Mano rytas ...

Kokie gali būti prabudimai iš miego? Neabejotinai patys įvairiausiai ir keisčiausi. O prie viso to, dar ir visiškai skirtingi, pas kiekvieną atskirai. Kaip ir pats miegas - skirtingas.

O mano rytas ... Tiksliau, mano prabudimas, buvo ir gražus ir geras. Gerai geras.
Nes jis atėjo pas mane per jutimus, pojūčius, kurie mane ir gražino į tai, ką vadiname ... Gyvenimas.

Kažkas labai švelnaus lietė mano veidą. Slinko skruostu aukštyn, link antakio, o vėliau juo nubrėžė puslankį ir ties kaktos viduriu, vos juntamai, pasileido nosimi. Kur, pasiekęs nosies galiuką, lyg ir pašoko kelis kartus, o paskui nusileidęs kaip nuo kalniuko, tas kažkas, perbėgo per lūpas. Vėliau kiek pasidomėjęs smakro įdubimu ir jo iškilimu, nuslinko link kaklo ir ten išbrėžęs kelis vingius pasileido krūtinės link.

Ant krūtinės, to, kažko, pasidarė kur kas daugiau ir tas kažkas, jau lakstė po krūtinę, lyg žaizdamas slėpynių tarp plaukų, kurie yra ją padengę.

Bet ten, ilgai neužsibuvo, o gal tik vienas iš žaidėjų nusprendė keisti aplinką ir viskas persikraustė kur kas žemiau. Bet kaip ir gamtoje būna, tuščia vieta, niekuomet ilgai neišsilaiko.

Dabar krūtinę apgaubė, nenusakomai švelnaus prisilietimo šiluma, kuri karščio bangomis užiminėjo vis didesnį krūtinės plotą.

Nors ir buvau dar kurį laiką užsimerkęs, bet tai jau nebuvo miegas. Tai buvo kažkas tarpinio, nei sapnas, nei išėjimas iš jo.

Nes jau ėmiau aiškiai skirti, kaip mano krūtinę, tai vos, vos, paliesdavo krūtų speneliai, tai švelniai prisiglausdavo krūtys, visu savo stangrumu. O rankos pirštai, bėgiojo tai pasileisdami prie mano šonų, tai lyg išdykaudami, grįždami ties pilvo viduriu ir vėl nerdami kažkur, prie kito šono. Kol vienu metu, sutojo ties bamba ir nubrėžę, ten, kelis ratus, žingsniukais mažais, patraukė dar žemiau.
Krūtys jau nebežaidė ir nemasažavo, o paprasčiausiai stipriai prisglaudė prie krūtinės, po ko pajutau švelnų ir atsargų bučinį į lūpas. Tokį švelnų, kad tai daugiau panašėjo į žiedlapių prisilietimus. Kurie drėgni ir virpėdami tai prisiglaudžia, tai atsitraukia.

Taigi ... Rytas ... Ankstyvas rytas, kai dar visi miega, skęsta sapnuose. Lauke dar tik tik ima švisti.

Sėdžiu mašinoje, klausausi, kaip visoje toje ryto tyloje, tyliai urzgia variklis, groja mano pamėgta melodija. Vaizdas pro mašinos lango stiklą toks, kad sunku nusakyti ir tai perduoti. Nes jis, pinasi su prabudimu, su ...

Metu žvilgsnį link smaragdinių mašinos laikrodžio skaitmenų. Oho ... pasirodo taip sėdžiu jau gera valanda. Bet laikas, praslinko kaip ir miegant, nejuntamai. Ir net jokio erzelio manyje nekilo, kad taip ilgai galima būti pas kirpėją.

O diena, neskubėjo niekur. Dangus, vos vos dažėsi naujomis spalvomis.

Pamačiau atbėgančią žmoną. Na, visai kaip ir kažkuomet, ir jau rodos, labai labai seniai, kai ji, va tokia pat laiminga, bėgo pasitikti manęs.

Štai toks, tas, rytas mano ... Kuris prasidėjo man to nežinant ir tęsiasi tik todėl, kad jame nebuvo įprasto nubudimo. O kažkas tokio, kaip ir tame rytmetiniame danguje, kur debesys įgauna pačias neįtimiausias spalvas ir atspalvius. O dangus, virsta nuostabiausiu paveikslu. Gyvu paveikslu.

Atsiveria mažinos durys. Pro jas, pasišokėjusi smagiai krenta į sėdynę žmona, čia pat griūna ant manęs ir apsiveja kaklą.

Rytas ... Ankstyvas rytas ... Mano ... rytas ...