O kur yra ... gyvenimo prasmė?

( išt Juoziliados ciklo )

  Sėdėjome literatų kavinukėje. Sėdėjome, žiūrėjome kažkur pro langą, plikas medžių šakas ir sekėm akimis drumzlinus, lėtai slengančius, debesis. Žiūrėjome kažkur, o kur ... ? Perkūnėliai žino ? Tik man ir Juozui, tai buvo visiškai tas pat. Nes mes žiūrėjome, tik kiekvienas į savo. Kažkur ...

  O salės atokiame kampe, apsuptyje tokių pat, jaunų žmonių, jaunas vyrukas megzta kepure ir apsimaturiaves ilga, šachmatine skara, užvertęs galvą ir pakėlęs dešinę ranką, skaitė savo eiles.

Aš iš ryto pakelsiu akis,
Į dausas, debesim neriniuotas.
Aš iš ryto sudėsiu eiles,
Tavo grožiui ir nakčiai šiai, apsakyti.
Aš iš ryto, vėl bėgsiu gatve,
O mintyse, tiktai tu ir tebūsi.
Aš lyg aklas, taškysiu balas,
Bet tenai ... tavęs nematysiu, nerasiu ...

  - O tu žinai ... - tebetyrinėdamas murziną dangų, tarė Juozas. - Juk Ilfas ir Petrovas, rašė apie mūsų laikus. Greičiausiai ... Bent jau man, taip rodos ....

  Atitraukiau žvilgsnį nuo debesų, pasisukau deklamuojančio kompanijos link. Jis, jaunasis poetas ir toliau skaitė, koks tai buvo rytas, kaip jis suprato, kad tai ypatingas rytas. Dar kartą paminėjo apie jos grožį, kuris rytą pavertė nuostabiu ir leido bėgt gatvėmis, taškant balas, kuriose ... jau jos neberado. Pasigirdo ovacijos, plojimai ir šūksniai, kad tai puikus kūrinys.

  Atsisukau Juozo link. Jis ir toliau, kažkur tai klaidžiojo, ten ... už lango.

  Atsistojau. Ir pasukau baro link.

  - Tik paimk paprasčiausios degtinės. Neišsidirbinėk. Nes vistiek viską išgersiu. O pinigas, nueis pavadinimui ir tuščiai niekam. Nors ... skanus tas, niekas ....

  Pasisukau link Juozo. Ne. Viskas tvarkoje. Jis buvo ten ... kažkur .... su savo kažkuom.

  - O pakandžioti ... Paimt ? - Lyg tarp kitko, paklausiau jo.

  - Imsi degtinę ... Tuomet nereikia. Negadinkim gyvenimo skonio. - atsakė jis, net nepajudėjęs iš savo stebėjimo vietos. - O norėsis nusvaigt ... pafantazuok ... Galvą turi. Atrodo ...

  Išsitraukiau cigaretę ir užsirūkiau. Išleidau dūmą, nusišypsojau iš jo atsakymo ir nuėjau baro link.

  Padavėja lėtai pakilo iš savo kėdės. Numetė laikraštį ant staliuko ir atsirėmė alkūnėmis ant baro lentos.

  - Kaip visuomet ? Degtinės du po šimtą ir viskio su ledu kiekvienam ? - paklausė ji.

  - Ne ... šiandien, bus kiek kitaip. - atsakiau jau ir prisitraukiau peleninę.

  - Negali būti ... Kokia nors šventė, ar ką nors praleidau ? - su nežymia šypsena, paklausė ji.

  - O mūms kiekviena diena, kaip šventė .... - tariau žiūrėdamas kažkur, virš jos.

  - Taip, taip, taip ... Kaip žydėjimas vyšnios ... - atsakė ji. - Tai ko šiandien ... pageidausite ?

  Dabar pasižiūrėjau į ją. Simpatiška, metuose moteris, lengvai žilstelėjusiais plaukais. Paprastais drabužiais, bet skoningai apsirengusi. Lengvomis raukšlelėmis, palei akis, papuoštas veidas.

  - Na ... šiandien ... - užsitraukiau dūmą. - Šiandien, tebūnie kas nors ... tokio ... ypatinga.

  - Ar kaip paskutinį kartą? - jau atvyrai šypsodamasi, paklausė ji. - Vėl padaryt riešutų asortį ?

  - Ot ... Na ir kodėl, kodėl aš myliu šią kavinę ? - pasakiau žiūrėdamas į ją. - Ir kodėl, man taip gera čia ? A ... ?

  - Nesuk smegenų Arūnai ... Nei tu kavinę myli, nei tau čia gera. - tarė ji pilstydama degtinę. - Tiesiog Juozas, niekur kitur neina, čia, starto nepadaręs. O tau ... su juo ... patinka smegenim pamojuot. Štai ir visa pasaka.

  - Na ... žaviuosi tavo įžvalgumu ... ponia Nijole. Tiesiog ... žaviuosi. - pasakiau jai ir pasisukau Juozo link.

  Dabar jau ir Juozas rūkė, leisdamas dūmų sroveles, lango link, ten kur ir jo žvilgsnis buvo paklydęs. Kampe šurmuliavo triukšmingas būrelis. Tas pat vaikinukas su šachmatine skara, kažką karštai dėstė, palydėdamas plačiais rankų mostais, karts nuo karto kresteldamas galvą, ant kurios liūliavo megzta kepurė.

  - Tai pats pasiimsi viską ? - paklasusė barmenė.

  - O kodėl taip griežtai ? Ar jau užsidarom ? - pasakiau jai. - O kaip dėl plano vykdymo ?

  - Tai gal tu ir būsi tas ... plano vykdytojas ? - nesusilaikiusi prapliupo juoktis. - Kažkaip pamiršau ... kas čia neseniai, iš mano skolų knygos išbrido? O gal ... sumaišiau ?

  - Nijole ... Nijole ... Nijole ... Kaip mus moko Šventasis Raštas ? Mylėk artimą savo ... - tariau jai šypsodamasis. - Vat už tai ... ir myliu šia kavinę, ir jos šventą dvasią ... Tave.

  - Gražiai giedi, žaltį vienas. - išgirdau už nugaros. - Šventą Raštą, turėtum pradėt cituodamas ... - Ir pagyrdyk trokštantį ...

  - Juozas ... Jo nėra ... ir jis čia pat ... - pasakiau Nijolei juokdamasis. - Einu ... nes neduok Dieve ... nespėsiu ... O tu ... būk gerutė ... padaryk mūms šašlyko ir tų ... marinuotų svogūniukų ... nepagailėk.

  - O Jėzus Marija ... Nejau loteriją laimėjai, ar ką apiplėšei ? - nustebusi paklausė ji.

  - Parsidaviau ... Kaip Judas ... parsidaviau ... Tai dabar galiu, nors pašėliot, kaip penkių minučių Krezas. - pasakiau jai nueidamas.

  - Na, na ... Iš tavęs visko galima laukti. - išgirdau iš už baro. - Šašlykus dabar jau ruošt, ar palaukt ?

  Čia staiga, pakilo Juozo ranka ir jo žemas balsas nuskambėjo per visą salę.

  - Trokštantį pagyrdyk, alkstantį ... pamaitink ... Ir taip per Amžių Amžius ... Amen.

  Po ko, ėmė spragsėti pirštais, vis nenuleisdamas rankos.

  Priėjau prie staliuko, padėjau ant jo stikliukus su degtine ir lėkštutę, su viskio stikliukais, kurie skendėjo riešutuose.

  - Tai va ... mano sūnau ... pasakė Juozas, žiūrėdamas į mano akis. - Nebus ... nebus pas tave gyvenimo. Ir visą laiką, tave les Etonas ... kol Kaukazo kalnai neprarys tavęs. Bet man malonu, kad tu toks ... ir ne kitoks. Geras tu žmogus, špyga taukuotas.

  - Dėkui daktarėli ... Palengvėjo ... po jūsų žodžių - atsakiau jam juokdamasis. - Tai gal, ta proga ... pakeliam ?

  - O kur mes žemės smirdžiai dėsimės ? - paklausė jis. - Kur mes dėsimės, nepakėlę ir nepabandę rast ten atsakymo, kas yra pilkoji sermėginė tiesa. Prosit.

  - Į sveikatą ... - atsakiau jam ir užsiverčiau savo stikliuką.

  Šalta degtinė užpildė burnos ertmę, kiek pasistengus, nuslinko gerkle ir pasileido nesulaikomu upeliu žemyn. Kiek nusipurčiau ir užsitraukiau cigaretės dūmą. O Juozas sėdėjo ramus kaip Sfinksas. Jo net raumenukas nesujudėjo, išgėrus savo stikliuką. Jis ir toliau, kažkur tai žiūrėjo, mąsliai, pro langą.

  - Tai kaip manai ? Apie ką rašė, tie du, Benderio tėvai ?

  - Manyčiau, kad apie naują plejadą, Liapsuso Trubeckojaus vaikų ...

  Čia Juozas atsisuko į mane. Šypsodamasis nužvelgė nuo galvos iki kojų ir tarė:

  - O juk tu ... bolševikų vade, teisus ... Velniškai teisus. - tarė pirmą kartą nusišypsodamas. - O va degtinukės ta proga ... Nepamaišytu. Kaip sakote grafe ? A ?

  - Nijole ... - šuktelėjau per visą salę. - Būk gerutė, išpildyk mirštančiojo norą. Pagražink šašlykus, degtinės grafinuku.

  - Na ir kaip netikėti stebūklais ? Kaip netikėti Dievu ? - su lengva įronijos šypsena tarė Juozas, gręždamas mane akimis. - Tai sakai ... parsidavei ... Chmmm. Idomu. Papasakosi ?

  - Juozai ... o gal dar pavaikom ... debesis ? Iki šašlykas pareis ? - tariau jam, atsiremdamas į kėdės atlošą ir žiūrėdamas pro langą, į praplaukiančius debesis. - Negi tau ... ir mano išpažintis ... dar ir reikalinga.

  - Savo neturiu kam iškišti, kur jau man, tavo, dar prisiimt. - atsakė Juozas ir atsilošęs įsistebeilijo už lango.

  Mes vėl, panirome kiekvienas sau. Kažkur ten ... kur nepasiekiama niekam. Nes niekam kitam, to net nereikia. O mūms, tai buvo dar viena gyvenimo pusė, dar viena prasmė. Gal net gilesnė prasmė, nei ieškojimas atsakymo - O kur yra ... gyvenimo prasmė?