Pages

Translate

Monday, 9 December 2013


O kur yra ... gyvenimo prasmė?

( išt Juoziliados ciklo )



  Sėdėjome literatų kavinukėje. Sėdėjome, žiūrėjome kažkur pro langą, plikas medžių šakas ir sekėm akimis drumzlinus, lėtai slengančius, debesis. Žiūrėjome kažkur, o kur ... ? Perkūnėliai žino ? Tik man ir Juozui, tai buvo visiškai tas pat. Nes mes žiūrėjome, tik kiekvienas į savo. Kažkur ...

  O salės atokiame kampe, apsuptyje tokių pat, jaunų žmonių, jaunas vyrukas megzta kepure ir apsimaturiaves ilga, šachmatine skara, užvertęs galvą ir pakėlęs dešinę ranką, skaitė savo eiles.


Aš iš ryto pakelsiu akis,
Į dausas, debesim neriniuotas.
Aš iš ryto sudėsiu eiles,
Tavo grožiui ir nakčiai šiai, apsakyti.
Aš iš ryto, vėl bėgsiu gatve,
O mintyse, tiktai tu ir tebūsi.
Aš lyg aklas, taškysiu balas,
Bet tenai ... tavęs nematysiu, nerasiu ...


  - O tu žinai ... - tebetyrinėdamas murziną dangų, tarė Juozas. - Juk Ilfas ir Petrovas, rašė apie mūsų laikus. Greičiausiai ... Bent jau man, taip rodos ....

  Atitraukiau žvilgsnį nuo debesų, pasisukau deklamuojančio kompanijos link. Jis, jaunasis poetas ir toliau skaitė, koks tai buvo rytas, kaip jis suprato, kad tai ypatingas rytas. Dar kartą paminėjo apie jos grožį, kuris rytą pavertė nuostabiu ir leido bėgt gatvėmis, taškant balas, kuriose ... jau jos neberado. Pasigirdo ovacijos, plojimai ir šūksniai, kad tai puikus kūrinys.

  Atsisukau Juozo link. Jis ir toliau, kažkur tai klaidžiojo, ten ... už lango.

  Atsistojau. Ir pasukau baro link.

  - Tik paimk paprasčiausios degtinės. Neišsidirbinėk. Nes vistiek viską išgersiu. O pinigas, nueis pavadinimui ir tuščiai niekam. Nors ... skanus tas, niekas ....

  Pasisukau link Juozo. Ne. Viskas tvarkoje. Jis buvo ten ... kažkur .... su savo kažkuom.

  - O pakandžioti ... Paimt ? - Lyg tarp kitko, paklausiau jo.

  - Imsi degtinę ... Tuomet nereikia. Negadinkim gyvenimo skonio. - atsakė jis, net nepajudėjęs iš savo stebėjimo vietos. - O norėsis nusvaigt ... pafantazuok ... Galvą turi. Atrodo ...

  Išsitraukiau cigaretę ir užsirūkiau. Išleidau dūmą, nusišypsojau iš jo atsakymo ir nuėjau baro link.

  Padavėja lėtai pakilo iš savo kėdės. Numetė laikraštį ant staliuko ir atsirėmė alkūnėmis ant baro lentos.

  - Kaip visuomet ? Degtinės du po šimtą ir viskio su ledu kiekvienam ? - paklausė ji.

  - Ne ... šiandien, bus kiek kitaip. - atsakiau jau ir prisitraukiau peleninę.

  - Negali būti ... Kokia nors šventė, ar ką nors praleidau ? - su nežymia šypsena, paklausė ji.

  - O mūms kiekviena diena, kaip šventė .... - tariau žiūrėdamas kažkur, virš jos.

  - Taip, taip, taip ... Kaip žydėjimas vyšnios ... - atsakė ji. - Tai ko šiandien ... pageidausite ?

  Dabar pasižiūrėjau į ją. Simpatiška, metuose moteris, lengvai žilstelėjusiais plaukais. Paprastais drabužiais, bet skoningai apsirengusi. Lengvomis raukšlelėmis, palei akis, papuoštas veidas.

  - Na ... šiandien ... - užsitraukiau dūmą. - Šiandien, tebūnie kas nors ... tokio ... ypatinga.

  - Ar kaip paskutinį kartą? - jau atvyrai šypsodamasi, paklausė ji. - Vėl padaryt riešutų asortį ?

  - Ot ... Na ir kodėl, kodėl aš myliu šią kavinę ? - pasakiau žiūrėdamas į ją. - Ir kodėl, man taip gera čia ? A ... ?

  - Nesuk smegenų Arūnai ... Nei tu kavinę myli, nei tau čia gera. - tarė ji pilstydama degtinę. - Tiesiog Juozas, niekur kitur neina, čia, starto nepadaręs. O tau ... su juo ... patinka smegenim pamojuot. Štai ir visa pasaka.

  - Na ... žaviuosi tavo įžvalgumu ... ponia Nijole. Tiesiog ... žaviuosi. - pasakiau jai ir pasisukau Juozo link.

  Dabar jau ir Juozas rūkė, leisdamas dūmų sroveles, lango link, ten kur ir jo žvilgsnis buvo paklydęs. Kampe šurmuliavo triukšmingas būrelis. Tas pat vaikinukas su šachmatine skara, kažką karštai dėstė, palydėdamas plačiais rankų mostais, karts nuo karto kresteldamas galvą, ant kurios liūliavo megzta kepurė.

  - Tai pats pasiimsi viską ? - paklasusė barmenė.

  - O kodėl taip griežtai ? Ar jau užsidarom ? - pasakiau jai. - O kaip dėl plano vykdymo ?

  - Tai gal tu ir būsi tas ... plano vykdytojas ? - nesusilaikiusi prapliupo juoktis. - Kažkaip pamiršau ... kas čia neseniai, iš mano skolų knygos išbrido? O gal ... sumaišiau ?

  - Nijole ... Nijole ... Nijole ... Kaip mus moko Šventasis Raštas ? Mylėk artimą savo ... - tariau jai šypsodamasis. - Vat už tai ... ir myliu šia kavinę, ir jos šventą dvasią ... Tave.

  - Gražiai giedi, žaltį vienas. - išgirdau už nugaros. - Šventą Raštą, turėtum pradėt cituodamas ... - Ir pagyrdyk trokštantį ...

  - Juozas ... Jo nėra ... ir jis čia pat ... - pasakiau Nijolei juokdamasis. - Einu ... nes neduok Dieve ... nespėsiu ... O tu ... būk gerutė ... padaryk mūms šašlyko ir tų ... marinuotų svogūniukų ... nepagailėk.

  - O Jėzus Marija ... Nejau loteriją laimėjai, ar ką apiplėšei ? - nustebusi paklausė ji.

  - Parsidaviau ... Kaip Judas ... parsidaviau ... Tai dabar galiu, nors pašėliot, kaip penkių minučių Krezas. - pasakiau jai nueidamas.

  - Na, na ... Iš tavęs visko galima laukti. - išgirdau iš už baro. - Šašlykus dabar jau ruošt, ar palaukt ?

  Čia staiga, pakilo Juozo ranka ir jo žemas balsas nuskambėjo per visą salę.

  - Trokštantį pagyrdyk, alkstantį ... pamaitink ... Ir taip per Amžių Amžius ... Amen.

  Po ko, ėmė spragsėti pirštais, vis nenuleisdamas rankos.

  Priėjau prie staliuko, padėjau ant jo stikliukus su degtine ir lėkštutę, su viskio stikliukais, kurie skendėjo riešutuose.

  - Tai va ... mano sūnau ... pasakė Juozas, žiūrėdamas į mano akis. - Nebus ... nebus pas tave gyvenimo. Ir visą laiką, tave les Etonas ... kol Kaukazo kalnai neprarys tavęs. Bet man malonu, kad tu toks ... ir ne kitoks. Geras tu žmogus, špyga taukuotas.

  - Dėkui daktarėli ... Palengvėjo ... po jūsų žodžių - atsakiau jam juokdamasis. - Tai gal, ta proga ... pakeliam ?

  - O kur mes žemės smirdžiai dėsimės ? - paklausė jis. - Kur mes dėsimės, nepakėlę ir nepabandę rast ten atsakymo, kas yra pilkoji sermėginė tiesa. Prosit.

  - Į sveikatą ... - atsakiau jam ir užsiverčiau savo stikliuką.

  Šalta degtinė užpildė burnos ertmę, kiek pasistengus, nuslinko gerkle ir pasileido nesulaikomu upeliu žemyn. Kiek nusipurčiau ir užsitraukiau cigaretės dūmą. O Juozas sėdėjo ramus kaip Sfinksas. Jo net raumenukas nesujudėjo, išgėrus savo stikliuką. Jis ir toliau, kažkur tai žiūrėjo, mąsliai, pro langą.

  - Tai kaip manai ? Apie ką rašė, tie du, Benderio tėvai ?

  - Manyčiau, kad apie naują plejadą, Liapsuso Trubeckojaus vaikų ...

  Čia Juozas atsisuko į mane. Šypsodamasis nužvelgė nuo galvos iki kojų ir tarė:

  - O juk tu ... bolševikų vade, teisus ... Velniškai teisus. - tarė pirmą kartą nusišypsodamas. - O va degtinukės ta proga ... Nepamaišytu. Kaip sakote grafe ? A ?

  - Nijole ... - šuktelėjau per visą salę. - Būk gerutė, išpildyk mirštančiojo norą. Pagražink šašlykus, degtinės grafinuku.

  - Na ir kaip netikėti stebūklais ? Kaip netikėti Dievu ? - su lengva įronijos šypsena tarė Juozas, gręždamas mane akimis. - Tai sakai ... parsidavei ... Chmmm. Idomu. Papasakosi ?

  - Juozai ... o gal dar pavaikom ... debesis ? Iki šašlykas pareis ? - tariau jam, atsiremdamas į kėdės atlošą ir žiūrėdamas pro langą, į praplaukiančius debesis. - Negi tau ... ir mano išpažintis ... dar ir reikalinga.

  - Savo neturiu kam iškišti, kur jau man, tavo, dar prisiimt. - atsakė Juozas ir atsilošęs įsistebeilijo už lango.

  Mes vėl, panirome kiekvienas sau. Kažkur ten ... kur nepasiekiama niekam. Nes niekam kitam, to net nereikia. O mūms, tai buvo dar viena gyvenimo pusė, dar viena prasmė. Gal net gilesnė prasmė, nei ieškojimas atsakymo - O kur yra ... gyvenimo prasmė?


Juodai juoda kava



Juoda kava.
Kava su pienu.
Ar vyšnių likerio,
Kiek švelniai praskiesta.
Iš ryto, dieną, ar ... po vakarienės.
Net ir gilioj nakty, karšta kava.
Jos nepakartojamas,
Svaigiai švelnus,
Ir lengvas ...
Aromatas ...
Nes tai ..
Juodai juoda kava.
Kuri vienodai ir visuomet tinka.
Ir vasarą anksti iš ryto,
Ar kai už lango,
Šėlstanti,
Žiema.
Ar ...
Kai susimąstęs.
Pats sau vienas ir tyliai kamputy sėdi.
Su smilkstančia cigaretę ir ...
Juodai juoda kava.
Tik tu ir josios ...
Aromatas.
Juoda kava.
Kava su pienu.
Ar vyšnių likerio,
Kiek švelniai praskiesta.
Mentlo skonio,
Cigaretė,
Ir ...
Juodai juoda ... kava.

Girtais rūkais, dar žemę brauks



Girtais rūkais,
Dar žemę brauks.
Per naktį, išsišėlęs vėjas.
Kalnuos aukštai,
Sniegai, raudoniu pasipuoš.
Perspėdami, kad dar viena diena, atėjo.
Tik vandenyno, išdaužytas krantas,
Ilgai dar prisimins, per naktį šėlusias bangas.
Ir tarp nuogų uolų,
Tarsi vaiduoklį,
Kaukiantį, iš pasiutimo vėją.
O lekianti žuvėdra,
Ir ties lūžtančia banga ...
Tarytum juoksis ir kažkur tai kvies.
Gal būt tenai,
Kur baigias vandenai,
Išnykstantys ir susiliejantys su horizontu.
O gal, kaip tik tenai.
Kur saulės, spinduliai ...
Raudonių išpuošė, kalnų sniegynus.
Pranešdami, kad štai, išaušo dar viena diena ...
Kaip klausimas, ar aš jai pasiruošęs.
Ir tam krante, prispaustam vandenino žilo.
Kol dar vis draikstosi, girti rūkai.
Pasigerėsiu,
Raustančiais sniegynais.
Kurie taip greit,
Pabals.
Kaip ir išnyks ...
Rūkai.
O aš ...
Vėl lauksiu ...
Kol diena, išeis.
Tik tam, kad vėl ...
Kaip ir kiekvieną rytą.
Ateit ant vandenyno kranto.
Gėrėtis raustančiais sniegynais,
Ir ... tais, liūliuojančiais, girtais rūkais.


Bet kaltint ... tik save galiu



Tu man sakei - ateik ...
Aš visą šilumą, tau atiduosiu.
Netgi daugiau, nei aš galėčiau duot.
Ir tas, tavų akių ... beribis mėlis.
Lygtai užburęs traukė.
Vis arčiau, arčiau.
Kaip gaila, kad ausim tikėjau.
Ir jau degiau,
Nuo pažadėtos šilumos.
O akys ...
Viešpatie ...
Kur buvo mano akys?
Matyt ... akis ...
Aš aklas palikau.
Ir tik dabar,
Prie jau užgęsusio,
Bei ašarom karčiom, užlieto laužo.
Aš supratau,
Kada ir kur, suklydau.
Bet kaltint ...
Tiktai save galiu.
Gal būt ...
Kažkiek ...
Tavo akių beribį mėlį.
Kuriam ...
Aš savo noru,
Taip lengvai skendau.
Ir nieko kito, negirdėjau.
Tiktai - ateik, ateik arčiau.
Kaip gaila, kad ausim tikėjau.
Ir jau degiau, nuo pažadėtos šilumos.


Autoritetas ....



- Mūsų daug !!! Labai daug !!! Ir mūsų neišgasdins, pabėgę keli šimtai ! - dėstė nuo tribūnos Autoritetas, o jam plojo aplink susispietusi minia.

- Mes dar pasieksime, neregėtų aukštumų ir ne tik, kad nustebinsime, bet ir būsime pavyzdžiu daugeliui Pasaulyje !!! - klojo kaip iš raštų Autoritetas ir minia jam plojo katučių, nors jau ėmė dairytis, į palengva išnykstančius pavienius minios elementus.

- Laikas parodyti išvykusiems, kad jie apsiriko ir kad jau pas mus yra, visos sąlygos, savarankiškai kūrti savo gyvenimą! Ir kad nebūtina, lenkti kupras senelių prieglaudose, ar prie stirtų neplautų indų !!! - rėžė ugningą kalbą Autoritetas. - Tik minia ... jau nebekreipė didelio dėmesio, nes buvo užsiėmusi atsisveikinimais, su išvykstančiais artimaisiais.

- Krizės nėra, tai tik Sunkmetis ... ir mes jį įveiksim, - ramiu veidu ir pastėrusiom akim tarė Autoritetas, o minia, bandė susigaudyti, koks skirtumas tarp pasakytų žodžių. Ir kuom skiriasi Krizė ... nuo Sunkmečio.

- Krizė jau baigės ! - kvailai šypsodamasis Autoritetas leptelėjo ir ėmėm stebėti vis labiau retėjančią minią

- Siekiant išvengti Krizės, mūms reikia solidariai susiveržti diržus !!! - tarė autoritetatas skubiai pasirašinėdamas naujus potvarkius, kurie turėjo užtikrinti jo menkėjančią algą, papildomomis reprezentacinėmis, komunikacinėmis ir kitokiomis acinių priemonių pajamomis.

- Reikia peržiūrėti šeimos ... kaip valstybės lastelės ... prioritetus ! Ir pasiekti !!! Kad jau netolimoje ateityje, kiekviena šeima, augintu tris ... keturis vaikus !!! Ir mes išeitume link keturių milijonu ribos !!! - mokė, kaip reikia teisingai gyventi, kitas autoritetas, kol Autoritetas, šluostėsi prakaitą nuo kaktos, nuo to klaikaus vaizdo, kuriame, vis didesniu greičiu nyko retėjanti minia.

- Nedarbas pas mus ėmė aiškiai mažėti ! Kas ryškiai parodo, kad padėtis taisosi ir viskas gerėja ! - bandė įtikinti likusius minios likučius, kurie jau stovėjo su paruoštais lagaminais ir tvirtai laikė rankose suspaustus bilietus.

- Mes imsime reguliuoti ir valdyti kainų politikas ... ! - tarė Autoritetas ir pamatė krūvas špygų, atkištas iš jį supusių kitų ... autoritetų.

- Mes ... pagaliau ... net iš "šešėlių" ištrauksim trūkstamus mūms pinigus ! - tarė Autoritetas ir giliai susmąstė, o ką tokio ... jis dabar pasakė.

O buvusioje minioje, stovėjo nustebę minios draiskalai, tarp jų zujo tie, kam dar nebuvo lemta tapti minia, bet jau su bambaliais rankose ir aiškia nuostata sulaukti laiko, kada galės palikti išrėtėjusią ir toliau beretėjančią erdvę.

Apie Meilę, tik ...



Ir vėl ...
Apie Meilę, tik ...
Kažkiek, kažkiek kitaip.
Be nešančių, dangun, sparnuotų frazių.
Kad nereikėtu, atitrūkt nuo žemės.
Kur, šiaip ir vyksta ...
Visas veiksmas.
Aplamai.
Tai sakom ...
Meilė, mus visus kankina ...
O ar už jos, daugiau, nieko nėra?
Nejau ... taip ir paliks, visai nepaminėta.
Kalčių kalčiausia ir kalta.
Protą aptemdanti.
Nepažabojama ...
Aistra.
Nes ...
Kas be jos?
Ne tik, kad žmonės.
Bet viską supanti ir tverianti Gamta.
Ar daug sulauktume dainų, eilių, net poelgių ...
Kuriuos ... atliekam kartais,
Tarsi išprotėję.
Kad tik ...
Pasiekti ją.
Tą ...
Kuri kalčių kalčiausia ir kalta.
Ir vardas jos toksai svaigus - Aistra.
Kur susilieja kūnai, dingsta laiko supratimas.
Išnyksta viskas, kas nors kiek mus stabdė, o kartais ...
Versdavo net būt, perdėm droviais.
Todėl ir Meilės vainiku,
Tai padabinom.
Kad nesijaust,
O ir nebūt.
Lyg ...
Gyvuliai.
Nors ...
O kas čia smerktino?
Kad Aistrai esame paklusnus.
Ir pabandykit pasakyti.
Ar bent įrodyti.
Tegul tik man.
Kad Aistrai pasitraukus ...
Arba tiesiog ... Aistrai numirus ...
Meilė išlieka nepakitus ir tokia pati karšta.
Gerai ... nereikia ir nerauskit.
Man nesakykit, nes ...
Ir taip žinau.
Savęs ...
Juk neapgausit.
Ir ne Platonišoke Meilėj,
Guli tos ... beprotiškosios,
Meilės ... paslaptis.


Aklai ... akla


Kai klausia ...
Kaip sukurti muziką?
Sakau, įsiklausyk į tylą,
Ir pabandyki ją ... pajaust.
Kai klausia,
Kaip eiles sudėti,
Ar prozoje, parašyt kažką ...
Aš atsakau, kad tai, nedaug tereikia.
Kartu, su debesim, išplaukt.
Viskas ko reikia,
Yra čia pat ir šalia mūsų.
O kartais, netgi, tiesiai priešais tave.
Viskas, seniai yra sukurta.
Ir išdėliota tobulai.
Tik aklas vidumi, nemato nieko.
Negirdi nieko, kuomet, kiaurai tuščias jis.
Ir ieško, tik ... kelių lengviausių.
Tikėdamas, kad būtent jis ...
Atvers pasaulį kitą ...
O kas ji tokį,
Pamatys?
Tiktais ...
Tik tokie patys.
Akli vidum, kiaurai tušti.
Pakils tarsi banga ir pasišiaušę,
Suriks - Štai tikras menas! Štai koks jis!
Bet kaip visuomet, visos bangos.
Išsitaškys, paliks tiktai purslai.
Nes, nepajėgs pakeisti,
Ar kažkaip sugriauti.
Kas buvo jau,
Sukurta.
Sukurta tobulai.
Ir kur visuomet, buvo semta.
Svaigi mintis eilėms, ar išmintingai prozai, sakiniai.
Ir netgi kurti sielos muzikai, ar kad ir dainai, paprastai.
Ne veltui yra sakoma, kad ...
Visos visos, dainos,
Parašytos.
Tereikia joms,
Parinkti tinkamas natas.
Paveisklai jau ...
Seniausiai nutapyti.
Tereikia, perkelt viską, į drobes.
Tik smulkmena, viena,
Neleidžia šito ...
Padaryti.
Kada siela ...
Yra aklai ... akla.

Sunday, 8 December 2013

Steve Hanks. Akvarelė.

Kiekvienas turim ...



Kiekvienas, turim svajones.
Bet jos negali, niekada prilygti moters.
Kur viskas daug giliau ir subtiliau.
Ir kur už visko slypi ...
Viskas.
Tai ...
Ką mes,
Lengva ranka.
Imam ir pavadiname,
Aistra, ar Meile.
Arba ...
Pasakome ...
Et ... Moters nesuprast.
O ar nors vienas,
Bandėte?
Taip.
Kiekvienas, turim svajones.
Bet jos negali, niekada prilygti moters.
Kur viskas daug giliau ir subtiliau.
Ir kur už visko slypi ...
Viskas.
Kur ...
Prisilietus, kartais.
Paliekame gilias žaisdas.
O jos to ...
Net neparodo.
Nepasako.
Kiekvienas,
Turim savo svajones.
Bet jos negali ...
Niekada prilygti moters.
Kur viskas ...
Daug giliau ir subtiliau.
Ir kur už visko,
Slypi ...
Viskas.


Before ...



Be careful and ...
Every time thinking,
What you want to do.
Because ...
You can to be surprised.
And later ...
Just scream,
Put in turn off torque,
And quickly quickly,
Go go out.


Žvelgiu žemyn



Žvelgiu žemyn,
Kur man ...
Pasaulis visas,
Tarytumei ... po kojomis.
Žvelgiu žemyn,
Ir jau žinau.
Tenai ...
Galėčiau įsitvyrtinti.
Bet būt virš jo, kur kas geriau.
Kur nereikės, kiekvieną dieną kautis.
Kur nereikės, kiekvieną kartą ...
Kažkam, kažką įrodinėt.
Kur nesilies,
Piktu žodžiu, ar
Nesiseilės ...
Žvelgdami į mano kūną.
Ir rankom purvinom manęs,
Niekas nesieks.
Žvelgiu žemyn,
Kur man ...
Pasaulis visas,
Tarytumei ... po kojomis.
Žvelgiu žemyn,
Ir jau žinau.
Tenai ...
Buvau jau.
Ir niekad nebegrįšiu.
Nors ... daug kam tai ...
Ir nepatiks.
Kad ištrūkau iš ten,
Ką jie vadina ... Laisve.
Ir kad laisva tapau,
Ir nepriklausoma,
Nuo jų.
Žvelgiu žemyn,
Kur man ...
Pasaulis visas,
Tarytumei ... po kojomis.
Ir aš virš jo ...
Laisva.


Pray of tired Santa ...



Oh Jesus ...
Take me ... to yours hand.
I'm to much tired,
From this crazy people,
And fucking Christmas time.
Where everyone,
And each just screaming ...
Hey Santa ...
Where are you ???
I need ... I want.
Yes Jesus ...
Take me now.
I'm ... too tired.
From this,
What you are created.
From this,
Crazy world and ...
Not less crazy ... mankinds.
Where is only one,
And what you hear as me.
Just ...
Give me ...
I need ... I want.



Aš būsiu Tau ...



Aš būsiu Tau ...
Kalėdinė eglutė.
Kurią galėsi Tu ...
Išrengt.
Paskui ...
Padovanosiu Tau žaisliuką.
Ir alimentų Tau ...
Nebeišvengt.

Saturday, 7 December 2013


Ale vėl ... Deja



Aš vandeny.
Vandens man, iki bambos.
Nors gylis ...
Pasakyčiau, gan kuklus.
Norėčiau ...
Kad ištiesus ranką, nepasiekčiau.
Nei vieno krašto, bet ...
Deja.
Norėčiau ...
Kad nesimatytu,
Kur tie vandenys prasideda,
Kur baigias.
Bet.
Norėčiau ...
Ale vėl ... Deja.
Norėčiau ...
Pamatyti,
Ir pajaust atriedant,
Didelę,
Didžiulę bangą.
Bet ...
O va ...
Vandens jau,
Lygi kaklo.
O iš viršaus,
Lyg lytu.
Bet ... Deja.
Mirkstu aš juk ...
Tik vonioje.
Deja.


Dreams ...



When from the sky,
To Earth,
Falling down darkness.
And you,
Still in the midnight,
Alone ...
To you comes dreams.
Sometime ...
As childhood ... silly.
Sometime ...
Too realistic that you,
Can to believe.
Midnight.
When everywhere is darkness.
And you alone.
Together with yours dreams.
But ... only this time,
When everywhere is darkness.
Before ...
Sun pending didn't come.
Not risen up.
And have dreams,
What do you want and ...
What do you dream of.

 Manęs nėra, bet ... 



Laikas nuo laiko,
Manęs nėra.
Laikas nuo laiko,
Grįžtu į žmones ir įsiveržiu ...
Tarytum viesulas.
Pasėju saujomis žaibų,
Sudrebinu idiliją ramybės ir ...
Su griausmu išnykstu.
Taip ...
Kaip nyksta audros.
Ir vėl ...
Kuomet, ateis toks laikas.
Kai su žaibais,
Griausmu.
Iš naujo ir naujai.
Grįšiu atgal, pas žmones.
Sujauksiu viską.
Ir sukelsiu daug bangų ...
Po ko ...
Manęs nėra.
Bet ...
Tik tam tikrą laiką.
O pakolkas ...
Nykstu.
Manęs nėra.
Bet ...
Būkit budrus ...
Aš juk,
Mėgstu grįžti.

I am lonely



Outside my windows.
Outside my home.
Where falling white white snow.
And coming,
Blue blue Christmas.
I still at home.
Only alone.
How it is sad.
That ...
I am lonely,
In this Christmas.

Visiškai ... kitokia ateitis



Tamsiai žaliu aksomu, dengtas stalas.
Ant jo ...
Nukritusi kryžių dama.
Čirvų berniukas, pridengtas karaliais.
O ten ...
Kažkur ant krašto,
Tarytum juokiasi čirvų dama.
Virš savo krištolinio rutulio, palinkus.
Ir tyliai braukdama,
Per jį ranka,
Būrėja ...
Mano praeitį ir ateitį iššaukia.
Man ...
Nesuvokiama galia.
Nebematau, ką žvakės šneka,
Tirpdyto vaško vaizdiniais vandenyje.
Kai mano ir būrėjos akys ...
Susidūrė,
Ir sustingo ...
Lyg tai ant liepto ...
Siauručio liepto viduryje.
Ir nemačiau tenai, jokių stebūklų.
Ir magijos jokios, nepajutau.
Tik atminty įstrigo, įsikirto,
Tarytum ...
Šokantys velniukai.
Ir liūdesys ...
Veidu, lyg debesys, praslinkęs.
Ir išnykęs.
Bei tylūs žodžiai ...
Viskas ...
Seansą, aš baigiau.
Ir liko stalas,
Tamsiu aksomu padengtas.
Kryžių dama, ant jo.
Ir krištolinis rutulys.
Kuriam kaip dūmai išsisklaidė.
Mano praeitis ir ...
Visiškai ... kitokia ateitis.

Viskas ... perpinta



Gyvenime,
Net Gamtoje.
Viskas ... perpinta.
Kartais, net ir suraizgyta.
Kas mūms, iš šono žiūrint, rodos keista.
O dar keisčiau, kuomet mes imam ir pareiškiam ...
Ne toks, Gyvenimas turėtu būt ir toks koks jis yra - tai Neteisinga.
Ir prisidengę, savo ir tik sau, išsigalvotu skydu ...
Kartojame, kiekvieną kart aklai,
Kad Dievas Žemę žmogui kūrė.
Ir kad valdytu jis ...
Ją Amžinai.
Deja ...
Gyvenime.
Kaip Gamtoje.
Viskas ... perpinta.
Kartais, net ir suraizgyta.
Iš kur, niekaip negalima ištrūkt.
Arba ... tik sugalvojus atsiskirti ir viską imti keist.
Nes ... už kiekvieną, drąsų ... atsiskirimą ...
Gamtoj ... kaip ir Gyvenime.
Nori, nenori, bet ...
Teks, susimokėt.
Ir čia dejonės,
Nepadės.
Manai ...
Juokauju ?
Ar man linksma?
Kad netikiu, tuo išgalvotu skydu.
Kuris nėra apsaugojęs, dar nei vienos tautos.
Nors vien dėl to, ant kryžiaus lipta, degta net laužuos.
Bet taip ir nepasiekta, galimybė Žemę užvaldyti ir valdyti viską, kas ant jos.
Ir tik dėl to, tiktai ir dėl vienos klaidos, kai buvo užsimiršta,
Kad esame, tampriai perpinti ir suraizgyti visumos.
Ir niekam nėra duota ... teisių išskirtinių,
Gyventi taip, kaip sugalvojo ... jis.
Tik su savom taisyklėm.
Ir tik jam teisingom.
O visa kita turi ...
Jam paklust.
Deja ...
Kaip smarkiai apsirinka.
Tas dideliai ...
Mažas žmogus.


 Išsaugoti, visiems laikams 



Norėčiau aš, išsaugoti, visiems laikams.
Kad niekad, niekad, nepamiršti.
Kas yra, šiame Pasauly ...
Nuostabiausia.
Tobula.
Ir ...
Nepakartojama.
Jau daugel amžių ir laikų.
Nors, kartais keikiama ir maišoma,
Net su juodžiausiu ir už žemę, juodesniu purvu.
Bet aš tikiu, arba bent noriu, tuom tikėti.
Kad niekada ir niekas, taip ir negalės.
Pakeisti mano nuomonės,
Priverst nesižavėti.
Tuom ...
Be ko ...
Gyventi ...
Paprasčiausiai negaliu.
Kas man svarbu, kaip rytą saulė ...
O tylią nakty, tamsiame danguj mėnuo.
Kaip rytą, viską klojanti rasa.
Kaip vėjas dūkstantis,
Ar debesys lėtai ...
Per žydrą dangų,
Šliaužiantys.
Niekuomet ...
Ir už nieką, niekada.
Neatsisakysiu, to kas buvo duota.
Kas lyg pavasario žaibai, kitaip gyvenimą spalvoja.
Ir kraują, netgi gyslomis senom, išvarinėja ...
Mintis ir sielą paverčia paukščiu,
Kuris, be jokios baimės, kyla.
Štai tai, išsaugoti, norėčiau.
Ir nepamiršti to ...
Niekuomet.
Ir ...
Niekada.

Audroje ...

( Ištrauka )


Kartą ...

Kartą, pabandžiau rašyti, arba, jei kam patinka, kūrti be jokios ugnelės. Šiaip. Be jokios fantazijos, ar konkrečios minties. Kaip kartais sakoma ... na bum.

Nei velnio nesigavo. Rašyklis slydinėjo popieriumi lyg oru. Tiksliau, kaip beorėje erdvėje. Palikdamas skystus pėdsakus, kažkokių, niekaip nesusirišančių tarpusavyje minčių. Ir tai, po kiek laiko, ėmė kelti erzelį, nepasitenkinimą. Ko rezultate ... rašyklis nupiešęs pakankamai ilgą trajektoriją per visą kambarį, atsimušė į sieną, išleido kažkokį tai gailų garsą, atšoko nuo jos ir sausai barkštelėjo ant grindų.

Sėdėjau savo krėsle ir stebėjau dangumi slenkančius švininius debesis, stipraus vėjo šuorų lankstomas medžio šakas. O galvoje ... buvo tuščia, tuščia. Jokios, net menkiausios mintelės.

Staiga, kažkas pakankamai stambaus, šmėkstelėjo pro langą. Šmėkstelėjo ir dingo, genamas stipraus vėjo.

- Gal kokia klaidžiojanti žąsis ? - pamaniau sau. - O gal varnas ? Kurių čia apsilankant, niekad netrūksta.

Ir kaip tik tą pačią sekundę, lange, pamačiau didelį juodą varną. Kuris skrido prieš vėją. Tiksliau planiravo, pasinaudodamas oro srovėmis, o tas jį nešė atgal, iš kur varnas pasirodė.

Ir tas vaizdas, savotiškai, mane užbūrė. Juk tai buvo kova su vėju. Kaip koks pasipriešinimas ar pareiškimas ... Ir savęs įtvirtinimas, kad ne viskas ir ne visada, yra Gamtos stichijų valioje.

Varnas čia pakildavo, čia mesdavosi žemyn. Arba ... staiga keisdavo skrydžio kryptis - tai į kairę, tai dešinę. Bet atkakliai ir nenumaldomai, artėdamas link savo tikslo. Kol radęs, lyg kokį koridorių, staigiu judesiu nėrė žemyn ir nusisleido ant gatvės šviestuvo gaubto. Kur išskėtęs savo nuostabiai gražius ir didelius, juodai juodus sparnus, palinkęs prieš vėją sukarksėjo. Tarsi juokdamasis iš bergždžių vėjo pastangų. Dar kartą mostelėjęs sparnais ir dar kartą kranktelėjęs, neskubėdamas susidėliojo savo sparnus ir pratisai, dar kartą, sukranksėjo.

Jis stovėjo ant gatvės žibinto, viena koją kiek atmetęs šonan ir šiek tiek pasisukęs vėjui šonu. Akylai stebėdamas visą aplinką ir karts nuo karto, kiek palinkęs žemyn sukranksėdavo.

Tai buvo tvirtas paukštis ir sprendžian iš jo elgesio, ir povyzos, ne tik kad žinantis savo vertę, bet ir su didele gyvenimo patirtim.

Man jį bestebint, mūsų žvilgsniai lyg ir susikirto, nors tikrai negaliu to garantuoti. Tačiau, pakankamai ilgai jis buvo pasisukęs galvą mano link. Ir rodos, jaučiau jo žvilgsnį.

Ir nežinau, kuom viskas būtu pasibaigę, jei tuo momentu, kiek šone nuo mano namų, nebūtu praskridę dar trys varnai. Kurie nardyte nardė, pikiravo žemyn ir vėl kilo aukštyn tame siaučiančiame ore.

Manasis varnas, dar daugiau palinko žemyn, kranktelėjo ir ... pašokęs aukštyn, išskleidęs sparnus nėrė žemyn, kur palei pat gatvę, vos ne stačiai šovė į viršų. Dar kartą sukranksėjo ir persivertęs ant šono nulėkė vėjo genamas praskridusių varnų link.

O už lango, tebešniokštė vėjas, siautėdamas medžio šakose. Kartais, net pereidamas į švilpesį. Dangum lėkė pilki debesys, lyg kažkur skubėdami, genami audros vėjų.

Langas ėmė puoštis lengvais lietaus lašų dryžais.

Tebesėdėjau krėsle. Jokių minčių. Tuščia. Tik tas noras ... rašyti. Toks tuščias ir vienišas noras. O daugiau ... nieko.

Kiek pakilau iš krėslo. Pasiėmiau pieštuką ir tame pačiame neprirašytame lape, ėmiau vedžioti linijas. Šiaip braukiau. Be jokios minties. O jame ėmė ryškėti medžio šakos, murzinai pilki debesys ir ... skrendantis varnas.

Toks pat, kaip ką tik, visai neseniai buvo atskridęs.

Taip ... Norint rašyti, reikia turėti polėkį. Ir sparnus.

O kai nėra nei vieno nei kito ... belieka stebėti tai, kas aplink tave.

Ir tai, taip pat sukelia begales žavesio. Net tokią vėjuota, pilkais debesimis klotą, audros dieną.

O mano eskizas, net man pačiam patiko. Kažkas jame buvo ... tokio.

Žvilgterėjau numesto rašyklio link.

Na ir tetrenkia jį perkūnai. Lai voliojasi sau. Ir lai man būna laisva diena nuo visko.

Net nuo bet kokių minčių.

Atsilošiau krėsle. Spustelėjau grotuvo pultą. Pažvelgiau pro verkiantį langą ir su pirmais muzikos garsais, pasileidau mintimis kartu su debesimis, kažur, kur jie skuba. Vis tolyn ir tolyn ...

Gal kaip ir tas varnas ... Vijausi mintis, kurios buvo šmėstelėjusios ir ... nurūko velniai žino kur.

O audra vis labiau artėjo kranto linijos link, vėjas jau kaukte kaukė tarp medžio šakų ir pratisai švilpė laiduose. Stiklas lengvai vibravo, o kartu su juo ir lietaus upeliai, kuriuos vėjo gūsis kitu kartu rodos nušluostydavo dideliu nematomu delnu.