Išsaugoti, visiems laikams 

Norėčiau aš, išsaugoti, visiems laikams.
Kad niekad, niekad, nepamiršti.
Kas yra, šiame Pasauly ...
Nuostabiausia.
Tobula.
Ir ...
Nepakartojama.
Jau daugel amžių ir laikų.
Nors, kartais keikiama ir maišoma,
Net su juodžiausiu ir už žemę, juodesniu purvu.
Bet aš tikiu, arba bent noriu, tuom tikėti.
Kad niekada ir niekas, taip ir negalės.
Pakeisti mano nuomonės,
Priverst nesižavėti.
Tuom ...
Be ko ...
Gyventi ...
Paprasčiausiai negaliu.
Kas man svarbu, kaip rytą saulė ...
O tylią nakty, tamsiame danguj mėnuo.
Kaip rytą, viską klojanti rasa.
Kaip vėjas dūkstantis,
Ar debesys lėtai ...
Per žydrą dangų,
Šliaužiantys.
Niekuomet ...
Ir už nieką, niekada.
Neatsisakysiu, to kas buvo duota.
Kas lyg pavasario žaibai, kitaip gyvenimą spalvoja.
Ir kraują, netgi gyslomis senom, išvarinėja ...
Mintis ir sielą paverčia paukščiu,
Kuris, be jokios baimės, kyla.
Štai tai, išsaugoti, norėčiau.
Ir nepamiršti to ...
Niekuomet.
Ir ...
Niekada.