Išskrido

Išskrido.
Pakėlė sparnus ir ...
Išskrido.
Dangus, liko tuščias.
Tarytum, kažkas ir kažką ...
Iškirpo iš jo.
Išskrido.
Pakėlė sparnus ir ...
Išskrido.
Ir rodosi, vien tik dėl to,
Dangus ...
Tarsi ... nebegyvas.
Ir kažkodėl,
Tapo tuščia, širdy.
Nes jie ...
Paprasčiausiai išskrido.
O mes ...
Palikome vieni ir be jų.
Ruduo ...
Rodos tame nieko keisto.
Nors mes ...
Ir dar ilgai, danguje,
Ieškosime jų.
O jie ...
Paprasčiausiai ...
Pakėlė sparnus ir išskrido.
Kaip darė visuomet prieš juos.
Ir tai ką darys ...
Netgi po jų.

Norėčiau prisimint vaikystę

Norėčiau prisimint vaikystę.
Bet ...
Nepaprastai.
Ir ne bet ką.
O tai ...
Kaip kažkuomet,
Kas šiandien,
Rodos buvo, taip seniai.
O aš norėčiau,
Prisiminti,
Kad tai, nutiko ...
Tik tai vakar.
Kuomet ... Nevėžis senas,
Tekėjo Senvagės lanku, o šiandien ...
Miesto širdyje ... dirbtinis ežeras.
Ir tai,
Kaip kažkuomet,
Kažkur tai Suvalkijoj, Padoviny ...
Stebėjau kylant ryto rūką,
Ankstų rytą ...
Nuo Dovinės upės.
Ir tai ...
Kaip pirmą kartą,
Rugiuose ...
Ganiau boružę ir klausiausi ... žiogo.
Ir Baltiją norėčiau prisimint,
Dar tokią ...
Kuomet Palangoje, nuo kopų ...
Kiek tik tai akys mano,
Aprėpt galėjo,
Tebuvo ...
Vien didžiausias pliažo smėlis.
O iki jūros ... taip toli.
Norėčiau ...
Prisimint vaikystę.
Bet ...
Vaizdai, tarytumei išpauti,
Ar per rūką.
Matyt ...
Dar teks, šiek tiek, palaukt.
Kada ateis senatvė ...
Ir savaime,
Grįž ...
Vaikystė.

Aš ne prieš Bibliją, ne prieš religiją

Aš ne prieš Bibliją, ne prieš religiją.
Nes būtent aš ...
Kaip tik už jas ir jas abi.
Ten daug atsakymų, iš mūs istorijos.
Bet to nemato ... tik kvaili.
Aš ne prieš Bibliją, ne prieš religiją.
Nes būtent aš ...
Kaip tik už jas ir jas abi.
Nes jos mūms pasakoja, koks kvailys Adomas.
Už ką iš Rojaus ... išspirtas buvo jis.
Aš ne prieš Bibliją, ne prieš religiją.
Nes būtent aš ...
Kaip tik už jas ir jas abi.
O ir Ieva ... ne ką gudresnė,
Sugunžius Adomą obuolį prakąst.
O už tą nuodėmę ...
Ji gavo ... visam gyvenimui, kritiškas dienas.
Aš ne prieš Bibliją, ne prieš religiją.
Nes būtent aš ...
Kaip tik už jas ir jas abi.
Tačiau ... man būna, gaila, būna pikta.
Kai jas nusitveria ... kvaili.

Neerzinki ... bangų

Nėra Lemties.
Nėra ...
Likimo.
Yra tik tai, ką pats,
Pasirinkai.
Savaime aišku,
Lengviausia kaltinti,
Visus ir viską.
Jei iš durnumo, ar vardan,
Tuščios garbės ...
Lindai į ugnį,
Pats.
Ar peilio ašmenim,
Eiti ... bandei.
Todėl ...
Galiu tau drąsiai, pasakyti.
Gyvenimas - Tai jūra.
Kur ...
Jei nemokėsi plaukti,
Tai dėl visų šventų ramybės ...
Geriau, net nebandyk.
Neerzinki ... bangų.
O pėdink, tyliai, atokiai nuo jų ...
Krantu.

Kažkas tai liko sužavėtas

Dar tik tai švinta,
Ir pirmas saulės spindulys,
Palies tavas ... blakstienas.
Naktinis sapnas,
Sudrebės ...
Tarsi drugys.
Ir ims sklaidytis,
Nykdamas ... iš lėto.
O kai atmerksi, tu, akis ...
Ant stalo pamatysi,
Paruoštą tau kavą, gėlės žiedą.
Kas tau be žodžių,
Pasakys ...
Tavim ... šianakt,
Kažkas tai liko sužavėtas.

Prakeitas ilgesys

Lietus ...
Rytais ir vakarais.
Ir ilgesys ...
Prakeitas ilgesys.
Kažko ...
Ko nebėra ir to ...
Kas jau toli,
Ir niekad nepareis,
Negrįž.
Lietus ...
Rytais ir vakarais.
O kartais ...
Net ir ilgą ilgą ... naktį.
Kurioje tik tu,
Ir ilgesys ...
Ir verkianti vašku,
Tarytumei iš skausmo ... žvakė.
Lyja ...

Nuo šiandien ... aš rašytojas

Pats ... su savimi pasitariau.
Pats sau ir priėmiau sprendimą.
Nuo šiandien ... aš rašytojas.
O ryt ... jau piniguose maudysiuos.
Nes juk išleisiu knygą.
Ne ...
Gal geriau trijogiją.
Pradėsiu ją - Pavasariu,
Kad įvaryt intrigą.
Paskui, pratęsiu - Vasara,
Kur bus daugiau romantikos.
O Rudeniui ...
Su graudulio šiek tiek ... Nostalgijos.
Kad vėl sugrįžt į Vasarą ir užkabint Pavasarį.
Sakai ... paklausi apie Žiemą.
Na ... neturiu jau ... apie ką rašyti.
Nes viską, ką galėjau, sudėjau į Pavasarį.
Paskui, šiek tiek išspaudžiau Vasarai.
Vargau ir keikiausi dėl Rudenio.
O apie Žiemą ...
Nebeturiu ir ko rašyti, nes ...
Išsikvėpiau.
Bet vis dar noriu, būt rašytoju.
Nes pats ir su savim tai juk ... susitariau.

Miegančioji Gražuolė ...

Po ilgų kelionių, per trejas girias, per trejas marias ir trejus kalnus ... Princas pagaliau pasiekė užburtus rūmus. Kuriuose ... pačiame aukščiausiame bokšte ... ant krištolinio stalo padengto šilku, gulėjo ... Miegančioji gražuolė.

Nulipo princas nuo arklio. Pasikasė atbukusią ir nutirpusią subinę nuo ilgo jojimo. Dėl viso pikto, skystai pyrstelėjo, kad toks netikėtumas jo neužkluptu pylyje ir kiek truktelėjęs jau iš pustuščio butelaičio "degaus" skysčio ... pasileido risčia bokšto laiptais aukštyn.

Pusiaukelėje, princas kiek nuvargo, na visai ciut ciut, pasidengė tokiu laengvai lengvu prakaitu, kuris lengvai ir netrukdpmai žliaugė nugara, o paskui .... rūros raveliu slinko tolyn.

Todėl jis išsitraukė cigaretę, piktai dirtslėjo į gražaus pokelio, subjaurotą paviršiaus užrašą - "Rūkymas žudo" ir jau tuščią pokelį ... sviedė nuo laiptų žemyn.

Taigis ...

Dabar jau jis lipo neskubėdamas. Sustodamas ... užsitraukti dūmo ir jį išpūsti.
Staiga, jis išgirdo iš kažkur toli toli, iki jo atsklindančius varpo gaudesio garsus. Bet čia pat, kelioninis krešys, kabantis prie jo diržo ėmė visas virpėti ir garsai ... jau aiškiai sklido iš jo.

Princas numetė nebaigtą rūkyti cigaretę ant laiptų, nusispjovė ... taip ne vaikiškai drebtelėjo, kaip tikras vyras ir įkišęs ranką savo kelionį krepšį ... ėmė gaudyti po krepšį laukstančią mobiliają kriauklę.

Priglaudūs kriauklę prie ausies, pro ošiančius bangų ir retus žuvėdrų klyktelėjimų trukdžius, išgirdo savo mamos - Karalienės žodžius:

- Mielasis ... Širdele ... Na kodėl tu, toks neatsakingas. Kaip taip galima ??? Tu galėjai jais ir nesinaudoti, nes kaip ne kaip, esi Prinvas, bet ... mano padovanotus spalvotus " sargelius-lietpalčiukus" privalėjai su savimi pasiimti. Na ką dabar pagalvos Miegančioji Gražuolė ??? Kad aš prasta mama ??? Kad aš prastai rū .....
Princas atitraukė ranką nuo ausies, apsidairė ir ... tarsi visai netyčia paleido mobiliąją kriauklę. Kriauklė ... pradžioje liko kiek nesusipratus, bet vėliau, pagal daug vėliau būsimą Niutono atrastą dėsnį, pistelėjo į akmeninius laiptus. Joje, kažkas klyktelėjo, sušniokštė, suburbuliavo ir ... įsivyravo tyla.

Vaaa ...

Dabar Princui beliko tik įžengti į menę, kur gulėjo, Miegančioji Gražuolė, o ten ... kaip sakoma ... grynai techninis reikalas, ją pažadinti.

Todėl ... išsitraukė butelaitį su ... na ... patys žinot su kuo ir pribaigė jo turinį. Norėjo ir butelioką paleist žemyn laiptas. Jau buvo ir užsimojęs juo. Bet čia, prisiminė, kad tarą tai ... galima priduot.

Tai vaaa ...

Inspraudė butelioką in krepšį ir drąsiai žengė pro pravertas duris menėn, kur ir gulėjo Miegančiojji Gražuolė.

Menėje ... buvo prieblanda. Prieblanda ir mirtina tyla. Kodėl mirtina ? Nagi matomai ir musės miegojo, arba jau ir jos buvo išmirusios, nes nesigirdėjo jų skraidant.

Tyliai ir atsargiai, Princas, pritapeno prie krištolinio stalo. Nužvelgė gulinčią Gražuolę ... Išsitraukė iš krepšio reklaminį ritinėlį almanachą - "Miegančių Princesių sezoninis pasiūlymas" ir sulygino su ten buvusios reklamos atvaizdu.

- Jooo ... Reklama kaip visuomet pasidarbavo. - pagalvojo Princas. - Bet iš kitos pusės ... Trečia rūšis ... dar ne brokas. O kai dar ir karalystė atitenka ...
Pasilenkė Princas ir ... ėmė bučiuoti Miegančią Gražuolę.

Ilgai jis ją bučiavo. Oiiii ilgai ... Ir išvieno šono, ir iš kito. Ir su išlaikymu, ir pagal paskutinę madą - chrancūziškai, kišteldamas savo liežuvį jai ausin.

Vienu žodžiu, nuseiliojo ją ... atsakančiai. Gal ir toliau būtu seiliojęs, bet čia ... šalia jo sutvisko žvakė.

Princas atsitraukė nuo Gražuolės ir dirstelėjo žvakės pusėn. Kur stovėjo juodai apsirengęs nykštukas ir prideginėjo sekančią žvakę.

Princas suraukė kaktą. Įtempė smegenis.

- Jomajo ... Kas čia dabar ? Tai gal Gražuolė jau seniai ... pasimirus ?

O nykštukas, baigęs degti visas žvakes, priėjo prie Princo, apkabino jį, paskui paplekšnojo per petį ir tarė :

- Nieko nieko ... Tęsk ... Tęsk ... Mes jau seniai ir visi su ja atsisveikinome. - Ir patraukė menės gilumon, prie likusių nykštukų.

Epilogas. Princesėms ... Ir ... Princams

Nepasitikėk, tau pateikta reklama.
Ant popieros, ar šiaip ... tik Facebook'e.
O ypač ta, kurią tau siūlo,
Su ypatinga nuolaida, o ir preke,
Iki durnumo ... išgirta.

Lyg veidrodyje, pamatai

Štai ...
Labas rytas ...
Dar viena, laba diena.
Pavasariniai lietūs, žemę prausia.
Ant stalo, pustuštė, bonka ...
Dar vienas, kalendoriaus,
Lapas žemėn lekia.
O ten ...
Už lango.
Kažkur, tarp debesų.
Baltu žaibu, žuvėdra nardo.
O aš, prie stalo ...
Jau nebesurenku minčių.
Ir nėr kaltės tame,
Kad pustuštė bonka ant stalo.
Tiesiog ...
Ateina kartais laikas.
Kai pats save,
Staiga ...
Lyg veidrodyje, pamatai.
Atrodo ...
Kad eini keliu, o kelias ...
Kelias,
Rūpus miltai ...
Baigias.
O čia ...
Ant stalo,
Pustuštė bonka.
Ir mintys, tarp kurių,
Bandau kažką ... pagauti.

Aistra ...

Dažnai ... oi kaip dažnai, išgirstame žodį - Aistringas ... Aistringa ... Aistra ...

Ir iškart, mus aptraukia kažkokiu magijos rūku, į kurį, norėtusi pasinerti kiekvienam ir kiekvienai. Nes ten ... tame rūke, turėtu būti kažkas, kas išneša už šio pasaulio ribų. Kas rodos, kūną, paverčia bekūnių, o siela ... kaip tik, rodos, įgauna kūną.

Ten ... tame įsivaizduojamame ir mistiniame rūke, turi būti viskas, kas šiaip tik kiekvieno giliose ir nedrąsiai, bet drąsiai pašėlusiose svajonėse, kur save įsivaizduojama, mažiausiai ant Olimpo kalno po žvaigždėtu dangumi. Kur visas dėmesys, sutelktas, tik tau ... tik tau ... tik tau ...

O tu, tuom mėgaujiesi ... Dusti nuo tavo vidų užplūstančių jausmų ...

Kuomet net akys, rodos jau nieko nebemato, tik besisukančias, pašėlusiu greičiu, žvaigždes. Tarp kurių, kartas nuo karto, įsimaišo tai tave ryjančios akys, tai rankos, kurios rodos prasmenga į tave, o tu jas. Tai lūpos ... kurios slysta tavimi ir tu, jau nebenori nieko, tik to drugeliško prislietimo, nors čia pat ... norėtumei įsisiurbti į jas ir jų ... niekad, niekad, nebepaleist.

Ir tame rūke, tiek daug dar visko ...

Tiek daug visko ir ... jis ... pasirodo taip sunkiai pasiekiamas.

O juk taip ... norisi ...

Atrodo, kad tu, paprasčiausiai tam esi sutvertas, o ir kitaip būti negali. Bet ...
Noras yra, o tas magiškas rūkas ... kaip ir magiška vaivorykštė ... tolima ir nepsiekiama.

Nors ne ... Vaivorykštę ... net naktį galima pamatyti.

Netiki ???

O be reikalo.

Tai visiška tiesa. Naktinės vaivorykštės egzistuoja. Jos ... yra. Bet ...

Toks juokingas žodelytis - " Bet " ir kaip jis gali viską keisti, ir staiga pavirsti neprieinamumo kalnu.

Tam, kad pamatyti naktinės vaivorykštės pasaką, pasinerti į tai ... tu turi padėti nemažai pastangų.

Lygiai taip pat, kaip ir ... patirti Aistrai ... reikalingos pastangos.

Nors ... Nors ir vien pastangų ... bus maža.

Tam reikia turėti ir laisvą, laukinę, nežabotą sielą. Kuri, negali būti tik dėl ... savęs. Ji pati, jau, turi būti dalimi Aistros, kad galėtu susilieti su kita, tokia pat siela ir sudaryti vieną derinį, vadinamą - Aistra.

Tas mistinis rūkas, kuriame laikas praranda bet kokią prasmę. Erdvė išskysta ... ir išnyksta. O pats nebežinai kas esi ir net nebesvarbu ar esi, nes yra tik vienas nenumaldomas noras - Skęsti ... skęsti ... skęsti tame rūke. Net kai jėgų rodos nėra, o akys, nebepajėgios atsimerkti ir oras, gaudomas lyg ant kranto išmestai žuviai ... tu vistiek ... tenori skęsti tame rūke.

Bet dažniau pasilieka tik vienas kelias ...

Skęsti svajonėse.

Ir tikėtis, kad ... Kada nors ir tau, ateis dar tavo, tas nežemiškas rūkas ir tave pasiims su savimi.

Ir jau nebeįdomu, kas tai yra Aistra, kaip ji pasiekiama. Nes tu ... paprasčiausiai tiki, kad tai ... turi ateiti.

Turi ... bet niekada ir pas nieką nevaikšto.

Yra tik vienas kelias pas ją - Eiti pačiam.

Arba ...

Arba gražiai nusvaigus, kaip būtu gerai, gyventi toliau, tik su ... iliuzija ... apie ją.

Kad jis toks pat, kaip mes ...

Atėjo ...
Buvo ... ir ėjo.
Jo kelias ...
Tęsės tolyn ir aukštyn.
Ir mes ...
Gėrėjomės juo.
Tyliai viduje ... pavydėjom.
Kad jis ...
O ne aš, lygus žvaigždėm.
Reikėjo ...
Mūms jo ... reikėjo.
Bet ir apspjaut,
Mūms reikėjo ... ant jo.
Nes mes ...
Tyliai pavydėjom.
Kad jis, o ne mes, tapo lygus žvaigždėm.
Mes jam neatleidom, ten ...
Kur jis suklydo.
Ar kartais ...
Kai jis tenorėjo būti žmogum.
Nes mes ...
Tyliai pavydėjom.
Ir jau net neprašėm,
O jau reikalavome būt be dėmių.
Ir tuomet ...
Kai jis ... Išėjo ...
Mes puolėme lukštent ...
Koks buvo jis,
Ir kaip mes jį ... mylėjom.
Pamiršdami tik vieną,
Kad jis toks pat, kaip mes ...
Tiktai pavargo, su mumis ... gyvent.

Dar vienus sparnus ...

Diena,
Po dienos,
Gyvenimas, bėga.
Ir aš, tame, ilgam kelyje.
Pakilęs, tarytumei, paukštis.
Pakilti link saulės ir ...
Per Pasaulį,
Keliaut.
Bet ...
Diena,
Po dienos,
Gyvenimas, bėga.
Ir savo vaidmenį aš, jaučiu, atlikau.
Todėl, žinau, laikas jau trauktis.
Nuo scenos be gailesčio,
Ar liūdesio ... sau.
Nes aš,
Vaidinimą savo,
Baigiau.
Diena, minutės, sekundės ...
Ir jų vis mažiau.
Bet ... ne.
Aš taip, paprastai,
Nepasitrauksiu.
Dar kartą, pakilsiu ir..
Jau vėliau, galėsiu sau ... krist.
Sparnus suglaudęs, tenai ...
Pasitikt ...
Dienos, minutės, sekundės.
Kad ten,
Ir iš naujo ...
Dar vienus, sparnus, sau gaut.
Ir daugiau, jų, jau niekad ...
Nebesuglaust.

Aš ... Naktimis nemiegu

Aš ...
Naktimis nemiegu.
Aš ...
Naktimis stebiu.
Ten ...
Danguje nakties nušvinta.
Kažkas tokio ...
Ką perduoti žodžiu, ar apsakyt sunku.
Kiekvieną kartą ...
Žaviuosi, tarsi mažas vaikas.
Šiaurės pašvaistė ...
Kurią, atrodo, jau seniai pažįstu.
Tačiau ...
Kas kart kitokią pamatau.
Šiaurės pašvaistė ...
Naktyje ...
Kažkuom tai panaši į Laumės juostą.
Kurios ...
Aš laukdavau vaikystėj po lietaus.
Dabar ...
Dairaus po naktį ir žvaigždėtą skliautą.
Ir laukiu ...
Kol pašvaistės ims mirgėt.
Todėl ...
Aš naktimis nemiegu.
Bet laukiu ...
Šiaurės pašvaistės šokio.
Kurio ...
Negalima perduoti jokiais žodžiais.
Nebent ...
Pakviest kartu į naktį, tam, stebuklingam šokiui.
Kuris ...
Toksai romantiškai gražus.
Bet ...
Kas tie žodžiai, jeigu ...
Norint suprasti,
Reikia pačiam, Šiaurės pašvaistę, pamatyt.

Linksmo žaibo jūms in subines

Kiekvienas šmikis, nors kiek pramokęs rašto, paskaitęs vieną ar kitą rašliavą, kito tokio paties šmikio ... ima postringauti apie gyvenimo prasmę, svarstyti ne savo mintimis - O kas yra Gyvenimas ?

Na ... Tai kas tas ... Gyvenimas ?

Seniai ... daugelis metų prieš mus jau yra pasakyta - Via est Vita. ( Kelias yra gyvenimas. )

Kodėl kelias ? Keistas klausimas šiaip jau ... Juk sutverti su kojomis kaip ne kaip. O ir tie kur jų neturi ... juda. Vadinas ... gyvenimas niekas kita, kaip judėjimas. Kur ir kaip ... čia jau kitas klausimas. Pagaliau net kiekvieno personalinis pasirinkimas.

Svetimi keliai neįdomūs. Kaip ir svetimi marškiniai ... viso labo ... svetimi. Net jei jie šilkiniai ... vistiek jie ... svetimi.

O va savi ... Visai kaip ir savas kelias. Kuriame lakstei kaip nutrūkęs nuo ... O gal šiaip ... trypčiojai ir laukei Sėkmės traukinio.

Bet kokiu atveju, rezultatas, atveda prie vieno. Kai vieną dieną, pasižiūri į save veidrodyje ir ... sauja žilų plaukų, o pas kai ką ir bilijardo kamuolys vietoje buvusios plaukuosenos. Kaip įrodymas to, kad tu tame gyvenimo kelyje jau seniai ne svečias, o ... jau kaip ir stabdis. Dar atidžiau pasižiūri, o ten ... Po akimis gyvenimo druskos maišeliai gražiai sutaupyti ir ... raukšlėmis dabinta fizionomija.

Tai dar ne ženklas, kad atėjo kelio pabaiga. Bet ... švelniai lengvas perspėjimas, kad ...

O juk būtent dabar atsiranda noras ir gyventi ir ... gyventi taip, kaip iki šiol dar negyvenai. Nes tai kas buvo pradžių pradžioje ... ir gyvenimu sunkun pavadinti. Šiaip daužymasis po kampus ir ieškojimas kažko, kol subinės nesusidrąskai į svastikas ir pradedi virinti smegenais. Ir jau imi suprasti, kad ... turi patirties.

O ko verta ta ... patirtis ???

Sakė - Nelysk ugnin bo nudegsi ? Sakė ... O ar pasiklausėm ??? Nei velnio ...

Ir ko tik nesakė, ir kaip tik nebandė perspėti ... Bet ar ilgai ant žąsino vanduo užsilaiko ?

Dabar taip ... Dabar , kai kailis išvelėtas ... jau ir protingą veido išraiška bandoma nustatyti ir kitus ... perspėti, pamokinti, bandoma.

O ko ???

Tai ... ko pats nesi išmokęs ir kur pats prisišikai iki ausų ???

Va ... O dar apie Gyvenimo prasmę bandoma čirškauti ...

Kokia dar nafig Gyvenimo prasmė ??? Jei į tą patį gyvenimą buvo žiūrima veršio akimis, kur čia nusitverti tešmens, nuo kurio tave atjaukino, ar šokinėti ir tūpčioti aplink padėtus kiaušinius ir apie tai kudakuoti nenutylant.

Čia gyvenimo prasmė ??? Veršiui ... taip. Vištai ... taip. O žmogui ... ?

Dabar, kai jau tavo pirsčiojimas nebedrebina aplinkos,o tik juokingai užsibaigia sauja smėlio iš pasturgalio ... O iš akių paleisti žaibai nebegąsdina net tavo nuosavos katės ar šunėko ... Nekalbant apie atžalas ... Bandai pats save įtikinti, kad gyvenimas nugyventas prasmingai.

Juokinga ... Jej bogu ... juokinga.

Nors ... Kai kam tai ir yra ... Gyvenimo prasmė.

Juk paršelio gyvenimas ... bet kokiu atveju, prasmingas, net jei jis neištraukė iki kuilio, ar kiaulės gyvenimo.

Čia jau kaip kas, tą prasmę ... ir ant kokio kurpaliaus užtraukinės.

Slieko gyvenimas prasmingas taip pat, net jei jis jį baigia su kabliu subinėje ...

Nes visko pabaiga ... trumpas sujungimas ir išmetimas iš bendros sistemos.

Taip kad ... Linksmo žaibo jūms in subines.

O pienė ...

Laikas nuo laiko, ištrūksti iš to gyvenimo į kurį pasineri su visa galva, visomis kanopomis, kuriame taškaisi, spardaisi ir bandai kažką kažkam, o ir sau įrodyti ... O ką ??? Velniai žino ... Priežasčių prisigalvojama begalės. Paaiškinimų ... dar didesnės begalės. Ir viskas taip svarbu ... reikšminga. O va kuomet ištrūksti ... atsikratai viso to kame murkdeisi, myrkdaisi ir dar toliau ruošiesi murkdytis ... staiga ir lyg netyčia, krenti ant savo niekuom neįpatingos subinės, ant niekuom neįpatingos žemės ir ...

Koks paprastas, tas, pasaulis. Kurį sugebėjome sujaukti, persukti, perkreipti, išnarinti iki beprotystės ir paskui jame ieškoti kaltų, kodėl jis būtent toks.

Nors čia pat ... visiškai greta mūsų, tas pat gyvenimas, visai kitoks. Kur ir toliau auga pati paprasčiausia žolė ... pienė.

Pameni vaikystę ??? Vainikai ... birbynės iš jos kotelio. Rankos nurudosios nuo jos pieno ... Ir tai, kaip paprasčiausiai saulėtą dieną gulėdavai pievoje, tarp tų pienių ir gėrėdavaisi vasara.

O kas pakito ??? Neliko vasaros ar pienių ??? Ne ...

Neliko tavęs ... Tavęs to ... kuris nuoširdžiai tikėjo, kad nuskinta pienė ir nešama mamai ... tai pati geriausia dovana ir pati gražiausia gėlė.

Kaip ir neliko to ... kuris ... pūsdamas pienės pūkus, mokėjo džiaugtis tuo paprastumu.

Pienės liko ... O va to žmogaus ... Ne.

Pienės ir toliau bus. Tokios pačios ... kaip visuomet. Augs ir žydės visur, ir kaip visada. O va žmogus jau bus kitas. Visiškai kitas. Kuriam pienė ... šiaip ... žolė. Jei tas žmogelis dar ir žemės lopinėlį kokį nusitvers ... vadinas jau net ne žolė, o piktžolė. Raus ją velniop ir jos vietą sodins morką, ar kokią našlaitę.

Ir tik ištūkęs iš savo gyvenimo ... na to ... kuriame jis taip prasmingai makaluojasi ... jis prisimins paprastą pienę. Gal ... O gal ir ne.

Aišku ... laikui einant ir balstant, kaip tai pienei balant, ir pas žmogų prabunda sentimentai. Ne ... Ne pienei. Sau ...

O pienė ... Ji kaip buvo prieš tūkstančius metų pienė ... tokia liks ir toliau. Kuri tinka ir maistui ir vaistui. Net ir vynui ... ar uogienei.

Gyvenimas paprastas ... Žmogus ne. Jis ... sudėtingas ir nenuspėjamas.

Nes kiekvienu metu, būtinai užsimaukšlinks kaukę.

Ir kodėl nerašiau apie sraigę ?

Juk tai taip panašu į ... žmogų.

Baltas ... varnas

Aš apkaltintas ir ...
Prikaltas.
Ne prie kryžiaus.
Šiaip ...
Gyvenime.
Juoda siela,
Baltas ... varnas.
Išsišokėlis ir ...
Nepritapėlis.
O tokius ...
Tik ant laužo.
Mano juokas ir ...
Pro ašaras.
Sukelia džiaugsmo ... bangą.
Pažiūrėkite ...
Jis jau ... atgailauja.
O jei kas,
Iš netyčiu paklausia ...
O kol dėl jis ... juokiasi ?
Negalvodami,
Greit atsako ...
Nesijaudink,
Tai tik ... Isterija.
Aš apkaltintas ir ...
Prikaltas.
Ne prie kryžiaus.
Šiaip ...
Gyvenime.
Juoda siela,
Baltas ... varnas.

Baltą ... Juodą

Tai tiktai menas.
Kur žaidžia ...
Tarpusavyje Balta, Juoda.
Reginys ...
Toks nuostabus.
Tarp tų, bežaidžiančių kartu,
Balto ir Juodo.
Ir dar ...
Kai visame tame,
Sudalyvauja ...
Kūnas.
Tai ...
Didis menas.
Pateikti paprastą nepaparastai.
Naudojant vien tik ...
Baltą ... Juodą.

Nupiešiu rudenį ...

Aš rudenį nupiešiu.
Tokį pat spalvotą, gražų.
Kaip ir ruduo išpiešia,
Viską, kas, aplink mus yra.
Ir niekuomet, ruduo ...
Nebus, nei purvinas nei pilkas.
Nes aš su rudeniu, nepagailėsime spalvų.
Tamsiam rudens dangui, paslėpsim saulės truputį.
Kad šviestu ji, tarp permirkusių debesų,
O spinduliais užgriebus lietų ...
Kad iš spalvų nutiestu tiltą,
Kuri ... Vaivorykšte,
Aš vadinu.
Ir niekuomet, ruduo ...
Nebus, nei purvinas nei pilkas.
Todėl, kad aš ...
Nupiešiu rudenį.
Tokį spalvotą, gražų.
Kaip ir ruduo išpiešia viską,
Viską, kas tik pakliūna, po jojo teptuku.

One river ...

I know one river.
In the East.
Amur ...
Russian they called.
But ...
Also I know, that ...
In China ...
This river called - Black Dragon.
Or ..
Like japanese people says,
Kokiuriu.
I know this river.
And ...
I saw how big it is.
One river.
In the East.

Pirmas mano ledas

Noriu... Nenoriu ... O kas klausia ??? Yra žodis reikia ir kvit.

O ten lauke ... tamsa, vėjas, šaltis ir velniai žino kas dar - nei lietus, nei sniegas lietaus pavidale.

Va ... Pėdinu lauk tempiamas šunėko, kuriam ir pasivaikščiojimas ir gamtiniai klausimai. O man ??? Tiesiog prievolė ... Gal ir ne prievolė, bet gaila, kad gyvūnas kankinas. O dar tokiomis akimis pasižiūri, kai lauk prašosi ...

Vienu žodžiu ir nesikeikiant - Jobt tvaju maaaaa ....

Lauke vėjas pastvėrė striukės skvernus, atlapojo lyg daržinę ir tafai tikrinti mano atsparumą šalčiui. O ką ten tikrinti ... ? Iš durnumo galima buvo ir taip ... atsilapojus lapnoti per šlapią žolę, pakiužusią žemę, bet ... Be vėjo juk ... keistu būdu, iš dangaus, dar ir šlapumo šiokio tokio taškės.

Tad ... Susisukiojau skvernus, pasigavau užtrauktuką ir ... nors iki pusės, bet pridariau vėjo atlapotas daržinės duris.

Taip ... Ruduo ...

Jokio malonumo, iš šilto būsto, subinę ištraukus laukan. Net cigaretės in dantis nėra fantazijos įsisprausti.

O cucikas ką ??? O gi nieko. Patenkintas visas.Laksto, net išsišiepęs. Pas jį savi reikalai.

Va taip ir braidžiau, po tą tamsą, vėją, ir tą ... neaiškų ką - nei leitų, nei sniegą.

O čia dar cucikui vis toliau kažkur norisi, kažką užuodžia ... Ir pėdinu keikdamas tą dieną, kai sutikau, kad namuose atsirastu tas kailio gabaliukas.

Taip besivaikštant, prieiname nei prūdą, nei balą, kuri niekuomet nedžiūsta. O ji ... O ji pasirodo ... pasidengusi pirmu ... ledu.

Va ...

Pirmas mano ledas šiais metais.

O jei taip ... Kaip gi čia jo neišbandžius ??? Ir išbandžiau ...

Dabar vėl jaučiu tą patį, kaip kažkuomet tolimoje vaikystėje. Nes batai ir kelnės ... džiūsta. Aš sėdžiu plika subine ir gurkšnoju savo gėrimuką, o šalia manęs cucikas. Laimingas laimingas .... Kad jis ... pasivaikščiojo ledu, o aš ...

Nieko nebus ... Reik insipylti dar, prisidegti cigaretę ir ... dar kart pasidžiaugti. Juk šiandien buvo pirmasis mano ledas.