Aistra ...

Dažnai ... oi kaip dažnai, išgirstame žodį - Aistringas ... Aistringa ... Aistra ...

Ir iškart, mus aptraukia kažkokiu magijos rūku, į kurį, norėtusi pasinerti kiekvienam ir kiekvienai. Nes ten ... tame rūke, turėtu būti kažkas, kas išneša už šio pasaulio ribų. Kas rodos, kūną, paverčia bekūnių, o siela ... kaip tik, rodos, įgauna kūną.

Ten ... tame įsivaizduojamame ir mistiniame rūke, turi būti viskas, kas šiaip tik kiekvieno giliose ir nedrąsiai, bet drąsiai pašėlusiose svajonėse, kur save įsivaizduojama, mažiausiai ant Olimpo kalno po žvaigždėtu dangumi. Kur visas dėmesys, sutelktas, tik tau ... tik tau ... tik tau ...

O tu, tuom mėgaujiesi ... Dusti nuo tavo vidų užplūstančių jausmų ...

Kuomet net akys, rodos jau nieko nebemato, tik besisukančias, pašėlusiu greičiu, žvaigždes. Tarp kurių, kartas nuo karto, įsimaišo tai tave ryjančios akys, tai rankos, kurios rodos prasmenga į tave, o tu jas. Tai lūpos ... kurios slysta tavimi ir tu, jau nebenori nieko, tik to drugeliško prislietimo, nors čia pat ... norėtumei įsisiurbti į jas ir jų ... niekad, niekad, nebepaleist.

Ir tame rūke, tiek daug dar visko ...

Tiek daug visko ir ... jis ... pasirodo taip sunkiai pasiekiamas.

O juk taip ... norisi ...

Atrodo, kad tu, paprasčiausiai tam esi sutvertas, o ir kitaip būti negali. Bet ...
Noras yra, o tas magiškas rūkas ... kaip ir magiška vaivorykštė ... tolima ir nepsiekiama.

Nors ne ... Vaivorykštę ... net naktį galima pamatyti.

Netiki ???

O be reikalo.

Tai visiška tiesa. Naktinės vaivorykštės egzistuoja. Jos ... yra. Bet ...

Toks juokingas žodelytis - " Bet " ir kaip jis gali viską keisti, ir staiga pavirsti neprieinamumo kalnu.

Tam, kad pamatyti naktinės vaivorykštės pasaką, pasinerti į tai ... tu turi padėti nemažai pastangų.

Lygiai taip pat, kaip ir ... patirti Aistrai ... reikalingos pastangos.

Nors ... Nors ir vien pastangų ... bus maža.

Tam reikia turėti ir laisvą, laukinę, nežabotą sielą. Kuri, negali būti tik dėl ... savęs. Ji pati, jau, turi būti dalimi Aistros, kad galėtu susilieti su kita, tokia pat siela ir sudaryti vieną derinį, vadinamą - Aistra.

Tas mistinis rūkas, kuriame laikas praranda bet kokią prasmę. Erdvė išskysta ... ir išnyksta. O pats nebežinai kas esi ir net nebesvarbu ar esi, nes yra tik vienas nenumaldomas noras - Skęsti ... skęsti ... skęsti tame rūke. Net kai jėgų rodos nėra, o akys, nebepajėgios atsimerkti ir oras, gaudomas lyg ant kranto išmestai žuviai ... tu vistiek ... tenori skęsti tame rūke.

Bet dažniau pasilieka tik vienas kelias ...

Skęsti svajonėse.

Ir tikėtis, kad ... Kada nors ir tau, ateis dar tavo, tas nežemiškas rūkas ir tave pasiims su savimi.

Ir jau nebeįdomu, kas tai yra Aistra, kaip ji pasiekiama. Nes tu ... paprasčiausiai tiki, kad tai ... turi ateiti.

Turi ... bet niekada ir pas nieką nevaikšto.

Yra tik vienas kelias pas ją - Eiti pačiam.

Arba ...

Arba gražiai nusvaigus, kaip būtu gerai, gyventi toliau, tik su ... iliuzija ... apie ją.