Girtais rūkais, dar žemę brauks

Girtais rūkais,
Dar žemę brauks.
Per naktį, išsišėlęs vėjas.
Kalnuos aukštai,
Sniegai, raudoniu pasipuoš.
Perspėdami, kad dar viena diena, atėjo.
Tik vandenyno, išdaužytas krantas,
Ilgai dar prisimins, per naktį šėlusias bangas.
Ir tarp nuogų uolų,
Tarsi vaiduoklį,
Kaukiantį, iš pasiutimo vėją.
O lekianti žuvėdra,
Ir ties lūžtančia banga ...
Tarytum juoksis ir kažkur tai kvies.
Gal būt tenai,
Kur baigias vandenai,
Išnykstantys ir susiliejantys su horizontu.
O gal, kaip tik tenai.
Kur saulės, spinduliai ...
Raudonių išpuošė, kalnų sniegynus.
Pranešdami, kad štai, išaušo dar viena diena ...
Kaip klausimas, ar aš jai pasiruošęs.
Ir tam krante, prispaustam vandenino žilo.
Kol dar vis draikstosi, girti rūkai.
Pasigerėsiu,
Raustančiais sniegynais.
Kurie taip greit,
Pabals.
Kaip ir išnyks ...
Rūkai.
O aš ...
Vėl lauksiu ...
Kol diena, išeis.
Tik tam, kad vėl ...
Kaip ir kiekvieną rytą.
Ateit ant vandenyno kranto.
Gėrėtis raustančiais sniegynais,
Ir ... tais, liūliuojančiais, girtais rūkais.