Viename mieste, nesvarbu kur, vienas žmogus, centrinėje aikštėje pritempė lentų, skritinių, įrankių, grandinių ir dvi didžiules varines lėkštes. Ilgai tarp viso to sėdėjo, vartydamas brėžinius, kažką juose skaičiuodamas, pataisydamas ir vėl išsidėliojęs peržiūrėdamas.

Miestas, neliko nepastebėjęs to keisto žmogaus. Laikas nuo laiko, kas nors prieidavo, pastovėdavo ir nueidavo savo keliais. O Keistasis žmogelis ir toliau plušo ties savo brėžiniais, dėliojo statybines medžiagas į tik jam vienam suprantamas krūvas.

Vieną dieną, kartu su suaugusiais atėjo ir vaikų. Kol suaugę sveikinosi, kalbėjosi ir pusbalsiu aptarinėjo tai kas vyksta aikštėje, vaikai, kaip ir priklauso vaikams, žaidė kamuoliu, vaikėsi vienas kitą.

Ne vieną kartą ir ne du, jie slaptėsi už tvarkingai sudėliotų, statybinių medžiagų. Ne vieną ir ne du kartus, bešėldami numetė, išmėtė keistuolio brėžinius. Į ką jis, atsakydavo paprasta ir gera šypsena.

O kartą, net palikęs savo brėžinius, trumpam atsitraukė ir pažaidė kamuoliu su vaikais, kurie jo prašė.

Tuomet, vienas iš vaikų, įsidrąsinęs paklausė ką jis čia darąs. Į ką keistuolis atsakė su šypsena, kad tai bus - Gerumo Svarstyklės, kuriose galės kiekvienas pasisverti ir pamatyti, ant kiek jis geras. Vaikai apsidžiaugė ir linksmai čiauškėdami išsilakstė pas savo tėvus.

Taip ėjo dienos. Tik dabar, vis dažniau ir daugiau žmonių susirinkdavo. Stoviniuodavo ilgą laiką prie jo. Drąsesni ir pakalbindavo.
Todėl, keistasis žmogus, iš savo turimų lentų, sumeistravo kelis suolus, pavėsines, vaikams sūpuokles, ir nedidelį namelį, į kurį kviesdavosi jį aplankiusius. Ten visuomet pavaišindavo svečią arbata ir paprasčiausiais sausainias, o vaikams visuomet turėjo ledinukų. Todėl, ta vieta, anksčiau dažniausia būdama tuščia, einat laikui, virto šurmulinga ir kleginčia.

O tuo tarpu, slenkant dienoms, atsirado pakyla, o iš jos kyšojo aukštas, gražus ir gražiais drožiniais puoštas stulpas. Ant pakylos gulėjo tik pakolkas netvarkingai sudėti skrytuliai, grandinės, virvės ir šone visko, tos dvi, didelės, varinės lėkštės.
Darbas ėjosi į pabaigą.

Dabar, tarp visų miestelėnų, pasirodė ir miesto valdžia. Kuri, glaudžiu ratuku apsupta ją visur persekiojančios svitos, stovėjo kiek nuošaliau ir nepatenkinta stebėjo vykstantį šurmulį miesto centre. Tyliai kažką tarpusavyje šnekučiavo, laikas nuo laiko stebėdami, kaip žmonės rinkosi į aikštę, ilsėjosi ant suoliukų ir pavėsinėse. Kaip traukė į šalia stovintį namuką, prie kurio jau buvo pastatyti keletas stalų su kėdėmis, nes visi norintys nebetilpo viduje. Kaip vaikai žaidė jiems pastatytose supynėse, laipyklėse, kurios atsirado padaugėjus vaikų. Stebėjo, bet nieko nedrįso daryti.

Pagaliau, miesto galvai pajudėjus keistojo žmogaus link, visa svita suliūliavo paskui jį. Ir kuomet jie prisiartino, miesto galva, išdidžiai paklausė keistuolio, kas čia dedasi ir kada tai baigsis. Į ką keistuolis teatsakė paprastai ir šypsodamasis.

- Rytoj ... Baigsiu rytoj. Ir šis miestas, turės Gerumo Svarstykles, kuriose galės pasiverti kiekvienas žmogus, kuris norės sužinoti, kiek Gėrio yra jame ir kiek gero jis yra padaręs savo miestui.

Į ką miesto galva, tik nusišaipė ir pasakė, kad tokio paprasčiausiai negali būti. Kad tai apgavystė ir kad Gėrio ... pasverti ar pamatuoti, paprasčiausia negalima.
Meistras pasisuko atgal, kur buvo susirinkę žmonės su savo vaikais, ištiesė ranką ir pasiūlė tą patį pasakyti ten susirinkusiems žmonėms.

Miesto galva susimąstė, svita taip pat. Paskui, kilo šioks toks šurmulys, kurį greitai nutraukė miesto galva ir išsakė savo svarią nuomonę, kad ... veiks tos svarstyklės ar neveiks, pamatyti bus galima rytoj, o tam kad parodyti, kad gerumui nereikia jokių svarstyklių, davė nurodymą aikštę išpuošti, gaisrininkų orkestrą paruošti ir iš miesto biudžeto ... atseikėti pinigų miesto vaišėms.

Atėjo vakaras. Miestiečiai išsiskyrstė kas sau.

Atėjo ir tamsi naktis. Dangus buvo nusėtas žvaigždėmis, o po jomis, ant pakylos, gulėjo keistuolis įsikandęs smilgą ir šypsodamasi žiūrėjo kažkur ten, kur skendo žvaigždės.

Staga, jis išgirdo, kaip kažkas krenkštelėjo. Keistuolis atsisėdo ir tamsoje atpažino miesto galvos siluetą.

- Sakyk man teisybę. Tai ... ką tu padarei ... tikrai veiks ?

Keistuolis nusišypsojo dar plačiau, nei kad kuomet anksčiau.

- Aišku, jūs to nepastebėjote, bet jos jau ... veika.

Miesto galvos siluetas net atšoko į šoną.

- Kaip veikia ? Ką čia dabar kalbi ? Tu mane apgaudinėji ?

Keistuolis atsigulė ant pakylos vėl ir tarė:

- Rytoj ... Ateikite rytoj ... Ir pamatysite patys.

Siluetas kurį laiką pastovėjo, pasimuistė ir pratarė:

- Gerai ... Aš ... ateisiu kartu su visais. Bet jei tos svarstyklės neveiks ... tai tave išvarysiu iš miesto su didžiausia gėda, kaip patį didžiausią šarlataną.

Po ko apsisuko ir ištirpo tamsoje, lygiai taip pat kaip ir pasirodė. Be garso.

O meistras ir toliau žiūrėjo ten, kažkur toli toli, kur tamsiame danguje vos pastebimai mirgčiojo žvaigždės, tarytumei šoktu. Žiūrėjo rankas sunėręs už galvos ir šypsojosi.

Pagaliau išaušo rytas.

Aikštę užpildė atsiųsti, miesto galvos, žmonės su vėliavėlėmis, girliandomis, spalvotais balionais. Atėjo ir gaisrininkų orkestras su savo akinačiai blizgančiais isntrumentais ir pasipuošę paradinėmis unifomomis. O link miesto rotušės, traukė vežimai su vaišėmis.

Aikštė ėmė rinktis miestelėnai, kurie vieni ėjo neskubėdami ir oriai, o kiti, tempiamai vaikų ar tiesiog su jais lenktiniaudami.

Neilgai trūkus, aikštė buvo pilnutėlė. Visis stengėsi prieiti kaip galima arčiau ir dar suspėti pasveikinti su keistuoliu, kuris jau buvo tapęs visiems ... savu.
Orkestras užgrojo miesto maršą ir per minią, svitos pagalba daromą tarpą, oriai įžengė miesto galva pasipuošęs juosta ir medaliais už nuopelnus miestui.
Priėjęs prie pakylos, nužvelgė keistuolį, kuris tebestovėjo su savo paprastais, bet tvarkingais ir dar vis drožlėmis aplipusias rūbais. Pasuko į minią, nužvelgė ją ir užlipo ant pakylos.

- Gerbiami miesto žmonės ... Šiandien ... Ne tik, kad gražus oras ir puiki nuotaika, bet šventė mūsų mieste. Kur kiekvienas galės pasivaišinti miesto rotušėje, pasiklausyti orkestro, čia aikštėje. O tuo pačiu ... pasižiūrėsime į stebuklą, vadinamą ... Gerumo Svarstyklės. Bet šventės nuotaika mūms neturi sugesti, jei tas stebuklas ... neveiks. Nes mes ... o ir aš ... pasitengemė, kad Gerumas būtu ir be jokių svarstyklių. Todėl ... dabar paprašykime meistro, kad jis papasakotu ir pademonstruotu savo svarstykles.

Keistoje tyloje tvyravojusioje aikštėje, nuskambėjo retas katučių pliaukšėjimas. Tai būrelis mero svitos, ragino palydėti miesto galvos kalbą plojimais.

Žmonės, kiek su baime žiūrėjo į keistuolį, kuris kurį laiką stovėjo nuleidęs galvą. Paskui ją pakėlė, peržvelgė visus susirinkusius, nubraukė nuo rankovės prilpusias drožles, nusišypsojo ir pakilo ant pakilos šalia miesto galvos.

- Šiandien ... Aš paliksiu jūsų miestą. Nes tikrai nežinau, kaip veikia Gerumo Svarstyklės, nors tikrai tikiu, kad jos ... turi veikti.

- Štai ... matote gerbiami miesto žmonės ... Jis ... nežino !!!

Bet čia ... keistuolis pakėlė ranką ir tarė:

- Bet prieš išeidamas ... aš pabandysiu savo sukūrtas svarstykles. Nes aš jomis tikiu. Aš jas stačiau Jūms.

- Palaukite palaukite ... užprotestavo miesto galva. - Jei jau jos pastatytos mūsų miestui ... tai aš pirmas, jas išbandysiu. Ir jeigu ką ... nukentėsiu taip pat pirmas, bet už tai nenukentės nei vienas miesto žmogus.

Vėl pasigirdo svitos pliaukšėjimas ir jau juos palaikančių keletos miestelėnų aplodismentai.

Miesto galva, nukėlė nuo galvos kepurę, nusilenkė visiems ir pasisukęs, tarė keistuoliui:

- Tai ką dabar aš turiu daryti, kad pamatuoti savo gerumą?

Keistuolis kiek atsitraukė į šoną ir tarė:

- Daryti nieko nereikia, tiesiog lipkite į vieną iš lėkščių ir Svarstyklės pačios, parodys kiek Gėrio turite.

Miesto galva, atsargiai, laikydamasis už grandinių, įlipo į vieną iš lėkščių. Visi net apmirę stebėjo kas vyksta. Bet ... nieko neįvyko. Svarstyklės kaip stovėjo, nejudėdamos, taip ir liko stovėti.

- Kaip ??? Nejau norite pasakyti, kad aš ... Miesto Galva ... neturiu nei trupinėlio Gėrio?

Bet svarstyklės stovėjo kaip stovėjusios. Ir nei krust.

Miesto galva, patenkintas savimi ir savo žygdarbiu išlipo iš lėkštės ir tarė:

- Tai gal pats ... pabandysi? Ir parodysi, kaip veikia tos tavo ... Gėrio svarstyklės? O mes ... visi pažiūrėsim ...

Keistuolis dar kartą pasižiūrėjo į visus su šypsena ir įlipo į varinę lėkštę.

Svarstyklės ... Gėrio Svarstyklės ... stovėjo kaip stovėjusios, o varinėje lėkštėje, stovėjo keistuolis tvirtai įsikabinęs į grandines.

Staiga, iš minios prasibrovė berniukas, kuris kažkuomet žaidė kamuoliu su keistuoliu. Jis pakniubsčiomis užbėgo ant pakylos, o jam iš paskos dar keletas berniukų ir mergaičių. Jie visi įsitvėrė už varinės lėkštės kraštų ir bandė ją pakelti. Bet lėkštė ... nepajudėjo

Tuomet, iš minios išėjo miesto meduolininkas, kuris keistuolio namelyje visus vaišino arbata ir pastatęs arbatinį ant pakylos priėjo prie vaikų. Pasilenkė, taip pat nusitvėrė už varinės lėkštės garsiai ištarė:

- Jos tikrai veikia, tiktais reikia joms truputi truputi padėti.

Iš minios išėjo ir arbatininkas, kuris taip pat tiekė nemokamą arbatą keistuolio nameliui. Po jo iš paskos patraukė kalvis, sėdėjęs kažkuomet su keistuoliu ir šnekėjęs apie tai, kiek Gėrio yra Žmoguje.

Greitai, prie varinės lėkštės, nebebuvo vietos atsistoti, rankoms vietos įsikabinti į lėkštę. O ji vis kilo, kilo. O vaikai džiaugsmingai šaukė - Svarstyklės veikia ... Jos veikia ...

Orkestras, pats savaime ir be jokios kapelmeisterio komandos užgrojo Pergalės maršą.

Po svarstyklių lėkšte buvo miškas rankų, kurios kėlė lėkštę dar aukščiau ir aukščiau. Tėvai kėlėsi ant pečių savo vaikus, kad tie taip pat galėtu prisiliesti prie Gėro Svarstyklių.

O keistuolis, stovėjo toje svarstyklių lėkštėje, tvirtai įsikabinęs į grandines ir žvelgė ten, kažkur toli toli į dangų, kur nakčia šoko žvaigždės ir klausėsi, kaip iki jo atsklisdavo džiaugsmingi miesto žmonių balsai:

- Jos veikia ... Gėrumo Svarstyklės veikia ...

Kas nutiko vėliau ... netaip jau ir idomu. Nes ... keistuolis iš miesto išėjo nepastebėtai, kaip ir pasirodė. Kaip ir buvo sakęs, kad išeis, kai pabaigs savo ... Gerumo svarstykles.

O kaip gyveno to miesto žmonės ... miesto meras ... Tai jau būtu visiškai kitas pasakojimas.

Mūsų pasaulis visuomet pilnas ... keistuolių. Kurie mus nustebina ir pradžiugina rodos tokiais paprastais ir jau visiems žinomais dalykais, kuriuos mes paprasčiausiai ... pamirštame, kad tai ... jau yra kiekviename iš mūsų.
Ir kaip sakiau ... pasaulis pilnas tokių keistuolių. Tik jie ... visuomet keliauja. Gal todėl ir pamirštame tai, ką pasirodę jie ... mūms lyg netyčia ... primena.