Aš tiek neišgersiu, kad rasti Tiesą ...

( Ištrauka )

Sėdėjau sunertomis rankomis atsirėmęs į žurnalinį satliuką, kuris buvo priešais sofą, kurioje nubudau ir nieko nematančiomis akimis sekiau, kaip per viskio stiklo briauną, riedėjo rasos lašas. Kuris buvo taip panašus ... į ašarą.

O viduje, visiška tuštuma. O gal net greičiau, tokia tuštumos forma, kuomet niekas neturi jokios reikšmės. Panašiai, kaip kontūzytam žmogui, iki lempikės viskas aplamai - šalia jo smingančios kulkos, skeveldros, ar pašokanti žemė ir išsiskliedžianti liepnos, dūmų ir sudraskytos žemės masė klaikiam mišinyje.

Tokia būsena, kada esi nereikšmingas, net pats sau ...

Tiesiog esi, dideliai neišmatuojamas Niekas, kuris užpildo visą tą tuštumą aplink tave, o ji užpildo tave ir susilieji su ja.

O rasos lašas, tęsė savo kelionę, laikas nuo laiko užkabindamas šalia esančius mažesnius lašelius. Kurie, rodos krupteldavo nuo prisilietimo, bet negalėdami pasipriešinti didesniam, su lengvu virpuliu ir nuolankiai susiliedavo su tuo rasos lašu, ir jau kartu, tęsdavo kelione stiklo briauna žemyn ...

Nežinau, kiek dar laiko būčiau buvęs toje tuštumoje, kur vienintelis gyvas tebuvo tas ... rasos lašas, šliaužiantis stiklo briaunos paviršiumi. Kai vienu momentu, pamačiau atsirandantį šešėlį, kuris vis didėjo, tankėjo ir artinosi link viskio stiklo, link manęs.

Ne. Jis manęs nenustebino. Jis tiesiog buvo dar kažkokia tuštuma, besibraunanti į mano tuštumą ir atsiradęs iš Niekur. Žiūrint mano akimis, kurios ... nematė nieko, apart tai, kas buvo prieš pat jas.

Toliau stebint tą viskio stiklą, kažkokiu būdu ir keistai, šešėlis ant tiek sutankėjo, kad pavirto į man iki skausmo žinomą ranką, kuri kažkodėl siekė mano viskio bokalo. Ir kas idomiausia, ji ne tik siekė, bet ir paėmė jį. Dėl ko pasijaučiau taip, lyg kažkas piktavališkai nori sugriauti mano tokią ramią tuštumą. Todėl, kiek leido mano tuštuma, greitai, viena ranka atsirėmiau į stalelį, o kita nutvėriau už tos pažįstamos iki skausmo rankos.

Kurį laiką žiūrėjau į savo pergalę. Mano ranka laikė tą ranką, kuri pasikėsino į mano viskį ir vis dar norėjo jį pasisimti su savimi, bet ...

Ne ... Aš savo niekam neatiduodu. Švelniai spustelėjau ir ranka kartu su stiklu nusileido atgal, ant stalelio. O manyje praskrido vieniša mintis - Na ir kam ... Kam prireikė griauti tai, kas buvo taip gera ir ramu ? Po kurios, iš lėto pakėliau sunkią galvą ir akimis lėtai nusekiau ranka į viršų.

Ten, tolumoje, buvo gal vienas iš mieliausių Žemėje žmonių - Nijolė. Tiksliau jos veidas. Nes visa kita .... Visa kita, manęs nedomino ir to kas nedomina, net nemačiau.

Pabandžiau jai šyptelėti, kažką pasakyti, bet ... Gerklė buvo peržiuvusi, lūpos kaip ne mano ir rodos sulipę, o galvoje ... kosminio dydžio ir didelis Niekas. Todėl, dar kartą, kaip aš galvojau, jai šyptelėjau, ranka, kuria buvau atsirėmęs į staliuką, parodžiau ženklą pakeltu pirštu, kad palauktu truputi. Kita ranka, laikiusią jos ranką su stiklu, kiek galėdamas švelniau atitraukiau nuo viskio ir pasiėmęs taurę, susiverčiau jos turinį sau į gerklę.

Kelias sekundes sėdėjau užsimerkęs. Manimi slinko kažkas karštas, kažkiek pažįstamas. Ir tik po dar kelių sekundžių atsirado skonis burnoje. Kas mane dar daugiau sušildė ir lyg tyliai iš vidaus šaukė - Dar ... Dar vieną ... Juk tai toks kaifas ...

Na ... Ir kaip tokiam pasiūlymui atsispirti ? Kaip atsisakyti ... Malonumo ?

Todėl, net būdamas užmerktomis akimis, linktelėjau satliuko pusės, ta kryptimi, kur turėjo būti butelys viskio. O manyje, jau keliavo antras, įsivaizduojamas ir karštas viskio upelis, kuris rodos tuoj tuoj užpildys viską savo nenusakomu gerumu. Todėl atmerkiau akis, kad pasižiūrėti į pačią gražiausią etikėtę ir ...

Kas per velniava ??? Kodėl vėl kažkas kėsinasi į tai, kas yra mano ... Kuom nusikalto butelys ???

- Arūnai ... Gal jau užteks ? - atsklido iki manęs Nijolės balsas, rodos suplėšęs visą erdvę. - Nejau nebeturi ribų ???

Kaip judėjau butelio link, taip ir sustingau. Sustingau, nes nelabai supratau ko iš manęs norima, bet supratau, kad tai man ir to žmogaus balsas, kurio akis ką tik mačiau.

Manyje nespėjęs užvirti pyktis, staiga pasikeitė kažkuom, kas turėjo būti švelnaus, gero. Iš viso to gavosi kažkoks košmaras, kuris sujaukė visą mano Nieką. O žvilgsnį ... žvilgsnį tarytum prikaustė prie etikėtės. Mano ... etikėtės ...

Linktelėjau galva, šyptelėjau ir išspaudžiau iš savęs:

Neliesk ...
Neliesk Nijole.
Prašau, nereikia.
Jei dar gerbi, nors kiek mane.
Aš ...
Senas vilkas ...
Man ...
Išsiverkti reikia.
Pačiam ...
Ir tyliai į save ...
Kad neužkaukt balsu.
Kad neįsikabint, kam nors į gerklę
Nijole ...
Būk gera.
Prašau, neliesk.

Ir kad mane perkūnai trenktu ... Ranka atsitraukė ... O mano viduje vėl sušvito saulė. Gal ir ne saulė, bet koks skirtumas ? Faktas tas, kad aš pasiekiau butelį ...

- Arūnai ... Nesuk man plaučių. Ir jei jau vėl svaigsti savom eilėm ... tai gal paklausyk ką tau sakau.

Ochhh .... kaip visa tai veda iš kantrybės ... Kaip visa tai, žadina manyje žvėrį ... Ir svarbiausia, kas tai daro ??? Žmogus ... Ne ... žmogutis ... Ai ... koks skirtumas ?

Va tau,
Matau, kad ...
Visiškai manęs ... negaila.
Šauki, kažko tai nori, iš po manęs.
Tu ... patinki man, aš ...
Aš tave myliu.
Bet šiandien ir dabar ...
Nepyk, bet ...
Tu jau imi erzinti ... mane.

Pabaigęs paskutinį žodį, pakėliau akis ton vieton, kur turėjo būti ji. Kažkaip susiradau ją erdvėje, pasistengiau žiūrėti jai į akis ir išlaužiau šypseną.

- Klausyk ... tu ... mane jau siutini. Užtenka man, visos nakties, tavo nesąmonių ir grasinimu.

Kažkas, intuityviai, man sakė, kad reikalai krypsta ... negeron pusėn. Kokion negeron ??? Ir kokio velnio ??? Bet dėl visa pikto, pasiklausiau to balso ir ... pabandžiau pasiekti Nijolę. Nuo ko ji tik atsitraukė kažkur tuštumon. O aš tik skėstelėjau rankomis, lyg norėdamas pasakyti - Na va ... Dievas mato ... aš bandžiau ...

-Sakyk ... Kokio velnio taip elgiesi ? Tau visiškai nebesvarbu, kas aš tau ... kas tu man ? - girdėjau piktą jos balsą ir man ... taip darėsi ... negera.

Na ... kokio velnio, tiek daug ir tiek sunkių klausimų ???

- Žinai ... Gal tu ir senas vilkas ... Bet dabar, esi panašus tik į lavoną, kuris dar ir paskandinti save viskyje nusprendė.

Ne ... Visa tai ne man ... Reikia kažką tai daryti ...

Todėl, pasiekiau butelį, įsipyliau vos ne pilną stiklą viskio. Butelį vėl gražinau atgal ant stalo, o pats, ėmiausi ieškoti ant stiklo briaunos rasos lašo. lyg kokio išsigelbėjimo.

- Arūnai ... Aš juk ... su tavim kalbu. - vėl perplėšė mano nirvana Nijolės balsas.

Iš lėto atsitraukiau akis nuo viskio, su viena mintimi, kad dabar turiu pasakyti viską ... Va tik išeisu iš tos tuštumos ... Ir pasakysiu viską viską ...

Šiaip ne taip, pakėliau galvą, žvilgniu susiradau ją ... Kažką sumakalavau ranka prieš save, ne tai kad melstis, nei tai kad pasibaladot į save. Mostelėjau, šyptelėjau ir atsidusęs ėmiau siekti stklo ...

- Viskas ... Užtenka ... Aš nenoriu matyti, kaip tu čia pribaiginėji save degtine ....
Čia aš pakėliau ranką su iškeltu viršun pirštu ir ištariau:

Ša ... moterie ...
Nerūstinki dievų ir ...
Nevadinki viskio ... degtine.

- Taip ... tarė Nijolė. - Gerai ... Dabar ... Pyk ne pyk, bet tu ... turi iš čia išeiti.

Kitu atveju, gal mane tai būtu nustebine, o gal užpykdę ... Bet dabar ... Dabar man buvo viskas iki lemputės. Todėl, be jokio pykčio jos paklausiau:

- Tu nori, kad pasitraukčiau iš tavo gyvenimo ? Be problemų ... Mane žinai.

Ir susiverčia viskį vidun. Nuo ko užsimerkiau ir vėl panirau ten ... nirvanon ... Taip lėtai, lėtai ir maloniai ...

- Aš pakambinau tavo Juozui ir jis jau atvažiuoja. Padaryk man paslaugą ... Išsiskirkime gražiuoju. - atskrido iki manęs.

Gal kitu gyvenimo atveju, tai būtu žaibas subinėn, strėlė pakaušin ... Bet dabar ... Ne. Tik ne dabar ...

Nes aš, tik išspaudžiau iš savęs kreivą šypseną, skėstelėjau rankomis ir atsakiau :

- Juozas ... Vadinasi Juozas ... Gersim su Juozu ... Anas ... mane supras. - Ir atsilošiau sofoje, bandydamas pasiekti ant jos atramos, ten buvusį, mano, karininko švarką.

Ji neatsakė nieko. Tik nusuko veidą nuo manęs ir pakėlė vieną ranką prie veido.