Pages

Translate

Thursday, 21 November 2013



Русь ...



Русь ...
Как крепко,
И в то же время ...
Мягко ... это слово.
Которое, сверкнёт мечом ...
Но только, для врага.
И будет нежным,
Пухом лебединным.
Любому, у кого чиста душа.
Да нету, и не может быть,
Другого слова ...
Чтобы звучало так,
Как это ...
Русь.


Beširdis, bet su širdim


Jei būčiau, nors kiek kitoks ... Na, nors kiek ... Gal ir mano požiūris, į daug ką, būtu visai kitas. Ir gal net į gyvenimą, žiūrėčiau kažkiek ... kitaip.

Bet dabar ... Dabar viskas kitaip. Ir pats, visiškai kitoks.

Juk nuoga tiesa yra tame, kad ... Kol žmogus, pats, nensusiduria su vienu, ar kitu klausimu, kuris jį padaro kitokiu ... jis maudosi ir net skęsta, perkūnėliai žino kame. Kažkokioje ... durnoje euforijoje. Kur pats sau prisigalvoja visokios velniavos, susikuria iliuzijas ir pats nuo to svaigsta.

Kiek daug visokio ir įvairaus šūdo yra primalta apie ... Širdį.

Širdis viską jaučia ... Suprasti širdim ... Išgirsti ką sako širdis ...

O aš ... iš viso to briedo ... tik juokiuosi. O kartais ... net ir pykstu, kad suaugę, rodos net ir savo laiku mokinti žmonės, nusišneka ir kliedi kaip maži vaikai.

Pasekoje ko, mane pavadina pesimistu, ar dar velniai žino ko prikabina iš pykčio, kad taip paprastai griaunu jų kruopščiai kūrtą iliuzijų pasaulį.

Pesimistas ... Aš ir ... pesimistas. Griūk negyvas vietoje. Arba nusišauk raugintu agurku.

Jei nors vienas žinotu, kad tas pesimistas, visų giriamą ir aukštinimą širdį, žino kur kas geriau, nei juos visus užraugus dideliam baseine.

Ir žino, ne iš amžinai valkiojamų tuščių kalbų, ar literatūros, kur kiekvienas stengias nusitverti tik tai, kas jam pačiam artima.

Tas supypipintas raumens gabalas, kuris sutvertas tik vienai ir paprasčiausiai funkcijai - aprūpinti deguonies pernešimui į smegenis.

Na gerai ... Gerai ... Šiek tiek platesnės tos funkcijos. Bet gal nesileisiu į anatomijos mišką.

Taigi ... Tas išliaupsintas mėsos gabalas, save parodė dar labai ankstyvoje vaikystėje. Kaip ... tiksliai nepamenu. Yra kažkokie blankūs prisiminimai apie skausmus krūtinėje, motinios baimes, daktarų lankymus ir dar visokia velniavą, kuri man kaip vaikui, davė vaikiškos naudos - nelankyti fizinio lavinimo pamokų.

O man asmeniškai ... ar tai rūpėjo ??? Nei velnio !

O gal, nors kiek, dėl to jaudinausi ??? Taip pat ... nei velnio !

Aš lėkiau per gyvenimą, tarsi bijočiau sustoti ir nespėti paskui jį.

Jau kiek vėliau, kai man, paaugliui, asmeniškai pasakė, kad mano širdis ... Vienu žodžiu ... Spjoviau ant visko.

Ne ... Ne ta prasme , kad ant gyvenimo, ar dar kažko. Nusispjoviau ant tų visų - reikia saugotis, reikia saugoti ...

Dar tuomet ... apsiprendžiau ir labai paprastai - nereikia šūdino gyvenimo, kuris man siūlomas.

Ir gyvenau taip, kaip man nerekomendavo ar net ... draudė. Rūkiau, gėriau ir ... visa kita, kas man buvo tiesiog uždrausta.

Turėtu kilti natūralus klausimas - O tai kaip ... širdis ?

O ką širdis ??? Kur jai velniop dėtis nuo manęs ir nuo to, kur ji buvo patalpinta?

Va ir ėjom per visą tą bendrą kelią ... Ji, laikas nuo laiko, sustreikuodama ir priversdama kęsti žvėrišką skausmą ... Ir aš ... iki žvaigždelių akyse, ar visiškos tamsos akyse, kaudamasis su tuo skausmu. Kuris, rodos, kaip kažkoks virbalas perveria krutinę ... širdį ir ... priverčia susiriesti į kamuolį. Kuris, neturi net menkiausio šanso įkvėpti oro ... Oro ... Oro, kurio šiaip net nepastebi normalus žmogus, gyvendamas normalų gyvenimą. O čia ... Čia viskas kitaip ... Kur nelieka jokių minčių, tik ... žvėriškas skausmas ir ... spazmuojantys plaučiai.

Nors ne ... Mintys yra. Dabar prisiminiau. Tikrai yra minčių. Bet jos visos vienodos ir ... kažkuom panašios į avarinį užrašą - "Pavojus". Kur susikoncentruoji tik ant vieno ... kaip nors ... na kaip nors ... kad nors truputi oro ... Kad nors kiek atleistu tą skausmą, kuris rodos, panaikiną viską ir lieka vienas vienintelis.

Ir tai tikrai ... pati tikriausia kova. Kova su pačiu savimi ir su ta ... tokia nepaklusnia širdim, kuriai visiškai nusispjaut, į bet kokius tavo norus, ar mintis. Nes ji ... elementariausiai užsiblokavo ir pabūčiuokite jai į šikną, jei tokią rasit.

O tos sekundės virsdavo amžinybe, kuri realų pasaulį iškreipdavo iki siurrealistiškų vaizdų ir kuriame, rodos viskas imdavo plaukti, lėtėti, tolti.

Bet viskas užsibaigdavo velniškai aštrių ... nežinau kaip tai pavadinti ... Smūgis ? Trūkimas ? Ar galutinis dūris ?

Po ko krūtinėje, ten, kur ta visų liaupsinama ir tokia protinga širdis randasi, trenkdavo karštas smūgis ir lėtai, neskubėdamas, pasklisdavo po visą kairę krūtinės pusę. O pats ... jautei palaimą. Tokią fantastišką palaimą, kad gali įkvėpti oro ... To paprasto ir juokingai skambančio - Oras.

Mažais gurkšneliais, vis dar iš baimės, kad vėl gali surakinti ir palikti, be tokio paprasto, bet tokio svarbaus ... oro.

Tuomet ir pajauti, kad tu esi kažko visuma. Kad yra išdavikas - raumens gabalas. Kad yra plaučiai, kurie tau leidžia grįžti ten, iš kur paprasčiausiai tave išstūminėjo. Kad yra rankos, kurios lyg vanago nagai įsikirtę į krūtinę, kuri rodos degte dega. Ir savaime aišku tu pats, kuris jau juokiasi viduje, nors snukys, dar vis perkreiptas to ... buvusio skausmo, bet jame jau ima slysti šypsena. Šypsena, kad štai ... dar kartą tu nugalėjai tai, kas tame pabandė sustabdyti ir išbraukti.

Bet kaip ir viskas gyvenime, turi savybę praeiti ir atsiranda vieta kažkam naujam. Taip ir čia. Stojiesi ir vėl kimbi už to gyvenimo, kuris rodos, jau buvo pradėjęs tolti.

Štai ir visa pasaka, visokios klejonės apie ... širdį.

Tas raumens gabalas, kuris lydi mane visą gyvenimą ... buvo priverstas susitaikyti su tuo mano Aš ... kuris nesutiko pavirst kažkieno įkaitu ir priklausyt nuo streikuojančio mėsos šmoto.

Mes ... susigyvenom. Ne ... Mes netapom draugais ar priešais. Kaip pabandytu kas nors liūrizuoti paprastą gyvenimišką situaciją. Mes tik ... susigyvenamom. Kur kiekvienas iš savo pusės likom ištikimi sau. Širdis ... laikas nuo laiko primenanti, kad ji yra ir kad ji nebus kitokia. Ir aš ... kuris žino kokia ta širdis ir kad jai negalima nusileisti ... nes kitaip, tai reikštu savanoriškai save imti ruošt pakasynom.

Štai taip ir dingo bet kokios nesąmoningos triedalionės, apie tai, kad širdis ... kažkas ypatingo.

O ji, kurvelis, laikas nuo laiko, tik patvyrtina tai, kad stebuklų nebūna. Kad viskas yra kur kas paprasčiau. Ir viskas glūdi tame spuoge, kuris randas virš pečių. Tiksliau ... to spuogo viduje. Kur esu ir aš pats. Tas Aš ... kuris turi visas galimybes rinktis, kas jis ir koks jis bus.

Ir tai ne išmįslas, save padrąsinti. Tai ne skiedimas, apie save nepalenkiamą ...

Savo laiku, kai jau buvau atitarnavęs pusantrų metų naru ir pabuvojęs įvairiausiuose gyliuose, kurių kai kurie siekė ir du šimtus metrų ... Teko garbė susitikti su viena kardiologe, kuri eilinio patikrinimo metu ... rado tai ... kas buvo mano ir su kuom sėkmingai sugyvenau.

Pradžioje ir ji nepatikėjo tuom ką mato kardiogramoje. Su didžiausia viltim paklausė ar nesergu, į ką automatom gavo atsakymą, kad buvau stipriai peršalęs. Tačiau, kaip tikras savo sryties specialistas, paskyrė pakartotinius patikrinimus.

Deja ... Niekas negalėjo pakisti. Aš buvau aš, o mano širdis buvo mano. Ir ji ... negalėjo būt kitokia, net jei ir bandžiau visaip ją valdyti.

Mes galime apgauti ... žmogų. Bet negalime apgauti bejausmių aparatų. Jiems vienodai šviečia bet kokie mūsų norai, ar pageidavimai.

Ir štai ... nuostabi moteris, puiki savo sryties specialistė, sėdi prie stalo, nukloto kardiogramomis, tarnybos byla. O veidas jos ir akys ... kaip nustebusio angelo. Kuris negali patikėti tuom, ką mato prieš save.

Ilgai ... labai ilgai kalbėjomės. Ji man stengės įrodyti, kad aš dar labai jaunas ir turiu baigt juokaut su Likimu, su savo sveikata ir jau juo labiau su širdim. Siūlė tuoj pat nutraukti tarnybą lengvatinėm sąlygom, gultis į aukščiausios klasės sanatoriją. O man tik ėmė juokas ir tuo pačiu pyktis, kurio stengiausi neparodyti.

Nesigavo.

Ko pasekoje, mes stovėjome ligoninės balkone, rūkėmė, o aš jai leidau suprasti, kad ne kažkoks sumautas Likimas gali nuspręsti - kaip man gyventi. Ir kad niekada nesutiksiu, su savanorišku gulimusi, dar gyvam, graban. Ir manęs nejaudino jos aiškinimai, kad tai gali atsitikti būtent tuomet, kai būsiu po vandeniu ir kad jokių šansų man padėti ... nebus. Į ką jai piktai atsakiau - Niekas negalės padėti, jei aš pats sau ... nepadėsiu.

Galutiniame rezultate, gavau tyrimo popierius, kuriuose, buvo švelnioje formoje konstatuota tai, kas buvo su manimi, bet neišneštas verdiktas.

Ir kuomet, kiek vėliau, aš jai atnešiau gėlių atsidėkodamas, kad iš manęs nepadarė invalido ... ji kažkaip švelniai su kažkokiu daliniu gailesčiu ir žavesiu tepasakė - Aš labai ... labai noriu, kad tave dar matyčiau ne kartą ir kad tau, užtektu užsispyrimo nugalėt ... širdį.

Net vėliau, kai tekdavo susitikti, mačiau jos dvigubus jausmus. Neapsakomą džiaugsmą mane pasitinkant ir ... savotišką palydą, velniai žino kur. Panašiai, kaip yra išlydimi laivai jūron.

O antras žmogus, kuris numojo ranka į mano širdį, o tiksliau į mane ... buvo mano laivo gydytojas. Nes būtent jis, priima ekspertizės dokumentus ir ... vėliau ... deda parašą po kiekvienu mano pasiruošimu nardymui.

Tai buvo vyras. Gydytojas. Bet vyras.

Jis buvo kiek šokiruotas ekspertyzės duomenimis, bet kur kas greičiau suprato mane ir mano mintis, kurias jam išguldžiau. Ir jo atsakymas buvo dar paprastesnis.

- Medicina bejėgė ... Jei žmogus sugalvojo mirti ... jo neatgaivinsi, net jei deguonį pumpuot per subinę. O jei jis, sugalvojo gyvent ... tik eilinį kartą supranti, kad nežinai nei velnio ir nieko apie žmogų.

Taip ir likau naru. Pabuvojau dar ne vieną kart ten ... kur leidžiami tik idealiai švarios sveikatos žmogai.

Tikiu, kad kažkas turėtu pasakyti - Tik neskiesk, kad širdis nebuvo sustreikavusi.

Na ... buvo. Buvo ... Ir ką ???

Ją ir dabar jaučiu, kaip tyliai, kairiam krūtinės kamputyje, laikas nuo laiko spūstelna ir ... atleidžia. Tarsi primintu, kad ir kokiu monstru savęs neįsivaizduočiau ... ji yra Nepriklausoma. Ji ... niekada nesikeis, kaip nesikeičiu ir aš pats.

Todėl mes su ja, neturim nieko bendro. Mes susigyvenę ir gyvenam kiekvienas sau. Ji atlieka savo tiesiogines funkcijas, nors ir kiek ekstremaliom sąlygom, varinėdama skiestą alkocholiu ir nikotinu kraują ... O aš ... stengiuos jos nematyti ir negirdėti, kol ji nachaliai apie save neprimena.

Bet aš ja ... džiaugiuosi. Ir tikrai malonu jausti ją baladojantis kiekvieną kartą, kai patiri kažką tokio, išnešęs mieles iš nemalonių situacijų.

Ir tikrai linksma, kad ne širdis, man pasako kaip man reikia gyventi, ką išbandyti ir ką pajausti.

Linksma ir gera, kad mano nuotaikos, nepriklauso nuo rameniuko, pumpuojančio kraują.

Ir dar linksmiau, kad man nereikia tartis su tuo raumeniūkščiu, ar klausyti ką jis man norėtu pasakyti. Nes tikrai žinau, kad jis ... tik mėsos gabalas. Su labai paprasta funkcija ir savo eksploatacijos laiku.

Vien dėl to nesibaidau žodžio mirtis. Vien dėl to nebijau Mirties.

Taip ... nebijau. Tikrai nebijau.

Bet nenoriu tik vieno - sunkios ir skausmingos mirties.

Gal kas ir pabandytu pasakyti, kad tai ir yra baimė. Deja ...

Baimė ... tėra tai ... ko mes dar nežinome, ar negalime ir nesuprantame.

Va ir viskas.

Su palengvėjimu užsisrūkiau ir išgėriau burbono.

Ir nusijuokiau.

Koks aš ... neromantiškas.

Pesimistas ...

Ir beširdis.


Atgal į pelenus


Iš pelenų ...
Atgal į pelenus.
Taip buvo, taip yra, taip ... bus.
Toksai jau tas ...
Gyvenimas.
Kuriam ...
Mes bėgam ristele.
O kartais, trypčiojame vietoje.
Kiekvieną kartą ...
Su viltim,
Slapta.
Gal ...
Būtent tau ...
Lyg tyčia pasiseks.
Ir nevirsi į ...
Pelenus.
Bet ...
Kaip nekeista, bet ...
Nesi nei tu, nei aš, kažkuom tai ypatingas.
Toksai kaip ir visi ...
Mirtingas.
Ir todėl ...
Iš pelenų ...
Atgal į ... pelenus.
Taip buvo, taip yra, taip ... bus.


Aš tiek neišgersiu, kad rasti Tiesą ...

( Ištrauka )


Sėdėjau sunertomis rankomis atsirėmęs į žurnalinį satliuką, kuris buvo priešais sofą, kurioje nubudau ir nieko nematančiomis akimis sekiau, kaip per viskio stiklo briauną, riedėjo rasos lašas. Kuris buvo taip panašus ... į ašarą.

O viduje, visiška tuštuma. O gal net greičiau, tokia tuštumos forma, kuomet niekas neturi jokios reikšmės. Panašiai, kaip kontūzytam žmogui, iki lempikės viskas aplamai - šalia jo smingančios kulkos, skeveldros, ar pašokanti žemė ir išsiskliedžianti liepnos, dūmų ir sudraskytos žemės masė klaikiam mišinyje.

Tokia būsena, kada esi nereikšmingas, net pats sau ...

Tiesiog esi, dideliai neišmatuojamas Niekas, kuris užpildo visą tą tuštumą aplink tave, o ji užpildo tave ir susilieji su ja.

O rasos lašas, tęsė savo kelionę, laikas nuo laiko užkabindamas šalia esančius mažesnius lašelius. Kurie, rodos krupteldavo nuo prisilietimo, bet negalėdami pasipriešinti didesniam, su lengvu virpuliu ir nuolankiai susiliedavo su tuo rasos lašu, ir jau kartu, tęsdavo kelione stiklo briauna žemyn ...

Nežinau, kiek dar laiko būčiau buvęs toje tuštumoje, kur vienintelis gyvas tebuvo tas ... rasos lašas, šliaužiantis stiklo briaunos paviršiumi. Kai vienu momentu, pamačiau atsirandantį šešėlį, kuris vis didėjo, tankėjo ir artinosi link viskio stiklo, link manęs.

Ne. Jis manęs nenustebino. Jis tiesiog buvo dar kažkokia tuštuma, besibraunanti į mano tuštumą ir atsiradęs iš Niekur. Žiūrint mano akimis, kurios ... nematė nieko, apart tai, kas buvo prieš pat jas.

Toliau stebint tą viskio stiklą, kažkokiu būdu ir keistai, šešėlis ant tiek sutankėjo, kad pavirto į man iki skausmo žinomą ranką, kuri kažkodėl siekė mano viskio bokalo. Ir kas idomiausia, ji ne tik siekė, bet ir paėmė jį. Dėl ko pasijaučiau taip, lyg kažkas piktavališkai nori sugriauti mano tokią ramią tuštumą. Todėl, kiek leido mano tuštuma, greitai, viena ranka atsirėmiau į stalelį, o kita nutvėriau už tos pažįstamos iki skausmo rankos.

Kurį laiką žiūrėjau į savo pergalę. Mano ranka laikė tą ranką, kuri pasikėsino į mano viskį ir vis dar norėjo jį pasisimti su savimi, bet ...

Ne ... Aš savo niekam neatiduodu. Švelniai spustelėjau ir ranka kartu su stiklu nusileido atgal, ant stalelio. O manyje praskrido vieniša mintis - Na ir kam ... Kam prireikė griauti tai, kas buvo taip gera ir ramu ? Po kurios, iš lėto pakėliau sunkią galvą ir akimis lėtai nusekiau ranka į viršų.

Ten, tolumoje, buvo gal vienas iš mieliausių Žemėje žmonių - Nijolė. Tiksliau jos veidas. Nes visa kita .... Visa kita, manęs nedomino ir to kas nedomina, net nemačiau.

Pabandžiau jai šyptelėti, kažką pasakyti, bet ... Gerklė buvo peržiuvusi, lūpos kaip ne mano ir rodos sulipę, o galvoje ... kosminio dydžio ir didelis Niekas. Todėl, dar kartą, kaip aš galvojau, jai šyptelėjau, ranka, kuria buvau atsirėmęs į staliuką, parodžiau ženklą pakeltu pirštu, kad palauktu truputi. Kita ranka, laikiusią jos ranką su stiklu, kiek galėdamas švelniau atitraukiau nuo viskio ir pasiėmęs taurę, susiverčiau jos turinį sau į gerklę.

Kelias sekundes sėdėjau užsimerkęs. Manimi slinko kažkas karštas, kažkiek pažįstamas. Ir tik po dar kelių sekundžių atsirado skonis burnoje. Kas mane dar daugiau sušildė ir lyg tyliai iš vidaus šaukė - Dar ... Dar vieną ... Juk tai toks kaifas ...

Na ... Ir kaip tokiam pasiūlymui atsispirti ? Kaip atsisakyti ... Malonumo ?

Todėl, net būdamas užmerktomis akimis, linktelėjau satliuko pusės, ta kryptimi, kur turėjo būti butelys viskio. O manyje, jau keliavo antras, įsivaizduojamas ir karštas viskio upelis, kuris rodos tuoj tuoj užpildys viską savo nenusakomu gerumu. Todėl atmerkiau akis, kad pasižiūrėti į pačią gražiausią etikėtę ir ...

Kas per velniava ??? Kodėl vėl kažkas kėsinasi į tai, kas yra mano ... Kuom nusikalto butelys ???

- Arūnai ... Gal jau užteks ? - atsklido iki manęs Nijolės balsas, rodos suplėšęs visą erdvę. - Nejau nebeturi ribų ???

Kaip judėjau butelio link, taip ir sustingau. Sustingau, nes nelabai supratau ko iš manęs norima, bet supratau, kad tai man ir to žmogaus balsas, kurio akis ką tik mačiau.

Manyje nespėjęs užvirti pyktis, staiga pasikeitė kažkuom, kas turėjo būti švelnaus, gero. Iš viso to gavosi kažkoks košmaras, kuris sujaukė visą mano Nieką. O žvilgsnį ... žvilgsnį tarytum prikaustė prie etikėtės. Mano ... etikėtės ...

Linktelėjau galva, šyptelėjau ir išspaudžiau iš savęs:

Neliesk ...
Neliesk Nijole.
Prašau, nereikia.
Jei dar gerbi, nors kiek mane.
Aš ...
Senas vilkas ...
Man ...
Išsiverkti reikia.
Pačiam ...
Ir tyliai į save ...
Kad neužkaukt balsu.
Kad neįsikabint, kam nors į gerklę
Nijole ...
Būk gera.
Prašau, neliesk.

Ir kad mane perkūnai trenktu ... Ranka atsitraukė ... O mano viduje vėl sušvito saulė. Gal ir ne saulė, bet koks skirtumas ? Faktas tas, kad aš pasiekiau butelį ...

- Arūnai ... Nesuk man plaučių. Ir jei jau vėl svaigsti savom eilėm ... tai gal paklausyk ką tau sakau.

Ochhh .... kaip visa tai veda iš kantrybės ... Kaip visa tai, žadina manyje žvėrį ... Ir svarbiausia, kas tai daro ??? Žmogus ... Ne ... žmogutis ... Ai ... koks skirtumas ?

Va tau,
Matau, kad ...
Visiškai manęs ... negaila.
Šauki, kažko tai nori, iš po manęs.
Tu ... patinki man, aš ...
Aš tave myliu.
Bet šiandien ir dabar ...
Nepyk, bet ...
Tu jau imi erzinti ... mane.

Pabaigęs paskutinį žodį, pakėliau akis ton vieton, kur turėjo būti ji. Kažkaip susiradau ją erdvėje, pasistengiau žiūrėti jai į akis ir išlaužiau šypseną.

- Klausyk ... tu ... mane jau siutini. Užtenka man, visos nakties, tavo nesąmonių ir grasinimu.

Kažkas, intuityviai, man sakė, kad reikalai krypsta ... negeron pusėn. Kokion negeron ??? Ir kokio velnio ??? Bet dėl visa pikto, pasiklausiau to balso ir ... pabandžiau pasiekti Nijolę. Nuo ko ji tik atsitraukė kažkur tuštumon. O aš tik skėstelėjau rankomis, lyg norėdamas pasakyti - Na va ... Dievas mato ... aš bandžiau ...

-Sakyk ... Kokio velnio taip elgiesi ? Tau visiškai nebesvarbu, kas aš tau ... kas tu man ? - girdėjau piktą jos balsą ir man ... taip darėsi ... negera.

Na ... kokio velnio, tiek daug ir tiek sunkių klausimų ???

- Žinai ... Gal tu ir senas vilkas ... Bet dabar, esi panašus tik į lavoną, kuris dar ir paskandinti save viskyje nusprendė.

Ne ... Visa tai ne man ... Reikia kažką tai daryti ...

Todėl, pasiekiau butelį, įsipyliau vos ne pilną stiklą viskio. Butelį vėl gražinau atgal ant stalo, o pats, ėmiausi ieškoti ant stiklo briaunos rasos lašo. lyg kokio išsigelbėjimo.

- Arūnai ... Aš juk ... su tavim kalbu. - vėl perplėšė mano nirvana Nijolės balsas.

Iš lėto atsitraukiau akis nuo viskio, su viena mintimi, kad dabar turiu pasakyti viską ... Va tik išeisu iš tos tuštumos ... Ir pasakysiu viską viską ...

Šiaip ne taip, pakėliau galvą, žvilgniu susiradau ją ... Kažką sumakalavau ranka prieš save, ne tai kad melstis, nei tai kad pasibaladot į save. Mostelėjau, šyptelėjau ir atsidusęs ėmiau siekti stklo ...

- Viskas ... Užtenka ... Aš nenoriu matyti, kaip tu čia pribaiginėji save degtine ....
Čia aš pakėliau ranką su iškeltu viršun pirštu ir ištariau:

Ša ... moterie ...
Nerūstinki dievų ir ...
Nevadinki viskio ... degtine.

- Taip ... tarė Nijolė. - Gerai ... Dabar ... Pyk ne pyk, bet tu ... turi iš čia išeiti.

Kitu atveju, gal mane tai būtu nustebine, o gal užpykdę ... Bet dabar ... Dabar man buvo viskas iki lemputės. Todėl, be jokio pykčio jos paklausiau:

- Tu nori, kad pasitraukčiau iš tavo gyvenimo ? Be problemų ... Mane žinai.

Ir susiverčia viskį vidun. Nuo ko užsimerkiau ir vėl panirau ten ... nirvanon ... Taip lėtai, lėtai ir maloniai ...

- Aš pakambinau tavo Juozui ir jis jau atvažiuoja. Padaryk man paslaugą ... Išsiskirkime gražiuoju. - atskrido iki manęs.

Gal kitu gyvenimo atveju, tai būtu žaibas subinėn, strėlė pakaušin ... Bet dabar ... Ne. Tik ne dabar ...

Nes aš, tik išspaudžiau iš savęs kreivą šypseną, skėstelėjau rankomis ir atsakiau :

- Juozas ... Vadinasi Juozas ... Gersim su Juozu ... Anas ... mane supras. - Ir atsilošiau sofoje, bandydamas pasiekti ant jos atramos, ten buvusį, mano, karininko švarką.

Ji neatsakė nieko. Tik nusuko veidą nuo manęs ir pakėlė vieną ranką prie veido.


Aš taip skubu ... 


Aš taip skubu ...
Aš taip skubu,
Gyventi.
Aš taip skubu ...
Tarytum,
Jausčiau, kad ...
Kažkur,
O ir kažkas,
Žiūrėtu,
Man pro petį.
Ir tyliai stumtu,
Mano laiko rodykles ...
Aš taip skubu ...
Kad dar,
Truputį.
Kažkiek, kažko ...
Palikti,
Po savęs.
Kol vis dar tiksi ...
Laikrodis.
O jo rodykles ...
Kažkas žiūrėdamas,
Pro mano petį, tyliai stumia.
Ir suprantu, kad jo ...
Man jau,
Nebeaplenk.
Tačiau ...
Net jei ir ateis,
Ta ... finišo tiesioji ...
Aš būsiu,
Nugalėjęs.
Ne laiką ir ne tą,
Kur stūmė ... rodykles.
O savo baimes,
Kad nespėsiu.
Nes aš skubu, net ir dabar.


Ar myliu žmones?


Aš pats savęs, kažkaip, paklausiau.
Ar myliu žmones?
Nežinau.
Nors ...
Reiktu.
Bent jau šitaip,
Sako, patys žmonės.
Bet, čia, suabejojau ir ... suklupau.
Nejau ir aš, turiu tikėti, žodžiu kiekvienu.
Net, jeigu tai, kartoja ... visi choru.
Aš myliu ... žmones.
O iš tiesų ?
Gal tai ...
Tik noras, būti geresniu.
Toksai, švelniai nekaltas, melas sau.
Ir įvaizdis ... geriečio.
Bet, tik tol ...
Kol tai tavęs ... neliečia.
Todėl ...
Visuomet atsakau.
Aš negaliu ... žmonių mylėti.
Nes visų pirmą, pradžioje pradžių ...
Bent jau pradėti, gerbti,
Žmogų privalėčiau.
Ir tik paskui ...
Galbūt ...
Aš ...
Nežinau.
Ir pats, prie melo to,
Nenoriu prisidėti.


Ar pameni ? 


Ar pameni ?
Kaip groja žiogas.
Tarp kopų viksvų, vakare.
Ir kaip svaigiai, atrodo Baltija,
Kai saulė slepiasi į ją.
Ar pameni ?
Tą ...
Monotonišką ošimą.
Kurio ...
Atrodo, niekuomet, neatsiklausyt.
Ar pameni ?
Dienas,
Kai pirmą kartą.
Prie jūros ...
Saulės palydėti atėjai.
Ar pameni ?
Žiogų grojimą.
Ir monotoniškas bangų mušas.
Saulėlydį ... kuris, lyg apsvaigimo,
Prikaustydavo, žvilgnį horizonte, kol saulė neišnyks.
Ar pameni ?
Dienas,
Kurios seniai išnyko.
Ir tuos ...
Saulėlydžius,
Tarp kopų, viksvų ir ... žiogus.


Jų veiduose ...


Jų veiduose ...
Retai tebuvo šypsenos.
Bet tai nereiškia,
Kad nemokėjo juoktis jie.
Jų veiduose ...
Retai tebuvo šypsenos.
Bet tai visai nereiškia, kad ...
Nemylėjo jie gyvenimo.
Ar Kernagis ...
Kuris dainavo apie vyšnias.
Ar juokinęs visus ...
Bet, visiems kliuvęs Šapras.
Jų veiduose ...
Retai tebuvo šypsena.
Kaip ir pas tą ...
Kuris dar gyvas " juodas filosofas ",
Mūs gyvenimo, bejausmis kritikas - Erlickas.
Kuris taip pat ...
Moka šypsotis tik ...
Vidum.
Jų veiduose ...
Nebuvo šypsenos.
Nes jiems graudu dėl to,
Ką matė jie ...
Aplink save.

The Art ... 


I do not care and it's doesn't matter.
What you're thinking ...
And about me.
Because I ... same,
As Salvador Dali, great master.
And I can answer that ...
Nobody and no one, can't to teach ...
How needs to create the art,
And what I need, to see and show in this.
I do not care and it's doesn't matter.
If someone starts to mix,
The Art ...
With simple pornography.


My ... Iceland


I was born sometime and somewhere.
When through land,
Has traveled snow and cold wind.
I was born sometime and somewhere.
And I now live there ...
Where are the fire hidden under the ice.
And wind I can't be called,
Warm or soft.
So ...
I was born,
Sometime and somewhere.
But now I'm in Iceland.
Where find my sweet sweet home.
Where are the fire,
Hidden under ice and snow.
This miraculous land ...
My ... Iceland.
I was born,
Sometime and somewhere.
But I'll stay forever there.
Where are the fire,
Hidden under ice and snow.
Where I find my home ...
Iceland.

Jei vieną dieną ...



Jei vieną dieną, įmsiu ir ...
Numarazmėsiu.
Kad imčiau kaukt ... šuniu.
Koks ... vienišas esu.
Ir imsiu lieti ašaras grandinėm,
Pasidabinęs tystančio,
Iš gailesčio ir sau ...
Snargliu.
Jei vieną dieną ...
Nebeteksiu ... sekso.
Ir vėl ... pasiutusiu šuniu.
Užkauksiu apie tai, kaip pasileido žmonės.
Ir tai, kad seksą pavertė kažkuo,
Be meilės ir ...amoraliu.
Jei vieną dieną ...
Imsiu ir numarazmėsiu.
Ir vėl ... pasiutusiu šuniu.
Imsiu amsėti ... apie ... Dievą.
Ir tai, kaip aš ...
Dabar jau juo tikiu.
O viešpatieliau trylinkas ...
Tai kad ...
Atrodo jau ... imu ir kliedžiu.
Nors ne ...
Juokiuosi ir šaipausi, ne iš Dievo.
O tik iš to ...
Kas bandoma prakišti - Dievo kūriniu.