группа "РОЖДЕСТВО" - "Так хочется жить!"
Russian group Rozdestvo (Noel)
Song- ( How would like to live )
Saturday 21 September 2013
What people called
Do you know,
Some separate world,
Where is only white, or only black.
I'm not sure, but ...
Maybe you know,
Some separate world ...
Where everything,
Is only good and never nothing bad.
I'm not sure.
But ...
I really know that,
White and black, always stay together.
And every time,
They have ... balance.
What people called - Harmony.
So ...
Do you know,
Some separate world,
Where is only white, or only black ?
Maybe, maybe.
But ...
I know exactly that ...
This balance, we, can't to change.
And ... Never.
Pasistovėjimas
Kiekvieną kartą, grįždavau prie keliuko, vedančio ten ... iš kur ... pats, išvykau kažkuomet. Tai buvo, kaip laiko duoklė ... Laikui. Pasitikrinti ir įsitikinti, kad laikas yra sudėtingos formos, ir teka skirtingai, skirtingose plokštumose.
Na ... visai taip pat, kaip kad vandenynas, kuris tik iš bendros pažiūros yra vientisa ir monolitinė masė. Kur galima užkliūti, tik už bekylančių bangų ir besiplakančios į krantą mūšos linijos. Nors viskas ne taip parasta, kaip atrodo, iš pirmo žvilgsnio. Nes ... nesugebame pamatyti to, kas toje masėje yra ir kaip giliai.
Tai štai ... Grįždavau prie to keliuko. Bet visuomet laikydavausi pagarbaus atstumo. Ir tikrai ne todėl, kad pagautas kažkokios, keistos, Nostalgijos, pasileisiu tekinas, bei apsisnarglėjęs ten, iš kur taip sėkmingai pasitraukiau. Ne. Jokiu būdu ne. Pagarba buvo reikalinga kaip apsaugos priemonė, imunitetas. Tam, kad nežūtu tai, kas manyje dar buvo likę. Nors to, kas liko buvo velniškai mažai ir tuo pačiu žvėriškai daug. Ir ... tas mažai ... tai susieta tik su manim, bei labai silpna gija. O tas Daug ... tai didelė ir galinga jėga, kuri nusidriekusi per sunkiai suvokiamus istorijos laikus.
Štai taip ir stovėdavau ties tuo keliuku. Tiksliau ties kelrodžiu stulpu, kuris buvo nukabinėtas įvairiausiais rašteliais, palinkėjimais, apačioje apspardytas, ties viduriu nuzulintas kažkieno, per ilgus laikus į jį besiramstant, lyg kažko laukiant.
Pradžioje permečiau raštelius, kuriuose buvo pati įvairiausia informacija, kuri pjovėsi su tikrove, o kartais visai jos neatitikdavo. Ant kai kurių buvo ranka prirašytos kažkieno mintys ir palinkėjimai. Taip, palinkėjimai, tik ne ta prasme, kaip ir pagalvojote pradžioje. O ... kas pasiųstas, o ką siuntė ant ir į.
Kadangi, praktiškai nieko naujo nebuvo, aš tai pat, atsirėmiau į tą stulpą. Ir ėmiau stebėti aplinką. Nors joje, nieko ypatingo nebuvo ir nieko nevyko.
Taip bestovint ir besidairant, iš priešingos pusės, priartėjo žmogus. Pastovėjo, pasiskaitė raštelius, permetė žvilgsniu mane ir taip pat atsirėmė į stulpą, tik jau iš savo pusės.
Kurį laiką, stovėjome remdami stulpą, tylėdami. Kiekvienas žvelgdamas priešingon pusėn, negu kad pats atėjo. Kartais, mūsų žvilgsniai susikirsdavo, bet ir toliau tęsdavom stebėti tai, kas kiekvienam, kažkokiu tai būdu, rūpėjo.
- Tai tu iš ten ... ?
- Iš ten ...
- O čia ... vis ateini?
- Kaip matai. Ateinu.
- Vadinasi traukia ...
- Žiūrint ką vadini traukimu?
- Kaip ką? Na ... juk traukia atgal. Ir negali išbūt neatėjęs.
- Ir tu, vadini tai traukimu, kad ateinu parymot prie šio stulpo?
- O tai kas tada čia ? Ne traukimas ???
- Na ... vadinasi ir tave traukia mano pusėn. - jau nesusilaikęs nusijuokiau.
- Nei velnio manęs netraukė, netraukia ir netrauks ... - kiek pyktelėjęs ištarė mano pašnekovas - Aš bent pastoviai, grįžtu į namus ir nesiruošiu jų išduoti.
- Tai gaunasi, kad aš išdaviau ir dabar ateinu vedamas kažkokios traukos? - jau kiek rimtesniu veidu paklausiau jo.
- Savaime aišku. - Jau nušvytusiu veidu tarė jis, - Juk šaknys tai čia, pas mus.
- O pats ateini, tik iš smalsumo? - jau visai rimtai paklausiau, - Ir daugiau nieko.
- Tai nejau gyvensiu užsidaręs? - Jau visai rimtu atsakė jis.
- Kvailoka būtu. - tariau jam ir susiruošiau eiti, - Ką gi, sėkmės tau.
Prisidegiau cigeretę, permečiau akimis dangų, kuris palengva traukėsi debesimis. ir jau pasisukau eiti atgal.
- Tai nori paskyti, kad va taip ir išeisi?
- Neišeisiu, o grįžtu namo. - tariau jam, išleisdamas dūmus aukštyn, link praplaukiančių debesų. - Išeit ... išėjau seniai. Dabar ... tik grįžtu namo.
- Ir nori pasakyti, kad niekuomet nebegrįši?
Pasisukau link pokalbininko. Jis taip pat buvo pasitraukęs nuo stulpo, stovėjo keliuko viduryje. O jo veidas, buvo sukaustytas, kažkokios tai keistos nesupratimo ir šypsenos kaukės.
- Čia ... prie stulpo, gal dar ir ateisiu. - nusišypsojau jam, - Bet grįžti jau nebegrįšiu.
- Bet juk čia ... tavo namai, tavo kraujas, tavo draugai, giminės ... - tarė jis, kažkokiu keistu, nustebusiu ir nesuprantačiu žvilgsniu, tyrinėdamas mane.
- Ne brol ... mano namai, dabar čia, kur esu. - atsakiau jam nusišypsojęs, - O ir kraujas mano, tikrai su manim.
- Nejau nori pasakyt, kad ten dabar esi laimingas, viską čia palikęs ???? - jau visai nieko nesuprasdamas perklausė.
- Žinai ... aš tau pasakysiu taip. Laimės supratimas pas mus, labai skirtingas. Ir bijau, kad tu to ... nesuprasi. Nes čia ateinu tik todėl, kad prisiminti, kaip naiviai laukiau "laimės paukščio", o tu ateini ko ?
- Aš ...? Na sakiau ... Pasižiūrėti kas ten ... Bet visuomet grįžtu namo.
- Tai va. Ir aš grįžtu namo.
Buvau bebaigias rūkyti cigaretę. Įtraukiau paskutinį dūmą, numečiau cigaretę ir susiruošiau eiti.
- Palauk ... - tarė pašnekovas, - O ryt ... ar ateisi čia?
- Nežinau ... Tikrai nežinau. - atsakiau jam, - Gal ... jei bus noras dar kartą žvilgterėti.
- O tu ateik. Pasikalbėsim. Nes aš netikiu, kad tau ten gerai.
- Žmogau ... aš ir nesiruošiau tau įrodinėti, kaip ten gerai, ar blogai. - nusijuokiau aš, - Ir kaip matai, net nepasiūliau eiti kartu, kad galėtumei pasižiūrėti pats.
- O kodėl nepasiūlei ??? Tau gaila, kad ir aš liksiu? - su kažkokia pašaipa tarė jis.
Mane suėmė nesuvaldomas juokas. Mintyse ... praslinko begalės įmanomų atsakymų variantų. Bet juokas, sustatė viską į savo vėžias.
- Žinai ... negaliu daryti nusikaltimo ir bandyti tave, atitraukti, nuo to, kas tau taip brangu. Štai ir viskas.
- Bet tu, vistiek, ateik čia rytoj. Aš tau turiu dar daug klausimų.
- Bijau, kad aš tau, į tavo klausimus neatsakysiu, kol pats jų savyje neišspręsi. - dar kartą jam nusišypsojau, - O vesti ginčų ... kur geriau, tik todėl, kad tu ir likai savo namuos, o aš radau kitur ... Nematau tikslo. Ir gaila laiko.
Pasisukau nuo jo ir patraukiau savo namų link. Įvairių minčių verpetai sukosi galvoje. Laikas nuo laiko sukeldami šypseną, kartais kažkokį tai kartėlį giliai viduje. Bet nei vienos minties, kad būčiau kažką gyvenime padaręs netaip.
- O tu vistiek, ateik ... - išgirdau šūksnį iš tolumos, - nes aš čia, visada ateinu.
Atsisukau atgal. Mano pašnekovas, stovėjo kaip ir stovėjęs prieš man pasitraukiant, prie to paties stulpo. Tik kažką rašė, ant vieno iš raštelių.
Mostelėjau jam ranka, nusišypsojau, tarsi jis galėtu tai matyti. Išsitraukiau cigaretę. Prisidegiau. Išleidau dūmus ir nusišypsojau. Nes jis liko su savo šventa teisybe savo pusėj, o aš traukiau namo, kur niekam nereikia įrodinėti, kur geriau yra gyventi.
Išeisiu ? Niekuomet ....
Sakiau ...
Neberašysiu.
Viskas ...
Pabaigiu ir taškas.
Užteks ...
Nekelsiu jau daugiau bangų.
Nedrumsiu ... drumzlino vandens.
O ir neversiu, jo samstyt ... kaliošais.
Ar dar geriau ... dangstytis transporantais ...
Ar lozungais, seniai išnykusių dienų.
Geriau jau, pats ... išnyksiu.
Bet ne ...
Štai šito ir ... niekad nesulauksit.
Nebent ...
Ranka ... lengvai kaulėta.
Netyčia ...
Lengvai, lengvai palies.
Nors ... koks man skirtumas ?
Kuomet, yra paleistos mintys ir ...
Jų jau niekad, bei niekas,
Taip ir ...
Nesustabdys.
Bangos istorija
Ateis banga ir ...
Nesuduž į krantą.
Tik tyliai tyliai jį apsikabins.
O kiek vėliau, kažką kuždėdama,
Ji pasitrauks, kad dar ir dar kartą, krantan, sugrįžt.
Tenai, atgal, į gintarais nusėtą smėlį,
Ir vėl, iš naujo jį apsikabint.
O kiek vėliau, iš naujo,
Atsitraukiant ...
Jį palikt.
Ir tai kartosis,
Daugel daugel kartų.
Lyg begalinė, pasakos, istorija.
Kur įsimylėjusi banga, kiekvieną kartą ...
Rieda savo kranto link.
O ten ...
Tarsi, visai netyčia.
Palieka ...
Dar vieną,
Tarsi mažą ašarėlę.
Geltonu gintaru ... gulėt.
Tarsi norėdama, primint save,
Ir tai, kad ji, be kranto būtu niekas.
Tik vandenynuos pasiklydusi ir vieniša banga.
... nedrįsk kaltinti Likimo
Sunkūs, kartais iki juodumo, švininiai debesys traukėsi kažkur tolyn. Tyliai. Visai be garso. Tik jiems vieniems žinomais keliais, pakeliui merkdami žemę.
Merkdami žemę ... Keistai tai skamba, kai tai, kas po kojomis, pavadini žeme. Bet tai jau greičiau įprotis iš senų laikų, nei apibūdinimas to, kas buvo po kojomis ir vos ne kiekviename žingsnyje. Kur tas ... kiekvienas žingsnis ... bet kuomet gali virsti paskutiniu žingsniu. Nes ...
Tas pasaulis, kuriame užaugau, brendau, gyvenau ... liko kažkur toli. Lyg visiškai kitame pasaulyje. Kažkur ... už nematomos ribos. Kur viskas kitaip.
Dabar, prieš akis, mano pasaulis. Mano ... naujas pasaulis. Kuriame ir aš ... iš dalies ... gimiau naujai. Kodėl iš dalies ? O juk viskas paprastai paprasta. Buvau dar tas ir iš ten ... bet jau kitas ir čia. Anas, mano senasis pasaulis, paliko gilius įspaudus, o naujasis ... juos trynė ir neskubėdamas dėjo savo. Tai ir buvo tarsi mirtis seno. Tuo pačiu, gimimas visiškai naujo. Visiškai kaip metamorfozės gamtoje. Vieno gyvenimo ciklo pabaiga, tik pradžia naujam.
Vienintelis, kas siejo su mano buvusiu gyvenimu, tai būtent ta ... nematoma riba, padalijusi ir perskėlusi mano viso gyvenimo patirtį į daugelį šukių. Ir man, dabar teko jas susirankiot ir susidėliot iš naujo, ir nauja tvarka. Be jokios prievartos ir savo valia. Pasaulyje, kur buvo savo tvarka ir taisyklės. Taip ... būtent taisyklės. Kurių niekur nerasi užrašytų. Ir kurių ... neduota niekam laužyti, ar nors kiek bandyti pakeisti. Kur negalioja žodis - Palauk. Kur viskas sustatyta labai griežtai ir be mažiausio gailesčio vienam ... rodos pačiam nekalčiausiam ... žingsniui.
Todėl ... dar kartą peržvelgiau į dangų. Palydėjau akimis nutolstantį debesų frontą, uždengusi visą horizontą ir patraukiau per lavos lauką, link priekyje manęs, tyvuliavusio žydro vandens ežeriuko, virš kurio lengvai kilo garas. O kiek tolėliau, jis visas buvo padengtas tirštais garais.
Stačiau kojas ant samanomis dengto paviršiaus ir rodos bandžiau įsiklausyti, kas ten po jomis dedasi. Bet su kiekvienu žingsniu dariausi drąsesnis ir jau greičiau kilojau kojas. Kas man kėlė nuotaiką. Ir jau ėjau nebežiūrėdamas po kojomis, per tuos samanų laukus. Tiksliau ... lavos laukus, dengtus nuostabių spalvų samanomis.
Sparčiai tolau nuo stovėjimo aikštelės, kur liko mano visureigis. Žingsniai pasidartė tolygūs ir pakankamai drąsūs. Veidu slystelėjo šypsena, o galvoje praslydo mintis - minuotojai apsirinka tik viena kartą. Ir čia lyg tyčia ... vien koja pajutau, kad ... stoviu ant kažko, kas lengvai juda. Sustingau. Karštis trenkė per visą kūną kaip sprogimas, o smilkiniuose pajaučiau, kad tikrai turiu ne tik kraujo, bet ir širdį. Kuri ... ne tik, kad nenusirito į kulnus, bet atvirkščiai ... ėmė kalte kalti lyg už Tėvynę.
Kurį laiką, stovėjau balansuodamas ant to kažko, kas tik ir laukė mano klaidos, ir įdėmiai žiūrėjau, kaip lengvai juda samanų kilimas, kartu su mano koja. Kai pajaučiau, kad mano veidu nusirito pirmi prakaito lašai, atitraukiau žvilgsnį nuo savo kojos ir pažvelgiau į dangų. Ne ... ten nebuvo jokių pakitimų. Nei kas nors grėsmingai nežvelgė žemyn, ar makaluodams uodega nesišaipė, kad atsidūriau tokioje padėtyje. Bet aš ... aš nusišypsojau. Nusišypsojau sau ir šiek tiek šyptelėjau iš savęs. Ir ... atsargiai ... atsisagsčiau striukę. Kur momentaliai prasibrovė vėsa ir atgaivino kūną, kuris jau buvo perkaites. Su šiokiu tokiu palengvėjimu, įkvėpiau lyg ir šviežesniu tapusio oro. Susikrapščiau cigaretę ir prisidegiau. Rūkiau ir bandžiau ištyrinėti tai, kas mane sutabdė ir kur aš pakliuvau.
Bet čia, kažkaip keistai, vidumi, išgirdau, kad ten po tuo samanų kilimu, kažkas sugurgždėjo, atitrūko ir nusirito velniai žino kur.
Laikas tapo mano priešu. Mintys žaibo kirčiais prasuko galimus vaizdus ir ... nieko nelaukdamas kritau atgal ant nugaros.
Nusileidimas buvo skaudokas, bet ... aš buvau gyvas ir sveikas. Kas mane, taip pat pralinksmino. Todėl, gulėjau ant nugaros plačiai atmetęs rankas, rūkiau ir žiūrėjau į dangų, kur tarp debesų, ėmė ryškėti žydro dangaus properšos. Buvo fantastiškai gera, nors ir gulėjau ant šiaip, tokiam dalykui nepritaikytų, lavos gabalų dengtų samanomis. Pūstelėjęs vėjelis priminė, kad mano pasirinktas pasigulėjimas, neįėjo į mano planus ir laikas kažkuom rimčiau užsiimti.
Taigi ... Atsargiai, neskubėdamas apsiverčiau ant šono ir taip pat neskubėdamas, atsistojau. Mano žvilgsnis savaime grįžo ten, kur dar matėsi išminta pėda samanose. Bet ilgai neužsilaikė ir pažvelgiau savo buvusio tikslo link. Paskui, atsisukau ir nužvelgiau jau nueitą kelią.
Va ir pasijaučiau, kaip pasakų karžygys kryžkelėje, kur turėjau rinktis ... pirmyn ... kur velniai žino kas dar laukia, ar atgal. Kas vien nuo tokios minties, man viduje užvirė. Trauktis ... Tiek kelio nuėjus ... trauktis. Ir mane ėmė graužti dvi nenumaldomos jėgos, kurios tarpusavyje nesikovė, o tik tyliai šnypštė ir laukė. Laukė ką pasirinksiu.
Nežinojau kaip elgtis. O ir tos bjaurybės, Baimė ir Gėda, nedavė ramybės. Todėl įkišau ranką į striukės kišenę ir išsitraukiau monetą. Lai ji, pasakys kaip man pasielgti.
Bet čia mane suėmė laukinis juokas. Ir toks laukinis, kad net pritupiau. Į ką aš pavirtau? Kuom aš skiriuosi nuo visų kitų, kad save ... patikėčiau atsitiktinumui ? Ir prisiminiau seną pričą apie du dvasininkus, kurie būdami skirtingų religijų, kartu keliavo dykuma, nes abiejų keliai vedė link jūros kranto. Tik vienam, reikėjo keliauti šiek tiek toliau į vakarus, o kitam, sukti į šiaurę. Ir kai jie pasiekė kryžkelę, vienas iš jų, gavęs draugišką kvietimą aplankyti kito namus ... atsakė - Kur pasuks mano asilas, ten ir keliausiu. Gyvulys jausdamas atnešamą gaivą nuo jūros, pasuko būtent ten. Ir tos pričos moralė, mane dar ir dar kartą įtikino, kad ... jei patikėsi savo likimą asilui ... nedrįsk kaltinti Likimo.
Vis dar su šypsena, įsikišau monetą į striukės kišenę, o pats, žiūrėdamas po kojomis patraukiau pirmyn, link priekyje tyvuliuojančio žydro ežeriuko.
Apėjęs buvusius spąstus, pakilau ant tvirtos uolos, nuo kurios pažvelgiau atgal. Lyg norėdamas įsidėmėtį nueitą kelią. Deja ... mano akis nebuvo ant tiek įgudusi, kad pastebėtu beveik nykstančią brydę samanose. Tuo momentu, man pasirodė, kad pajutai lengvą virpėjimą. Nors tame, nieko nuostabaus ir negalėjo būti, kai žemės virpėjimai ar net drebėjimai čia ... pastovus reiškinys.
Išsitraukiau cigaretę, prisidegiau ir pasisukau savo tikslo link. Bet, dar nespėjus net pajudėti, išgirdau keistą garsą. Gal net geriau tiktu pasakyti garsus. Lyg kas neskubėdamas, ridentu vieną po kito akmenis.
Atsisukau garso link. Nieko. Absoliučiai nieko. Tik ... akis pritraukė lengvas dulkių debesėlis kylantis į viršų. O jis ... jis kilo toje vietoje, kur aš taip sėkmingai balansavau.
Dabar ten žiojėjo padori skylė. Kokių tarp kitko ... čia ... buvo pilnut pilnutėliai.
Taip ... Aš čia buvau svečias. Svečias tarp visko, kas gyveno savo gyvenimą ir pagal savo taisykles. Kurios nerašytos. Ir kurių galima nesilaikyti, jei tik kils tokia ... fantazija.
Oh yes ... I am a cow. But you're just a stupid woman. And ...
Evidently men are right when they say that you are a cow.
Aš ... karvė ? Na taip ...aš tai karvė.
O va tave ... vyrai ... karve vadina.
Да милая ... Да ... Я то корова. А вот ты ... глупая женщина.
И видимо не зря ... тебя мужики коровой обзывают.
Já elskan ... Já ... Ég er kýr. Og þú ert ... bara heimskur kona.
Aš vėl, prie jūros
Kol saulė,
Dar ...
Nenusileido.
Aš vėl, prie jūros.
Vėl su ja.
Kad dar karta,
Kaip ir kiekvieną kartą,
Jai pasakyti ...
Aš, lauksiu čia,
Vėl ...
Patekant tavęs.
Aš vėl ...
Prie jūros.
Tenai ...
Kur bangos.
Tenai ...
Kur kopos ir ...
Sena pušis, pasvirusi,
Virš jų.
Aš vėl ...
Prie jūros.
Kur, smėlio krantas ...
Ir man,
Po kojom,
Puoštas gintarais.
O kopos ...
Išpuoštos legendos.
Ir apipintos,
Dainomis.
Aš vėl ...
Prie jūros.
Kol saulė dar ...
Nenusileido.
Tenai ...
Kažkur toli, toli.
Please, take a look ...
Please, take a look ...
Do you see ?Very simple, but same time ...
Water splash,
What is like a magic.
Where one moment creates miracle.
And what and right here ...
Disappear.
And never repeated again.
Please, take a look ...
Just try see it.
Before ...
Will be lost and forever.
One moment of magic.
What can creates a miracle.
Per aspera ad astra
( darbinis variantas, juodraštis )
Ilgą laiką, vaikščiojau kaip ir visi. Tik po lygumas ir pasirinkdamas kuo lygesnį kelią. Nors ... Laikas kas nuo laiko, pasiduodavau bendrai nuotaikai, o gal tik bandos jausmui ir ... maudavau taškytis su visais į kokią nors buizą.
Koks iš to malonumas ??? Niekas nežinojo, kaip ir nežinojau aš.
Akivaizdus būdavo tik rezultatas, kad galimai, kažkuomet švaraus vandens, didelė bala ar tvenkinukas, pradžioje pavirsdavo drumstu vandeniu nuo to, kad kažkas į jį įsirioglino. Vėliau, purvinu mutiniu. Nes jame jau bandė aiškintis keletas, kam priklauso ta bala ir kad geriausia ją būtu ... pasidalinti.
O galutiniame rezultate, kai sulėkdavo žiopliai, palaikymo dėl palaikymo aktyvistai, ar šiaip, mėgėjai kam nors vožtelti minioje ... ištaškydavo iki sausumo net tą ir buizą. Po ko ... kąsydamiesi sumuštus šonus, braukdami nuo savęs purvą ir durnomis akimis žiūrėdavo vienas į kitą. Tik niekas nedrįsdavo paklausti - O dėl ko buvo susipliekta ?
Pradžioje, manau, kad kaip ir kiekvienas naujokas, kuris mato vykstant kažkokiam veiksmui ... visuomet, kažkokį laiką, pabūna tik žioplių kategorijoje.
Na ... tai tokie pasyvūs stebėtojai, kuriem lyg ir reikia kažkur eiti, lėkti, bet ne ... knieti pamatyti, kas gi ten tame veiksmo rate dedasi.
Rodos, tokia nekalta pozicija - stebėtojas. Bet savo dozę, tiek purvo, tiek išslydusio ir praslydusio nuo taikinio kumščio iš minios ... susilaukdavo. O kuom didesnė minia ... tuom smagiau ir plačiau tyška purvas, ir jau visai nepavieniai kumščiai, keistokai dažnai, uždroždavo per atidarytus iš smalsumo vėpelnikus.
Štai ... Tokiais atvejais ir atsirasdavo vadinami palaikymo dėl palaikymo subjektukai. Kažkas panašaus ... į taikdarius, a lia gėrio nešėjus. Ir iš tų pačių žioplių minios, atsirasdavo ir tų, kurie greit susiorentuodavo, kad toje minioje ... esant mikliam ir žvaliam ... galima visai nieko pasismaginti kitų sąskaita ir ... apdalinti kumščias visus - ir teisius, ir ne.
Taip kad ... platus tas mūsų pasaulis ir margas. Ir mes ... žmogai, jame margai margi. O dažniausiai margi nuo tokių viešų pasiplakimų, kurių prasmės, negalėjo paaiškinti ir negali paaiškinti, net patys gudriausi. Nes pasirodo ir tie ... norėdami išsiaiškinti, lysdavo į tas makalynes, o pagal galimybes, nes stengdavosi prasibrauti iki pačios šaknies, nors kaip paprastai ... iki jos neišverdavo. Ir pakankamai sistemingai, kartais net anksčiau laiko, iš jų iškrisdavo pakirsti ir vienų, ir kitų.
Vieną kartą, va tokioje draugiškoje aplinkoje, kol džiūgavau, kad nukirtau tris ir praretinau sau erdvės gabaliuką ... Iš tos pačios, gerai praretėjusios erdvės, parėjo manęs link pakankamai šviežiai žviežias kumštukas ir ... Užsibaigė viskas tuom, kad aš, nubrėžęs taisiklingą parabolę, atguliau šalia visų kitų, kiek ankščiau ištėkštų, gretas.
Va ... Guliu vadinasi, vertinu situaciją. Burnoje saldu, lyg būčiau varinę rankeną čiulpęs. O žydras dangus, kažkaip keistai siūbuoja, lyg girtas būtu ir jame, kažkokie balti ratilai plaukioja ... kažkodėl. Na, dar kiek ir ausyse dzvimbia, bet ne ant tiek, kad nesigirdėtu, kad pasaulis nenumirė, o aš su juo. Nes iki manęs atsklisdavo ir besitaškančių šlepsėjimas po purvą, ir darniai smagūs antausiai. Ir pakankamai duslūs, bet visiškai įtikinantys savo tikrumu, bumbtelėjimai šalia manęs, kad tapšnojimosi įkarštis ... pačiame smagume.
Na ... o kadangi buvau kaip ir dar visai sportiško sudėjimo, pasiramsčiuodamas, krenkšėdamas, atsistojau ant linksmai spyruokliuojančių kojyčių ir dar neatmušto įkarščio palaikomas iš vidaus, kūriau planus, kaip ten susirasti tą ... kuris mane ... pabandė nurašyti iš bendros gyvybingos masės.
Tuo metu, greta manęs, pakilo dar pora svyruojančių ąžuolėlių, kurie, šiek tiek atsigavę, bet vis dar svyruodami lyg vėjyje, atplešė nuo žemės dar vieną, tik sunku pasakyti ką. Nes ans, vis dar tebešnekėjo su dievais ir laikas nuo laiko, nutaisęs idiotišką šypseną ir iškišęs liežuvį, paleisdavo seriją burbulų besiplakančios masės link. O po to, meiliai nusišypsodavo kiekvienam iš jį laikiusių ąžuolėlių.
Nuo tokio broliško solidarumo, man paliko gerą. Bet ... neilgam. Nes svyruojantieji ąžuoliukai užmatė mane ir davę griežtą nurodymą laikytis ant kojų ir niekur neiti be jų, palikę besišypsantį burbulų siuntėją, ėmė artintis link manęs.
Taip sakant, mano vidinis Aš, o gal ir šeštasis jausmas, davė puikiai suprasti, kad jei dar kiek pastovėsiu ilgiau ... būsiu solidariai dviejų solidarių ąžuoliukų ataustas. Todėl, įjungiau reversą ir sunkiai, bet atkakliai, ėmiau brautis per stebėtojų - žioplių minią lauk, iš verdančio ir kunkuliuojančio aistromis gyvenimo katiliuko.
Prasibroviau. Ištrūkau. Ir savo džiaugsmą vėl pasikišau po pažastimi, nes kažkuomet buvusioje laisvoje erdvėje, ėmė formuotis dar vienas linksmybės taškutis, kuris pakankamai greitai plėtėsi ir jau taikėsi mane priglausti į savo gretas.
Buvau bekeliantis akis dangaus link, lyg norėdamas rasti ten nors kokį atsakymą, ką man dabar daryti. Kai akys, pusiaukelėje, sustingo ties kalvomis.
Taip taip. Kalvomis.
Tik nereikia pagalvoti, kad jos atsirado vien dėl to, kad bandžiau rasti atsakymą danguje.
Ne ... Nes jos buvo visada ir visuomet. Tik kaip jau minėjau pačioje pradžioje, rinkausi juk, tik ... lygumas. Ir tik ... pačius lygiausius kelius.
Štai taip, be jokios pagalbos iš dangaus, ar to, kas ten galėtu būti pamokamo ... Pasirinkau vieną iš galimybių.
Viena ... Ir toliau vaikščioti po lygumas, kur neišvengiamai būsi įtrauktas, arba pats, durno garo pagautas įlysi ten, iš kur bet kokiu būdu būsi ištrenktas arba ... būdamas tarp likusių stovėti ant kojų, durnai žiūrėsi ir bandysi eilinį kartą rati atsakymą - O kam to aplamai reikėjo?
Ir antra ... Spausti kalvų link. Kurios man, iki tos minutės, buvo nereikalingos ir tuo pačiu ... visai nežinomos.
Todėl ir pasirinkau kelią kalvų link. Tegul ir nežinomybės link, bet bent durna viltis buvo ėmusi šviesti, kad gal būt ... gal būt ... tenai ... gyvenimas kiek kitoks. Ir ne toks hiperaktyvus, kaip čia ... lygumose.
Taip manyje, atsirado kažkas nauja. Tikslas.
P.S. Tai ne pabaiga ...
Pomidorų sultys ...
Draugai ...! Bičiuliai ... ! Piliečiai ... !
Gerkite pomidorų sultys ... !
O kas yra ... pomidorų sultys ???
Pomidorų sultys tai ... SVEIKATA.
Sveikata tai ... SPORTAS.
Sportas atveda prie laimėjimų, pripažinimo ir ŠLOVĖS !!!
Šlovė ... tai visos moterys JŪSŲ ... !!!
O visos moterys ... ne tik galimybė visam buketui Veneros ligų, bet ir ... AIDS.
NEGERKITE ... POMIDORŲ SULČIŲ !!!
Negerkite ... pomidorų sulčių ... be degtinės !!!
Subscribe to:
Posts (Atom)