Audroje ...

( Ištrauka )

Kartą ...

Kartą, pabandžiau rašyti, arba, jei kam patinka, kūrti be jokios ugnelės. Šiaip. Be jokios fantazijos, ar konkrečios minties. Kaip kartais sakoma ... na bum.

Nei velnio nesigavo. Rašyklis slydinėjo popieriumi lyg oru. Tiksliau, kaip beorėje erdvėje. Palikdamas skystus pėdsakus, kažkokių, niekaip nesusirišančių tarpusavyje minčių. Ir tai, po kiek laiko, ėmė kelti erzelį, nepasitenkinimą. Ko rezultate ... rašyklis nupiešęs pakankamai ilgą trajektoriją per visą kambarį, atsimušė į sieną, išleido kažkokį tai gailų garsą, atšoko nuo jos ir sausai barkštelėjo ant grindų.

Sėdėjau savo krėsle ir stebėjau dangumi slenkančius švininius debesis, stipraus vėjo šuorų lankstomas medžio šakas. O galvoje ... buvo tuščia, tuščia. Jokios, net menkiausios mintelės.

Staiga, kažkas pakankamai stambaus, šmėkstelėjo pro langą. Šmėkstelėjo ir dingo, genamas stipraus vėjo.

- Gal kokia klaidžiojanti žąsis ? - pamaniau sau. - O gal varnas ? Kurių čia apsilankant, niekad netrūksta.

Ir kaip tik tą pačią sekundę, lange, pamačiau didelį juodą varną. Kuris skrido prieš vėją. Tiksliau planiravo, pasinaudodamas oro srovėmis, o tas jį nešė atgal, iš kur varnas pasirodė.

Ir tas vaizdas, savotiškai, mane užbūrė. Juk tai buvo kova su vėju. Kaip koks pasipriešinimas ar pareiškimas ... Ir savęs įtvirtinimas, kad ne viskas ir ne visada, yra Gamtos stichijų valioje.

Varnas čia pakildavo, čia mesdavosi žemyn. Arba ... staiga keisdavo skrydžio kryptis - tai į kairę, tai dešinę. Bet atkakliai ir nenumaldomai, artėdamas link savo tikslo. Kol radęs, lyg kokį koridorių, staigiu judesiu nėrė žemyn ir nusisleido ant gatvės šviestuvo gaubto. Kur išskėtęs savo nuostabiai gražius ir didelius, juodai juodus sparnus, palinkęs prieš vėją sukarksėjo. Tarsi juokdamasis iš bergždžių vėjo pastangų. Dar kartą mostelėjęs sparnais ir dar kartą kranktelėjęs, neskubėdamas susidėliojo savo sparnus ir pratisai, dar kartą, sukranksėjo.

Jis stovėjo ant gatvės žibinto, viena koją kiek atmetęs šonan ir šiek tiek pasisukęs vėjui šonu. Akylai stebėdamas visą aplinką ir karts nuo karto, kiek palinkęs žemyn sukranksėdavo.

Tai buvo tvirtas paukštis ir sprendžian iš jo elgesio, ir povyzos, ne tik kad žinantis savo vertę, bet ir su didele gyvenimo patirtim.

Man jį bestebint, mūsų žvilgsniai lyg ir susikirto, nors tikrai negaliu to garantuoti. Tačiau, pakankamai ilgai jis buvo pasisukęs galvą mano link. Ir rodos, jaučiau jo žvilgsnį.

Ir nežinau, kuom viskas būtu pasibaigę, jei tuo momentu, kiek šone nuo mano namų, nebūtu praskridę dar trys varnai. Kurie nardyte nardė, pikiravo žemyn ir vėl kilo aukštyn tame siaučiančiame ore.

Manasis varnas, dar daugiau palinko žemyn, kranktelėjo ir ... pašokęs aukštyn, išskleidęs sparnus nėrė žemyn, kur palei pat gatvę, vos ne stačiai šovė į viršų. Dar kartą sukranksėjo ir persivertęs ant šono nulėkė vėjo genamas praskridusių varnų link.

O už lango, tebešniokštė vėjas, siautėdamas medžio šakose. Kartais, net pereidamas į švilpesį. Dangum lėkė pilki debesys, lyg kažkur skubėdami, genami audros vėjų.

Langas ėmė puoštis lengvais lietaus lašų dryžais.

Tebesėdėjau krėsle. Jokių minčių. Tuščia. Tik tas noras ... rašyti. Toks tuščias ir vienišas noras. O daugiau ... nieko.

Kiek pakilau iš krėslo. Pasiėmiau pieštuką ir tame pačiame neprirašytame lape, ėmiau vedžioti linijas. Šiaip braukiau. Be jokios minties. O jame ėmė ryškėti medžio šakos, murzinai pilki debesys ir ... skrendantis varnas.

Toks pat, kaip ką tik, visai neseniai buvo atskridęs.

Taip ... Norint rašyti, reikia turėti polėkį. Ir sparnus.

O kai nėra nei vieno nei kito ... belieka stebėti tai, kas aplink tave.

Ir tai, taip pat sukelia begales žavesio. Net tokią vėjuota, pilkais debesimis klotą, audros dieną.

O mano eskizas, net man pačiam patiko. Kažkas jame buvo ... tokio.

Žvilgterėjau numesto rašyklio link.

Na ir tetrenkia jį perkūnai. Lai voliojasi sau. Ir lai man būna laisva diena nuo visko.

Net nuo bet kokių minčių.

Atsilošiau krėsle. Spustelėjau grotuvo pultą. Pažvelgiau pro verkiantį langą ir su pirmais muzikos garsais, pasileidau mintimis kartu su debesimis, kažur, kur jie skuba. Vis tolyn ir tolyn ...

Gal kaip ir tas varnas ... Vijausi mintis, kurios buvo šmėstelėjusios ir ... nurūko velniai žino kur.

O audra vis labiau artėjo kranto linijos link, vėjas jau kaukte kaukė tarp medžio šakų ir pratisai švilpė laiduose. Stiklas lengvai vibravo, o kartu su juo ir lietaus upeliai, kuriuos vėjo gūsis kitu kartu rodos nušluostydavo dideliu nematomu delnu.