Kiek nedaug reikia, kad ...
Viešpatieliau brangus ... Kaip kažko norisi, o ko ... ir pats velnias turbūt nežino.
O juk norisi ir taip norisi, kad sau vietos nerandu.
Bindzinu virtuvėn iš savo šiltos vietos pakilęs ir palikęs krėslą našlaičiu kažkuriam laikui. Ten, virtuvėje, žvilgnis pagauna ant stalo pasklidusias skrajutes, su picerijų rėkiančiai klykiančia reklama, apie nuolaidas viskam ir tik šiai dienai.
Pasklaidau, pavartau ir viską nušluoju velniop kampan.
Picos ... geras dalykas, bet netraukia šiandien manęs ant jų ir net prie jų.
Tik ne picos. Reikia kažko kito. O ko ... ???
Atveriu šaldytuvo dureles. O žvilgsnis klaidžioja kaip aklas.
Ne tai ... Ne tas ...
Ir staiga, tolimiausiam kampe, pamatau silkę. Tą pačią silkę, kuria pirkau prieš porą dienų.
Seilės susiformavo pačios, kaip pas šunį pagal Pavlovo refleksus.
Ranka jau siekė silkės, o akys šaudė po šaldytuvą, kaip žinodamos, ko dar reikią, kad numalšinti beprotišką seilėtekį.
Aha ... štai, grietinės indeliai. Kur ten svogūnai ?
Išsitraukiau viską ir pasisukau link spintelės, kur turėjo būti bulbos.
Čiumpu jas, peilį ir ... jau darbuojuos. Net liežuvį iškišęs, kaip koks indėnas, lupdamas skalpus.
Psio ... Puodas ... Vanduo ... Vyryklė ...
Bulvės užkaistos. Galima imtis ir žuvelioko paruošimo.
Greitai supjaustau gabaliukais. Čiumpu kitą pjaustymo lentelę, tekštelnu nuplautus svogūno laiškus ir juos susmulkinu.
Atsidarau grietinės indelį ir jo turinį išverčiu į padažui skirt1 stiklinį indelį.
Nužvelgiu viską, atsisuku link užkaisto puodo, kur jau ima kunkuliuoti vanduo ir paviršius dengtis lengvu garu.
Nuo pasitenkinimo savimi ir tai , kaip greit išprendžiau problemą, išsitraukiu cigaretę ir užsirūkau.
Stoviu atsirėmęs į virtuvinį stalą ir žiūriu, kaip už lango, lengvais debesimis nukloto horizonto fone, sklando žuvėdros. Atoslūgis. Įlanka atsitraukus vandeniui, kaip išsirengusi ir nuogu savo dugnu, atrodo, kažkiek net nepadoriai.
Išleidžiu kelis dūmus vieną po kito, kyštelnu cigaretę po vandens čiurkšle iš krano. Atsidarau spintelę ir tai kas liko iš cigaretės, tekštelnu šiūkšlių kibiran.
Pasitikrinu verdančias bulbas.
Dar keletas minučių ir jau galėsiu mėgautis, ir lepinti save.
Susidedu silkės gabaliukus, ant didelės lėkštės, juos išklodamas ratu, nuo pat lėkštės krašto link jos centro. Apibarstau smulkintais svogūnais.
Kažko trūksta. Ryškiai trūksta. Aha ...
Atsiveriu šaldytuvą, čiumpu citriną ir atsipjaunu keletą griežinėlių, kuriuos padedu ant jau ten besiilsinčios silkės.
Ir nežinau iš kur ir kodėl ... bet iki manęs, mano vidaus, atėjo vaizdas iš tolimos vaikystės, kai tėvas ruošė pietus. Toks vaizdas, kuriame nėra nieko, tik jo rankos, kurios pjausto krapus ir juos beria ant jau išvirusių ir garuojančių bulvių, o paskui ima puodą ir jį pakrato. Rodos, net pajutau tą aromatą.
Todėl, atveriu vienos iš sieninių spintelių duris, kur sudėtos visos specijos. Nutveriu krapų ir juodo pipiro stiklainiukus.
Dabar reikia tik nusausint bulves, jas lengvai pasipipirint, gausiai apiberti krapais ir perkračius luktert keletą sekundžių.
Iki savo kambario iš virtuvės, ne ėjau, o rodos slydau, skędau tuose kvapuose, kurie ilgu šleifu tęsėsi virtuvės link.
Pasistačiau viską ant stalo. Pasimėgavau vaizdu ir tuo, atlekiančiu link manęs maloniu pojūčiu, kad tuo tuoj ...
Prisipyliau stiklą viskio. Gurkštelėjau. Nurijau. Ir po kelių sekundžių, kai jis nuvinguriavo manimi, stvėriau šakutę.
Pasmeigtas silkės gabaliukas, nubrėžė ore puslankį ir giliai paniro į grietinę ...
Kai paskui silkę įsimečiau garuojančią bulvę ir ėmiau lėtai kramtyti, užsimerkiau.
Viešpatėliau su viešpatukais ... Juk kažkuomet ... baisiai nemėgau silkės. O dabar ...
Prieš akis, vėl, nuplaukė vaizdas iš tolimos vaikystės. Garuojančios bulvės, aplipusios krapais, praviros kambario durys į balkoną, gaudžiantys Raudonosios bažnyčios varpai, karštą sekmadienio popietę ...
Kiek nedaug reikia, kad ... Pajaustum pasaką ir po ją keliautum.
