Prie židinio
Sėdėjau priešais židinį giliame, oda muštame krėsle pusiau gulomis, ištiesęs kojas židinio link. Basas pėdas, tarsi masažavo atsklindančios karščio bangelės, nuo besiraitančių liepsnų. Ore skraidė lengvas, degančio, gerai sakuoto medžio, dūmo kvapas. Ir tas degančių malkų traškesys, sakų šnypštimas, su retais, sausais, pokštelėjimais. Erdvus kambarys, tarytumei siautėjo tamsos ir liepsnų metamos šviesos kovoje, o šešėliai kėlė siautulingai makabrišką šokį.
Sėdėjau priešais židinį ir savotiškai tirpau visame tame. Galima sakyti, grimzdau į kažką nepažįstamai naują ir be galo malonaus, iš kur nesinorėjo trauktis. Na, visai kaip skęstant, kai jau esi ant ribos .... o prieš akis, vis dar regimame pasaulyje, ima bėgti filmukas iš tavo gyvenimo. Ir ta, tokia nesuprantama, visiško nesipriešinimo palaima ... kažkoks lyg ir artėjantis, ar tai skaisčiau sužimbantis, nesuprantamas šviesos taškas ...
Tpfuuu velnias ... Pašokau iš savo vietos, tarsi dūsdamas, įtraukiau kiek galima daugiau oro ir vėl dribtelėjau atgal. Akimis skubiai perbėgau prieš mane esantį vaizdą. Židinyje ir toliau sausai poškėjo degančios malkos, kartais pašokdavo viena kita kibirkštėlė. Kambario šonuose tęsėsi vaiduokliškas šešėlių šokis.
- Na ir mintys ... - praskrido žaibu viduje. - Laikas atsipalaiduot nuo visko.
Su ta mintimi, atsirėmiau į krėslo atramas ir pakilau iš jo. Bet pirma, patraukiau prie lango. Priėjęs pakėliau žaliuzes. Tenai, kitoje lango pusėje, kambario šviesos išplėštame nakties gabaliuke, virpėjo sniego pusnys. O nakties juodame danguje ... raitėsi, pynėsi, šiaurės pašvaistė.
Net prigludau prie šalto stiklo kakta, kaip norėjosi, kiek galima daugiau, to dangaus stebuklo pamatyti. Akimis skverbiausi per nakties tamsą, kažkur tolyn, lyg dar kažkas turėtu ten būti, laukti. Deja ... kaip ir kiekvienas žmogaus noras, viršijantis jo galimybes, neleido pamatyti nieko išskyrus tai, kas buvo prieš akis.
- Taip ... Matomai ... taip niekuomet ir neišmoksiu, tenkintis tik tuom, kas yra. - su lengva ironijos gaidele pagalvojau sau.
Atsitraukiau nuo lango stiklo ir nuleidau žaliuzes, ant kurių tuoj pat ėmė tupinėti šešėliai. O pats pasukau priešingon kambario pusėn ir patraukiau lik servanto, kur buvo butelys mano pamėgto likerio ir taurė.
Priėjus, pritūpiau prie servanto taip, kad butelys ir taurė atsidurtu židinio šviesoje. Prisipyliau taurę likerio, bet ne pilną, o tik pusę. Ir tai ... ne pyliau, o liejau plona plona srovele ir gėrėjausi, kaip tas tąsus skystis, vartydamasis ir banguodamas, pildė taurės tuštumą. Baigęs pilti pastačiau butelį, o pats, dar žiūrėjau per taurę, kurios sienelėmis leidosi išsiteliuskavęs likeris.
Pakilau. Pasižiūrėjau į savo numestą ant servanto rankraštį, kurio lapas buvo prirašytas, išbraukytas, kažkas kampuose kaip ir piešta. Perbraukiau per tą lapą, kaip per veidą, lyg norėdamas kažką apčiuopti, pajausti.
Nieko.
Pakėliau taurę ir gurkštelėjau likerio, kuris maloniai užpildė burnos erdvę ir rodos ėmė skleistis, saldumą perpindamas lengvu kakavos ir tropinių vaisių buketu. Iš lėto nurijau ir užsimerkiau, lyg bandydamas pajausti kuom ilgesnį to skonio buvimą manyje. Bet kaip ir viskas gyvenime turi savo pradžią ir pabaigą, taip ir čia. Likeris atsidurė kur jam ir privalėjo būti, o burnoje liko silpnas ir vis labiau silpnėjantis aromatas.
Suktelėjau taurę vieną kartą, antrą ... ir užsivertęs išgėriau taip, lyg tai tai būtu paskutiniai mano gurkšniai gyvenime. Pojūtis buvo toks, kaip bangos smūgis, kuris užlieją visą, nuo galvos iki kojų. Svaigus ir malonus.
Kiek lukterėjęs, tūptelėjau šalia stovinčio šaldytuviuko, atsidariau jo dureles. Tvykstelėjo ryški šviesa, kuri privertė net prismerkti pradžioje. Ten gulėjo dėžutė braškių, lėkštė su žaliomis ir juodomis vynuogėmis. Šalia didelės, raustelėjusiais šonais kriaušės. Apačioje, kelių rūšių sūriai dežutėse, ispaniškos pelėsinės dešros rietuvėlė, duonos su grūdais ir saulėgrąžomis, keptos duonos su česnaku riekučių kalniukas pintinėlėje, dėželė sviesto ir dvi, lyg sesės, rūkyta lašiša ir upėtakis.
Visko yra, o nieko iš to nesinorėjo. Dirstelėjau durelių kišenėliu link. Štai ... būtent tai, kas tiks šiai nakčiai. Šokoladas. Paprastas juodas šokoladas. Bet pradžiai, atsidariau mažos šaldumo kamerėlės duris ir nustveriau kelis gabaliukus ledo. Mestelėjau taurėn. Papurčiau ... mestelėjau dar kelis ir uždariau dereles. Pasiėmiau šokolado plytelę ir uždariau šaldytuvą.
Ką gi, laikas grįžt prie židinio. Bet ... pirma prisipyliau likerio. Ir jau šį kartą, pilną taurę. Žengiau porą žingsniu ir sustojau. Šokolado plytelę įkišau į užpakalinę džinsų kišenę, apsisukau ir grįžau prie servanto. Sugriebiau savo rakraščio sąsiuvinį, pasikišau po pažastim, šratinuką įsikandau, o laisva ranka pasiėmiau butelį.
- Va dabar tvarka. - nusišypsojau mintyse. - Galima ir bandyt atsipalaiduoti. Atsiduoti tam, ką taip mėgstu.
Eidamas per kambarį, pakeliui, užkabinau koja stovėjusį kavos staliuką ir patraukiau arčiau krėslo. Nutilus stalelio barškėjimui, atsisukau pravirų miegamojo durų link. Tyla. Bet, dėl visa pikto, priėjau prie jų ir dirstelėjau vidun.
Žmona miegojo ir matomai, kažką tai gražaus sapnavo, nes veide matėsi šypsena. Norėjosi išjungti stalinę lempą, bet ... rankos užimtos. O ir Tifani lempos gaubtas, skleidė švelnią šviesą, kuri negalėjo trukdyti jos miegui. Todėl, apsisukau ir jau atsargiai, lyg sėlindamas, patraukiau židinio link.
Priėjęs, pastačiau butelį ant staliuko. Pakėliau nukritusį šratinuką nuo grindų ir nerasdamas kur dėti, automatiškai kyštelėjau burnon, lyg kokią cigaretę. Laisva ranka kiek prastumdžiau prirašytus lapus, stumtelėjau nešiojamą kompiuterį ir jau atsiradusion laisvon vieton, padėjau šokolado plytą.
Viskas. Tvarka kaip ir padaryta,ir jau dabar ... galima atsiduoti tam, kas mano mėgstama - naktiniams svaigimams, kaip aš vadinu laiko leidimą ilgomis, Islandiškomis naktimis, žiemos metu.
Todėl pradžiai ...Išsitraukiau šratinuką iš burnos, ir siurbtelėjau iš taurės. Dabar jau buvo kiek kitoks skonis. Gaivesnis. Siurbtelėjau dar kiek ir pastačiau taurę šalia butelio. Prisitraukiau šokolado plytelę. Bet ... Kiek pavartęs, taip ir padėjau ant staliuko, o pats, atsidaviau krėslo glėbiui.
Kai jau rodos įsitaisiau, paėmiau savo primakaluotus lapus su įrašais be jokios eilės ir rodos jokios prasmės. Kurie buvo betvarkiškai suversti vienas ant kito. Ir daug neieškodamas, nusitvėriau pirmą pakliuvusį lapą iš šūsnies.
Kiek pasiverčiau židinio link ir ėmiau skaityti.
Židinys.
O jame ...
Dar gyvos,
Bet, prigesę anglys.
Tamsa.
Už lango ...
Viską gaubianti naktis.
Stalelis.
Žvakė ... be žvakidės.
Ir vaško ašaros sustingę ...
Taip ir nenukritusios žemyn.
O prieš mane ...
Dar nepaliestas, baltas lapas.
Garuojanti ir skleidžianti kvapus kava.
Sumišęs ... viskio, cigaretės ir kavos,
Toks keistas aromatas.
Tarytum raktas,
Skirtas ...
Atsivert vartus anapus.
Kur gali slėptis vizija mana.
Štai ...
Židinys.
Jame dar gyvos ...
Bet prigesę anglys.
Stalelis.
Vašku pravirkus žvakė.
Ir aš ...
Palinkęs ...
Ties vis dar,
Nepaliestu, baltai baltu, lapu.
