Likimas ...

                                              ( Juodarastis. Bus papildoma rasymo eigoje ... )

I skyrius - Pradzia ...

Lyg is pasalu, lyg zaizdamas, saules spindulys is leto slinko link manes. Nuo ko kambaryje daresi vis sviesiau, skaisciau ir vis labiau trukde dirbti prie kompiuterio. 

Diena isibeginejo su tokiu pat smagumu, kaip ir rytas, nors ir naktis buvo savotiskai nuostabi, jei ne tie pakvaise paukstenos, kur visa nakti ulbejo, tarske ir dar velniai zino kaip reiskesi. 

Nusitveriau nuo rasomo stalo jau ipuseta cigareciu pokeli, o is stalciaus, del viso pikto, prigriebiau dar nepradeta ir patraukiau duru link. Praeidamas kiek stabtelejau ties veidrodziu. Ne nuogas, ne susiveles. Gerokai patrinti dzinsai, odine liemene, kaubojiski batai ir pats sau besisypsantis zilaplaukis barzdotas tipas, merkiantis man paciam aki. Viskas kaip ir vietoje. Tad, ciupau nuo kablio masiniuko raktelius ir ... 

Isejus i lauka, pirmas mane pasitiko lengvas svelnus vejelis, apgaubdamas is kalnu atnesta vesa. Ir cia pat patekau i akinanciai svieciancios saules spinduliu glebi, kurie tarytumei sake – Nekreipk demesio i nieka, mes busime visa laika su tavimi. Nuo ko is tiesu ant dusios buvo ramu, ramu. 

Isedus i masina, uzkuriau varikli ir nieko nelaukdamas isvairavai is kiemo i gatve, o ten jau pasirinkau artimiausia krypti link kalnu. 

Bevaziuojant, stumtelejau kompaktini diska I grotuvo plysi ir pagarsinau iki maksimumo. 

Su pirmais Paskeciaus altliekamos dainos “ Daluze” akordais, isistraukiau cigarete, pokstelejes ZIPPO ziebtuvelio dangteliu ja prisidegiau ir spustelejau akseleratoriaus pedala. 

Masiniukas smagiai urgzdamas skriejo antraja juosta, palikdamas viena po kito ret air rodos niekur neskubanciu automobiliu virtine. Salone griaudejo puiki daina, o manyje rodos nebuvo nieko. Nieko , apart to vaizdo, kuris driekesi pries mane. Pilkai padumavusio kelio gyvate, kuri vingiavo per lavos laukus kazkur link horizonto, is vienos puses ireminto kalnais, o is kitos puses vandenynu. 

Miestas liko velniai zino kur. Kelyje praktiskai nesimate nei vienos masinos, jei nekreipti demesio i viena kita atsitiktini automobili, ar turistus gabenanti ekskusiju autobusa. 

Smagiai islekus is uz posukio ir pakilus ant vieno is pakilimu, priekyje pasimate seniai uzmigusio Keilyr ugnikalnio kugis. Ir cia atsirado pirma trumpa mintis – Man reikia ten. 

Atitraukiau koja nuo akseleratoriaus pedalo ir leidau masiniukui riedeti tik vien is inercijos, o pats emiau ieskoti nuvaziavimo nuo pagrindinio kelio, kuris vede link Keflavik aerouosto. O tenai man tikrai nereikejo. Mano tikslas buvo visai kitas. Kuo toliau nuo civilizacijos ir kuo giliau i gamtos glebi. 

Taciau lyg tycia nei vieno nuvaziamo nesimate, o trenktis dar keleta kilometru nebuvo fantazijos, todel suktelejau vaira I kelkrasti ir sustabdziau masina. 

Kelyje, kiek tik akys uzmato, buvau visikai vienas. Todel, daug nelaukdmas, susukau vaira ir letai, neskubedamas pasukau masina link skiriamosios juostos. 

Zinau, kad taip pazeidziu taisykles, bet … O cia, dar Paskevisius uztrauke savo daina “Siam pasauly …” Tad … Letai nusileidau skiriamon juoston, letai ja kirtai ir tik pakilime spustelejau akseleratoriu taip, kad net variklis uzriaumojo lyg koks besiverziantis zveris suoliui, o is po galiniu ratu pasipyle juodo smelio ir akmenu juostos. Ko rezultate sokte issokau is skiriamosios juostos ant priesingo eismo kelio juostos. 

Kelyje tebebuvau vienas vienintelis, todel, neskubedamas kirtau ir ta kelio juosta, kur privaziaves kelkrasti, kiek pristabdziau ir leidau masiniukui letai leistis slaitu. Letai ir tingiai lipant per ivairiausio dydzio akmenis, kol neissiropsiu i greta tysanti lavos kelia. 

Viskas. Pagrindinis kelias liko kazkur uz manes ir dabar galiu lekti tenai, kur dunksojo kalnai. Ka ir padariau spustelejes akseleratoriaus pedala. 

Aprasineti, koks tai malonumas lekti tuo lavos keliu, butu visika beprasmybe, nes … Nes perduoti , to, laukinio ir neliesto zmogaus ranku pasaulio grozio … neimanoma. Kaip ir neimanoma nupasakoti, koks tai jaumas, vaziuojant per chaotisku suvirtusiu lavos luitu laukus, kurie vietomis padengti samanomis, kuriuos taip pat, pacios ivairiausios, ivairiausiu formu ir spalvu. 

O cia, kaip pagal uzsakyma, Paskeviciaus “Tu vejo paklausk …”. Kas suveike kaip koks papildas, nuo ko spustelejau stipriau akseleratoriaus pedala ir pasileidau vingiuotai banguotu keliu pirmyn, palikdamas uz saves didziausia dulkiu sleifa. 

Pro pravira masinos dureliu langa, verzesi vejelis. Is grotuvo sklido “Tu vejo paklausk …”, o dusioje buvo kaszkas tokio gero ir pakilaus, kad rodos nemaciau nieko, negalvojau nieko. Tiesiog lekiau pirmyn, kaip kad kas nors skubetu po ilgos keliones i namus. I namus, kuriuose nebuvo metu metais. 

Taip pralekiau lyg is kokio svetimo pasaulio fantastikos filmo lavos laukus, kol ilekiau i tarpukalnio sleni. Kur viskas pasikeite tarsi burtininkui mostelejus savaja burtu lazdele ir atsivere visiskai kitas vaizdas. Vaidas, kuris buvo smaragdiskai zalias, o jame, lyg kokios salos, issimete ciobreliu lopiniai ir lopineliai. 

Vejas, besiverziantis pro langa, cia pat pasidare nuostabiai malonus, nes su savimi atnese ir naujus kvapus, pakeitusius ikaitusios lavos ir samanu kvapus. Ir dabar, rodos, pakvipo kazkokia gyvybe. Kur jautesi sodrios zoles kvapas, salstelejes ciobreliu aromatas. 

Dar uz kiek laiko jau skridau pro slenio gale esanti besiverzianciu garu lauka, kurie verzesi is po lavos plysiu ir tarsi piktos gyvates snypste. O kelias jau vinguriavo aukstyn i kalnus. 

Dabar , jau paletinta pavara, variau savo plienini drauga vis aukstyn ir aukstyn siauru ir vingiuotu kalnu keliuku. Vingis [o po vingio artedamas prie isvaizduojamo tikslo. Nors jei saziningai, jokio tikslo nebuvo. Tiesiog vaziavau pirmyn ir tiek. Vaziavau … Rospciausi i kalnus … Kol mane kas sustabdys ir pasakys – Viskas. Gana. 

Bet tas, kazkas, mane sustabde kur kas anksciau, nei to galejau laukti, ar tiketis. Ir tai atsitiko kaip tik tuo momentu, kuomet , vieno is pakilimo metu, visai netiketai isropojau I beveik lygia aikstele su vos matomu pakilimu. Kas mane kiek nustebino ir priverte apsidairyti. 
Velniai mane trauktu … Pasirodo as, kaip koks mazuciukas skruzdeliokas, stovejau kazkuomet buvusio ugnikalnio … krateryje. 

Variklis dar ilgokai tyliai urzge, tarsi klausdamas - Tai ka darom ? O as, su nuostaba dairiausi po mane supanti vaizda … 

II skyrius - Sustojimas ...

Ir kazkaip netiketai man paciam, tarytum is komos, mane pazadino isibegejanti Mamuto daina - “ Lauzo sviesoje … “. 
Suktelejau rakteli uzvedimo spynoje ir mane apgaube salygine tyla, kurioje, net kazkokiu keistu budu, labai derejo tie … dainos akordai ir Mamontovo balsas. 

Islipau is masiniuko … Tikrai nezinau, ka jaucia zmogus budamas kalnuose. Nors man tai, nei kiek nesvarbu buvo tuo momentu, nes pats, net nezinau kaip jauciausi. Nezinau kaip aprasyti ta busena, kai dairiausi po didziulio kraterio aukstas ir spalvotas sienas. Pamenu tik viena, kad pirmomis sekundemis, galva buvo visiskai tucia ir is leto pildesi visu tuom, kas mane supo, tais jausmais, ar net ju bangomis, kurios atsirisdavo su kiekvienu zvilgsniu. 

Taip … Stai cia ir pradejo suktis viena po kitos mintys. O tiksliau … tyliai brautis ir rikiuotis viena prie kitos i ilga ilga virtine, kuriai rodos nesimate pabaigos. 

Stai, ka dir tai … Juk si gamta, si sala, jau ilga laika mano nauji namai. Namai, prie kuriu priptantama, apsiparantama ir susigyvenama. Kitaip sakant … viskas tampa iprastu ir rodos, neturetu kazkaip veikti ar paveikti. Bet ne … Cia viskas kitaip. Visiskai ne taip, kaip kad buvo ten … mano senuose namuose, kurie liko velniai zino kazkur, atskirti vandenyno ir juru. 

Susiradau sioki tokia aukstumele nuklota zole ir ireminta ciobreliu kilimeliais, lyg kazkieno uzmastymu puslankiu susodintu aplink ta zalia salele. Letai atsisedau veidu i vandenyno puse, kurio fone matesi besidriekiantys lavos laukai ir juose, lyg susimastes, stugsantis Keilyr ugnikalnio kugis. 

Se tau bobutut ir devintines … Likimas … Gimes ir auzauges velniai zino kur, kur kalnais ir vandenyno neaprepiamais plotais net nekvepia, dabar randasi buten cia. Tarp kalnu grandiniu, lavos lauku, juose issimeciusiu uknikalniu ir visa tai supancio senelio Atlanto glebio. 

Jooo … Jei buciau ciuoztelejes proteliu ir laikyciausi per amziu amzius kartojamu kliedesiu apie Likima, tureciau matomai ir as, uzdainuoti ALELIUJA … O kaip kitaip ? Juk faktas kaip blyyynas, randuosi ir gyvenu kazkur pasaulio gale ir esu laimingas lyg jubiliejinis rublis. Vadinasi ka ??? LIKIMAS … 

O jei dar prsiminti tai, kad kazkuomet ir dabar jau tolimoje vaikysteje, mano megstamiausios piesiniu temos buvo jurios, salos, kalnai … automatom reikia prikergti – Stai … Akivaizdus Likimo Zenklai. Ir visiems butu giliai pofig, kad tai viso labo pasekme to, kad … mano skaitytos knygos buvo nuotykines. Knygos, kuriose buvo aprasomos svecios salys, ju gamta ir tos gamtos grozis. Nuo ko, dar viskai jauno ir praktiskai tuscio zmogaus vaizduoteje, visas pasaulis pavirsdavo kazkuom, kas traukte traukia ir vilioja paciam i visa tai pasinerti, prie viso to prisiliesti. 
Bet ne … butionai kas nors protinga veido israiska nutaises, ims braizyti ugnies zenklus danguje, kad tai ir yra Lemties zenklai, kurie ir nubrezia mano Lkimo kelia. Ir tokiam visiskai vienodai, ka tu jam galetum pasakyti. 

Bet su tokiais ir neverta ginciotis, ar jiems kazka irodineti, nes jie kaip akli avinai isireme i siena tvirtai tiki, kad tai ir yra paskutinis atramos taskas gyvenime. 

III skyrius - Dar vienas keistas zodis – Laisve …

Nes tokie Likimo gynejai, visuomet kaip unguriai … suksis, vyniosis ir griz prie to paties. Nes ju giliu isitikinimu, zmogus viso labo marionete, kuria kazkas tampo ir ja reguliuoja, kaip tam reguliuotojui susisvies. 

Ir jei bandysi tokiam paaiskinti, kad tavo pties sprendimas, leme pirma susidurima su gyvenimu juroje, pirmu susitikimu su kalnais … Jis tik linguos savo galvuke ir bukai porins, kad tai ir buvo Lemties pirstas, nurodes kaip tau reikia pasielgti. Ir jau nifiga nekalbes apie Likima, anot kurio ... pradinis kelias iki man paciam isimaisant, buvo tiesioginis kursas i sausumos dalinius raketineje kariuomeneje. Ir kur tokiais klausimais, tavo personaline nuomone nieko nereiskia, nes butent ten, tu ir esi tik varzteliukas gigantisko mechanizmo, kur tau jau numatyta vieta ir nieko nekaso nori tu to, ar ne. 

Ir neras jokio loginio, ar nors kiek aiskesnio paaiskinimo, kuomet, prie tam tikru aplinkybiu susiklostymo, buvo visi sansai likti tame Kryme, tarp tu palmiu ir kiparisu rojaus kampelio. Bet ne … pasirenkamas kitas pasaulio galas, kitas pasaulio krastas, kur jau vyrauja visikai kitokia egzotika ir kur savo noru sveiko proto zmogus nesirautu. Juo labiau … kuomet viena is tu aplinkybiu, aplamai, siule galimybe grizti prie rodos gimtos Baltijos kranto. 

Likimas … Lemtis … 

O kaip gi … Pries isvykstan Vietnaman, ekipazas atsijojamas ir paliekamas tik patikimas ir lojalus sastatas. Tiek man, tiek mano tarnybos prieteliui ir dar keletui, “ skalbiamos” smegenys, esame kalami prie “gedos stulpo”. Valio … vadinasi liksime niekur neisvyke, nereiks skirtis su … sirdies damomis, gausime nauja laiva … Svajotojai … 

Pasirodo, Lemtis … nusprende, kad mes v yktume kazkokian Vietnaman. Ir jam giliai nusispjauti ant visokio plauko politruku, pacios politines sistemos ir jos nuostatu. Net ir isakymas vykti Korejon, taip pat buvo Lemties pirstas. Tarsi, kokio gyvenimo ekskursijos biuro vadovo slaptas planas, kad kuo daugiau pamatyciau ir suprasciau kas manes laukia tolimoje ateityje. 

Na … Tikrai … juokas ima. Ir ne tik ima, bet ir sypsausi pats sau, zvigsniu pastriges kazkur horizonte, kur rodosi, vandenynas susilieja su dangaus zydru skliautu. 

Issitraukiau cigarette. Prisidegiau. Ispuciau duma ir itraukiau porcija oro sumisusio su tabako ir ciobrelio kvapais. 

Velnias … Kaip tai gera … 

Juk cia … Cia aplink mane … Tyla. Kalnu tyla. Kuria pertraukia tik sklindanti muzika is mano dzipo. Saules kaitra ir gaivinatys silpno vejelio, lengvi, tarsi atodusiai gusiai, ateinantys kazkur is kalnu. 

Dar vienas dumas, dar vienas oro gurksnis, sumises su tabaku ir tuo ciobreliu, kalnu kvapais … 

Atsiremiu ant alkunes ir jau pusiau gulomis pazvelgiu i dangu … 

Viepatieliau trilinkas … Koks tai dangus … 

Ir tarsi tycia, nuskamba pirmi akordai Masytes “Laisve …” 

Dar vienas keistas zodis – Laisve … 

IV skurius - Mintys zoles pataluose ...

Laisve … 

Grazus zodis. Grazus ir neaprepiamas. Ir toks pat gilus, kaip ir tas dangus virs manes. Svaigus … 

Laisve … 

O apie kokia Laisve gali kalbeti tas, kuris … ant kiekvieno zingsnio, lyg uzkeikima kartoja – Likimas … Lemtis … 

Va … tuoj tuoj, vienas skystas, lyg isdraskytas vatos gabaliukas, pailgas debesukas trumpam uzstos akinanciai svieciancia saule. 

Likimas … 

O jei ir toliau genamas vejo nukeliaus tik jam vienam zinoma kryptimi … Vadinasi, tokia jau jo … Lemtis. 

Uzitraukiu dar viena duma ir guluosi i zoles patalus. O jie, nesipriesindami mane priima ir net rodos svelniai apkabina. 

Ir cia, iki manes atsklinda dainos zodziai, kurie … kazkodel, man, pasirode labai labai svarbus … 

„Tai uždaryk mane, Tėvyne, savyje, 
Kaip giesmę gerklėje mirtis uždaro, 
Taip kaip uždaro vakarą naktis, 
O tu man atsakai: „Aš tavo laisvė.“ 

Pjauciau, kad nuo veido nuslinko sypsena, kaip ir tas debesiukas, siek tiek pridenge saule. 

Tokie paprasti zodziai … O kiek juose prasmes. Gilios prasmes. 

Zvelgiau i ta melsvai zydra dangu virs manes, o ausyse, rodos vis tebeskambejo dainos zodziai … 

„Tai uždaryk mane, Tėvyne, savyje, 
Kaip giesmę gerklėje mirtis uždaro, 
Taip kaip uždaro vakarą naktis, 
O tu man atsakai: „Aš tavo laisvė.“ 

Taip ... Laisve ... Toks saldus ir svaigus zodis – Laisve ... 

Ir jokio sumauto Likimo, ar Lemties. 

Laisve ... 

Juk kiekviename savo gyvenimo zingsnyje, mes esame visikai laisvi rinktis lin kokios Laisves mes eisime ir kokia ja ... Laisve ... pasirinksime. Na ... O jei tas pasirinkimas atsigula sudinu pavisiumi i mus ... tuomet ir belieka issteneti – Lemtis. Arba vainikuoti viska pateisinanciu – Likimas. Ir po viso to likti baltu ir pukuotu, kuri butinai visi turetu uzjausti, suprasti ir net gailetis, bei draugiskai pleksnoti pritariant – Nennusimink. Tu toks ne vienas. Mes su tavimi. 

Tpfu velnias ... Na ir vaizdelis ... Kad ji kur perkunas ... Tuos visus sniurkciojancius ir reikalaujancius rypautojus, isikibusius nematomo dumo - Likimas ir Lemtis. 

Itraukiau duma ir paleidau srovele i dangu ... Ir cia pat pagalvojau, kad esu geras asilas, kad nepasiemiau su savimi viskio. Jis dabar kaip tik butu vietoje. 

Kalnai ... Dangus virs galvos ... Mintys ... Ir viskis ... 

Ir kas tai ??? Likimas ? Lemtis ? 

Ar tiesiog tavo laisve buti ... Laisvu ?

Skaistyklon ir tik per velnio ašaras

( Iš Juoziliados serijos )

- Arūnčia ... O tu ... Net ir sakydamas , kad nėra nei jokio Dievo ... - nei iš šio, nei iš to, staiga paklausė Juozas. - Ar tiki, kad yra kažkas tokio ... kas prilygtu ... Dievui ?

Mano reakcija, buvo netikėta net man pačiam ir jaučiau, kad mano antakiai kilstelėjo aukštyn, o pats ... vos neišsižiojau. Laimė, kad kaip tik tuo metu, buvau gurkštelėjęs alaus, o jo išlaistyti ... nebuvo jokio noro.

Taip, kad ... Su neslepiama nuostaba, pasižiūrėjau į Juozą, kuris, tuo metu jau buvo įsistebeiljęs į plaukiančius dangumi retus, baltus kaip sniegas debesis ir rodės, net pats nebeatmena ko klausė, ar net neturi jokio susidomėjimo, koks būtu tas mano atsakymas.

Nurijau alų ... Žvilgterėjau bokalo vidun ir gurkštelėjau dar.

- Idomu ... Kokio velnio, jam staiga šovė tokia mintis ? - pagalvojau rydamas, kaip man pasirodė beskonį skystį. - Juk net mažiausios užuominos, jau kuris laikas, jam nebuvau davęs tokia tema.

- Neieškok atsakymo ... Ypač alaus bokale. Ten jo niekas dar nėra radęs. - tarė jis ir toliau stebėdamas praplaukiančius debesis. Tame dangaus lopinėlyje, kuris matėsi tarp namų stogų, Pilies gatvėje. - Aš ne apie Dievą ... O apie tai, kas kur kas svarbiau, nei pasakos suaugusiems mažyliams.

- Geras ... - pagalvojau statydamas ant stalelio bokalą. - Va čia tai geras ... Juozulia. Taip jau ir apeis jis ... Dievo klausimą.

Paėmiau nuo stalelio cigarečių pokelį ir išsitraukiau vieną iš jų. Išsitraukt išsitraukiau, bet neprisidegiau, kaip tai darau visuomet, o ilgai ilgai minkiau tarp pirštų. Lyg norėdamas iš tos vargšės cigaretės išspausti atsakymą.

Čia Juozas staiga pasisuko į mane, rimtu mąstytojo veidu nužvelgė mano fizionomiją ir linksmai išsiviepęs tarė :

- Kad tu galėtumei ... dabar save pamatyti ... Nes tavo tokia marmūzė ... lyg tau būtu kas pažadėjęs, tave paturėti čia ir dabar.

Norėjau kažką atrėžti, bet čia Juozas pakilo, palekštelėjo man per petį ir praeidamas pro mane tarė:

- Štai kas ... Varau atiduosiu duoklę gamtai ir tuo pačiu, grįždamas prigriebsiu šviežio alaus. O tu ... nesikarščiuok. Man tiesiog pasistojo vienas klausimas, kurį užduosiu kiek vėliau.

Ir jis nuėjo, lyg niekur nieko, o aš ... dabar pats pakėliau akis debesų link ir net pamiršau, kad norėjau prisidegti cigaretę.

Danguje, kaip ir tame Remarko romane ... " Rytų fronte nieko naujo". Tie patys baltai balti debesys, vaiskiai žydras mėlis, kuriame dar ir saulė makalavosi, skleisdama savo šilumą ir šviesą mūms, žemės kirminams, besiknaisiuojantiems ant Žemės paviršiaus ir ieškančių kaulo sūbinėje.

- Kokio velnio jam parūpo Dievas ??? - bandžiau išsiaiškinti, Juozo mestame man klausime. - Ir kodėl, kažkas, turėtu prilygti Dievui ???

Viduje, kažkur giliai giliai, buvo slaptas įtarimas, kad ne šiaip jis tokį klausimą pametėjo. Oi ne šiaip ... Ir dar taip susuktą, kad net Dievą ten prikergė ...

Dar kiek paspoksojęs į praplaukiančius debesis virš Pilies gatve, kur mes buvome įsitaisę vasaros kavinukės prieglobstyje, įsikišau cigaretę tarp lūpų ir ją prisidegiau.

Įtraukiau vieną dūmą, persmelktą mėtos skonių, kitą ... Niekas nepakito. Mintys ir toliau karštiligiškai lakstė viena po kitos. O jų tarpe ... nei vienos padorios tinkančios atsakymui.

- Štai, Jurgita ... Štai, manasis, grafas Montekristas ... - išgirdau Juozo balsą už savęs. - Galima sakyti ... žmogus artimas imperatoriui ir visiems kitiems pusdieviams. Jis ir užsakys kažką, ko aš, dar net nežinau.

Ir praeidamas pro mane, pasilenkęs sušnibždėjo man ausin :

- Padaryk paprastesnį veidelį ... Užsakyk ką nors. Nes alus taip sužadina apietitą ... Kad ... Na ... pats geriau už mane žinai.

Man nieko kito neliko, kaip pasisukti į pakolkas nematomą man Jurgitą ir ... padaryti užsakymą. Kažko.

Vien nuo to vaizdo, kokį pamačiau, dūšioje tapo kiek ramiau ir šilčiau. Nes prieš mane stovėjo labai simpatiška ir daili padavėja. Ne jauniklė, bet ir ne ... Et koks skirtumas ??? Tiesiog labai simpatiška ir patraukli moteris. Kuriai, prie jos viso gražiai dailaus stoto, tiko ir jos vardas ... Jurgita.

Nusišypsojęs jai, paprašiau, kad papasakotu kas jos nuomone, yra tikrai gero jų virtuvėje ir tinkamo prie alaus. Kol ji kažką pasakojo, akimis ją jau spėjau ir išrengti, ir aprengti ir ... įvertinti. Įvertinti, kaip tikrai nuostabų moterų pasaulio atstovę, kuriai tikrai galima būtu skirtį vyrišką dėmesį, o gal ... net ir kažką daugiau.

- Tai ko pageidautumėte ? - mane, iš mano malonaus transo, ištraukė jos klausimas.

- O jūs, pradžiai atneškite šašlykus, nes tai, kaip jis dabar žiūri į jūs ... pasigirdo linksmas Juozo balsas. - Aiškiai sako, kad jame prabudo kramonjonietis. O tokie, nepamaitinti ... baisesni ir už bet kokius kardadančius tigrus.

Padavėja pervedė žvilgsnį nuo manęs Juozo link. Nes iš visos jo išsakytos tirados, matėsi, kad suprato tik apie šašlykus.

- Taip Jurgita ... Norėčiau šašlykų. Ir šitam Neolito reliktui, taip pat. Tik jam, galima ir nekeptą ... atsakiau aš.

- Dėl nekepto šašlyko ... Jurgita, panulis pajuokavo. - šypsodamasis atsakė Juozas. - O kad daugiau taip nejuokautu ... Atmeškite mūms prašom dar ir ... šalto užkandžio rinkinuką. Nors ne ... Du. Kad nereiktu mums aiškintis santykių, kas ir iš kokio amžiaus esame.

Padavėja nužvelgė mus abu. Ir nutaisiusi kiek galima malonesnę šypseną perklausė:

- Ir taip ... Jei teisingai supratau ... Jūs pageidautumėte - Dvi porcijas šašlykų ir šalto užkandžio prie alaus. Dvi porcijas taip pat.

- Gracias ... Jūs mus puikiai supratote ... Tiesiog ... Perfekto ... - atsakė Juozas ir atsilošęs kėdėje, pasiekė savęs arčiau stovėjusį alaus bokalą. - O dabar ... aš lauksiu jūsų, kaip Jūratė laukė Kąstyčio ... Ir todėl ... kartu su šaltu užkandžiu ... prašome dar porą bokalų alaus. Pilnai komplektacijai.

Padavėja dar kartą nužvelgė mus abu ir apsisukusi, nuėjo kavinės durų link.

- O jūs ... Malonėkite ką nors į mano klausimą ... Por favor ... - atskrido iš Juozo pusės.

Taip ... Su Juozu niekad nebuvo liūdna. O ir šiai minutei, to, net nenusimatė.

Todėl vėl pasisukau veidu staliuko link, nusitvėriau bokalo ir pradžiai pabandžiau gurkštelti šiek tiek alaus, bet ... Juozas lyg mėgaudamasis susidariusia situacija, šiaip, lyg tarp kitko, mestelėjo dar vieną frazę :

- Beje ... Kas link to, kad mane švystelėjai Neolito link, tai tu neteisus. Daugių daugiausiai galėjai mane palyginti, na ... tarkime, kad ir ... su Diogenu. Kas tarp kitko ... būtu daug arčiau tiesos. Nors kas ten žino dabar, gal ir tuo metu buvo savas Diogenas, su sava kandžia retorika ir visiškai asketišku gyvenimo būdu.

Va ir vėl, prašom ... Juozas visame savo gražume. Nors ... Gal jis kiek ir teisus dėl to ... Diogeno. Gal ir yra kažkas, genetiniame lygmenyje, kas sieja jį su tuo ... bačkos žmogumi.

Bet, daugiau nieko protingo nesumąstęs, gurkštelėjau alaus ir įsistebeilijau į savo bičiulį.

Juozas, sėdėjo kiek prisimerkęs, laikydamas prieš save alaus bokalą ir nieko nematančių žvilgsniu prieš save, žvelgė į niekur, ir su kažkokia olimpine ramuma, skendo savo mintyse.

Staiga man, dingtelėjon keista mintis, kad būtent toks tipas kaip jis ... ir yra ... pusdievis. Nors daugeliui, matomai, greičiau pusvelnis ir tikrai kažkuom panašus į šunį.

- Žinai Juozai ... kartais ... tu man prilygsti Dievui. Bet tik kartais ... Arba, kaip mane ką tik neseniai pakrikštijai ... tu ... daugiau pusdievis. Toks nei velnias, nei gegutė. Nes norėtumei būti Diogenu, tačiau tau labiau patinka Sokrato gyvenimo stilius. - nei iš šio nei iš to suvarčiau atsakymą Juozui. - Nors kartais ... tu daugiau panašus į Euklidą, kuris rizikuoja nuosavu kailiu, bet vistiek eina pasiklausyti Sokrato išminties.

Bekylanti Juozo ranka su bokalu, sustingo ore, po mano tokio atsakymo. O dar už kelių sekundžių ir jis pats, net visu kūnu, pasisuko mano link.

- O dabar ... paprasčiau prašom, patrupinkite, kad net man, sermėgai, būtu aišku, iš kokios operos visa tai buvo išspausta.

Žiūrėjau į jį ir jaučiau pasitenkinimą. Gerą tokį, pasitenkinimą savimi ir savo atsakymu. Nes aiškiai pataikiau ten, kur reikia. Tik Juozas dabar ir toliau, bandė mane provokuoti, lyg klausdamas, kokiu keliu geriausiai eiti aplink tris pušis. Todėl, su palaiminga šypsena žvelgiau į jį ir ramiai baiginėjau gerti jau kiek įšilusį alų, su mintimi, kad tuoj tuoj, užpilsiu šviežio ir dar pakankamai vėsaus alaus pavymui.

- Tu man akyčių neblizgink. - tarė Juozas. - Aš tau ne merga, kuriai reikia įtikti. Dėstyk, nekrikšte vienas, ką čia tokio gudraus suvėlei, su pusdieviais ir tais ... vyručiais.

Jau buvau besakąs savo atsakymą, kai pamačiau, kaip man suokalbininkiškai mirktelėjo Juozas ir prabilo statydamas savo bokalą ant staliuko:

- Dabar ša ... Tuoj sužinosime visuomenės nuomonę.

Ir čia pat išgirdau malonų padavėjos balsą:

- Štai jūsų užsakymo dalis. Du alaus ir užkandžio rinkinukai.

- Labai dėkui ... Tai labai šaunu ir ... - šypsodamasis jai, toliau tęsė Juozas, - Jurgita ... Ar galėčiau užduoti vieną klausimą?

- Norėtumėte pasiteirauti, kada bus užsakytas šašlykas ? Po dešimties, dvidešimties minučių.

- Ne ne ne ... Mano klausimas kiek kitoks, nors tikrai malonu girdėti, kad ilgai alkaniems neteks sėdėti, o gal net ką nors užpulti sužvėrėjus nuo per ilgo laukimo. Todėl ... Jurgita ... Ar jūs tikite ... į Dievą?

- O kam jūms ?

- Na ... mes va ... su bičiulių Montekristu susiginčijome - Yra Dievas ? Ar jo nėra?

- Dabar demokratija. Ir žmogus laisvas pasirinkti, koks jam tikėjimas yra artimas ir suprantamas. Aš tikiu ... į savo Dievą.

Juozas net pašoko. Ir čia pat, stuktelėjęs mane prašnypštė:

- Nebūk šmikis ... Duok dešimtuką nepastebėtai.

Po ko, prisiartino prie padavėjos ir viena ranka paėmė ją už rankos riešo ir kiek kilstelėjęs arčiau savęs, o kita, makaluodamas man prieš pat mano nosį, tarė:

- Labai ... Labai geras atsakymas ir ... leiskite jūms už tai atsidėkojant pabūčiuoti ranką.

Padavėja kiek nustėro, nuo tokio Juozo elgesio ir kiek galėdama švelniau ištraukė savąją ranką iš Juozo letenos. O aš, tuo tarpu, nematomai įbrūkau į tą besimakaluojančią ranką man prieš nosį, dešimt litų.

- Nebūtina manęs būčiuoti. Pasakiau ką galvoju ir tiek. Didelio čia daigto.

- Taip taip taip ... Jūs Jurgita, visiškai teisi. Na kam čia tie senamadiški seiliojimaisi? Štai ... Verčiau priimkite mano ir bičiulio padėkos ženklą už puikų aptarnavimą. - ir nustebusiai padavėjai įspraudė į delną tą, mano paduotą, banknotą.

Padavėjos veidas iš kart pasikeitė, nuostaba dingo ir jau visai švelniu balsu paklausė:

- Tai gal ponai dar ko nors norėtumėte ?

Nežinau kokio velnio, bet Juozas, galantiškai linktelėjo jai galva ir apkabinęs per liemenį, bei pasukęs ją kavinės link, patraukė su ja tolyn nuo manęs. O mane, nusmelkė negera nuojauta - Šiandien, kažkas bus tokio ... ko ryt gailėsimės tiek jis, tiek aš.

Bet visa laimė, kad Juozas, pakankamai greitai pasirodė, neleisdamas mano fantazijai įsibūjoti. Ir jau sėsdamas savo kėdėn ištarė:

- Štai ... Prašom. Koks puikus atsakymas ir be jokių vingrybių - Dievas yra, jei to reikia. O tu man čia ... kiaušus ėmeisi sukioti, su visokiais pusdieviais. Paprasčiau reikia ... Paprasčiau ...

Pasižiūrėjau į bičiulį ... Kiek pyktelėjau dėl tokios atomazgos ir nusitvėriau bokalą.

- Matei ... Puikus Kisliarskio autoportretas. Kuomet į klausimą - " Tai jūs ... dvarininkas, ar ne? ", anas tesugebėjo išlementi - " O kaip jūms patogiau ... " - tarė Juozas ir nusitvėrė pilno bokalo. - Ir papūsk tu tai gražuolei po uodega. Jokios filosofijos ir jokių durnų pamąstymų.

Gurkštelėjau dar kiek alaus, pastačiau bokalą ir paėmiau cigarečių pokelį nuo staliuko.

- Juozai ... Kokio velnio iš po manęs nori ??? - piktai paklausiau jo traukdamas cigaretę.

- Arūnčia ... Bičiuli ... Iš po tavęs ... nenoriu nieko. - ištarė Juozas, gurkštelėjo alaus ir aplaižė lūpas. - Tiesiog mane ima siutinti supratimas, kad esu kaip ir ne savo lėkštėje, o iš jos pabėgti ... neinasi.

- Tai dėl to reikia kelti bangas?

- Anokios čia bangos ... Šiaip ... Retorinis klausimas ... Kas gi mes po velnių esam ???

Saulė maloniai glostė ir kaitino mus savo spinduliais, o pavieniai praeiviai, nei kiek neerzino ir negadino senamiesčio vaizdo. Šaltas alus, leido jausti kažkokią tai vėsą ir lengvą malonumą kūne. Todėl, su dideliu pasitenkinimu, išgėriau didelį gurkšnį šalto alaus.

- Žinai ... Aš juk kodėl, tavęs, paklausiau dėl to ... Ar yra kas prilygtu Dievui ? Nes mūsų sumautas gyvenimas, vien iš prieštaravimų. - tęsė toliau Juozas. - Ir mane, tai jau ima užknisti.

- O aš čia prie ko ?

- Kaip tai prie ko ??? Juk tu ir esi, tas ... kramonjonietis. Kuriam, tarp kitko, visiškai pofig, yra Dievas ... Ar jo dar vis ... nėra.

- Juozai ... Pats puikiai žinai, ką sakė kažkuomet Vaildas - Jei net Dievo nebūtu ... Žmogus ... jį būtinai susigalvotu.

- Va ... Todėl tavęs ir klausiau ... Ar yra nors kas, kas galėtu prilygti Dievui.

- O kodėl neturėtu būti ?

- Ką tuom nori pasakyti ???

Pasisukau kėdėje taip, kad galėčiau matyti Juozą ir atsirėmiau į jos ranktūrį taip, kad galėčiau palinkti arčiau Juozo.

- O žinai brol ... Eik velniop su savo klausimais. Yra Dievas ? Nėra Dievo ? Tau tai koks skirtumas ???

- Klausi koks ? Gerai ... Atsakysiu. - ištarė Juozas ir nusitvėrė alaus bokalą. - O nebegaliu ... Nebesigauna gyventi tarp ...

- Na na ... Ko pastrigai ?

Juozas pakėlė bokalą ir godžiai, gurkšnis po gurkšnio, jį ištuštino ir pastatė ant staliuko.

- O tu, kažkuria prasme, teisus ... Pastrigau aš ... Kaip kokiam paraleliniame pasaulyje, čia ... pastrigau. Ir visa laimė, kad čia ... va toks tu ... šmikis esi. Antraip ... jei nenusigerčiau, tai nupuščiau galan, šiame " prieplaukusių " ir savimi patenkintų pasaulyje.

- Na ir kas tau čia keisto ??? Kas čia tau keisto tarp tų ... žmogų pasaulio ??? Kaip pats sakei - tai prieštravimų pasaulis. Štai ... Edisonas ... Išrado patefoną ... Mokslo pasaulis, akademikai ... jį išgrūdo kaip šarlataną su visu jo fonografu. O vėliau, tas pats Edisonas ... savo matematiniais skaičiavimais įrodinėjo, kad sunkesni už orą aparatai, negali turėti jokių šansų skrydžiui iš principo. Tiesa ... Broliai Ratai to nežinojo ir ... sukonstravo lėktuvą. Tai kas čia keisto ??? Kas čia po perkūnais keisto ??? Pirogovas ... pareikalauja, kad jo kolegos dėvėtu baltais ir gerai sterizuotais chalatais operacijos metu ... Jį, paprasčiausiai uždaro į durnyną. Tiesa, po trejetos dienų paleidžia, įsitikinę kad su jo psichika viskas tvarkoje. Tai kas tau dar keisto ??? Mokyklą pameni ??? Omo dėsnį girdėjai ??? O kuom baigėsi tam atradėjui ??? Jį išgrūdo iš darbo, apšaukė bepročiu ir dar dvidešimt metų po to ... neprisileido prie mokslo pasaulio slenksčio. O termodinamikos pradininkai ? Džoulis ir Majeris ? Vien patyčios ir linksėjimas durnyno link, po ko Majeris, neatlaikęs viso to pežiminmo ir nesibaigiančių patyčių, nusižudo. Tai kas tau čia po perkūnais keisto ???

- Arūnai ... Bet juk tai ir yra ... baisu.

- Tai baisu ??? Tai baisu ??? Nei velnio ... Tai visiška Kakastrofa ...

Čia Juozas galima sakyti praplyšo juoku.

- Kakastrofa ... Na geras ... KAKA ...STROFA ... Gerulis ... - raitėsi jis kėdėje, braukė ašaras nuo skruosto ir vis kartojo, - KAKA ... STROFA ... Ka ... ka ... strofa ...

Ir kol jis leipo juokais, aš jau buvau besiruoias pakilti ir eiti kavinės link, kaip staiga išgirdau klausimą:

- Kas jūsų draugui ??? Viskas gerai ???

Tai buvo padavėja, kuri savo rankose laikė padėklą, su Burnon viskio buteliu ir dviem taurėmis, bei pradarytu " Marlboro " pokeliu.

- Taip ... su juo viskas gerai. Tuoj praeis. Šiaip ... papasakojau jam vieną istoriją iš savo gyvenimo. - atsakiau jai ir pirštu pavedžiojęs virš padėklo, paklausiau jos, - Čia mūms ?

- Taip ... Tas ponas užsakė. Ir minėjo kažką, kad tai ypatingai progai atšvęsti.

- Jooo ... Tikrai kad ... kakastrofa.

- Atsiprašau kas ???

- Oi ... Nekreipkite dėmesiaus. Viskas tvarkoje. Jei galima, pakeiskite peleninę ir atneškite dar vieną.

- Gerai ... O gal dar ko nors pageidausite ? - paklausė ji ir nusišypsojo už visus dvidešimt litų.

Nežinau ką ji tuom norėjo pasakyti ir nežinau ką jai Juozas pritrielino, bet isšitraukiau dešimtinę ir padėjau jai ant padėklo. Nes dvidešimt ... paprasčiausiai pagailo už tą atlankstytą šypseną.

- Dėkui jūms ... O kada bus šašlykas? - paklausiau jos, nes kažkaip keistai pasijaučiau alkanas, kaip vilkas, kol žiūrėjau į atneštą viskį.

- Dar dešimt minučių ir atnešu. - atsakė ji, statydama apdėklą ant stalo ir pasiimdama arbatpinigius. - Aš paskubinsiu virėją.

- Ne ne ne ... Tik jau neskubinkite dėl Dievo meilės. Lai šašlykas būna toks, koks jis turi būti. Nenorėčiau nusivilti jo skoniu.

- Supratau ... Viską supratau ... Atnešiu iš karto kaip tik jis bus paruoštas. - tarė ji ir su šypsena atsitraukė kavinės link.

- Kaka ... strofa ... - purtėsi iš juoko Juozas. - Va už tai ... Už tai reikia mostelti. Papylstyk tu, nes aš ... Aš ... Kakas ... trofa ...

Atsisėdau savo kėdėn, pripyliau stiklus viskio ir užsirūkiau.

Juozo traukuliai rimo, juokas kimo ir tik laikas nuo laiko, jis nubraukdavo dar vis pasirodančias ašaras. O man, nebuvo nei linksma, nei pikta. Tiesiog kažkaip išsikroviau su tuo paskutiniu savo atsakymu Juozui ir likau kaip išsiurbtas. Tuščias toks ir nykus.

Velniai žino, bet kažkur ir kažkame aš ėmiau suprasti Juozą ir tą jo pasakymą, kad ... šiame pasaulyje galima būti tik amžinoje alkoholio anabiozės būsenoje, arba ... savanoriškai pasiduoti " Hi hi " instituto baltaskverniams.

- Arūnai ... Drauguži ... Va su tavimi ... aš pasijaučiu lyg gaučiau šviežio oro dozę. Neiškvėpuoto, nepripersto mūsų perpelijusios civilizacijos, o to ... šviežio ir dar niekuom neužkrėsto. - tarė Juozas, braukdamas paskutinę ašarą ir keldamas nuo staliuko stiklą. - Tu jau ant manęs, senio, nepyk ... Aš kiek kitais keliais vaikščiojau ir tau ... šiek tiek pavydžiu tavo ... gyvenimo. Tad ... Už tave ir tavo ... KAKASTROFĄ ...

Pakėliau tylėdamas taure su viskiu, susidaužėm ir sekdamas Juozo pavyzdžiu, susipyliau visą tos taurės turinį į save. Po ko abu sėkmingai perkreipėme marmūzes, draugiškai pastatėme stiklus ant staliuko. Tik Juozas, pirštu pabraižė kažkokius ugnies ženklus ore, lyg duodamas suprasti, kad reikia iš naujo viską užpildyti. Ką ir padariau nieko nelaukdamas.

- Velniop viską ir visus ... - išstenėjo Juozas ir nusičiupo viskio stiklą dar kartą. - Trezvom akimis matyti pasaulį ... tai tas pat, kas save bandyti įtikinti, kad anonizmas, taip pat sekso forma. Ir ... Kaip ten zakristijonas Rūta sakė ??? Vien alus ir tamsa. Vien tamsa ... ir alus ... Už tave.

Ir mes susivertėme po antrą dozę viskio.

Nežinau kodėl, bet nejaučiau jokio sąžinės graužimo, kad ... ir pats gėriau, ir Juozui netrukdžiau to " kablio " gaudyti.

- Jūsų užsakymas ... - išgirdome švelnų Jurgitos balsą.

- Pačiu laiku ... Paaačiu laiku ... - ištarė Juozas ir nusitvėrė butelio.

- Dėkojame ... - tariau aš. - Ir prašau ... užsakykite dar dvi porcijas, o kartu su jomis ... atneškite ir dar vieną butelį " Burbon".

- Gerai ... Jūsų užsakymas bus padarytas. - tarė ji, jau nurinkinėdama alaus bokalus.

Paėmiau stalo įrankius ir taikiausi pasmeigti pirmą mėsos gabaliuką, kai ...

- Nedrįsk ... Po pirmos ir antros ... Tikras rusas ... neužkanda.

Pažvelgiau į Juozą.

- O tu ką ? Rusas ???

- Ne ... Bet pirma išgerkime. O paskui jau tau papasakosiu, kaip vokiečius į kaimą atvedžiau, kaip pirmininko trobą pakūriau ir kaip rusu ... patapau.

Taip mes mostelėjome, nuo dūšios ir dūšion, dar kartą.

Juozas atsilošė kėdėje ir žvilgsniu įsismeigė į dangų, lyg norėdamas ten praurbinti sau skylę ir pro ją pabėgti. O aš ... savo senu įpročiu, prisidegiau cigaretę.

Te bobut tau ir Devintinės ... Du normalūs vyrai, du žmogai, o ... plauna save ir savo suspardytas sielas viskiu, lyg kokiu vandeniu. Ir kodėl taip? Kur jau mes taip ir kada prigriešinom šitaip baisiai, kad dabar randame tik vieną kelią Skaistyklon, ir tik per velnio ašaras.

- Arūnčia ... už kokius griekus mane pistelėjo Žemėn, aš žinau. O tave ??? - vis tebegręždamas dangaus mėlį, ištarė Juozas. - Beje ... kelintas tavo gyvenimėlis jau ?

- Trečias ... Trečias dar tik ... - ištariau jam ir įtraukiau sodrų cigaretės dūmą.

- Na, sakyk ... Ar ne kurvelis tas Pitagoras, su savo skaičiavimais ?

- O tu tiki tomis baikomis ? - paklausiau jo ir nupurčiau pelenus.

- Šiai dienai ir šiai minutei ... nebetikiu net pačiu savimi. Nebenoriu ...

- Baisu ?

- Na tu ir durnas. Atleisk ... bet ir jaunas, ir dar gerokai durnas. - atsakė jis ir pasisuko veidu mano link. - Ko man baidytis ??? Gali pasakyti ? Ką aš galiu prarasti, apart grandinių ?

- Būtent ... Grandines ...

- Ne brol ... Grandinės viso labo įrankis, tavajam Aš suprasti, kas tu toks esi ir kuom nori būti.

- Tai nori pasakyti, kad mes ... esame įkalinti ir tik vienu tikslu, ir tik su viena alternatyva, pasitaisyti arba ir likti tose grandinėse amžiams ?

- Garbės žodis, tu trenktas ... Kaip Dievą myliu ... Trenktas. - tarė jis šypsodamasis. - Na kodėl mano pasakytą, priimi tiesiogiai ? Sunku įjungti fantaziją ?

Dabar jau aš paėmiau butelį ir pripildžiau stiklus.

- Gerai ... pavadinkime tai ne grandinėmis, o ... kad ir ... mokykla. - ištariau ir pastačiau butelį ant staliuko.

- Va ... Jau arčiau tunelio pabaigos ir ... šviesa ima ryškiau matytis. - pasakė Juozas ir pakėlė savo taurę. - Bet kaip ir priklauso, jei lėkti vėpelniką atvėrus į tą šviesą ... visuomet yra šansas likti aklu ir nubrėžus lanką ... maktelt atgal į juodumas.

- O tu revoliucijos vade, juk teisus ... - ištariau ir pasiėmiau savo stiklą viskio. - Ir sakyčiau ... net bjauriai teisus. O ypač dėl to, kad mūsų pasaulis vien iš prieštaravimų.

- Patiko ??? - paklausė jis žiūrėdamas man į akis.

- Velniai žino, ar patiko, bet tai spėjau pamatyti ir pats.

- Mat kaip ... Sakyk koks ... gudrus visas. Tik bėda pelių negaudai, sabaka tu vienas.

- Va už tai ir išgerkime, o po to ir užkąskime kiek, nes jau jaučiu, kaip manyje drakonas bunda.

- Būtinai ... Būtinai ... Ir į tavo mano ... sveikatas. Kad jas kur perkūnėliai kad pasigriebtu.

Pasispjaudymas ...

( iš ciklo " Juoziliada ... " )

- Ar prisimeni, kaip anksčiau sakydavo? - paklausė manęs Juozas, kažkaip įtartinai mąsliai. - Nespjauk į vandenį ... nes teks jį ... gerti.

Ir sodriai nusispjovė, tiesiai drumzlinos Neries vidurin.

Kažkokią sekundžių dalį, stebėjau, kaip spjūvis brėžė puslankį. Vėliau, pagautas vėjo, kiek ištįso ir plekštelėjo vandens paviršiuje.

Mes stovėjome ant senojo Liubarto tilto, atsirėmę į turėklus ir stebėjome tekančius vandenis.

Tiltu, miesto centro link, praėjo linksmai klegantis jaunimas, kuris nekreipė dėmesio į mus, o mes į juos.

Gyvenimas slinko paralelėmis. Linksmi ir paskendę savo klausimuose, viltyse jaunimėlis. Jauni žmonės, kuriems ... viskas dar tik prieš akis. Ir mes ... skirtingi tik amžiumi, bet jau - seniai. Savaime aišku, jų ... akimis.

Ir kaip nekeista, bet vienas iš tų senių, o būtent Juozas, man atrodė kur kas jaunesnis, nei tas jaunimas. Tik kad ... jau gerokai gyvenimo išvelėtu kailių, pilnu skylių, tarsi rėtis. Nuo ko jis darėsi tik patrauklesnis. Nes iš jo, sklido ta patirtis, kuri brangesnė už viską, kas gali būti brangu.

Tačiau, kaip ir viskas pasaulyje, turi savo laiką ir savo vertintojus. Taip ir mes ... seniai. Visiškai neįdomus tiems, pas ką dar tik atsivėrinėjo gyvenimo vartai. Iš už kurių ... sklido viliojančios ir akinančios šviesos. O jie, kaip drūgeliai, lėkė link tos trokštamos šviesos. Ir jiems buvo taip toli iki kokio nors perspėjimo, kad gyvenimas ... jų nelaukia ne su gėlėmis. Atvirkščiai ... Jų giliu įsitikinimų, tai buvo tik tokių kaip mes - seniai, noras kaip ilgiau juos laikyti vaikais. Neleisti prisiliesti prie to, kas jau mūms - seniam, kaip ir nebereikalinga. O nereikalinga ... taip pat, tik jų pačių supratimu ir įsitikinimu.

- O kada mes, nespjaudėm ... į vandenį ? - paklausiau lyg ir savęs, lyg ir Juozo. Po ko, taip pat, nusispjoviau, taikydamas upės vidurin.

Diena ėjo vakaro link. Dangus po truputį traukėsi žemai slenkančiais debesimis, kurie nežadėjo nieko gero. Nors, dar kažkur, virš Karoliniškių, mėlynavo dangus ir tarp vis dar baltų debesų, švysteldavo vis daugiau susigėstanti saulė, lengvu raudoniu užkrėsdama ir debesis.

Rudeninis vėjas, lyg žaisdamas išniro iš po tilto ir stipriu gūsiu pabandė mus išjudinti. O gal tik prikelti mus ir kiekvieną atskirai iš savų pamąstymų.

- Sakai ... kada mes nespjaudėm? - tebežiūrėdamas į tekančius Neries vandenis, paklausė Juozas. - Geras klausimas. Aktualus. Reiktu apsvarstyt. Ir žinai ... ? Jei taip va ... prisėdus ...

Dabar jau aš, atsitstūmiau nuo turėklų, išsitiesiau, susikišau rankas į odinio švarko kišenes, susigraibiau cigaretes, žiebtuvėlį. Ir nespėjus jų išsitraukti, paklausiau:

- Varom ... į "Trečias būsi" ?

Čia Juozas pasisuko į mane ir su kažkokia linksmai keista šypsena paklausė:

- O tau vis reikia erzelio ? Pailsėt, žmogau ... nenori ?

Išsitraukęs cigarečių pokelį, neskubėdamas paėmiau vieną jų ir prisedegiau.
Išpūčiau pirmuosius du dūmus, susikišau cigaretes, bei žiebtuvėlį į kišenes.

Neištraukdamas rankų iš kišenių, kiek kilstelėjau pečiais lyg ir atsakydamas Juozui, kad pats nežinau, ko aš noriu.

Juozas, taip pat atsistūmė nuo nuo turėklų, išsitiesė, susikišo rankas į ilgo lietpalčio kišenes. Kiek pasimuistęs, atsirėmė nugara į tilto turėklus ir žiūrėdamas kažkur, Pedagoginio link, tarė:

- Žinau vieną "skylę". Bet, manęs ten ... netraukia šiandien. O ir juodo alaus ... neprošal ... būtu.

- Tai ... "Trečias būsi" ... ? - pasiteiravau.

- Svarbu ... ne pirmas ir ne paskutinis. - lyg verdiktą mestelėjo Juozas.

Akimis ėmiau šaudyti ir dairytis, kur būtu galima nusitverti taksi. Nes kažkaip, jau nebebuvo jokio noro, dar ir šliaužioti Vilniaus gatvėmis. Ypač, kai artėjo nuojauta, apie atslenkantį lietų.

- Duok cigaretę ... - išgirdau.

- Juk tokių nerūkai ... - atsakiau, vis dar tęsdamas auto paieškas.

- Badas ... ne motina ... O dovanotiems arkliams ... - teatsakė jis.

- Tai ko išsipiiiiionierinai, kai klausiau, ar tau paimt cigarečių ? - rausdamasis kišenėse, tariau jam.

- Žinai ... o ir plika subine, paukštis gali būt išdidus. - karčiai šyptėlėjo jis. - Ir dar ... Ypač, kai pamena, kad kažkuomet, turėjo plunksnas, išdidumas būna ... net piktas.

- Čia apie save ? - Paklausiau paduodamas cigartetes ir žiebtuvėlį.

- Ir apie save ... Ir apie tave ... Ir apie mus abu. Visus. - tepasakė jis, ištraukęs cigaretę iš pokelio ir pastūmęs mano ranką su žiebtuvėliu nuo savęs. - Ugnies dar turiu pats. Pakolkas ...

Po ko pamakalavo kiek kišenėse ir išsitraukė savo žiebtuvėlį. Susigūžė ir prisidegė.

Pamačiau atriedantį taksi, pakėliau ranką ir mostelėjau. O vairuotojas, pamatęs ženklą, pristabdė mašiną ir pro pravertą langą riktelėjo :

- Tai gal ne tilto vidury derybas vesim ? Palauksiu už posūkio. - ir nuvažiavo link šviesoforo.

- Na ... Kucinam ? Sakė lyg ir pametės, iki Džiūginėnų. - tariau šyptelėjęs Juozui.

- Tave gali ir pametėt, o mane, užteks ir pavežėt. Nebetinku ... mėtymams. - atsakė Juozas atsitraukdamas nuo tilto turėklo.

Ir mes patraukėm link laukiančio taksi.

O oras, iš ties, ėmė vis labiau ir labiau biurti. Vėjas smagintis. Kilodamas mūsų drabužių skvernus, ieškodamas spragų, prisigauti iki gryno kūno. Pirmi lietaus lašai, taip pat, ėmėsi tikrinti visus, ką pasigavo gatvėje, kaip pataikyti ant neuždengtų kūno dalių.

Sulipom mašinon, aš priekyje, Juozas įsitaisė galinėje sėdynėje.

- Kur važiuosim ? - paklausė vairuotojas.

- Pirmyn ... atsakiau pasitaisydamas sėdynėje.

- Tik pirmyn ... ir niekad atgal. - paantrino Juozas.

Vairuotojas pasisuko taip, kad matytu abu. Nužvelgė ir tarė :

- O dabar, gal pasakom ko norim, arba ... išsiskirstom kaip ir susitikom.

Nelaukdamas, kol kažkas išsirutulios, pasakiau kur link mus vežti. Pravėriau durelių stiklą ir išmečiau cigaretę.

Vairuotojas paspaudė akseleratoriaus pedalį ir mes pajudėjom krantine.

- Arūnai ... jei nusprendei pasivėžinti po vakarėjantį Vilnių ... pažadink, kai jau būsim vietoj ... - atskrido iš galinės sėdynės.

Pamačiau, kaip vairuotojo veidu, nuslinko nepasitenkinimo šešėlis.

- Ne Juozai ... varuotojas tik ieško tinkamos progos apsisukti. - žiūrėdamas link vairuotojo atsakiau.

Vairuotojas, išties įjungė pasūkio svirtelę ir ėmė sukt mašiną.

- Vistiek ... Gediminke ... neprašoksiu. Reiks varyt krantine, iki Lenino ... - burbtelėjo piktai.

- O tu ... varyk kaip Leninas. Ir viskas bus čiki. - tariau jam šypsodamasis.

- Matau abu, kaip Trockio broliai, šnekėt mokat. Baudas jūs ... mokėsit ? - toliau bumbėjo nepatenkintas esama situacija taksistas.

- Mes užsakėm muziką, mes ir mokėsim. - mirktelėjau jam. - O tu, spausk. Nes noris greičiau kampe kokiam išgriūti.

Vairuotojas baigė apsukinėti mašiną ir patraukė nurodyta mūsų kryptim.

Praskridome Seimo rūmus, Lenino aikštę, tiksliau sakant, Lukiškių. Dar kiek ir sustojome siauroje gatvėje, priešais alaus barą "Trečias būsi".

- Na ... matai ... ir visai neskaudėjo. - pasakiau vairuotojui, juokdamasis ir traukdamas piniginę.

- Gerai, kad pasisekė ir "švogeriai" nepatrūliavo, kaip mėgsta. Pasisekė ... - teatsakė taksi vairuotojas, net neatsisukdamas.

- Tikiuosi, užteks, padengt moralinius nuostolius ? - tariau ištiesęs dvidešimt litų.

- O ... čia ... kita kalba. Iškart reikėjo, sakyt, kas ir ko ... - jau šypsodamasis, vairuotojas paėmė pinigus. - Gero pasisėdėjimo jūms.

Išsitraukiau dar dešimt litų ir ištiesiau juos vairuotojui.

- O čia kas ? - nustebęs paklausė.

- Susitarkim, kad ... avansas. - vis tebešypsodamasis pasakiau. - Atpūsk po gerų dviejų valandų ir ... jei mano bičiulis nebus prieš ... pavažiuosim į Trakus, o ten ir palauksi mūsų.

Čia jau Juozas neiškentė.

- Lauk čia. Jokių dviejų valandų ... - ir jau paėmęs mane už peties, - Tai gal komančų vadas, pasistengs, kad ... juodas alus ... su mumis iki Trakų ... ?

- O ką ? Gera mintis. Mindom vidun.

Ir mes išlipom iš taksi. Patraukėm link durų. Pravėręs duris, parodžiau, kad Juozas eitu pirmas.

- Tai sakai, esi džentelmenas ir leidi visas strėles susirinkti man ? - nusijuokė jis.

- Eik po perkūnais, jei nepatinka. - atsakiau nusišypsodamas.

- Va ten ... spėsiu. O pakolkas, dar Trakuos noriu pasėdėt. Sugundei.

- Eik, eik ... - ir abu, vienas po kito, įėjom į barą.

Bare, buvo jauku ir šilta. Sėdėjo keletas pavienių lankytojų, o prie baro stovėjo pats šeimininkas. Todėl, patraukėme iškart tiesiu taikymu prie jo.

Po trumpo pasisveikinimo, keletos klausimų, užsisakėm išsinešimui, keturis litrus alaus. Kol šeimininkas išskubėjo suruošt mūsų "lauknešėlio", mes gurkštelėjom to pačio alaus, tik jau dabar ir čia. O ant lėkštutės, puikavosi gražiai, sakyčiau, net dailiai apkepta duona su česnaku, papjaustytos rūkytos ausys, ir vytintos dešros riekelės.

- O juk ir čia, esu prispjovęs ... - pasakė Juozas, atsitraukęs nuo bokalo ir pasiėmęs keptos duonos gabaliuką. - Tik skirtumas tas, kad tai už spjūvį niekas nepalaikė. Va tau ir spjaudymasis.

Pastačiau bokalą ant baro. Ir kiek nustebęs pasižiūrėjau į jį.

- O tu ... apie ką čia ? - paklausiau jo.

- Nekreipk dėmesio ... šiaip ... Kada nors, gal papasakosiu. - atsakė jis.

- Nedurnas ... Supratau ... - ir gurkštelėjęs alaus, pavymui jo, paleidau burnon kelis gabaliukus pjaustytos parūkytos ausies, prieš tai gerai pasūdęs ir papipirinęs.

- O tu, matau ... vis dar nemetei, savo aštrių pojūčių paieškos ? - piktdžiugiškai šyptelėjęs, tarė Juozas.

- Kokiam velniui ? - pasiklausiau jo ir nustvėręs dar keletą gabaliukų, atlikau savo mėgstamą procedūrą. Pabarsčiau druska, pipirais, išgėriau gerą gurkšnį alaus ir susimečiau ruošinuką burnon.

- Velniui, ne velniui ... o kepenai ir inkstai ... tavo. - tarė jis ir užsigėrė alaus, bei tęsė su šypsena. - Bent jau daktarai ... sako, kad tai negerai.

- Juozai ... spirituotas batonas ... išsilaiko metų metus. Vindzita dešra ... taip pat puikiai laikos. - pasakiau jam ir ėmiau ruoštis kitą porciją. - O dabartinis daktaras ... tau dar ne to ... priburs.

- Oooo .... taip ... - priburs ir dar ne vieną pasimatymas paskirs. - Kad juos kur velniai nujotu. Šundaktariai ... diplomuoti.

Nesusilaikęs, nusijuokiau balsu, pastačiau bokalą ant baro ir laisva ranka, plekštelėjau Juozui per petį.

- Tai paspjaudai ... vandenin ?

- Žinai ... gal pakolkas, palikim šį griešną klausimą? - žiūrėdamas į pustuštį bokalą tarė Juozas. - Bus noras ... pasiknaisiosime ir tame. Bet tik, kai jau kai būsim Trakuos. O čia ... neturiu nei noro, nei fantazijos.

- Pasakei ... ir sninga.- atsakiau jam.

Kaip tik tuo momentu, pasirodė alaus baro savininkas, su mūsų užsakymu. Mes persimetė keliais žodžiais, atsiskaitėm ir atsisveikinę, išėjom laukan, kur mūsų laukė taksi.

Kai susėdom ir jau įsitaisėm, mirktelėjau taksistui :

- Na ... pavežėsi ... ponus į Džiūginėnus ?

Taksisto veidas ištyso.

- Kuuur ....?

- Et ... brolau ... nekreipk tu dėmesiaus. Varyk, tiesiu taikymu, į Trakus. Tiesiai prie karaimų kibininės, ten kur mūsų laukia ...

- Užteks svaigti Arūnai ... Leisk žmogui važiuot.

Aš užsičiaupiau. Mašina pajudėjo gatve, link mūsų tikslo. Ten, kur jau mintimis buvau mažame rūsio kambarėlyje, apšviestame žvakių šviesos. Kur manęs jau laukė dar vienas puikus vakaras su Juozu. Su jo juodo sarkazmo spalvomis. O gal, net kažkas naujo, ko dar nežinojau.

Ir dar, kažkokia slapta mintelė kamputy kikeno, kad jau paskui ... kai bus pasėdėta ... būtinai reik nueit ant tilto, vedančio į pilį ir ten dar kart nusispjauti. Matyt, Juozo mesta frazė ... šiandien neduos ramybės dar ilgai.

Juk už to, ką jis pasako, visuomet yra tai ... ko paprastai neįmanoma pamatyti. Nors tai, kaip laužas viduryje tilto. Kuris lyg tyčia uždegtas, kad būtu matyti abu krantai ir tai, kas po juo. Ta gelmė, virš kurios ir yra tiltas, laužas ant jo ir galimybės rinktis.

O taksi, lėkė per vis labiau temstantį Vilnių. Lietus, ėmė tyliai barbenti per mašinos stogą, priekinį stiklą, jį paversdamas tarsi į verkiančio skruostus, kuriuos, kažkas rūpestingai stengėsi nubraukti, jau upeliais tekančias ašaras.

Velnias tas Juozas. Ir reikėjo gi jam, drėbtelti, apie tą spjaudymasį į vandenį. Dabar galvoje, kilo vis nauji vaizdai iš mano gyvenimo.

Ir kaip spjaudžiau į vandenyną, siekdamas prisišaukti audrą, anot visokių prietarų. Ir kaip gyvenime ... spjaudžiau ten ... kur teko laikas nuo laiko grįžti. Matyti tą ... prispjautą ...