... nedrįsk kaltinti Likimo

Sunkūs, kartais iki juodumo, švininiai debesys traukėsi kažkur tolyn. Tyliai. Visai be garso. Tik jiems vieniems žinomais keliais, pakeliui merkdami žemę.

Merkdami žemę ... Keistai tai skamba, kai tai, kas po kojomis, pavadini žeme. Bet tai jau greičiau įprotis iš senų laikų, nei apibūdinimas to, kas buvo po kojomis ir vos ne kiekviename žingsnyje. Kur tas ... kiekvienas žingsnis ... bet kuomet gali virsti paskutiniu žingsniu. Nes ...

Tas pasaulis, kuriame užaugau, brendau, gyvenau ... liko kažkur toli. Lyg visiškai kitame pasaulyje. Kažkur ... už nematomos ribos. Kur viskas kitaip.

Dabar, prieš akis, mano pasaulis. Mano ... naujas pasaulis. Kuriame ir aš ... iš dalies ... gimiau naujai. Kodėl iš dalies ? O juk viskas paprastai paprasta. Buvau dar tas ir iš ten ... bet jau kitas ir čia. Anas, mano senasis pasaulis, paliko gilius įspaudus, o naujasis ... juos trynė ir neskubėdamas dėjo savo. Tai ir buvo tarsi mirtis seno. Tuo pačiu, gimimas visiškai naujo. Visiškai kaip metamorfozės gamtoje. Vieno gyvenimo ciklo pabaiga, tik pradžia naujam.

Vienintelis, kas siejo su mano buvusiu gyvenimu, tai būtent ta ... nematoma riba, padalijusi ir perskėlusi mano viso gyvenimo patirtį į daugelį šukių. Ir man, dabar teko jas susirankiot ir susidėliot iš naujo, ir nauja tvarka. Be jokios prievartos ir savo valia. Pasaulyje, kur buvo savo tvarka ir taisyklės. Taip ... būtent taisyklės. Kurių niekur nerasi užrašytų. Ir kurių ... neduota niekam laužyti, ar nors kiek bandyti pakeisti. Kur negalioja žodis - Palauk. Kur viskas sustatyta labai griežtai ir be mažiausio gailesčio vienam ... rodos pačiam nekalčiausiam ... žingsniui.

Todėl ... dar kartą peržvelgiau į dangų. Palydėjau akimis nutolstantį debesų frontą, uždengusi visą horizontą ir patraukiau per lavos lauką, link priekyje manęs, tyvuliavusio žydro vandens ežeriuko, virš kurio lengvai kilo garas. O kiek tolėliau, jis visas buvo padengtas tirštais garais.

Stačiau kojas ant samanomis dengto paviršiaus ir rodos bandžiau įsiklausyti, kas ten po jomis dedasi. Bet su kiekvienu žingsniu dariausi drąsesnis ir jau greičiau kilojau kojas. Kas man kėlė nuotaiką. Ir jau ėjau nebežiūrėdamas po kojomis, per tuos samanų laukus. Tiksliau ... lavos laukus, dengtus nuostabių spalvų samanomis.

Sparčiai tolau nuo stovėjimo aikštelės, kur liko mano visureigis. Žingsniai pasidartė tolygūs ir pakankamai drąsūs. Veidu slystelėjo šypsena, o galvoje praslydo mintis - minuotojai apsirinka tik viena kartą. Ir čia lyg tyčia ... vien koja pajutau, kad ... stoviu ant kažko, kas lengvai juda. Sustingau. Karštis trenkė per visą kūną kaip sprogimas, o smilkiniuose pajaučiau, kad tikrai turiu ne tik kraujo, bet ir širdį. Kuri ... ne tik, kad nenusirito į kulnus, bet atvirkščiai ... ėmė kalte kalti lyg už Tėvynę.

Kurį laiką, stovėjau balansuodamas ant to kažko, kas tik ir laukė mano klaidos, ir įdėmiai žiūrėjau, kaip lengvai juda samanų kilimas, kartu su mano koja. Kai pajaučiau, kad mano veidu nusirito pirmi prakaito lašai, atitraukiau žvilgsnį nuo savo kojos ir pažvelgiau į dangų. Ne ... ten nebuvo jokių pakitimų. Nei kas nors grėsmingai nežvelgė žemyn, ar makaluodams uodega nesišaipė, kad atsidūriau tokioje padėtyje. Bet aš ... aš nusišypsojau. Nusišypsojau sau ir šiek tiek šyptelėjau iš savęs. Ir ... atsargiai ... atsisagsčiau striukę. Kur momentaliai prasibrovė vėsa ir atgaivino kūną, kuris jau buvo perkaites. Su šiokiu tokiu palengvėjimu, įkvėpiau lyg ir šviežesniu tapusio oro. Susikrapščiau cigaretę ir prisidegiau. Rūkiau ir bandžiau ištyrinėti tai, kas mane sutabdė ir kur aš pakliuvau.

Bet čia, kažkaip keistai, vidumi, išgirdau, kad ten po tuo samanų kilimu, kažkas sugurgždėjo, atitrūko ir nusirito velniai žino kur.

Laikas tapo mano priešu. Mintys žaibo kirčiais prasuko galimus vaizdus ir ... nieko nelaukdamas kritau atgal ant nugaros.

Nusileidimas buvo skaudokas, bet ... aš buvau gyvas ir sveikas. Kas mane, taip pat pralinksmino. Todėl, gulėjau ant nugaros plačiai atmetęs rankas, rūkiau ir žiūrėjau į dangų, kur tarp debesų, ėmė ryškėti žydro dangaus properšos. Buvo fantastiškai gera, nors ir gulėjau ant šiaip, tokiam dalykui nepritaikytų, lavos gabalų dengtų samanomis. Pūstelėjęs vėjelis priminė, kad mano pasirinktas pasigulėjimas, neįėjo į mano planus ir laikas kažkuom rimčiau užsiimti.

Taigi ... Atsargiai, neskubėdamas apsiverčiau ant šono ir taip pat neskubėdamas, atsistojau. Mano žvilgsnis savaime grįžo ten, kur dar matėsi išminta pėda samanose. Bet ilgai neužsilaikė ir pažvelgiau savo buvusio tikslo link. Paskui, atsisukau ir nužvelgiau jau nueitą kelią.

Va ir pasijaučiau, kaip pasakų karžygys kryžkelėje, kur turėjau rinktis ... pirmyn ... kur velniai žino kas dar laukia, ar atgal. Kas vien nuo tokios minties, man viduje užvirė. Trauktis ... Tiek kelio nuėjus ... trauktis. Ir mane ėmė graužti dvi nenumaldomos jėgos, kurios tarpusavyje nesikovė, o tik tyliai šnypštė ir laukė. Laukė ką pasirinksiu.

Nežinojau kaip elgtis. O ir tos bjaurybės, Baimė ir Gėda, nedavė ramybės. Todėl įkišau ranką į striukės kišenę ir išsitraukiau monetą. Lai ji, pasakys kaip man pasielgti.

Bet čia mane suėmė laukinis juokas. Ir toks laukinis, kad net pritupiau. Į ką aš pavirtau? Kuom aš skiriuosi nuo visų kitų, kad save ... patikėčiau atsitiktinumui ? Ir prisiminiau seną pričą apie du dvasininkus, kurie būdami skirtingų religijų, kartu keliavo dykuma, nes abiejų keliai vedė link jūros kranto. Tik vienam, reikėjo keliauti šiek tiek toliau į vakarus, o kitam, sukti į šiaurę. Ir kai jie pasiekė kryžkelę, vienas iš jų, gavęs draugišką kvietimą aplankyti kito namus ... atsakė - Kur pasuks mano asilas, ten ir keliausiu. Gyvulys jausdamas atnešamą gaivą nuo jūros, pasuko būtent ten. Ir tos pričos moralė, mane dar ir dar kartą įtikino, kad ... jei patikėsi savo likimą asilui ... nedrįsk kaltinti Likimo.

Vis dar su šypsena, įsikišau monetą į striukės kišenę, o pats, žiūrėdamas po kojomis patraukiau pirmyn, link priekyje tyvuliuojančio žydro ežeriuko.

Apėjęs buvusius spąstus, pakilau ant tvirtos uolos, nuo kurios pažvelgiau atgal. Lyg norėdamas įsidėmėtį nueitą kelią. Deja ... mano akis nebuvo ant tiek įgudusi, kad pastebėtu beveik nykstančią brydę samanose. Tuo momentu, man pasirodė, kad pajutai lengvą virpėjimą. Nors tame, nieko nuostabaus ir negalėjo būti, kai žemės virpėjimai ar net drebėjimai čia ... pastovus reiškinys.

Išsitraukiau cigaretę, prisidegiau ir pasisukau savo tikslo link. Bet, dar nespėjus net pajudėti, išgirdau keistą garsą. Gal net geriau tiktu pasakyti garsus. Lyg kas neskubėdamas, ridentu vieną po kito akmenis.

Atsisukau garso link. Nieko. Absoliučiai nieko. Tik ... akis pritraukė lengvas dulkių debesėlis kylantis į viršų. O jis ... jis kilo toje vietoje, kur aš taip sėkmingai balansavau.

Dabar ten žiojėjo padori skylė. Kokių tarp kitko ... čia ... buvo pilnut pilnutėliai.

Taip ... Aš čia buvau svečias. Svečias tarp visko, kas gyveno savo gyvenimą ir pagal savo taisykles. Kurios nerašytos. Ir kurių galima nesilaikyti, jei tik kils tokia ... fantazija.