Dainas durnas dainuot ...
Manęs,
Nelieskite.
Geriau nereikia.
Nes tuoj, galiu pradėt.
Dainas durnas dainuot ...
Niūniavau sau po nosimi ir visai kaip toje priekvailėje dainuškoje, durnomis akimis basčiausi po virtuvės aplinką.
Žvilgsnis blaškėsi iš kampo į kampą, tarsi kažko ieškodamas. Tik klausimas - O ko ... ?
Muziejus, ne virtuvė. Visur švara, nei trupinėlio. Viryklė blizga lyg katino pautai, kai jis juos baigia laižyt. Rodos, kad ja ir nesinaudota dar nei karto.
Peiliai tvarkingai kabo ant sienos, tarsi kokiame parade. Kriauklėje, nei šakutės, nei šaukštelio. Net puoduko nei vieno nėra.
Ant palangės tik nykštukas, apsikabinęs termometrą šypsosi lyg sakydamas - Na ... Ar nemalonu tokiuose namuose ? O šalia jo stovinti akmens peleninė ... Švarut švarutėlė. Ir rodos, net kažkaip keistai dera prie jos esančios gan nemažos tigrinės kriauklės.
Idilija.
Manęs,
Nelieskite.
Geriau nereikia.
Nes tuoj, galiu pradėt.
Dainas durnas dainuot ...
Muziejus ir tiek. O visa tai, vakarykščio pasiutimo pasekmės. Kuomet neapsikenčiau to buitinio namų bardakėlio, kuris tęsėsi diena iš dienos ir ... prasinešiau viesulu per kasdieniškus vaizdelius, kurie kartojasi kiekvieną kartą ir kurie turi lyg ir pasiteisinimą - Skubu ... Nėra kada ... Vėliau ...
Manęs,
Nelieskite.
Geriau nereikia.
Nes tuoj, galiu pradėt.
Dainas durnas dainuot ...
Ar net ...
Sušokti Tumbo Jumbo karo šokį.
Nors kas tai yr ...?
Ir pats, visai nenutuokiu.
Toliau sau niūniuoju po nosimi, atsirėmęs į virtuvės praėjimo staktą ir žvalgydamasis po savo virtuvę lyg koks pasiklydęs turistas jam visiškai naujoje aplinkoje.
Pro kitą pusę virtuvės, iš kambario atbidzeno šunėkas. Stabtelėjo. Žvilgtelėjo į mane, paskui į virtuvės grindis ir dėl visa pikto pasileido palei spinteles uostydamas grindis. Kiek stabtelėjo ties maisto ruošimo stalu ir kriaukle. Taip sakant, atidžiau apuostė tą teritoriją ir nusičiaudėjo. Po ko žvilgterėjo dar kartą į mane ir atsitupė, lyg bandydamaas paklausti - Tai ką ??? Jokio skanumėlio nebus ?
Ot velniava. Net šuo priprato prie to, kad visą laik ką nors galima rasti ant grindų. Kaip koks tarakonas pasidarė, kuris apsigyvena šiltose patalpose ir kur pilna maisto liekanų.
Manęs geriau,
Nelieskite.
Ir nevarykit Viešpačio,
Medin.
Galbūt jis jūms ... atleistu.
Tik tokie šposai ...
Ne su manim.
Ir kol toliau niūnavau savo priekvailę dainušką, cucikas lyg supratęs, ką tuom noriu pasakyt ... Atsistojo, dar kart žvilgterėjo man į akis ir ... nukabinęs galvą ir lengva ją pakratydamas patraukė atgal iš kur ir buvo pasirodęs. Ir matomai sau mintis dėliojo, kad va ... nepasisekė ir šiandien. Šeimininkui ... kažkoks šalas užėjo. Teks palaukti geresnių laikų.
O aš pats sau šypsojausi ir man buvo be galo gerą. Gera, kad prasinešiau lyg koks tornado šluodamas viską savo kelyje ir dar vėliau ... jau po visko ... lyg koks laukinis žvėris tykojau kiekvieno, kuris įbris, įsliūkins, ar šiaip, pakeliui iš kambario į kambarį eidamas, užsuks virtuvėn. O čia aš ... Įsitaisęs valgomojo kampe ir ... Pakliuvo ... Pakliuvo vienas iš tų, kuriems pastoviai nėra laiko, kurio atsakymas yra kaip maldelė - Vėliau ... Vėliau sutvarkysiu. Ir tas vienas buvo ... sūnus.
Geras žmogus - špyga taukuota, kaip sakydavo čigonas iš filmo apie Tadą. Va aš tą gerą žmogų ir prie nago ... Ir po nagu. Ir kaip kitame kino filme buvo sakoma išpindėjusiam mužikui - Dantimis brol Mykolai ... dantimis ... Taip ir čia, braliukas, su ašaromis plovė tai, ką vakar buvo palikęs ir ką į indaplovę buvo sušaudęs, net maisto likučių nepasistengęs pašalint.
Manęs geriau,
Nelieskite.
Ir nevarykit Viešpačio,
Medin.
Galbūt jis jūms ... atleistu.
Tik tokie šposai ...
Ne su manim.
O dabar, stovėjau praėjime į virtuvę, atsirėmęs į staktą, lyg koks Cerberis prie Pragaro vartų ir tyliai sau niūniavau stebėdamas siuntantį sūnų, kurį priverčiau tvarkytis ir ko niekad pats nėra daręs virtuvėje. Nes pastoviai mama ... Pastoviai namų "advokatas", kaip aš ją kartais pavadindavau. O dabar ... SPĄSTAI ...
Mamos nėra namuos. BĖDA ...
Nu ale sviontas Jackau ... Viešpatie trilinkas ... Kodėl tas pasaulis atsistojo rakom ??? Ko jam dar trūksta ? O gal atvirkščiai ??? Perdaug ?
Jomajo nesikeikiant ... Užaugom juk ir be indaplovių, ir be dulkių siurblių. Kai kas net ir šilto vandens neturėjo, kaitintis tekdavo. O čia ... O dabar ...
Na ... Bet nieko. Nors ir degė Maskva ... Bet nesudegė. Taip ir mano namuos, kažkam bus sunku, bet ... kitaip nebebus. Dabar aš kausiuos už savo ... teritoriją. Už savo ... virtuvę.
- Oho ... O čia kas per šventė ? - išgirdau iš už nugaros žmonos balsą.
- Oi ... Kas čia ??? Nejau tu grįžai ? - apsimesdamas kvailiu, paklausiau jos. - Taip greitai iš miesto ??? Kiba kas parvijo ?
- Parvijo parvijo ... Sakyk geriau, kokia proga čia taip viskas blizga ir ko čia stovi, kaip stuobrys, visą praėjimą užtvėręs.
- Tu žinai ... Ir aš stebiuosi, kad tokia šventė. Sūnus ... ir šitaip gražiai virtuvę tvarko. - atsakiau jai net nepajudėdamas iš savo vietos. - Tiesiog pasaka, kuria negalima atsižiūrėti.
- Negali būti ... - ištrūko jai.
- Gali ... Negali ... O va ... Koks grožis. - tariau jai ir pasisukau link jos. - Netiki ??? Pasiklausk pas jį pati.
Žmona žvilgsniu parodė į savo rankas su krepšiais ir kai juos perėmiau, lengvai mane stumtelėjo virtuvės gilumon ir pati žengė sūnaus link.
