Pasistovėjimas

Kiekvieną kartą, grįždavau prie keliuko, vedančio ten ... iš kur ... pats, išvykau kažkuomet. Tai buvo, kaip laiko duoklė ... Laikui. Pasitikrinti ir įsitikinti, kad laikas yra sudėtingos formos, ir teka skirtingai, skirtingose plokštumose.

Na ... visai taip pat, kaip kad vandenynas, kuris tik iš bendros pažiūros yra vientisa ir monolitinė masė. Kur galima užkliūti, tik už bekylančių bangų ir besiplakančios į krantą mūšos linijos. Nors viskas ne taip parasta, kaip atrodo, iš pirmo žvilgsnio. Nes ... nesugebame pamatyti to, kas toje masėje yra ir kaip giliai.

Tai štai ... Grįždavau prie to keliuko. Bet visuomet laikydavausi pagarbaus atstumo. Ir tikrai ne todėl, kad pagautas kažkokios, keistos, Nostalgijos, pasileisiu tekinas, bei apsisnarglėjęs ten, iš kur taip sėkmingai pasitraukiau. Ne. Jokiu būdu ne. Pagarba buvo reikalinga kaip apsaugos priemonė, imunitetas. Tam, kad nežūtu tai, kas manyje dar buvo likę. Nors to, kas liko buvo velniškai mažai ir tuo pačiu žvėriškai daug. Ir ... tas mažai ... tai susieta tik su manim, bei labai silpna gija. O tas Daug ... tai didelė ir galinga jėga, kuri nusidriekusi per sunkiai suvokiamus istorijos laikus.

Štai taip ir stovėdavau ties tuo keliuku. Tiksliau ties kelrodžiu stulpu, kuris buvo nukabinėtas įvairiausiais rašteliais, palinkėjimais, apačioje apspardytas, ties viduriu nuzulintas kažkieno, per ilgus laikus į jį besiramstant, lyg kažko laukiant.
Pradžioje permečiau raštelius, kuriuose buvo pati įvairiausia informacija, kuri pjovėsi su tikrove, o kartais visai jos neatitikdavo. Ant kai kurių buvo ranka prirašytos kažkieno mintys ir palinkėjimai. Taip, palinkėjimai, tik ne ta prasme, kaip ir pagalvojote pradžioje. O ... kas pasiųstas, o ką siuntė ant ir į.

Kadangi, praktiškai nieko naujo nebuvo, aš tai pat, atsirėmiau į tą stulpą. Ir ėmiau stebėti aplinką. Nors joje, nieko ypatingo nebuvo ir nieko nevyko.

Taip bestovint ir besidairant, iš priešingos pusės, priartėjo žmogus. Pastovėjo, pasiskaitė raštelius, permetė žvilgsniu mane ir taip pat atsirėmė į stulpą, tik jau iš savo pusės.

Kurį laiką, stovėjome remdami stulpą, tylėdami. Kiekvienas žvelgdamas priešingon pusėn, negu kad pats atėjo. Kartais, mūsų žvilgsniai susikirsdavo, bet ir toliau tęsdavom stebėti tai, kas kiekvienam, kažkokiu tai būdu, rūpėjo.

- Tai tu iš ten ... ?

- Iš ten ...

- O čia ... vis ateini?

- Kaip matai. Ateinu.

- Vadinasi traukia ...

- Žiūrint ką vadini traukimu?

- Kaip ką? Na ... juk traukia atgal. Ir negali išbūt neatėjęs.

- Ir tu, vadini tai traukimu, kad ateinu parymot prie šio stulpo?

- O tai kas tada čia ? Ne traukimas ???

- Na ... vadinasi ir tave traukia mano pusėn. - jau nesusilaikęs nusijuokiau.

- Nei velnio manęs netraukė, netraukia ir netrauks ... - kiek pyktelėjęs ištarė mano pašnekovas - Aš bent pastoviai, grįžtu į namus ir nesiruošiu jų išduoti.

- Tai gaunasi, kad aš išdaviau ir dabar ateinu vedamas kažkokios traukos? - jau kiek rimtesniu veidu paklausiau jo.

- Savaime aišku. - Jau nušvytusiu veidu tarė jis, - Juk šaknys tai čia, pas mus.

- O pats ateini, tik iš smalsumo? - jau visai rimtai paklausiau, - Ir daugiau nieko.

- Tai nejau gyvensiu užsidaręs? - Jau visai rimtu atsakė jis.

- Kvailoka būtu. - tariau jam ir susiruošiau eiti, - Ką gi, sėkmės tau.

Prisidegiau cigeretę, permečiau akimis dangų, kuris palengva traukėsi debesimis. ir jau pasisukau eiti atgal.

- Tai nori paskyti, kad va taip ir išeisi?

- Neišeisiu, o grįžtu namo. - tariau jam, išleisdamas dūmus aukštyn, link praplaukiančių debesų. - Išeit ... išėjau seniai. Dabar ... tik grįžtu namo.

- Ir nori pasakyti, kad niekuomet nebegrįši?

Pasisukau link pokalbininko. Jis taip pat buvo pasitraukęs nuo stulpo, stovėjo keliuko viduryje. O jo veidas, buvo sukaustytas, kažkokios tai keistos nesupratimo ir šypsenos kaukės.

- Čia ... prie stulpo, gal dar ir ateisiu. - nusišypsojau jam, - Bet grįžti jau nebegrįšiu.

- Bet juk čia ... tavo namai, tavo kraujas, tavo draugai, giminės ... - tarė jis, kažkokiu keistu, nustebusiu ir nesuprantačiu žvilgsniu, tyrinėdamas mane.

- Ne brol ... mano namai, dabar čia, kur esu. - atsakiau jam nusišypsojęs, - O ir kraujas mano, tikrai su manim.

- Nejau nori pasakyt, kad ten dabar esi laimingas, viską čia palikęs ???? - jau visai nieko nesuprasdamas perklausė.

- Žinai ... aš tau pasakysiu taip. Laimės supratimas pas mus, labai skirtingas. Ir bijau, kad tu to ... nesuprasi. Nes čia ateinu tik todėl, kad prisiminti, kaip naiviai laukiau "laimės paukščio", o tu ateini ko ?

- Aš ...? Na sakiau ... Pasižiūrėti kas ten ... Bet visuomet grįžtu namo.
- Tai va. Ir aš grįžtu namo.

Buvau bebaigias rūkyti cigaretę. Įtraukiau paskutinį dūmą, numečiau cigaretę ir susiruošiau eiti.

- Palauk ... - tarė pašnekovas, - O ryt ... ar ateisi čia?

- Nežinau ... Tikrai nežinau. - atsakiau jam, - Gal ... jei bus noras dar kartą žvilgterėti.

- O tu ateik. Pasikalbėsim. Nes aš netikiu, kad tau ten gerai.

- Žmogau ... aš ir nesiruošiau tau įrodinėti, kaip ten gerai, ar blogai. - nusijuokiau aš, - Ir kaip matai, net nepasiūliau eiti kartu, kad galėtumei pasižiūrėti pats.

- O kodėl nepasiūlei ??? Tau gaila, kad ir aš liksiu? - su kažkokia pašaipa tarė jis.
Mane suėmė nesuvaldomas juokas. Mintyse ... praslinko begalės įmanomų atsakymų variantų. Bet juokas, sustatė viską į savo vėžias.

- Žinai ... negaliu daryti nusikaltimo ir bandyti tave, atitraukti, nuo to, kas tau taip brangu. Štai ir viskas.

- Bet tu, vistiek, ateik čia rytoj. Aš tau turiu dar daug klausimų.

- Bijau, kad aš tau, į tavo klausimus neatsakysiu, kol pats jų savyje neišspręsi. - dar kartą jam nusišypsojau, - O vesti ginčų ... kur geriau, tik todėl, kad tu ir likai savo namuos, o aš radau kitur ... Nematau tikslo. Ir gaila laiko.

Pasisukau nuo jo ir patraukiau savo namų link. Įvairių minčių verpetai sukosi galvoje. Laikas nuo laiko sukeldami šypseną, kartais kažkokį tai kartėlį giliai viduje. Bet nei vienos minties, kad būčiau kažką gyvenime padaręs netaip.

- O tu vistiek, ateik ... - išgirdau šūksnį iš tolumos, - nes aš čia, visada ateinu.

Atsisukau atgal. Mano pašnekovas, stovėjo kaip ir stovėjęs prieš man pasitraukiant, prie to paties stulpo. Tik kažką rašė, ant vieno iš raštelių.

Mostelėjau jam ranka, nusišypsojau, tarsi jis galėtu tai matyti. Išsitraukiau cigaretę. Prisidegiau. Išleidau dūmus ir nusišypsojau. Nes jis liko su savo šventa teisybe savo pusėj, o aš traukiau namo, kur niekam nereikia įrodinėti, kur geriau yra gyventi.