Bet kaltint ... tik save galiu

Tu man sakei - ateik ...
Aš visą šilumą, tau atiduosiu.
Netgi daugiau, nei aš galėčiau duot.
Ir tas, tavų akių ... beribis mėlis.
Lygtai užburęs traukė.
Vis arčiau, arčiau.
Kaip gaila, kad ausim tikėjau.
Ir jau degiau,
Nuo pažadėtos šilumos.
O akys ...
Viešpatie ...
Kur buvo mano akys?
Matyt ... akis ...
Aš aklas palikau.
Ir tik dabar,
Prie jau užgęsusio,
Bei ašarom karčiom, užlieto laužo.
Aš supratau,
Kada ir kur, suklydau.
Bet kaltint ...
Tiktai save galiu.
Gal būt ...
Kažkiek ...
Tavo akių beribį mėlį.
Kuriam ...
Aš savo noru,
Taip lengvai skendau.
Ir nieko kito, negirdėjau.
Tiktai - ateik, ateik arčiau.
Kaip gaila, kad ausim tikėjau.
Ir jau degiau, nuo pažadėtos šilumos.