Per aspera ad astra

( darbinis variantas, juodraštis )

Ilgą laiką, vaikščiojau kaip ir visi. Tik po lygumas ir pasirinkdamas kuo lygesnį kelią. Nors ... Laikas kas nuo laiko, pasiduodavau bendrai nuotaikai, o gal tik bandos jausmui ir ... maudavau taškytis su visais į kokią nors buizą.

Koks iš to malonumas ??? Niekas nežinojo, kaip ir nežinojau aš.

Akivaizdus būdavo tik rezultatas, kad galimai, kažkuomet švaraus vandens, didelė bala ar tvenkinukas, pradžioje pavirsdavo drumstu vandeniu nuo to, kad kažkas į jį įsirioglino. Vėliau, purvinu mutiniu. Nes jame jau bandė aiškintis keletas, kam priklauso ta bala ir kad geriausia ją būtu ... pasidalinti.

O galutiniame rezultate, kai sulėkdavo žiopliai, palaikymo dėl palaikymo aktyvistai, ar šiaip, mėgėjai kam nors vožtelti minioje ... ištaškydavo iki sausumo net tą ir buizą. Po ko ... kąsydamiesi sumuštus šonus, braukdami nuo savęs purvą ir durnomis akimis žiūrėdavo vienas į kitą. Tik niekas nedrįsdavo paklausti - O dėl ko buvo susipliekta ?

Pradžioje, manau, kad kaip ir kiekvienas naujokas, kuris mato vykstant kažkokiam veiksmui ... visuomet, kažkokį laiką, pabūna tik žioplių kategorijoje.

Na ... tai tokie pasyvūs stebėtojai, kuriem lyg ir reikia kažkur eiti, lėkti, bet ne ... knieti pamatyti, kas gi ten tame veiksmo rate dedasi.

Rodos, tokia nekalta pozicija - stebėtojas. Bet savo dozę, tiek purvo, tiek išslydusio ir praslydusio nuo taikinio kumščio iš minios ... susilaukdavo. O kuom didesnė minia ... tuom smagiau ir plačiau tyška purvas, ir jau visai nepavieniai kumščiai, keistokai dažnai, uždroždavo per atidarytus iš smalsumo vėpelnikus.

Štai ... Tokiais atvejais ir atsirasdavo vadinami palaikymo dėl palaikymo subjektukai. Kažkas panašaus ... į taikdarius, a lia gėrio nešėjus. Ir iš tų pačių žioplių minios, atsirasdavo ir tų, kurie greit susiorentuodavo, kad toje minioje ... esant mikliam ir žvaliam ... galima visai nieko pasismaginti kitų sąskaita ir ... apdalinti kumščias visus - ir teisius, ir ne.

Taip kad ... platus tas mūsų pasaulis ir margas. Ir mes ... žmogai, jame margai margi. O dažniausiai margi nuo tokių viešų pasiplakimų, kurių prasmės, negalėjo paaiškinti ir negali paaiškinti, net patys gudriausi. Nes pasirodo ir tie ... norėdami išsiaiškinti, lysdavo į tas makalynes, o pagal galimybes, nes stengdavosi prasibrauti iki pačios šaknies, nors kaip paprastai ... iki jos neišverdavo. Ir pakankamai sistemingai, kartais net anksčiau laiko, iš jų iškrisdavo pakirsti ir vienų, ir kitų.

Vieną kartą, va tokioje draugiškoje aplinkoje, kol džiūgavau, kad nukirtau tris ir praretinau sau erdvės gabaliuką ... Iš tos pačios, gerai praretėjusios erdvės, parėjo manęs link pakankamai šviežiai žviežias kumštukas ir ... Užsibaigė viskas tuom, kad aš, nubrėžęs taisiklingą parabolę, atguliau šalia visų kitų, kiek ankščiau ištėkštų, gretas.

Va ... Guliu vadinasi, vertinu situaciją. Burnoje saldu, lyg būčiau varinę rankeną čiulpęs. O žydras dangus, kažkaip keistai siūbuoja, lyg girtas būtu ir jame, kažkokie balti ratilai plaukioja ... kažkodėl. Na, dar kiek ir ausyse dzvimbia, bet ne ant tiek, kad nesigirdėtu, kad pasaulis nenumirė, o aš su juo. Nes iki manęs atsklisdavo ir besitaškančių šlepsėjimas po purvą, ir darniai smagūs antausiai. Ir pakankamai duslūs, bet visiškai įtikinantys savo tikrumu, bumbtelėjimai šalia manęs, kad tapšnojimosi įkarštis ... pačiame smagume.

Na ... o kadangi buvau kaip ir dar visai sportiško sudėjimo, pasiramsčiuodamas, krenkšėdamas, atsistojau ant linksmai spyruokliuojančių kojyčių ir dar neatmušto įkarščio palaikomas iš vidaus, kūriau planus, kaip ten susirasti tą ... kuris mane ... pabandė nurašyti iš bendros gyvybingos masės.

Tuo metu, greta manęs, pakilo dar pora svyruojančių ąžuolėlių, kurie, šiek tiek atsigavę, bet vis dar svyruodami lyg vėjyje, atplešė nuo žemės dar vieną, tik sunku pasakyti ką. Nes ans, vis dar tebešnekėjo su dievais ir laikas nuo laiko, nutaisęs idiotišką šypseną ir iškišęs liežuvį, paleisdavo seriją burbulų besiplakančios masės link. O po to, meiliai nusišypsodavo kiekvienam iš jį laikiusių ąžuolėlių.

Nuo tokio broliško solidarumo, man paliko gerą. Bet ... neilgam. Nes svyruojantieji ąžuoliukai užmatė mane ir davę griežtą nurodymą laikytis ant kojų ir niekur neiti be jų, palikę besišypsantį burbulų siuntėją, ėmė artintis link manęs.

Taip sakant, mano vidinis Aš, o gal ir šeštasis jausmas, davė puikiai suprasti, kad jei dar kiek pastovėsiu ilgiau ... būsiu solidariai dviejų solidarių ąžuoliukų ataustas. Todėl, įjungiau reversą ir sunkiai, bet atkakliai, ėmiau brautis per stebėtojų - žioplių minią lauk, iš verdančio ir kunkuliuojančio aistromis gyvenimo katiliuko.

Prasibroviau. Ištrūkau. Ir savo džiaugsmą vėl pasikišau po pažastimi, nes kažkuomet buvusioje laisvoje erdvėje, ėmė formuotis dar vienas linksmybės taškutis, kuris pakankamai greitai plėtėsi ir jau taikėsi mane priglausti į savo gretas.

Buvau bekeliantis akis dangaus link, lyg norėdamas rasti ten nors kokį atsakymą, ką man dabar daryti. Kai akys, pusiaukelėje, sustingo ties kalvomis.
Taip taip. Kalvomis.

Tik nereikia pagalvoti, kad jos atsirado vien dėl to, kad bandžiau rasti atsakymą danguje.

Ne ... Nes jos buvo visada ir visuomet. Tik kaip jau minėjau pačioje pradžioje, rinkausi juk, tik ... lygumas. Ir tik ... pačius lygiausius kelius.

Štai taip, be jokios pagalbos iš dangaus, ar to, kas ten galėtu būti pamokamo ... Pasirinkau vieną iš galimybių.

Viena ... Ir toliau vaikščioti po lygumas, kur neišvengiamai būsi įtrauktas, arba pats, durno garo pagautas įlysi ten, iš kur bet kokiu būdu būsi ištrenktas arba ... būdamas tarp likusių stovėti ant kojų, durnai žiūrėsi ir bandysi eilinį kartą rati atsakymą - O kam to aplamai reikėjo?

Ir antra ... Spausti kalvų link. Kurios man, iki tos minutės, buvo nereikalingos ir tuo pačiu ... visai nežinomos.

Todėl ir pasirinkau kelią kalvų link. Tegul ir nežinomybės link, bet bent durna viltis buvo ėmusi šviesti, kad gal būt ... gal būt ... tenai ... gyvenimas kiek kitoks. Ir ne toks hiperaktyvus, kaip čia ... lygumose.

Taip manyje, atsirado kažkas nauja. Tikslas.

P.S. Tai ne pabaiga ...