sielos muzikai, ar kad ir dainai, paprastai.
Ne veltui yra sakoma, kad ...
Visos visos, dainos,
Parašytos.
Tereikia joms,
Parinkti tinkamas natas.
Paveisklai jau ...
Seniausiai nutapyti.
Tereikia, perkelt viską, į drobes.
Tik smulkmena, viena,
Neleidžia šito ...
Padaryti.
Kada siela ...
Yra aklai ... akla.