Is Juoziliados ciklo
- Sveikas Juozai. - tariau savo bičiuliui, prisėsdamas prie jo, lauko kavinės teritorijoje. - Kas naujo, kad tu kažkoks pakilesnės nuotaikos atrodai.
- Ir tu būk pagarbintas, žmonių vaike. - tarė Juozas. - Ir ... Jei jau užsisakinėsi alaus, tai nepamiršk, kad turi artimą ... savo.
- Šitai aš jau supratau iš tavo pustuščio bokalo. - atsakiau jam, peržvelgdamas lauko kavinės teritoriją ir mesteldamas akį link pravirų, pačios kavinės, durų link.
- Nors ... jei esi tas pats nabobas, kokį aš pažįstu ... - nuskambėjo mąsli Juozo frazė. - Aš, kaip tikras proletaras, tiesiog reikalauju, kad ir mano gyvenimas būtu spalvotas. Bent jau šią minutę, kol dar esi čia.
Kaip visuomet mane linksmai nuteikia tokios bičiulio mintys, užuominos ir gilūs pamąstymai. O kartais, net pakankami ciniški palyginimai ir sugretinimai.
- O tavęs, kaip tikro proletaro, netrikdys, kad šiandien rūkysiu ne cigaretes, o cigarilas ? - pabandžiau pašiepti Juozą.
- Ką tu bičiuli. Ka tu ... - Juozas net kiek pašoko iš savo kėdės ir pasisuko manęs link. - Aš ne tik, kad ... proletaras, bet dabar dar pabūsiu ir tikru bolševiku, nes kiekvienas, turintis kažką ... Privalo dalintis su tuo, kas to neturi. Ar ne taip ?
Velnias, kaip puikiai valdo žodį tas Juozas. Ir tos plonybės, kurias jis sukuria ... tiesiog perliukai.
- Aha ... Tai jei teisingai suprantu, nuo šio momento, už šio staliuko įsivyrauja Komūna? - šyptelėjau aš.
- Ne, ne, neee ... Labai klysti. - tarė Juozas. - Komūnos sąlygomis, būsi tik tu. Nabobas. O aš, pabūsiu bolševiku. Tai yra ... Eksproprijuosiu ekproprijatorių.
Ir biesai žino, kur būtu nuvedęs tas žodžių ir protų mūšis, jei staiga nebūčiau išgirdęs už savęs balsą.
- Laba diena, Arūnai. Kaip pailsėjai ?
Atsisukau balso link su šiokia tokia nuostaba, nes paprastai, tokių klausimų kavinėje ... ir dar prie žmonių, netekdavo girdėti.
Ten, toje vietoje iš kur sklido balsas, stovėjo padavėja. Nijolė. Ir ji visa tiesiog švytėjo, o veidas, rodos net spinduliavo.
- Laaabas ... Nijole. - atsakiau kiek sumišęs.
- Tai ko norėtumei ? - tarė ji su nuostabia šypsena, už kurios bolavo nuostabūs dantys ir juos pridengiančios, blizgios ir gundančiai putlios lūpos.
Na, o aš, šiek tiek pasimetęs, rausiausi po odinio švarko kišenes ir mintyse bandžiau rasti kažkokius tai žodžius, ar nors kažką, kas padėtu man suktis iš netikėtai taposios, keblia, padėties.
- Tai, gal šalto alaus, pradžiai ? - lyg gelbėjimo ratas pasigirdo Jolantos klausimas.
- Taip ... Taip. Šalto alaus. Du ... Du bokalus. - atsakiau jai ir apčiuopiau tai, ko ieškojau.
- Ir prie alaus prašom ... Rinkinuką. - pratarė Juozas, lyg tarp kitko.
- Taip taip ... Ir rinkinuką, kokį nors, prie alaus. - ištariau spausdamas rankoje rastus raktus ir nežinodamas, kaip čia dabar pasielgti.
- Na, tu tik paklausyk šito bėdžiaus žodžius Nijole. Ir kaip jam ne a ja jai ? - Tarė Juozas pasisukdamas mūsų link, bet būdamas guvaus proto ir velniškai pastabus, jis lyg niekur nieko drėbtelėjo pabaigai, nusisukdamas nuo mūsų. - Nijoliuk ... Nešk ne tik produktų, turinčių fosforo, tokio svarbaus smegenų darbui, bet dar ko nors iš baltymų, nes kai kas ryškai jų stokoja. Ir dabar, yra panašus ne į žmogų, o tik į atsitiktinių amino rūgščių rinkinį.
Aš greitai ištraukiau ranką iš kišenės ir atsargiai ištiesęs Nijolės rankos link, įspraudžiau jos namų raktus jai į delną, bei švelniai, vos vos, spūstelėjau jos mažą plaštaką.
- Tiek tos ... Nešk ko pageidauja Juozas. - ištariau pridurmui.
- Juozas nieko nereikalauja. - ištarė jis, durdamas pirštu dangaus link. - Juozas kaip tik, išreiškė susirūpinimą, artimu savo. Kuris, tuoj tuoj, aplamai gali į nuosėdas iškristi.
Nijole suokalbiškai šyptelėjo, vos matomai mirktelėjo man viena akimi ir grakščiai apsisukusi, pasuko kavinės durų link.
Tai velniava. Rodos jau seniai iš paauglių amžiaus išaugta, o tas paauglio sindromas, vis gyvas. Ir kiekvieną kartą, jaučiuosi taip, lyg būčiau priremtas klausimu - Na ir kaip tau sekėsi pasimatymas ?
- O tu, pasirodo, geras šmikis - atskrido iki manęs. - Ir ne šiaip geras, bet velniškai geras.
Supratau ką tuom norėjo pasakyti Juozas, kaip ir supratau tai, kad jokių klausimų iš jo pusės nebus. Bet kad truktels per dantį ... Tai čia šimtas pūdų.
- Na ir ką ??? Kalsi dabar mane prie moralės kryžiaus ? - lyg šiaip sau, lyg pyktelėjęs atšoviau jam ir prisidegiau cigarilą.
- Tikrai derėtu. Tikrai derėtu. Ir ne prie moralės, o kultūros kryžiaus. Nes prieš užsirūkydamas, bent jau dirbtinio mandagumo dėlei, galėjai paklausti - Brangus ir gerbiamas bičiuli Juozai ... Ar negalėčiau pasiūlyti aromatingos cigarilės ? Bet ne ... Jam dabar moralė akyse makaluojasi. O gal net ir svyla kiek iš vidaus ...
- O snukutis iš malonumo nesueižės ??? Kas tu man ? Merga ? Kad aplink tave šokinėčiau. - drėbiau jam, jau su šiokiu tokiu pykčiu.
- Kodėl turėtu sueižėti ??? Ar ne malonumo siekimas žmogaus gyvenimo tikslas ? Štai prašom ... juk nerūkai bet kokių cigarečių, o jau pasislinkai link aromatizuotų cigarilų.
- Tai vien dėl to, turiu ir tau kyštelt ???
- Ne kyštelt, o dalintis, taip, kaip Viešpats prisakė.
- O įsivaizduok, kad esu pagonis ir man giliai pofig Viešpats, kartu su visais viešpatukais.
- Oho ho ho, koks komančas ... O turėtumei būt kaip saldainukas, jei jau pailsėjai.
- Juozai ...
- Na ... Juozas aš, Juozas ir ką ?
- Tu jau imi perlipti tam tikras ribas ...
Ir čia, iš kavinės pasirodžiusi Nijolė, ėmė artintis link mūsų staliuko su padėklu, ant kurio puikavosi gintaro spalvos alus, rasojančiuose bokaluose ir dar kažkas ant lėkštučių.
Stumtelėjau cigarilų dėžutę Juozo link.
- Tikiuosi rasi galimybių nečirškauti, bent jau kol Nijole pasitrauks.
- Gali nesitengti papirkinėti. Mes, aborigenai, taip pat turime šiokia tokią garbę ir supratimą apie tai, su kuom tai valgoma. - mestelėjo man ir atsidaręs dėžutę išsitraukė vieną cigarilę. - Man tik keista vienas, kaip tavyje telpa puritonas ir tas siaubingas neadartalietis. Nors tas derinukas ir žavi mane.
Nežinau ką jis norėjo tuom pasakyti ir todėl ieškojau ką jam atsakyti, kai tuo tarpu priartėjusi Nijolė, kiek pasilenkė ir pastatė padėklą ant mūsų staliuko.
- O gal norėtumei pusryčių Arūnai ? Nuostabūs blyneliai, su babanais ir vanile, ir ... Stiprios juodos kavos, su trupučiu vyšnių likerio, taip ... ? Kaip tu mėgsti ?
Skubiai pasižiūrėjau Juozo link, bet jis būvo panašus į Sfinksą. Bet ne tą, kuris kažkur smėliuose pastrigo, nes mačiau kaip veidu slystelėjo pašaipi šypsena, kuri čia pat buvo nutrinta nuo veido ir rodos, kad jis, bent jau dedasi juo esąs.
- Dėkui tau Nijole, bet gal bus ko nors rimtesnio ?
- Rimtesnio ... - lyg mąstydama ištarė ji. - Tai gal tuomet tai, kas tiks ir tau ir Juozui ? Šašlykas arba "Račiaus kepsnys" ?
- Nijole ... Sesute ... Va kad tau Dievas vyrą atsiųstų tokį ... vertą tavęs. - atsklido iš Juozo pusės.
- Štai ... Klausimas kaip ir išpręstas. - atsakiau jai, jau nekreipdamas dėmesio į Juozą. - Lai būna šašlykas.
- Bet jei nebus ko nors švento prie to dieviško maisto ... Aš imsiu abejoti abiejų skoniu ir supratimu, kas tai yra ... geras skonis. - lyg tarp kitko ne pasakė, o burbtelėjo Sfinkso pozoje besilaikantis Juozas.
Suėmiau Nijolės ranką per riešą ir žvelgdamas jai į akis, lyg bandydamas gauti atleidimą iš anksto, tariau:
- Būk gerutė ... Grafinuką viskio. Ir viskas. Daugiau nieko šiandien. Nieko daugiau.
Ji lengvai ištraukė savo ranką iš manosios, ir pasilenkusi link manęs tyliai ištarė:
- Su viena sąlyga ... Ir tu ją ... žinai.
Tuo pačiu metu pajaučiau, kaip jos ranka slystelėjo mano švarko šonu, kiek stabtelėjo ties kišene ir atsitraukė, o kišenėn dusliai barkšteldami nusileido raktai.
- Taigi ... Du šašlyko ir šis tas prie ... - ištarė ji ir apsisukusi pasišalino.
