Skaistyklon ir tik per velnio ašaras
( Iš Juoziliados serijos )
- Arūnčia ... O tu ... Net ir sakydamas , kad nėra nei jokio Dievo ... - nei iš šio, nei iš to, staiga paklausė Juozas. - Ar tiki, kad yra kažkas tokio ... kas prilygtu ... Dievui ?
Mano reakcija, buvo netikėta net man pačiam ir jaučiau, kad mano antakiai kilstelėjo aukštyn, o pats ... vos neišsižiojau. Laimė, kad kaip tik tuo metu, buvau gurkštelėjęs alaus, o jo išlaistyti ... nebuvo jokio noro.
Taip, kad ... Su neslepiama nuostaba, pasižiūrėjau į Juozą, kuris, tuo metu jau buvo įsistebeiljęs į plaukiančius dangumi retus, baltus kaip sniegas debesis ir rodės, net pats nebeatmena ko klausė, ar net neturi jokio susidomėjimo, koks būtu tas mano atsakymas.
Nurijau alų ... Žvilgterėjau bokalo vidun ir gurkštelėjau dar.
- Idomu ... Kokio velnio, jam staiga šovė tokia mintis ? - pagalvojau rydamas, kaip man pasirodė beskonį skystį. - Juk net mažiausios užuominos, jau kuris laikas, jam nebuvau davęs tokia tema.
- Neieškok atsakymo ... Ypač alaus bokale. Ten jo niekas dar nėra radęs. - tarė jis ir toliau stebėdamas praplaukiančius debesis. Tame dangaus lopinėlyje, kuris matėsi tarp namų stogų, Pilies gatvėje. - Aš ne apie Dievą ... O apie tai, kas kur kas svarbiau, nei pasakos suaugusiems mažyliams.
- Geras ... - pagalvojau statydamas ant stalelio bokalą. - Va čia tai geras ... Juozulia. Taip jau ir apeis jis ... Dievo klausimą.
Paėmiau nuo stalelio cigarečių pokelį ir išsitraukiau vieną iš jų. Išsitraukt išsitraukiau, bet neprisidegiau, kaip tai darau visuomet, o ilgai ilgai minkiau tarp pirštų. Lyg norėdamas iš tos vargšės cigaretės išspausti atsakymą.
Čia Juozas staiga pasisuko į mane, rimtu mąstytojo veidu nužvelgė mano fizionomiją ir linksmai išsiviepęs tarė :
- Kad tu galėtumei ... dabar save pamatyti ... Nes tavo tokia marmūzė ... lyg tau būtu kas pažadėjęs, tave paturėti čia ir dabar.
Norėjau kažką atrėžti, bet čia Juozas pakilo, palekštelėjo man per petį ir praeidamas pro mane tarė:
- Štai kas ... Varau atiduosiu duoklę gamtai ir tuo pačiu, grįždamas prigriebsiu šviežio alaus. O tu ... nesikarščiuok. Man tiesiog pasistojo vienas klausimas, kurį užduosiu kiek vėliau.
Ir jis nuėjo, lyg niekur nieko, o aš ... dabar pats pakėliau akis debesų link ir net pamiršau, kad norėjau prisidegti cigaretę.
Danguje, kaip ir tame Remarko romane ... " Rytų fronte nieko naujo". Tie patys baltai balti debesys, vaiskiai žydras mėlis, kuriame dar ir saulė makalavosi, skleisdama savo šilumą ir šviesą mūms, žemės kirminams, besiknaisiuojantiems ant Žemės paviršiaus ir ieškančių kaulo sūbinėje.
- Kokio velnio jam parūpo Dievas ??? - bandžiau išsiaiškinti, Juozo mestame man klausime. - Ir kodėl, kažkas, turėtu prilygti Dievui ???
Viduje, kažkur giliai giliai, buvo slaptas įtarimas, kad ne šiaip jis tokį klausimą pametėjo. Oi ne šiaip ... Ir dar taip susuktą, kad net Dievą ten prikergė ...
Dar kiek paspoksojęs į praplaukiančius debesis virš Pilies gatve, kur mes buvome įsitaisę vasaros kavinukės prieglobstyje, įsikišau cigaretę tarp lūpų ir ją prisidegiau.
Įtraukiau vieną dūmą, persmelktą mėtos skonių, kitą ... Niekas nepakito. Mintys ir toliau karštiligiškai lakstė viena po kitos. O jų tarpe ... nei vienos padorios tinkančios atsakymui.
- Štai, Jurgita ... Štai, manasis, grafas Montekristas ... - išgirdau Juozo balsą už savęs. - Galima sakyti ... žmogus artimas imperatoriui ir visiems kitiems pusdieviams. Jis ir užsakys kažką, ko aš, dar net nežinau.
Ir praeidamas pro mane, pasilenkęs sušnibždėjo man ausin :
- Padaryk paprastesnį veidelį ... Užsakyk ką nors. Nes alus taip sužadina apietitą ... Kad ... Na ... pats geriau už mane žinai.
Man nieko kito neliko, kaip pasisukti į pakolkas nematomą man Jurgitą ir ... padaryti užsakymą. Kažko.
Vien nuo to vaizdo, kokį pamačiau, dūšioje tapo kiek ramiau ir šilčiau. Nes prieš mane stovėjo labai simpatiška ir daili padavėja. Ne jauniklė, bet ir ne ... Et koks skirtumas ??? Tiesiog labai simpatiška ir patraukli moteris. Kuriai, prie jos viso gražiai dailaus stoto, tiko ir jos vardas ... Jurgita.
Nusišypsojęs jai, paprašiau, kad papasakotu kas jos nuomone, yra tikrai gero jų virtuvėje ir tinkamo prie alaus. Kol ji kažką pasakojo, akimis ją jau spėjau ir išrengti, ir aprengti ir ... įvertinti. Įvertinti, kaip tikrai nuostabų moterų pasaulio atstovę, kuriai tikrai galima būtu skirtį vyrišką dėmesį, o gal ... net ir kažką daugiau.
- Tai ko pageidautumėte ? - mane, iš mano malonaus transo, ištraukė jos klausimas.
- O jūs, pradžiai atneškite šašlykus, nes tai, kaip jis dabar žiūri į jūs ... pasigirdo linksmas Juozo balsas. - Aiškiai sako, kad jame prabudo kramonjonietis. O tokie, nepamaitinti ... baisesni ir už bet kokius kardadančius tigrus.
Padavėja pervedė žvilgsnį nuo manęs Juozo link. Nes iš visos jo išsakytos tirados, matėsi, kad suprato tik apie šašlykus.
- Taip Jurgita ... Norėčiau šašlykų. Ir šitam Neolito reliktui, taip pat. Tik jam, galima ir nekeptą ... atsakiau aš.
- Dėl nekepto šašlyko ... Jurgita, panulis pajuokavo. - šypsodamasis atsakė Juozas. - O kad daugiau taip nejuokautu ... Atmeškite mūms prašom dar ir ... šalto užkandžio rinkinuką. Nors ne ... Du. Kad nereiktu mums aiškintis santykių, kas ir iš kokio amžiaus esame.
Padavėja nužvelgė mus abu. Ir nutaisiusi kiek galima malonesnę šypseną perklausė:
- Ir taip ... Jei teisingai supratau ... Jūs pageidautumėte - Dvi porcijas šašlykų ir šalto užkandžio prie alaus. Dvi porcijas taip pat.
- Gracias ... Jūs mus puikiai supratote ... Tiesiog ... Perfekto ... - atsakė Juozas ir atsilošęs kėdėje, pasiekė savęs arčiau stovėjusį alaus bokalą. - O dabar ... aš lauksiu jūsų, kaip Jūratė laukė Kąstyčio ... Ir todėl ... kartu su šaltu užkandžiu ... prašome dar porą bokalų alaus. Pilnai komplektacijai.
Padavėja dar kartą nužvelgė mus abu ir apsisukusi, nuėjo kavinės durų link.
- O jūs ... Malonėkite ką nors į mano klausimą ... Por favor ... - atskrido iš Juozo pusės.
Taip ... Su Juozu niekad nebuvo liūdna. O ir šiai minutei, to, net nenusimatė.
Todėl vėl pasisukau veidu staliuko link, nusitvėriau bokalo ir pradžiai pabandžiau gurkštelti šiek tiek alaus, bet ... Juozas lyg mėgaudamasis susidariusia situacija, šiaip, lyg tarp kitko, mestelėjo dar vieną frazę :
- Beje ... Kas link to, kad mane švystelėjai Neolito link, tai tu neteisus. Daugių daugiausiai galėjai mane palyginti, na ... tarkime, kad ir ... su Diogenu. Kas tarp kitko ... būtu daug arčiau tiesos. Nors kas ten žino dabar, gal ir tuo metu buvo savas Diogenas, su sava kandžia retorika ir visiškai asketišku gyvenimo būdu.
Va ir vėl, prašom ... Juozas visame savo gražume. Nors ... Gal jis kiek ir teisus dėl to ... Diogeno. Gal ir yra kažkas, genetiniame lygmenyje, kas sieja jį su tuo ... bačkos žmogumi.
Bet, daugiau nieko protingo nesumąstęs, gurkštelėjau alaus ir įsistebeilijau į savo bičiulį.
Juozas, sėdėjo kiek prisimerkęs, laikydamas prieš save alaus bokalą ir nieko nematančių žvilgsniu prieš save, žvelgė į niekur, ir su kažkokia olimpine ramuma, skendo savo mintyse.
Staiga man, dingtelėjon keista mintis, kad būtent toks tipas kaip jis ... ir yra ... pusdievis. Nors daugeliui, matomai, greičiau pusvelnis ir tikrai kažkuom panašus į šunį.
- Žinai Juozai ... kartais ... tu man prilygsti Dievui. Bet tik kartais ... Arba, kaip mane ką tik neseniai pakrikštijai ... tu ... daugiau pusdievis. Toks nei velnias, nei gegutė. Nes norėtumei būti Diogenu, tačiau tau labiau patinka Sokrato gyvenimo stilius. - nei iš šio nei iš to suvarčiau atsakymą Juozui. - Nors kartais ... tu daugiau panašus į Euklidą, kuris rizikuoja nuosavu kailiu, bet vistiek eina pasiklausyti Sokrato išminties.
Bekylanti Juozo ranka su bokalu, sustingo ore, po mano tokio atsakymo. O dar už kelių sekundžių ir jis pats, net visu kūnu, pasisuko mano link.
- O dabar ... paprasčiau prašom, patrupinkite, kad net man, sermėgai, būtu aišku, iš kokios operos visa tai buvo išspausta.
Žiūrėjau į jį ir jaučiau pasitenkinimą. Gerą tokį, pasitenkinimą savimi ir savo atsakymu. Nes aiškiai pataikiau ten, kur reikia. Tik Juozas dabar ir toliau, bandė mane provokuoti, lyg klausdamas, kokiu keliu geriausiai eiti aplink tris pušis. Todėl, su palaiminga šypsena žvelgiau į jį ir ramiai baiginėjau gerti jau kiek įšilusį alų, su mintimi, kad tuoj tuoj, užpilsiu šviežio ir dar pakankamai vėsaus alaus pavymui.
- Tu man akyčių neblizgink. - tarė Juozas. - Aš tau ne merga, kuriai reikia įtikti. Dėstyk, nekrikšte vienas, ką čia tokio gudraus suvėlei, su pusdieviais ir tais ... vyručiais.
Jau buvau besakąs savo atsakymą, kai pamačiau, kaip man suokalbininkiškai mirktelėjo Juozas ir prabilo statydamas savo bokalą ant staliuko:
- Dabar ša ... Tuoj sužinosime visuomenės nuomonę.
Ir čia pat išgirdau malonų padavėjos balsą:
- Štai jūsų užsakymo dalis. Du alaus ir užkandžio rinkinukai.
- Labai dėkui ... Tai labai šaunu ir ... - šypsodamasis jai, toliau tęsė Juozas, - Jurgita ... Ar galėčiau užduoti vieną klausimą?
- Norėtumėte pasiteirauti, kada bus užsakytas šašlykas ? Po dešimties, dvidešimties minučių.
- Ne ne ne ... Mano klausimas kiek kitoks, nors tikrai malonu girdėti, kad ilgai alkaniems neteks sėdėti, o gal net ką nors užpulti sužvėrėjus nuo per ilgo laukimo. Todėl ... Jurgita ... Ar jūs tikite ... į Dievą?
- O kam jūms ?
- Na ... mes va ... su bičiulių Montekristu susiginčijome - Yra Dievas ? Ar jo nėra?
- Dabar demokratija. Ir žmogus laisvas pasirinkti, koks jam tikėjimas yra artimas ir suprantamas. Aš tikiu ... į savo Dievą.
Juozas net pašoko. Ir čia pat, stuktelėjęs mane prašnypštė:
- Nebūk šmikis ... Duok dešimtuką nepastebėtai.
Po ko, prisiartino prie padavėjos ir viena ranka paėmė ją už rankos riešo ir kiek kilstelėjęs arčiau savęs, o kita, makaluodamas man prieš pat mano nosį, tarė:
- Labai ... Labai geras atsakymas ir ... leiskite jūms už tai atsidėkojant pabūčiuoti ranką.
Padavėja kiek nustėro, nuo tokio Juozo elgesio ir kiek galėdama švelniau ištraukė savąją ranką iš Juozo letenos. O aš, tuo tarpu, nematomai įbrūkau į tą besimakaluojančią ranką man prieš nosį, dešimt litų.
- Nebūtina manęs būčiuoti. Pasakiau ką galvoju ir tiek. Didelio čia daigto.
- Taip taip taip ... Jūs Jurgita, visiškai teisi. Na kam čia tie senamadiški seiliojimaisi? Štai ... Verčiau priimkite mano ir bičiulio padėkos ženklą už puikų aptarnavimą. - ir nustebusiai padavėjai įspraudė į delną tą, mano paduotą, banknotą.
Padavėjos veidas iš kart pasikeitė, nuostaba dingo ir jau visai švelniu balsu paklausė:
- Tai gal ponai dar ko nors norėtumėte ?
Nežinau kokio velnio, bet Juozas, galantiškai linktelėjo jai galva ir apkabinęs per liemenį, bei pasukęs ją kavinės link, patraukė su ja tolyn nuo manęs. O mane, nusmelkė negera nuojauta - Šiandien, kažkas bus tokio ... ko ryt gailėsimės tiek jis, tiek aš.
Bet visa laimė, kad Juozas, pakankamai greitai pasirodė, neleisdamas mano fantazijai įsibūjoti. Ir jau sėsdamas savo kėdėn ištarė:
- Štai ... Prašom. Koks puikus atsakymas ir be jokių vingrybių - Dievas yra, jei to reikia. O tu man čia ... kiaušus ėmeisi sukioti, su visokiais pusdieviais. Paprasčiau reikia ... Paprasčiau ...
Pasižiūrėjau į bičiulį ... Kiek pyktelėjau dėl tokios atomazgos ir nusitvėriau bokalą.
- Matei ... Puikus Kisliarskio autoportretas. Kuomet į klausimą - " Tai jūs ... dvarininkas, ar ne? ", anas tesugebėjo išlementi - " O kaip jūms patogiau ... " - tarė Juozas ir nusitvėrė pilno bokalo. - Ir papūsk tu tai gražuolei po uodega. Jokios filosofijos ir jokių durnų pamąstymų.
Gurkštelėjau dar kiek alaus, pastačiau bokalą ir paėmiau cigarečių pokelį nuo staliuko.
- Juozai ... Kokio velnio iš po manęs nori ??? - piktai paklausiau jo traukdamas cigaretę.
- Arūnčia ... Bičiuli ... Iš po tavęs ... nenoriu nieko. - ištarė Juozas, gurkštelėjo alaus ir aplaižė lūpas. - Tiesiog mane ima siutinti supratimas, kad esu kaip ir ne savo lėkštėje, o iš jos pabėgti ... neinasi.
- Tai dėl to reikia kelti bangas?
- Anokios čia bangos ... Šiaip ... Retorinis klausimas ... Kas gi mes po velnių esam ???
Saulė maloniai glostė ir kaitino mus savo spinduliais, o pavieniai praeiviai, nei kiek neerzino ir negadino senamiesčio vaizdo. Šaltas alus, leido jausti kažkokią tai vėsą ir lengvą malonumą kūne. Todėl, su dideliu pasitenkinimu, išgėriau didelį gurkšnį šalto alaus.
- Žinai ... Aš juk kodėl, tavęs, paklausiau dėl to ... Ar yra kas prilygtu Dievui ? Nes mūsų sumautas gyvenimas, vien iš prieštaravimų. - tęsė toliau Juozas. - Ir mane, tai jau ima užknisti.
- O aš čia prie ko ?
- Kaip tai prie ko ??? Juk tu ir esi, tas ... kramonjonietis. Kuriam, tarp kitko, visiškai pofig, yra Dievas ... Ar jo dar vis ... nėra.
- Juozai ... Pats puikiai žinai, ką sakė kažkuomet Vaildas - Jei net Dievo nebūtu ... Žmogus ... jį būtinai susigalvotu.
- Va ... Todėl tavęs ir klausiau ... Ar yra nors kas, kas galėtu prilygti Dievui.
- O kodėl neturėtu būti ?
- Ką tuom nori pasakyti ???
Pasisukau kėdėje taip, kad galėčiau matyti Juozą ir atsirėmiau į jos ranktūrį taip, kad galėčiau palinkti arčiau Juozo.
- O žinai brol ... Eik velniop su savo klausimais. Yra Dievas ? Nėra Dievo ? Tau tai koks skirtumas ???
- Klausi koks ? Gerai ... Atsakysiu. - ištarė Juozas ir nusitvėrė alaus bokalą. - O nebegaliu ... Nebesigauna gyventi tarp ...
- Na na ... Ko pastrigai ?
Juozas pakėlė bokalą ir godžiai, gurkšnis po gurkšnio, jį ištuštino ir pastatė ant staliuko.
- O tu, kažkuria prasme, teisus ... Pastrigau aš ... Kaip kokiam paraleliniame pasaulyje, čia ... pastrigau. Ir visa laimė, kad čia ... va toks tu ... šmikis esi. Antraip ... jei nenusigerčiau, tai nupuščiau galan, šiame " prieplaukusių " ir savimi patenkintų pasaulyje.
- Na ir kas tau čia keisto ??? Kas čia tau keisto tarp tų ... žmogų pasaulio ??? Kaip pats sakei - tai prieštravimų pasaulis. Štai ... Edisonas ... Išrado patefoną ... Mokslo pasaulis, akademikai ... jį išgrūdo kaip šarlataną su visu jo fonografu. O vėliau, tas pats Edisonas ... savo matematiniais skaičiavimais įrodinėjo, kad sunkesni už orą aparatai, negali turėti jokių šansų skrydžiui iš principo. Tiesa ... Broliai Ratai to nežinojo ir ... sukonstravo lėktuvą. Tai kas čia keisto ??? Kas čia po perkūnais keisto ??? Pirogovas ... pareikalauja, kad jo kolegos dėvėtu baltais ir gerai sterizuotais chalatais operacijos metu ... Jį, paprasčiausiai uždaro į durnyną. Tiesa, po trejetos dienų paleidžia, įsitikinę kad su jo psichika viskas tvarkoje. Tai kas tau dar keisto ??? Mokyklą pameni ??? Omo dėsnį girdėjai ??? O kuom baigėsi tam atradėjui ??? Jį išgrūdo iš darbo, apšaukė bepročiu ir dar dvidešimt metų po to ... neprisileido prie mokslo pasaulio slenksčio. O termodinamikos pradininkai ? Džoulis ir Majeris ? Vien patyčios ir linksėjimas durnyno link, po ko Majeris, neatlaikęs viso to pežiminmo ir nesibaigiančių patyčių, nusižudo. Tai kas tau čia po perkūnais keisto ???
- Arūnai ... Bet juk tai ir yra ... baisu.
- Tai baisu ??? Tai baisu ??? Nei velnio ... Tai visiška Kakastrofa ...
Čia Juozas galima sakyti praplyšo juoku.
- Kakastrofa ... Na geras ... KAKA ...STROFA ... Gerulis ... - raitėsi jis kėdėje, braukė ašaras nuo skruosto ir vis kartojo, - KAKA ... STROFA ... Ka ... ka ... strofa ...
Ir kol jis leipo juokais, aš jau buvau besiruoias pakilti ir eiti kavinės link, kaip staiga išgirdau klausimą:
- Kas jūsų draugui ??? Viskas gerai ???
Tai buvo padavėja, kuri savo rankose laikė padėklą, su Burnon viskio buteliu ir dviem taurėmis, bei pradarytu " Marlboro " pokeliu.
- Taip ... su juo viskas gerai. Tuoj praeis. Šiaip ... papasakojau jam vieną istoriją iš savo gyvenimo. - atsakiau jai ir pirštu pavedžiojęs virš padėklo, paklausiau jos, - Čia mūms ?
- Taip ... Tas ponas užsakė. Ir minėjo kažką, kad tai ypatingai progai atšvęsti.
- Jooo ... Tikrai kad ... kakastrofa.
- Atsiprašau kas ???
- Oi ... Nekreipkite dėmesiaus. Viskas tvarkoje. Jei galima, pakeiskite peleninę ir atneškite dar vieną.
- Gerai ... O gal dar ko nors pageidausite ? - paklausė ji ir nusišypsojo už visus dvidešimt litų.
Nežinau ką ji tuom norėjo pasakyti ir nežinau ką jai Juozas pritrielino, bet isšitraukiau dešimtinę ir padėjau jai ant padėklo. Nes dvidešimt ... paprasčiausiai pagailo už tą atlankstytą šypseną.
- Dėkui jūms ... O kada bus šašlykas? - paklausiau jos, nes kažkaip keistai pasijaučiau alkanas, kaip vilkas, kol žiūrėjau į atneštą viskį.
- Dar dešimt minučių ir atnešu. - atsakė ji, statydama apdėklą ant stalo ir pasiimdama arbatpinigius. - Aš paskubinsiu virėją.
- Ne ne ne ... Tik jau neskubinkite dėl Dievo meilės. Lai šašlykas būna toks, koks jis turi būti. Nenorėčiau nusivilti jo skoniu.
- Supratau ... Viską supratau ... Atnešiu iš karto kaip tik jis bus paruoštas. - tarė ji ir su šypsena atsitraukė kavinės link.
- Kaka ... strofa ... - purtėsi iš juoko Juozas. - Va už tai ... Už tai reikia mostelti. Papylstyk tu, nes aš ... Aš ... Kakas ... trofa ...
Atsisėdau savo kėdėn, pripyliau stiklus viskio ir užsirūkiau.
Juozo traukuliai rimo, juokas kimo ir tik laikas nuo laiko, jis nubraukdavo dar vis pasirodančias ašaras. O man, nebuvo nei linksma, nei pikta. Tiesiog kažkaip išsikroviau su tuo paskutiniu savo atsakymu Juozui ir likau kaip išsiurbtas. Tuščias toks ir nykus.
Velniai žino, bet kažkur ir kažkame aš ėmiau suprasti Juozą ir tą jo pasakymą, kad ... šiame pasaulyje galima būti tik amžinoje alkoholio anabiozės būsenoje, arba ... savanoriškai pasiduoti " Hi hi " instituto baltaskverniams.
- Arūnai ... Drauguži ... Va su tavimi ... aš pasijaučiu lyg gaučiau šviežio oro dozę. Neiškvėpuoto, nepripersto mūsų perpelijusios civilizacijos, o to ... šviežio ir dar niekuom neužkrėsto. - tarė Juozas, braukdamas paskutinę ašarą ir keldamas nuo staliuko stiklą. - Tu jau ant manęs, senio, nepyk ... Aš kiek kitais keliais vaikščiojau ir tau ... šiek tiek pavydžiu tavo ... gyvenimo. Tad ... Už tave ir tavo ... KAKASTROFĄ ...
Pakėliau tylėdamas taure su viskiu, susidaužėm ir sekdamas Juozo pavyzdžiu, susipyliau visą tos taurės turinį į save. Po ko abu sėkmingai perkreipėme marmūzes, draugiškai pastatėme stiklus ant staliuko. Tik Juozas, pirštu pabraižė kažkokius ugnies ženklus ore, lyg duodamas suprasti, kad reikia iš naujo viską užpildyti. Ką ir padariau nieko nelaukdamas.
- Velniop viską ir visus ... - išstenėjo Juozas ir nusičiupo viskio stiklą dar kartą. - Trezvom akimis matyti pasaulį ... tai tas pat, kas save bandyti įtikinti, kad anonizmas, taip pat sekso forma. Ir ... Kaip ten zakristijonas Rūta sakė ??? Vien alus ir tamsa. Vien tamsa ... ir alus ... Už tave.
Ir mes susivertėme po antrą dozę viskio.
Nežinau kodėl, bet nejaučiau jokio sąžinės graužimo, kad ... ir pats gėriau, ir Juozui netrukdžiau to " kablio " gaudyti.
- Jūsų užsakymas ... - išgirdome švelnų Jurgitos balsą.
- Pačiu laiku ... Paaačiu laiku ... - ištarė Juozas ir nusitvėrė butelio.
- Dėkojame ... - tariau aš. - Ir prašau ... užsakykite dar dvi porcijas, o kartu su jomis ... atneškite ir dar vieną butelį " Burbon".
- Gerai ... Jūsų užsakymas bus padarytas. - tarė ji, jau nurinkinėdama alaus bokalus.
Paėmiau stalo įrankius ir taikiausi pasmeigti pirmą mėsos gabaliuką, kai ...
- Nedrįsk ... Po pirmos ir antros ... Tikras rusas ... neužkanda.
Pažvelgiau į Juozą.
- O tu ką ? Rusas ???
- Ne ... Bet pirma išgerkime. O paskui jau tau papasakosiu, kaip vokiečius į kaimą atvedžiau, kaip pirmininko trobą pakūriau ir kaip rusu ... patapau.
Taip mes mostelėjome, nuo dūšios ir dūšion, dar kartą.
Juozas atsilošė kėdėje ir žvilgsniu įsismeigė į dangų, lyg norėdamas ten praurbinti sau skylę ir pro ją pabėgti. O aš ... savo senu įpročiu, prisidegiau cigaretę.
Te bobut tau ir Devintinės ... Du normalūs vyrai, du žmogai, o ... plauna save ir savo suspardytas sielas viskiu, lyg kokiu vandeniu. Ir kodėl taip? Kur jau mes taip ir kada prigriešinom šitaip baisiai, kad dabar randame tik vieną kelią Skaistyklon, ir tik per velnio ašaras.
- Arūnčia ... už kokius griekus mane pistelėjo Žemėn, aš žinau. O tave ??? - vis tebegręždamas dangaus mėlį, ištarė Juozas. - Beje ... kelintas tavo gyvenimėlis jau ?
- Trečias ... Trečias dar tik ... - ištariau jam ir įtraukiau sodrų cigaretės dūmą.
- Na, sakyk ... Ar ne kurvelis tas Pitagoras, su savo skaičiavimais ?
- O tu tiki tomis baikomis ? - paklausiau jo ir nupurčiau pelenus.
- Šiai dienai ir šiai minutei ... nebetikiu net pačiu savimi. Nebenoriu ...
- Baisu ?
- Na tu ir durnas. Atleisk ... bet ir jaunas, ir dar gerokai durnas. - atsakė jis ir pasisuko veidu mano link. - Ko man baidytis ??? Gali pasakyti ? Ką aš galiu prarasti, apart grandinių ?
- Būtent ... Grandines ...
- Ne brol ... Grandinės viso labo įrankis, tavajam Aš suprasti, kas tu toks esi ir kuom nori būti.
- Tai nori pasakyti, kad mes ... esame įkalinti ir tik vienu tikslu, ir tik su viena alternatyva, pasitaisyti arba ir likti tose grandinėse amžiams ?
- Garbės žodis, tu trenktas ... Kaip Dievą myliu ... Trenktas. - tarė jis šypsodamasis. - Na kodėl mano pasakytą, priimi tiesiogiai ? Sunku įjungti fantaziją ?
Dabar jau aš paėmiau butelį ir pripildžiau stiklus.
- Gerai ... pavadinkime tai ne grandinėmis, o ... kad ir ... mokykla. - ištariau ir pastačiau butelį ant staliuko.
- Va ... Jau arčiau tunelio pabaigos ir ... šviesa ima ryškiau matytis. - pasakė Juozas ir pakėlė savo taurę. - Bet kaip ir priklauso, jei lėkti vėpelniką atvėrus į tą šviesą ... visuomet yra šansas likti aklu ir nubrėžus lanką ... maktelt atgal į juodumas.
- O tu revoliucijos vade, juk teisus ... - ištariau ir pasiėmiau savo stiklą viskio. - Ir sakyčiau ... net bjauriai teisus. O ypač dėl to, kad mūsų pasaulis vien iš prieštaravimų.
- Patiko ??? - paklausė jis žiūrėdamas man į akis.
- Velniai žino, ar patiko, bet tai spėjau pamatyti ir pats.
- Mat kaip ... Sakyk koks ... gudrus visas. Tik bėda pelių negaudai, sabaka tu vienas.
- Va už tai ir išgerkime, o po to ir užkąskime kiek, nes jau jaučiu, kaip manyje drakonas bunda.
- Būtinai ... Būtinai ... Ir į tavo mano ... sveikatas. Kad jas kur perkūnėliai kad pasigriebtu.
