Nebus kelionės per kopas

( Iš ciklo Juoziliada )

Kuomet grįžau į kavinę, prie staliuko, už kurio sedėjo mano senasis gyvenimo išminties lobynas Juozas, pamačiau, kad jo akys žybsėjo kaip velniuko, kuris dar ir tyliai kikeno slėpdamasis už puspilnio bokalo alaus.

- Na kas ? Kas vėl, tave taip linksmina ? - paklausiau jo sėsdamasi už staliuko.

Juozas nieko neatsakydamas ir toliau liko su pakeltu bokalu, tik jo žvilgsnis išslydo už lango, kur gatve, nuo mūsų tolo puikaus sudėjimo ir nuostabaus kūno savininkė.

- Na ... Ir kokio velnio tylim ? - dar kartą perklausiau Juozo.

Tačiau, manasis prietelis, tartum būtu negirdėjęs jokių klausimų ir toliau tęsė savo stebėjimus anapus lango. Todėl ir aš, tarsi išslydau iš kavinės, paskui Juozo žvilgsnį, ir jau dabar dviese gėrėjomės tuom, kuo neįmanoma buvo ... nesigėrėti.
Tamsūs, ilgi, pečius dengiantys kiek apnuogintus pečius ir krentantys iki pat juosmens, plaukai. Liemuo ... su fantastiška talija, kuri švelniai perėjo į gracingai judančius klubus ir rodos, tekintas kojas, įrėmintas balto, smulkaus, velveto kelnėmis.

Štai, ties gatvės kampu ji sustojo. Kiek atsirėmė į šviesoforo stulpą ir pauosčiusiu rožę, iš savo rankinėlės išsiėmusi kažką pavartė rankose, įdėmiai pasižiūrėjo ir įsidėjo į bliuzelės kišenėlę. Po ko išsiėmė mobilu ir ėmė kažkam skambinti.

- Nežiūrint į nieką, tu ... turi Dievo dovaną. Kurveli tu vienas. - atsklido iki manęs Juozo balsas.

Pasisukau Juozo link ir susitikau su tuo pačiu besišypsančio velniuko akimis. Kuris nei tai kad šaipėsi, nei tai kad provokavo kažkam.

- Te tau bobut ir devintinės ... - tariau rodos pats sau ir pakėliau savąjį alaus bokalą. Ir prieš išgerdamas alaus dar paklausiau - Toks jau ir kurvelis ???

Juozas, kiek pasukiojo savą bokalą, žvilgtelėjo jo turinin ir pastatęs ant staliuko, atsilošė kėdėje susikišdamas rankas į kelnių kišenes.

Aš taip pat, gurkštelėjęs alaus, pastačiau bokalą ant staliuko.

- Va, žiūriu į tave ir tikrai žinau, kad kažkuria dalimi, tie visi reinkarnacijų skleidėjai yra teisūs.

- O be mistikos ir nusipezėjimų ... kaip nors paprasčiau ... galima ?

Juozas šyptelėjo, linktelėjo kiek į priekį ir neištraukdamas rankų iš kišenių, atsistojo. Žvilgtelėjo kavinės baro link, už kurio ėmė bruzdėti padavėja ir pasisukęs mano pusėn, kiek linktelėjęs tyliai tarė:

- Jei nori be nusipezėjimų ir mistikos ... tai alus čia brol ... šūdinas. Maunam iš čia, nes aš, kaip tas santechnikas, kuris iškankintas "Narzano", norėčiau gauti kažko padoraus, o ne myžalą, vadinama tokiu tauriu vardu - Alus.

Žiūrėjau į jį iš savo vietos, kiek pakreipęs galvą ir žavėjausi jo paprastumu. Tuo paprastumu, kuris jokiu būdu nieko nesakė, kad žmogus būtu neišsilavinęs ir neišprusęs. Anaiptol, jame nesimatė perdėto padorumo, ar puritoniško atitrūkimo nuo pagrindo, kurio dalimi buvom visi.

Pakilau ir aš iš savo kėdės, kai tuo momentu, prie mūsų, priėjo padavėja.

- Pageidausite atsiskaityti ? - paklausė ji su dirbtine šypsena lūpose.

Juozas pasisuko link jos, įdėmiai nužvelgė ir tarė :

- Ne ... Mes nepageidaujame atsiskaityti. Mes pageidaujame išeiti, bet užmokėsime už tai, ką jūs vadinate ... alumi. - ir išsitraukęs iš kišenės dešimt litų, juos padėjo ant staliuko, kuriuos kiek paglostęs pridūrė. - Gražos taip pat nereikia. Nes tai, kaip atsiprašymo mokestis, kad čia daugiau mano kojos nebus.

Kol padavėja nustebusi žiūrėjo į Juozą, kuris jau tolo kavinės išėjimo link, pabandžiau kiek pašvelnint situaciją ir tariau padavėjai:

- Atleiskite, bet mano kolega, tikrai teisus. Tai ne alus. Tai ... alaus gėrimas.

Ji buvo benorinti kažką pasakyti man, kai ją pertraukiau.

- Suprantu ... Jūs nekalta. Jūs tik ... aptarnaujanti žmones. Todėl, nei aš, nei mano kolega nesakome, kad tai jūsų kaltė dėl alaus kokybės.

- Bet alus tikrai šviežas ... kiek sutrikusi atsakė padavėja.

Dabar jau aš, susikišau rankas į džinsų kišenes ir jau nueidamas nuo jos tariau:

- Vanduo ... gali būti, kad ir buvo šviežas.

Kai išėjau lauk iš kavinės, radau Juozą berūkanti, atsirėmus į įėjimo kampą.

- Na ... Tai ką darom, bajorų vadove ? - paklausiau Juozo ir išsitraukęs cigaretes, užsirūkiau pats.

Juozas, net nepasisukdamas mano pusėn :

- Net nebūdamas orakulu, galiu pasakyti, kad šiai dienai, mūsų abiejų kelionė per kopas, eina į pabaigą.

Kiek nustebęs tokiu pokalbio posūkiu, pažvelgiau į Juozą.

- O arčiau kūno ... galima ... didysis mąstytojau. - paklausio jo išpūsdamas dūmus.

- Matai brol ... aš jau tau esu sakęs, Tu, turi Dievo dovaną. Kurios tau, tarp kitko ir pavydžių, kaip ir tavo metų. O dėl kitko, tu teisus. Velniškai teisus.

- Juozai ... Tu kur ??? Alio ... Gal grįši atgal ant Žemės ? - ir pats nusijuokiau iš Juozo tirados. - Ir kame aš jau toks velniškai teisus?

Juozas atšlijo nuo įėjimo kampo į kavinę, įtraukė keletą didelių dūmų ir apsidairė šiūkšlių dėžės. Kurios kaip ir reikėjo tikėtis ... nesimatė. Tuomet numetęs, nuorūką ant žemės, kažkaip stropiai, lyg pirmokas trintuku trintu rašalo dėmę, sutrynė ją kojos padu į nieką.

- Savęs ... neįmanoma apgauti. Galima sau meluoti ir bandyt tame mele gyventi. Bet apgauti ...

Dabar jau su šiokiu tokiu nesupratimu žiūrėjau į Juozą, bandydamas suprasti tai, ką jis pasakė.

- Na ko išvertei akis kaip veršis ? Teisus, žaltį tu vienas, kad mes kalbėdami apie moteris, dažniau priveliam visokių nesąmonių, kad tik nepasakyt paprastos Tiesos.

- Na ... na ... Tęsk.

- O Jergau šventas ... Ką dar tęst ??? Kuriam asilui, pirmoje eilėje, rūpėjo merginos ar moters intelektas ? Gal žinai nors vieną tokį ??? Parodyk ... Tikrai likčiau tau dėkingas.

- Ach štai kur ... šaknies pamatai ... - pratęsiau aš, užsitraukdamas dūmą. - Tai čia, rodos nieko naujo. Mokyklinis kursas kiek pamenu.

- Tu man smegenų nedulkink. Kursas ... mokyklinis ... Gyvenimas mūsų, rakom pastatytas ir mes visi jame, kažkodėl būtent rakom ...

- Na ... gal ne visi ? - pabandžiau pasišaipyti.

Čia Juozas pažvelgė į mane savo žvilgniu, prie kurio buvau labiausiai pratęs. Tai gilios filosofiškos akys, pilnos kažkokio tai liūdesio ir kartėlio.

- Pavydžiu aš tau. Akis žvitri, skonis superinis ir apsisukt moki, kaip tikrasis Edeno žaltys. - ištarė jis ir ištiesė ranką. - O dabar atsisveikinkim, kad nereiktu seiliotis ir aiškintis, jog moteriai ... atsakyti neįmanoma.

- Juozulia ... Tu ką rūkei ??? Kokius čia vėjus varinėji ? - paklausiau jo ir nutrenkiau cigaretę žemėn. - Tau ką ? Pamaišė, kad kažkam gėlę padovanojau ???

Juozas ženktelėjao arčiau manęs atkišęs savą ranką ir su ta pačia, juoziška šypsena, pusbalsiu pridūrė:

- Aš tave palaiminau, dar tuomet, kai tu lėkei tą gėlę įteikti, to paties linkiu ir dabar. Juk sakiau, nesu orakulas, bet neužilgo, aš tau neberūpėsiu.

Dar norėjau kažką jam pasakyti ir net žengiau žingsnį atgal nuo Juozo, kai suskambo mano telefonas.

Pakėliau pirštą aukštyn, kaip ženklą Juozui, kad tuoj atsakysiu į skambutį ir mes dar pratęsim pokalbį, o kita ranka išsiėmiau telefoną iš švarko kišenės ir nuspaudžiau atsakymo mygtuką.

- Taip ... Klausau Jūsų ...

- Čia ... Jūs man palikote savo vizitinę. Ir žinote ... netikėtai gavosi taip, kad aš galėčiau su jūmis papietauti. Jeigu jūsų ....

Juozas, nelaukdamas ilgiau nei sekundės, pridėjo pirštą prie lūpų, suokalbiškai mirktelėjo ir lengvai spūstelėjęs mano ranką, apsisuko ir neskubėdamas patraukė Gedimino prospektu.

- Ne ne ... Mano planai nėra pasikeitę. Ir tikrai, labai nustebinote, kad paskambinote. Net savotiškai pribloškėte. Stačiai staigmena vidury baltos dienos ... O kaip mes galėtume susitikti ir kur jus rasti ?

Po mano žodžių - " Kur jus galėčiau rasti ? ", pamačiau, kaip nutolstantis nuo manęs Juozas, kažką rodė nykščiu, nugaros link. Nelabai suvokdamas, ką tai turėtu reikšti ir tuo pačiu bandydamas palaikyti pokalbį, kažkokiu tai būdu, pasisukau Katedros link.

Štai tuomet, mano veidu nuslydo, o gal net pražydo nesulaikoma šypsena. Štai tuomet ... supratau tą mislingą ir nebūdingą Juozui frazę - Aš ne orakulas, bet ...

Ten, gatvės gale, atsirėmusi į šviesoforo stulpą stovėjo ....