Tiesiog po kojomis

Viskas kas supa mus,
Taip paprasta.
Tiktai ...
Bėda.
Mes ...
Ieškome razinų ten,
Kur jų negali būti niekada.
Patys ir sau,
Išsikeliame klausimą,
Ar klausimus.
Juos pavadiname - Problemos.
Ir kankinio žvilgsniu ...
Aplinkui dairomės atsakymo.
Kai jo nėra.
O ir negali ... būt.
Nes klausimus, ar klausimą.
Išsikeliame patys.
Ir niekas kitas, už mus į jį, ar juos ...
Neatsakys.
O tai, kas supa mus.
Taip paprasta.
Tereikia tik išmokti,
Žiūrėt į viską ... paprastai.
Ir neverta tikrai,
Pastėrusiom akim, dangun žvalgytis.
Kuomet atsakymų kalnai,
Tiesiog po kojomis.

 Our hopes ... 

Our hopes, desires and wishes.
Sometime is too big.
Same as crazy desire,
In desert mirage to touch.
Our hopes,
Desires and wishes.
Sometime ...
Is black.
Sometime ...
Is white.
And here ...
There is nothing strange.
Because we are only people.
And such was the human nature.
Who never ...
Never stop in the middle.
And go ...
Every time only ahead.
Our hopes,
Desires and wishes.
Sometime ...
Is too big.
And for us is no matter,
That it is ..
As race in the desert.
When we want mirage to touch.
Because ...
Prime target for us,
Our hopes,
Desires and wishes.
And nothing more, just it.

Tarsi ilga kelionė, kopomis

Gyvenimas ...
Tarsi ilga kelionė, kopomis.
Kur pradžioje, susižavėjimas.
O kuom toliau ...
Jo vis mažiau.
Dažniau klimsti, į birų smėlį.
Kol vieną dieną ...
Pavargsti.
Gyvenimas ...
Tarsi ilga kelionė, kopomis.
Bėgimas,
Vejantis miražą.
Kurio pasiekti, niekad negali.
Savęs tylus įkalbinėjimas.
Kad paskutinė miršta,
Tik Viltis.
O kuom toliau ...
Tuo vis dažniau.
Dažniau klimsti, į birų smėlį.
Kol vieną dieną ...
Pavargsti.
Ir baigiasi ilga kelionė ...
Kopose.
Toksai jau tas ...
Gyvenimas.

 Žodžių magija ... 

Vartau žodžius.
Dėlioju juos, eilutėmis,
Stulpeliais.
Taip paprastai, be jokio vargo.
Ir tarytum ... žaisčiau.
O visa tai kitam,
Tarytum burtas, žodžių magija.
O aš juokiuosi.
Kartais ... savo viduje.
Kad tai ...
Kas šitaip paprastai ir paprasta.
Kažkam pavirsta ...
Magija.
Kur man pačiam,
Tėra žaidimas ... žodžiais.
Na, visiškai taip pat,
Tarsi aš pieščiau.
Akvarele.
Arba ...
Paėmęs paprastą,
Pieštuką.
Baltam lape,
Kažkur lengvai, vos liesdamas.
Kažkur ...
Paspausdamas,
Paliekų tamsų pėdsaką.
Kuris iš lėto virs,
Juodai baltu ... paveikslu.
O tu,
Ar kitas, pasakys.
Žiūrėkite ...
Kokia tai magija.
Kaip viskas paprasta,
Ir paprastai.
Vartau žodžius.
Dėlioju juos, eilutėmis,
Stulpeliais.
O pasirodo, kad užsimu aš ...
Žodžių magija.

Dideliai ... mažas

Nusprendžiau pasižiūrėti, koks gi tas mano pasaulis.

Na, ne tas kuriame pats esu, bet tas, kuris manyje ir mane patį sudaro.

Ir taip pasižiūriu, ir taip pabandau. Net kelis kartus ratu apibėgu.Pagaliau atsiklaupiu ir idėmiai bandau jį įsižiūrėti. Kol galiausiai pasiimu jį į delnus, nueinu iki kambario kampo ir įsitaisau jame.

Viešpatuk su viešpatėliausiais ... tai kad ir aš, tame kambario kampe, toks mažas, kaip ir tas mano pasaulis delnuose.

Graudu ... Liūdna.

Čia, kambaryje, kuriame taip gerai buvau įsitaisęs, viename iš jo kampų, pasirodė žmona. Ji kaip tik sprendė kažkokį kryžiažodį.

- Kokia yra artimiausia mūms esanti žvaigždė ? - paklausė ji, neatitraukdama akių nuo žurnalo ir vis kažką jame pasižymėdama.

- Saulė ... - atsakiau jai net nesusimąstydamas.

- Ne ... ne mūms. Bet mūsų sistemai. - pasitaisė ji.

Tuomet, vis dar galvodamas apie savo mažytį vidinį pasaulį, vėl išpoškinau jai:
- Tuomet rašyk Kentauro. Nors jų ten ... čielos trys.

Žmona atplėšė akis nuo savo žurnalo ir jau žiūrėdama į mane perklausė:

- O kokios ?

Va čia man teko jau kiek susimąstyti. Tiksliau ... Teko įslysti į savo mažutėlį pasaulį, kuriam nenoromis teko prasiplėsti ir parodyti, šiek tiek daugiau to, kas jame buvo.

- Artimiausia žvaigždė ... Kentauro Proksima. Paskui yra dar dvi, Kentauro ... Bet nesu tikras dėl jų pavadinimo. Rodos ... Alfa ir Beta.

Žmona vėl įsikniaubė į savo žurnalą, kažką jame skaičiavo tušinuku badydama po jį.

- O tu esi tikras dėl Kentauro? - perklausė ji mane, pakėlusi akis nuo žurnalo.

Klausimas kaip ir retorinis, nes nebuvom astronomijos specialistais nei aš, nei ji.

Todėl, dar kart, žvilgterėjau į savo mažą pasaulį, kuris jau buvo šiek tiek padidėjęs.

- Tuomet, rašyk Sirijus. - atsakiau jai, žiūrėdamas į savo delnus, kuriame tarsi gulėjo mano pasaulis ir jau kur kas , kur kas, didesnis.

- Tinka. - atsakė ji. - Dėkui tau už pagalbą.

- Nėra už ką ... - atsakiau nei tai jai, nei tai sau.

Žmonai išėjus ir toliau sėdėjau savo kampe, su savo mintimis. Toliau bandžiau žiūrėti į savo pasaulį, kuris ... Kuris nebe toks jau ir graudus buvo.

Gal ir būčiau nutraukęs savo tuos pasidairymus po save, ir gal būt, būčiau jau pakilęs iš to kampo, kai vėl pasirodė žmona.

- Kas buvo paskutinis Kleopatros meilužis ? - su lengva šypsena paklasė ji.

- Cezario draugelis. - atsakiau jai, taip pat nusišypsojęs.

- O kas tas ... draugelis ? Vardą jis ... turi ? - vis taip pat besišypsodama, dar kart, paklausė ji.

- Antonijus. Markas Antonijus.

Ji pasižymėjo atsakymą žurnale ir kažkaip šelmiškai žvilgterėjusi ištarė:

- Tai pradžioje ... Cezaris, o paskui jau jo ... draugelis ?

Čia aš atsirėmiau į grindis, atsistojau ir patraukiau link virtuvės.

- Na kodėl ... pradžioje ... Cezaris ? Kleopatros asmeninis gyvenimas ... uch ... koks spalvingas. - atsakiau jai praeidamas pro šoną. - Jei ten pasirausti ... Tai laaaabai daug idomybių susirast galima.

Žmona nusekė man iš paskos virtuvėn, kur aš užsikaičiau arbatinuką ir ėmiau manipuliuoti po virtuvę besiruošdamas pasidaryti kavos.

- Jei darysi " savo " kavą ... Tai ir aš neatsisakysiu.

Šyptelėjau jai ir pasiekiau dar vieną puodelį.

- Patinka ?

- Na ... visai nieko tokia. Ir skanu ir ... užveža. - atsakė ji nusišypsodama. - Ir kiek gi ji vyrų turėjo, jei jau toks spalvingas gyvenimas?

Čia jau vėl, teko žvilgterėti į savo vidinį pasaulį, kuris šiam momentui, jau gan smarkiai buvo prasiplėtęs.

- Na, pasiutusi ta, graikų giminė ... buvo ... - atsakiau jai juokdamasis.

- Kaip ??? Tai ji ne egiptietė ??? - paklausė žmona, nustebusiomis akimis žiūrėdama į mane.

Ir čia, aš pats sau, padariau atradimą. Ne ... Mano pasaulis yra didelis. Ir gal būt net labai didelis. Tik aš jo nebevertinu, nes jis jau ... yra. O mažas todėl, kad man vis dar yra noras rasti tą - Terra Incognita. Ir tas Bolivaras, dar vis pilnas jėgų, gali mane nešti velniai žino kur.

Ir kaip sako lotynų patarlė ... Dum spiro spero. Taip, aš tikiuosi, kad man dar reikia daug ką sužinoti.

O kam ??? Manau, kad į tokį klausimą niekas negalėtu atsakyti.

O gal atsakymas yra kitame lotynų posakyje ???

Per aspera ad astra. Gal tai ir yra tas ... kelias. Tik ne į tas žvaiždes, kurias paprastai matome, nakties danguje. Visiškai ne į tas. Bet, ar tai, jau taip ir svarbu į kokias? Nemanau.

Virtuvėje pasirodė sūnus.

- Turiu klausimą.

- Na ... Idėmiai klausom. - atsakiau maišydamas kavą.

- O tam, kad kariauti ... Reikia turėti didelę armiją ir gerus ginklus?

- Nesupratau. Su kuo ruošiesi kariauti ? - tariau jam šypsodamasis dėl tokio abstraktaus klausimo.

- Ne ... Na ... Kaip tada kur kariavo ... Kaip ten jie ? Hitleris ir tas ... Va - Stalinas.

Padaviau puoduką kavos žmonai, apkabinau sūnų per pečius ... Ir parodęs visiems kryptį didžiojo kambario link tariau:

- Stalinas su Hitleriu, niekada nėra net susimušę, ne tai kad ... kariavę. Kavą kartu ... gėrė. Konjaką. Bet ... niekada nekariavo.

- O mūms mokykloje ... - buvo beužsivedąs savo tiesos įrodinėjimui sūnus.

- Tai kam manęs tuomet klausi ? - atsakiau jam ir dar plačiau nusišypsojau.

- O todėl, kad ir mama pas tave visad, ir visko, klausia.

Taip ... Visi paukščiai yra paukščiai. Tik ne kiekvienas paukštis gali pakilti, skristi. Ir tikrai retas maudytis audrose.

Kaip ten lotynai sakė ??? Kas galima Jupiteriui, tas draudžiama jaučiui.

O ką jie tuom norėjo pasakyti ... dabar tik ginčus sukelia.

Lyg filme prasisuko vaizdas - stoviu aš, o aplink mane sukasi mano pasaulis, visiškai panašiai kaip nakties dangus, pilnas žvaigždžių ir dar velniai žino ko. Ir jis toks didelis didelis ... Platus patus ...

Mano mažas ir tuo pačiu didelis ... Pasaulis.

O gal atvirkščiai ???

Dideliai ... mažas. ?

My ... Kingdom 

My kitchen is my ...
Church.
And ...
A major book,
In this church is ...
Food preparation .... Bible.
Where is all secrets.
For health, for life.
And everything,
That everyone have happiness.
So ... In this church ...
I'm a God.
And ...
Food preparation ... Master.
Where I cooking food,
Special for wines.
Or make special delicate,
For whisky.
Yes ... I'm a Lord.
In my church - my kitchen.
Yes ... I'm a God.
In my ...
Kingdom.

Gaila

Galvoju kartais,
Klausimą užduodu sau.
Kodėl, žmogutis, save vadinantis,
Aš ... Žmogus.
Taip panašus į ...
Sraigę.
Ir lygiai tiek pat ...
Trapus.
Nors sako,
Turintis ir stuburą,
Ir tvirtą dvasios šarvą.
O tik paliesk jį ir ...
Jis išnyksta.
Kaip dingsta sraigė,
Po savu šarvu.
Todėl ...
Ir keista, kad ...
Gyveni,
Tarytumei tarp sraigių.
Kur reikia būti ... Atsargiu.
Nes kur nežengsi,
Sraigės ... Sraigės ...
Ir perspėjimo klyksmai,
Ei ... Atsargiau ... Ir AŠ ... Žmogus.
Bala nematė, būtu galima ir susitaikyti.
Tačiau yra, sena, patarlė ...
Bažnyčion,
Kiaulę įsisleisk ir ant altoriaus ...
Ji netruks užlipt.
Todėl ir čia, su tais žmonėm,
Kurie lyg sraigės.
Atsargiai reik.
Nes juos ...
Gali ištrėkšti, paprastu žodžiu.
Jų ...
Net nemaigęs.
Gaila.

Mostly ...

Our life for us,
Mostly ...
Same as our world.
Where we to try,
It understanding but ...
Again and mostly,
We are on the wrong way.
When looking answers in the Space.
But it's too very strange ...
That mostly,
We are as blind.
When nothing to see,
What is ...
Directly under your feet.
Or straight,
Under your nose.
So ...
Mankind risen up,
But ...
Still trample on the spot.
And try to find the answers in the ... Space.
Or just await ...
When someone answer.
Who he is ?
And why ...
He desperately needs a God.
And mostly ...
When he still close,
Alone ...
To time to die.
Strange.
But is truth.
That ...
We are as blind.
When nothing to see,
What is ...
Directly under your feet.
Or straight,
Under your nose.
And don't understand it.
What is our Life.

From different ... angles

Invisible a fine line,
What separates our world expanse.
And show for us as mirror,
That is nothing different between ...
Black and white.
Just different views to same.
From different ... angles.
Where is a chance to choose ...
One of the road,
From many many ... ways.
Which one is yours and ...
Where are you ?
And where you going.

O juk rašau ... ekspromtu

Ech ...
Kaip viskas man,
Jau atsibodo.
Kai pilstoma, tuščiai, kiaurai.
Ach ...
Kokie žodžiai ...
Ir kokie ... jausmai.
Skaitai ...
Ir net jauti,
Kaip viskas išgyventa ...
Kaip žodžiai,
Surašyti,
Iš širdies ... giliai.
O aš sakau - Nei velnio ...
Broliai, sesės.
Nes iš galvos rašau,
Ne iš širdies.
Net ir dabar ...
Ekspromtu,
Pabandysiu prisibelsti.
Kad pamatytumėt,
Nors krašteliu ... akies.
Mintis.
Kurias ...
Stulpeliais išvingiuoti,
Tėra tik klausimas - fantazijos.
Ir pagrindinės ...
Nutvertos minties.
Toliau ...
Kaip rūbą, tu rengi tą mintį.
Kartais skubėdamas,
Kartais lėtai.
Gal kiek kažkur,
O ir kažką ...
Pagražini.
Bet ...
Neturi kada sustot.
Viduryje ...
Užplūdusių minčių,
Srovės.
Rašai, kuri ir fantazuoji ...
Bet ...
Tik tai tol,
Kol nenutrūko ...
Mintys.
Ir ...
Nepradingo,
Už nepasiekiamos ribos.
Kažkur ...
Už nebūties.

Nesutinku aš būti

Nesutinku aš būti,
Tiktai lengva ir pasipriešinti negalinčia smiltim.
Kurią, bet kur, nunešti gali, net ir mažiausios bangos,
Ir kad Likimas žaistu taip, kaip jam tiktai patinka, su manim.
Verčiau jau pasirinksiu, būsiu, kaip uola, ar aukštas krantas,
Kovojantis už savo teisę, būt ... pačiu savim.
Ir nesvarbu, kad kitą kartą,
Gyvenimo, ar net Likimo bangos,
Daužys su įtūžiu,
Pasiutusia jėga.
Bandydamos,
Mane sutrinti ir paversti,
Maža ir priešintis, negalinčia smiltim.
Kurią, gal būt, išmes, ant kokio kranto.
O gal paliks, tik stumdoma, kažkur gelmėj.
Ne ... nesutinku aš būti,
Tiktai lengva ir pasipriešinti negalinčia smiltim.
Geriau jau vieniša uola, ar aukštas krantas,
Ir kur jųjų teisė, būt pačiais savim.
Nes, nugalėjus ...
Nusilenks ...
Net ir pikčiausios bangos,
Taip ir negalėjusios, tavęs, įveikt.
Ir jau ne tu,
O prie tavęs,
Smiltelės glausis iš vilties,
Kad tu ir jas, galėsi nuo bangų apsaugot.
Įrodęs ... savo teisę,
Nepajudintas,
Stovėt.

Хотелось бы ...

Хотелось бы ...
Чтоб знали про тебя,
Ещё при жизни.
И вспоминали долго,
Долго после.
Кoгда ...
Уже уйдёш.
Но ... не на кладбище,
У твоей могилы.
И не у памятника, воздвигнутого тебе ...
На счастье голубям.
А просто так,
Чтоб вспоминали, изредко и просто.
Без лишних слов, речей,
И слёз.
Лиш потому,
Что жил любя, шутя, с улыбкой.
И для чего на камне,
Высечь пожелал.
Ведь был я тем, кто вы теперь.
Cейчас я тот,
Kем стать вам ... предстоит.

Where is a problem ...

Where is a problem ...
With the people ?
Why they every time,
Make mistakes ?
I'm not sure, but I try to answer,
That it's only from humans brains.
What is sometime as ...
Virgin.
Never been to touch,
And never use.
Or ...
Next one.
Maybe ...
All problem is,
That humans brains,
Is separated.
And never knows,
And never understand ...
What makes the right-hand side.
And what needs to do ... left.
Okay I ask again.
What wrong with people?
Where is ...
This fucking problem?
If they have brains,
But every time make mistakes.

Don't leave me

Don't leave me.
Please ...
Don't leave me.
And never say ... again.
That is to be ...
Much better.
If you leave me ... alone.
Because ...
We like each from us,
Sometimes ...
Make mistakes in the life.
Don't leave me.
Please ...
Don't leave me.
And give me chance,
To mend.
Return back confidence in and ...
Believe me,
Please ...
Believe me.
I wanna change everything.
And you ...
Return to me again.
That I can be ... forever.
Only with you ...
And never be ... alone.
Don't leave me.
Please ...
Don't leave ... me.
Believe me its is ... true.

Dainas durnas dainuot ...

Manęs,
Nelieskite.
Geriau nereikia.
Nes tuoj, galiu pradėt.
Dainas durnas dainuot ...

Niūniavau sau po nosimi ir visai kaip toje priekvailėje dainuškoje, durnomis akimis basčiausi po virtuvės aplinką.

Žvilgsnis blaškėsi iš kampo į kampą, tarsi kažko ieškodamas. Tik klausimas - O ko ... ?

Muziejus, ne virtuvė. Visur švara, nei trupinėlio. Viryklė blizga lyg katino pautai, kai jis juos baigia laižyt. Rodos, kad ja ir nesinaudota dar nei karto.

Peiliai tvarkingai kabo ant sienos, tarsi kokiame parade. Kriauklėje, nei šakutės, nei šaukštelio. Net puoduko nei vieno nėra.

Ant palangės tik nykštukas, apsikabinęs termometrą šypsosi lyg sakydamas - Na ... Ar nemalonu tokiuose namuose ? O šalia jo stovinti akmens peleninė ... Švarut švarutėlė. Ir rodos, net kažkaip keistai dera prie jos esančios gan nemažos tigrinės kriauklės.

Idilija.


Manęs,
Nelieskite.
Geriau nereikia.
Nes tuoj, galiu pradėt.
Dainas durnas dainuot ...


Muziejus ir tiek. O visa tai, vakarykščio pasiutimo pasekmės. Kuomet neapsikenčiau to buitinio namų bardakėlio, kuris tęsėsi diena iš dienos ir ... prasinešiau viesulu per kasdieniškus vaizdelius, kurie kartojasi kiekvieną kartą ir kurie turi lyg ir pasiteisinimą - Skubu ... Nėra kada ... Vėliau ...


Manęs,
Nelieskite.
Geriau nereikia.
Nes tuoj, galiu pradėt.
Dainas durnas dainuot ...
Ar net ...
Sušokti Tumbo Jumbo karo šokį.
Nors kas tai yr ...?
Ir pats, visai nenutuokiu.


Toliau sau niūniuoju po nosimi, atsirėmęs į virtuvės praėjimo staktą ir žvalgydamasis po savo virtuvę lyg koks pasiklydęs turistas jam visiškai naujoje aplinkoje.

Pro kitą pusę virtuvės, iš kambario atbidzeno šunėkas. Stabtelėjo. Žvilgtelėjo į mane, paskui į virtuvės grindis ir dėl visa pikto pasileido palei spinteles uostydamas grindis. Kiek stabtelėjo ties maisto ruošimo stalu ir kriaukle. Taip sakant, atidžiau apuostė tą teritoriją ir nusičiaudėjo. Po ko žvilgterėjo dar kartą į mane ir atsitupė, lyg bandydamaas paklausti - Tai ką ??? Jokio skanumėlio nebus ?

Ot velniava. Net šuo priprato prie to, kad visą laik ką nors galima rasti ant grindų. Kaip koks tarakonas pasidarė, kuris apsigyvena šiltose patalpose ir kur pilna maisto liekanų.


Manęs geriau,
Nelieskite.
Ir nevarykit Viešpačio,
Medin.
Galbūt jis jūms ... atleistu.
Tik tokie šposai ...
Ne su manim.


Ir kol toliau niūnavau savo priekvailę dainušką, cucikas lyg supratęs, ką tuom noriu pasakyt ... Atsistojo, dar kart žvilgterėjo man į akis ir ... nukabinęs galvą ir lengva ją pakratydamas patraukė atgal iš kur ir buvo pasirodęs. Ir matomai sau mintis dėliojo, kad va ... nepasisekė ir šiandien. Šeimininkui ... kažkoks šalas užėjo. Teks palaukti geresnių laikų.

O aš pats sau šypsojausi ir man buvo be galo gerą. Gera, kad prasinešiau lyg koks tornado šluodamas viską savo kelyje ir dar vėliau ... jau po visko ... lyg koks laukinis žvėris tykojau kiekvieno, kuris įbris, įsliūkins, ar šiaip, pakeliui iš kambario į kambarį eidamas, užsuks virtuvėn. O čia aš ... Įsitaisęs valgomojo kampe ir ... Pakliuvo ... Pakliuvo vienas iš tų, kuriems pastoviai nėra laiko, kurio atsakymas yra kaip maldelė - Vėliau ... Vėliau sutvarkysiu. Ir tas vienas buvo ... sūnus.

Geras žmogus - špyga taukuota, kaip sakydavo čigonas iš filmo apie Tadą. Va aš tą gerą žmogų ir prie nago ... Ir po nagu. Ir kaip kitame kino filme buvo sakoma išpindėjusiam mužikui - Dantimis brol Mykolai ... dantimis ... Taip ir čia, braliukas, su ašaromis plovė tai, ką vakar buvo palikęs ir ką į indaplovę buvo sušaudęs, net maisto likučių nepasistengęs pašalint.


Manęs geriau,
Nelieskite.
Ir nevarykit Viešpačio,
Medin.
Galbūt jis jūms ... atleistu.
Tik tokie šposai ...
Ne su manim.


O dabar, stovėjau praėjime į virtuvę, atsirėmęs į staktą, lyg koks Cerberis prie Pragaro vartų ir tyliai sau niūniavau stebėdamas siuntantį sūnų, kurį priverčiau tvarkytis ir ko niekad pats nėra daręs virtuvėje. Nes pastoviai mama ... Pastoviai namų "advokatas", kaip aš ją kartais pavadindavau. O dabar ... SPĄSTAI ...

Mamos nėra namuos. BĖDA ...

Nu ale sviontas Jackau ... Viešpatie trilinkas ... Kodėl tas pasaulis atsistojo rakom ??? Ko jam dar trūksta ? O gal atvirkščiai ??? Perdaug ?

Jomajo nesikeikiant ... Užaugom juk ir be indaplovių, ir be dulkių siurblių. Kai kas net ir šilto vandens neturėjo, kaitintis tekdavo. O čia ... O dabar ...

Na ... Bet nieko. Nors ir degė Maskva ... Bet nesudegė. Taip ir mano namuos, kažkam bus sunku, bet ... kitaip nebebus. Dabar aš kausiuos už savo ... teritoriją. Už savo ... virtuvę.

- Oho ... O čia kas per šventė ? - išgirdau iš už nugaros žmonos balsą.

- Oi ... Kas čia ??? Nejau tu grįžai ? - apsimesdamas kvailiu, paklausiau jos. - Taip greitai iš miesto ??? Kiba kas parvijo ?

- Parvijo parvijo ... Sakyk geriau, kokia proga čia taip viskas blizga ir ko čia stovi, kaip stuobrys, visą praėjimą užtvėręs.

- Tu žinai ... Ir aš stebiuosi, kad tokia šventė. Sūnus ... ir šitaip gražiai virtuvę tvarko. - atsakiau jai net nepajudėdamas iš savo vietos. - Tiesiog pasaka, kuria negalima atsižiūrėti.

- Negali būti ... - ištrūko jai.

- Gali ... Negali ... O va ... Koks grožis. - tariau jai ir pasisukau link jos. - Netiki ??? Pasiklausk pas jį pati.

Žmona žvilgsniu parodė į savo rankas su krepšiais ir kai juos perėmiau, lengvai mane stumtelėjo virtuvės gilumon ir pati žengė sūnaus link.

My ... Christmas

One Santa and ...
One gift from him.
Not more, not less, just one.
And it is done, for Christmas.
I wanna change,
This old and wrong tradition.
That I can sit at home,
And wait.
When come one Santa,
After next.
And I can have many ...
Many gift for my Christmas.

Prie savo židinio

Kai nėra židinio, o noris šilumos ...
Lengvučio dūmo kvapo,
Malkų traškesio,
Liepsnos liežuvių šlamesio.
Tu sau susikuri ...
Iš nieko,
Viziją.
Kur ...
Tu jau esi,
Prie savo židinio.
O pats ...
Giliam krėsle.
Kambaryje.
Tarp šokančių, ant sienų ...
Metamų,
Liepsnos šešėlių.
Ir ten ...
Užsimiršti saldžiai.
Tarytum, tai ne vizija, o tavo ...
Židinys, kurio tu neturi.
O gal niekuomet, jo ir neturėsi.

Kuom kvepia Tau ...

Ar pameni ?
Kuom kvepia Tau ...
Kalėdos.
Ne mamai ir ne tėvui.
Ne žmonai, vyrui,
O tik ...
Tau.
Ar ...
Pameni dar ?
Kuom kvepia Tau ...
Kalėdos.
Ir koks tai jausmas,
Ir kokios ...
Svajonės naktyje.
Belaukiant,
Tos dienos ...
Kalėdų.
I tas akimirkas,
Kada ...
Žalia ir kvepianti mišku,
Eglutė ...
Į namus parėjo.
Ar pameni ?
Kuom kvepia Tau ...
Kalėdos.
Kaip viskas buvo,
Paprasta.
Tada.
Kai Tu ...
Buvai dar vaikas.
O dabar ...
Kuom kvepia Tau ...
Kalėdos.

 Aš tau pabelsiu ... 

Aš tau,
Pabelsiu.
Į tavas, sielos duris.
Kada mažiausiai, šito lauksi.
Ir lyg tamsios, nakties ... drugys.
Nebiliai, raidėmis ištarsiu.
Tai ... ko pats,
Garsiai nepasakai,
Bet mintimis, dažnai kartoji.
Ir tau parodysiu, kitas duris.
Kur užrašas ant jų yra.
"Išeiti iš savęs ir nebijoti."
Aš tau pabelsiu, į tavos sielos duris.
Ir ne todėl, kad šito noriu.
Nes pats ...
Seniai prie jų esi,
Ir mintimis, kas kart kartoji.
Tegul pabeldžia, kad ir iš tamsos, drugys.
Ir lai parodo man,
Tą ... užrašą ant durų.
Kur aš galiu ...
Galiu išeiti iš savęs ...
Išeiti ... ir nieko nebijoti.
Aš tau pabelsiu, į tavas sielos duris.
Tik tam, kad iš savęs ... išeitum.
Nes nėr baisiau kai gyveni,
O tavo sielos durys ...
Aklinai užvertos.

Autoportretas ...

Židinys.
O jame ...
Dar gyvos,
Bet, prigesę anglys.
Tamsa.
Už lango ...
Viską gaubianti naktis.
Stalelis.
Žvakė ... be žvakidės.
Ir vaško ašaros sustingę ...
Taip ir nenukritusios, žemyn.
O prieš mane ...
Dar nepaliestas, baltas lapas.
Garuojanti ir skleidžianti kvapus kava.
Sumišęs ... viskio, cigaretės ir .... kavos,
Toks keistas aromatas.
Tarytum raktas.
Skirtas man ...
Atvert vartus, anapus,
Kur gali slėptis,
Vizija mana.
Štai ...
Židinys.
Jame dar gyvos ...
Bet, jau prigesę anglys.
Stalelis.
Ant kurio ...
Vašku pravirkus žvakė.
Ir aš ...
Palinkęs ...
Ties vis dar nepaliestu,
Baltai baltu,
Kažko tai laukiančiu ...
Tuščiu lapu.

Sunku ne skristi

Sunku ne skristi, ne pakilti.
Sunku tiktai ...
Nuo žemės, atsiplėšt.
Ir nugalėti,
Savo aklą baimę.
Dėl to, kas laukia, prieš akis.
Kitas pasaulis.
Kitos ...
Visai kitokios ten taisyklės.
Kur senos, įprastos, nebegalios.
O tau, paliekamas, tik vienas šansas,
Pakilt ir skristi, arba, to nematyti niekados.
O laikui einant, tik ... save prakeikti.
Dėl praleistos, neišnaudotos,
Kažkuomet duotos tau ...
Progos.
Toliau ...
Likimas ...
Ne iš linksmiausių.
Save prakeikt ir keikti kitus.
Išdrįsusius pakilti, skristi ir nebesugrįžt.
Palikusius tave, nors su sparnais, bet vaikščioti žeme.
Kur galutiniam rezultate, tik, susitaikyt su savim.
Ir savo baimę, apkabinus,
Tepasakyt ...
Tu nebijok.
Aš lieku su tavim.

  Oпять ... в туман 

Она, как будто лебедь, белая.
Вышла из тумана.
Очаровала,
Красотой своей и...
Скрылась вновь.
Осталось лиш ...
Расплывчатое воспоминание.
Как в тумане.
Где встретил я её,
И где её я ... потерял.
Хотелось бы, опять и снова.
Мне, оказаться там,
Где встретил я ... её.
Схватить её и удержать,
Что бы она, не кануло в тумане.
Или хотя бы,
Cледовать в туман, за ней.
Увы ...
Подсильны мне,
Всего лиш воспоминания.
О той красе,
Каторая ...
Мне покозалась,
Словно лебедь белая.
Очаровала и ...
Ушла опять ... в туман.

 I'm not too big, but ... 

I'm not too big.
But ...
I'm Lion brother.
Be careful.
When I'm with evil eyes,
And I'm grumpy.
Because I can to be ...
Vicious and diabolical cat.
And ...
Doesn't mater that ...
I'm only little.
Never forget it that ...
I'm brother of the Lion's family.

Prie židinio

Sėdėjau priešais židinį giliame, oda muštame krėsle pusiau gulomis, ištiesęs kojas židinio link. Basas pėdas, tarsi masažavo atsklindančios karščio bangelės, nuo besiraitančių liepsnų. Ore skraidė lengvas, degančio, gerai sakuoto medžio, dūmo kvapas. Ir tas degančių malkų traškesys, sakų šnypštimas, su retais, sausais, pokštelėjimais. Erdvus kambarys, tarytumei siautėjo tamsos ir liepsnų metamos šviesos kovoje, o šešėliai kėlė siautulingai makabrišką šokį.

Sėdėjau priešais židinį ir savotiškai tirpau visame tame. Galima sakyti, grimzdau į kažką nepažįstamai naują ir be galo malonaus, iš kur nesinorėjo trauktis. Na, visai kaip skęstant, kai jau esi ant ribos .... o prieš akis, vis dar regimame pasaulyje, ima bėgti filmukas iš tavo gyvenimo. Ir ta, tokia nesuprantama, visiško nesipriešinimo palaima ... kažkoks lyg ir artėjantis, ar tai skaisčiau sužimbantis, nesuprantamas šviesos taškas ...

Tpfuuu velnias ... Pašokau iš savo vietos, tarsi dūsdamas, įtraukiau kiek galima daugiau oro ir vėl dribtelėjau atgal. Akimis skubiai perbėgau prieš mane esantį vaizdą. Židinyje ir toliau sausai poškėjo degančios malkos, kartais pašokdavo viena kita kibirkštėlė. Kambario šonuose tęsėsi vaiduokliškas šešėlių šokis.

- Na ir mintys ... - praskrido žaibu viduje. - Laikas atsipalaiduot nuo visko.

Su ta mintimi, atsirėmiau į krėslo atramas ir pakilau iš jo. Bet pirma, patraukiau prie lango. Priėjęs pakėliau žaliuzes. Tenai, kitoje lango pusėje, kambario šviesos išplėštame nakties gabaliuke, virpėjo sniego pusnys. O nakties juodame danguje ... raitėsi, pynėsi, šiaurės pašvaistė.

Net prigludau prie šalto stiklo kakta, kaip norėjosi, kiek galima daugiau, to dangaus stebuklo pamatyti. Akimis skverbiausi per nakties tamsą, kažkur tolyn, lyg dar kažkas turėtu ten būti, laukti. Deja ... kaip ir kiekvienas žmogaus noras, viršijantis jo galimybes, neleido pamatyti nieko išskyrus tai, kas buvo prieš akis.

- Taip ... Matomai ... taip niekuomet ir neišmoksiu, tenkintis tik tuom, kas yra. - su lengva ironijos gaidele pagalvojau sau.

Atsitraukiau nuo lango stiklo ir nuleidau žaliuzes, ant kurių tuoj pat ėmė tupinėti šešėliai. O pats pasukau priešingon kambario pusėn ir patraukiau lik servanto, kur buvo butelys mano pamėgto likerio ir taurė.

Priėjus, pritūpiau prie servanto taip, kad butelys ir taurė atsidurtu židinio šviesoje. Prisipyliau taurę likerio, bet ne pilną, o tik pusę. Ir tai ... ne pyliau, o liejau plona plona srovele ir gėrėjausi, kaip tas tąsus skystis, vartydamasis ir banguodamas, pildė taurės tuštumą. Baigęs pilti pastačiau butelį, o pats, dar žiūrėjau per taurę, kurios sienelėmis leidosi išsiteliuskavęs likeris.

Pakilau. Pasižiūrėjau į savo numestą ant servanto rankraštį, kurio lapas buvo prirašytas, išbraukytas, kažkas kampuose kaip ir piešta. Perbraukiau per tą lapą, kaip per veidą, lyg norėdamas kažką apčiuopti, pajausti.

Nieko.

Pakėliau taurę ir gurkštelėjau likerio, kuris maloniai užpildė burnos erdvę ir rodos ėmė skleistis, saldumą perpindamas lengvu kakavos ir tropinių vaisių buketu. Iš lėto nurijau ir užsimerkiau, lyg bandydamas pajausti kuom ilgesnį to skonio buvimą manyje. Bet kaip ir viskas gyvenime turi savo pradžią ir pabaigą, taip ir čia. Likeris atsidurė kur jam ir privalėjo būti, o burnoje liko silpnas ir vis labiau silpnėjantis aromatas.

Suktelėjau taurę vieną kartą, antrą ... ir užsivertęs išgėriau taip, lyg tai tai būtu paskutiniai mano gurkšniai gyvenime. Pojūtis buvo toks, kaip bangos smūgis, kuris užlieją visą, nuo galvos iki kojų. Svaigus ir malonus.

Kiek lukterėjęs, tūptelėjau šalia stovinčio šaldytuviuko, atsidariau jo dureles. Tvykstelėjo ryški šviesa, kuri privertė net prismerkti pradžioje. Ten gulėjo dėžutė braškių, lėkštė su žaliomis ir juodomis vynuogėmis. Šalia didelės, raustelėjusiais šonais kriaušės. Apačioje, kelių rūšių sūriai dežutėse, ispaniškos pelėsinės dešros rietuvėlė, duonos su grūdais ir saulėgrąžomis, keptos duonos su česnaku riekučių kalniukas pintinėlėje, dėželė sviesto ir dvi, lyg sesės, rūkyta lašiša ir upėtakis.
Visko yra, o nieko iš to nesinorėjo. Dirstelėjau durelių kišenėliu link. Štai ... būtent tai, kas tiks šiai nakčiai. Šokoladas. Paprastas juodas šokoladas. Bet pradžiai, atsidariau mažos šaldumo kamerėlės duris ir nustveriau kelis gabaliukus ledo. Mestelėjau taurėn. Papurčiau ... mestelėjau dar kelis ir uždariau dereles. Pasiėmiau šokolado plytelę ir uždariau šaldytuvą.

Ką gi, laikas grįžt prie židinio. Bet ... pirma prisipyliau likerio. Ir jau šį kartą, pilną taurę. Žengiau porą žingsniu ir sustojau. Šokolado plytelę įkišau į užpakalinę džinsų kišenę, apsisukau ir grįžau prie servanto. Sugriebiau savo rakraščio sąsiuvinį, pasikišau po pažastim, šratinuką įsikandau, o laisva ranka pasiėmiau butelį.

- Va dabar tvarka. - nusišypsojau mintyse. - Galima ir bandyt atsipalaiduoti. Atsiduoti tam, ką taip mėgstu.

Eidamas per kambarį, pakeliui, užkabinau koja stovėjusį kavos staliuką ir patraukiau arčiau krėslo. Nutilus stalelio barškėjimui, atsisukau pravirų miegamojo durų link. Tyla. Bet, dėl visa pikto, priėjau prie jų ir dirstelėjau vidun.
Žmona miegojo ir matomai, kažką tai gražaus sapnavo, nes veide matėsi šypsena. Norėjosi išjungti stalinę lempą, bet ... rankos užimtos. O ir Tifani lempos gaubtas, skleidė švelnią šviesą, kuri negalėjo trukdyti jos miegui. Todėl, apsisukau ir jau atsargiai, lyg sėlindamas, patraukiau židinio link.

 Priėjęs, pastačiau butelį ant staliuko. Pakėliau nukritusį šratinuką nuo grindų ir nerasdamas kur dėti, automatiškai kyštelėjau burnon, lyg kokią cigaretę. Laisva ranka kiek prastumdžiau prirašytus lapus, stumtelėjau nešiojamą kompiuterį ir jau atsiradusion laisvon vieton, padėjau šokolado plytą.

Viskas. Tvarka kaip ir padaryta,ir jau dabar ... galima atsiduoti tam, kas mano mėgstama - naktiniams svaigimams, kaip aš vadinu laiko leidimą ilgomis, Islandiškomis naktimis, žiemos metu.

Todėl pradžiai ...Išsitraukiau šratinuką iš burnos, ir siurbtelėjau iš taurės. Dabar jau buvo kiek kitoks skonis. Gaivesnis. Siurbtelėjau dar kiek ir pastačiau taurę šalia butelio. Prisitraukiau šokolado plytelę. Bet ... Kiek pavartęs, taip ir padėjau ant staliuko, o pats, atsidaviau krėslo glėbiui.

Kai jau rodos įsitaisiau, paėmiau savo primakaluotus lapus su įrašais be jokios eilės ir rodos jokios prasmės. Kurie buvo betvarkiškai suversti vienas ant kito. Ir daug neieškodamas, nusitvėriau pirmą pakliuvusį lapą iš šūsnies.

Kiek pasiverčiau židinio link ir ėmiau skaityti.


Židinys.
O jame ...
Dar gyvos,
Bet, prigesę anglys.
Tamsa.
Už lango ...
Viską gaubianti naktis.
Stalelis.
Žvakė ... be žvakidės.
Ir vaško ašaros sustingę ...
Taip ir nenukritusios žemyn.
O prieš mane ...
Dar nepaliestas, baltas lapas.
Garuojanti ir skleidžianti kvapus kava.
Sumišęs ... viskio, cigaretės ir kavos,
Toks keistas aromatas.
Tarytum raktas,
Skirtas ...
Atsivert vartus anapus.
Kur gali slėptis vizija mana.
Štai ...
Židinys.
Jame dar gyvos ...
Bet prigesę anglys.
Stalelis.
Vašku pravirkus žvakė.
Ir aš ...
Palinkęs ...
Ties vis dar,
Nepaliestu, baltai baltu, lapu.

Pats sau Dievas ir Teisėjas ...

Kaip norisi ... palikt vienam ir ... atitrūkti.
Net ir nuo to, kas kitą kart, labai svarbu.
Išeit, palikt namus ir ... pasiklysti.
Pabūt pačiam,
Ir su savim,
Kartu.
Tik ...
Stop.
Nepulkit,
Manęs teisti.
Ir juo labiau ... nereikia.
Moralų ... koks turėtu būt ... žmogus.
Nes visa tai, jau tūkstančiais kartų girdėta.
Ir jeigu sąžiningai, tai net ir nuo to koktu.
Vien apie tai, koks turi būt žmogus.
Kaip negerai, viską palikti ...
Pasitraukti ir išeiti.
Kad ir be jo ...
Kažkas yra.
Ir kad ...
Privalo.
Pareigą atlikti.
Ir dar perkūnai žino ko,
Kalbės, lyg tai galėtu sustabdyti.
Pamiršę patys, apie save ir savo norą,
Išeit, palikt namus ir pasilikt, tik su pačiu savim.
Kai būni pats sau Dievas ir Teisėjas ...
Kai pats save ... išplakt gali ...
Ar ... taurę pilną kartėlio,
Su šypsena pakėlęs ...
Išgert ...
Lyg dugno.
Ir garsiai nusijuokt.
Dėl to ... koks kelias nusidėjėlio,
Ir dar dėl to ... kad tai turi, nepaslėpei savy.
Perverst iš naujo, dar ir dar, ne vieną kartą,
Gyvenimo ... atspaustus jau lapus.
Kur buvo kilta, siektos žvaigždės.
O kur paslysta, rodos ...
To visai nenorint.
Ir kur bandyta,
Buvo atsitiest.
Vienatvėje ...
Pats sau.
Esi ...
Teisėjas.
Dievas ir ...
Dar tik perkūnai žino, kas ...
Todėl ...
Nepulkit,
Manęs teisti.
Ir juo labiau nereikia,
Moralų ... koks turėtu būt ... žmogus.
Ką ir kaip, turėtu, jis daryti.
Nes, jo gyvenimas, juk ...
Privatus.

Pasistatysiu sau ...

Pasistatysiu sau paminklą, kol dar ...
                                                          gyvas.
Ir ne iš bronzos, ne granito, ne ...
                                                     akmens.
Paleisiu savo žodžius, niekad ... garsiai ...
                                                                   nesakytus.
Ir jie tikrai, ilgau ... net už mane ...
                                                       gyvens.
Pasistatysiu sau paminklą, kol dar ...
                                                         gyvas.
Tikrai ne tam, kad neštu ten ...
                                                 gėles.
Ar kištu, karts nuo karto, po laurų ...
                                                         vainikais.
Ar verktu, veidmainingai, kad štai, nutylo ir ...
                                                                         nebeplevens.
Pasistatysiu sau pamiklą, kol dar ...
                                                        gyvas.
Tik tam, kad pasidžiaugti juo ...
                                                   pačiam.
Kiekvienu žodžiu, paslėptu po ...
                                                    nusvaigimu.
Ir tais, kurie skaitys ir juos ...
                                               kedens.
Tarp jų paliksiu ir ... kažkiek ...
                                                   truputį.
Apie Islandiją, taip pakerėjusią ...
                                                        mane.
Josios ugnikalnius, krantus ...
                                                uolėtus.
Ir žmones, tarp kurių radau ...
                                                 draugų.
Be abejo, aš paminėsiu net ir ...
                                                   Lietuvą.
Nes ... neįmanoma, pamiršt savų ...
                                                        šaknų.
Bet tai, ne ilgesys ir tai tikrai, ne ...
                                                         ašaros.
Ne Nostalgijos skraistė, kad kažkur ne ten ...
                                                                        esu.
Prisiminimai tai, kaip protėviai jos vardą ...
                                                                        kėlė.
Prisiminimai tai, kad liko, ji, tarp ...
                                                             užmirštų.
Pasistatysiu sau paminklą, kol dar ...
                                                             gyvas.
Ir ne iš bronzos, ne granito, ne ...
                                                      akmens.
Paleisiu savo žodžius, niekad ... garsiai ...
                                                                     nesakytus.
Ir jie tikrai, ilgau ... net už mane ...
                                                         gyvens.

O kur yra ... gyvenimo prasmė?

( išt Juoziliados ciklo )

  Sėdėjome literatų kavinukėje. Sėdėjome, žiūrėjome kažkur pro langą, plikas medžių šakas ir sekėm akimis drumzlinus, lėtai slengančius, debesis. Žiūrėjome kažkur, o kur ... ? Perkūnėliai žino ? Tik man ir Juozui, tai buvo visiškai tas pat. Nes mes žiūrėjome, tik kiekvienas į savo. Kažkur ...

  O salės atokiame kampe, apsuptyje tokių pat, jaunų žmonių, jaunas vyrukas megzta kepure ir apsimaturiaves ilga, šachmatine skara, užvertęs galvą ir pakėlęs dešinę ranką, skaitė savo eiles.

Aš iš ryto pakelsiu akis,
Į dausas, debesim neriniuotas.
Aš iš ryto sudėsiu eiles,
Tavo grožiui ir nakčiai šiai, apsakyti.
Aš iš ryto, vėl bėgsiu gatve,
O mintyse, tiktai tu ir tebūsi.
Aš lyg aklas, taškysiu balas,
Bet tenai ... tavęs nematysiu, nerasiu ...

  - O tu žinai ... - tebetyrinėdamas murziną dangų, tarė Juozas. - Juk Ilfas ir Petrovas, rašė apie mūsų laikus. Greičiausiai ... Bent jau man, taip rodos ....

  Atitraukiau žvilgsnį nuo debesų, pasisukau deklamuojančio kompanijos link. Jis, jaunasis poetas ir toliau skaitė, koks tai buvo rytas, kaip jis suprato, kad tai ypatingas rytas. Dar kartą paminėjo apie jos grožį, kuris rytą pavertė nuostabiu ir leido bėgt gatvėmis, taškant balas, kuriose ... jau jos neberado. Pasigirdo ovacijos, plojimai ir šūksniai, kad tai puikus kūrinys.

  Atsisukau Juozo link. Jis ir toliau, kažkur tai klaidžiojo, ten ... už lango.

  Atsistojau. Ir pasukau baro link.

  - Tik paimk paprasčiausios degtinės. Neišsidirbinėk. Nes vistiek viską išgersiu. O pinigas, nueis pavadinimui ir tuščiai niekam. Nors ... skanus tas, niekas ....

  Pasisukau link Juozo. Ne. Viskas tvarkoje. Jis buvo ten ... kažkur .... su savo kažkuom.

  - O pakandžioti ... Paimt ? - Lyg tarp kitko, paklausiau jo.

  - Imsi degtinę ... Tuomet nereikia. Negadinkim gyvenimo skonio. - atsakė jis, net nepajudėjęs iš savo stebėjimo vietos. - O norėsis nusvaigt ... pafantazuok ... Galvą turi. Atrodo ...

  Išsitraukiau cigaretę ir užsirūkiau. Išleidau dūmą, nusišypsojau iš jo atsakymo ir nuėjau baro link.

  Padavėja lėtai pakilo iš savo kėdės. Numetė laikraštį ant staliuko ir atsirėmė alkūnėmis ant baro lentos.

  - Kaip visuomet ? Degtinės du po šimtą ir viskio su ledu kiekvienam ? - paklausė ji.

  - Ne ... šiandien, bus kiek kitaip. - atsakiau jau ir prisitraukiau peleninę.

  - Negali būti ... Kokia nors šventė, ar ką nors praleidau ? - su nežymia šypsena, paklausė ji.

  - O mūms kiekviena diena, kaip šventė .... - tariau žiūrėdamas kažkur, virš jos.

  - Taip, taip, taip ... Kaip žydėjimas vyšnios ... - atsakė ji. - Tai ko šiandien ... pageidausite ?

  Dabar pasižiūrėjau į ją. Simpatiška, metuose moteris, lengvai žilstelėjusiais plaukais. Paprastais drabužiais, bet skoningai apsirengusi. Lengvomis raukšlelėmis, palei akis, papuoštas veidas.

  - Na ... šiandien ... - užsitraukiau dūmą. - Šiandien, tebūnie kas nors ... tokio ... ypatinga.

  - Ar kaip paskutinį kartą? - jau atvyrai šypsodamasi, paklausė ji. - Vėl padaryt riešutų asortį ?

  - Ot ... Na ir kodėl, kodėl aš myliu šią kavinę ? - pasakiau žiūrėdamas į ją. - Ir kodėl, man taip gera čia ? A ... ?

  - Nesuk smegenų Arūnai ... Nei tu kavinę myli, nei tau čia gera. - tarė ji pilstydama degtinę. - Tiesiog Juozas, niekur kitur neina, čia, starto nepadaręs. O tau ... su juo ... patinka smegenim pamojuot. Štai ir visa pasaka.

  - Na ... žaviuosi tavo įžvalgumu ... ponia Nijole. Tiesiog ... žaviuosi. - pasakiau jai ir pasisukau Juozo link.

  Dabar jau ir Juozas rūkė, leisdamas dūmų sroveles, lango link, ten kur ir jo žvilgsnis buvo paklydęs. Kampe šurmuliavo triukšmingas būrelis. Tas pat vaikinukas su šachmatine skara, kažką karštai dėstė, palydėdamas plačiais rankų mostais, karts nuo karto kresteldamas galvą, ant kurios liūliavo megzta kepurė.

  - Tai pats pasiimsi viską ? - paklasusė barmenė.

  - O kodėl taip griežtai ? Ar jau užsidarom ? - pasakiau jai. - O kaip dėl plano vykdymo ?

  - Tai gal tu ir būsi tas ... plano vykdytojas ? - nesusilaikiusi prapliupo juoktis. - Kažkaip pamiršau ... kas čia neseniai, iš mano skolų knygos išbrido? O gal ... sumaišiau ?

  - Nijole ... Nijole ... Nijole ... Kaip mus moko Šventasis Raštas ? Mylėk artimą savo ... - tariau jai šypsodamasis. - Vat už tai ... ir myliu šia kavinę, ir jos šventą dvasią ... Tave.

  - Gražiai giedi, žaltį vienas. - išgirdau už nugaros. - Šventą Raštą, turėtum pradėt cituodamas ... - Ir pagyrdyk trokštantį ...

  - Juozas ... Jo nėra ... ir jis čia pat ... - pasakiau Nijolei juokdamasis. - Einu ... nes neduok Dieve ... nespėsiu ... O tu ... būk gerutė ... padaryk mūms šašlyko ir tų ... marinuotų svogūniukų ... nepagailėk.

  - O Jėzus Marija ... Nejau loteriją laimėjai, ar ką apiplėšei ? - nustebusi paklausė ji.

  - Parsidaviau ... Kaip Judas ... parsidaviau ... Tai dabar galiu, nors pašėliot, kaip penkių minučių Krezas. - pasakiau jai nueidamas.

  - Na, na ... Iš tavęs visko galima laukti. - išgirdau iš už baro. - Šašlykus dabar jau ruošt, ar palaukt ?

  Čia staiga, pakilo Juozo ranka ir jo žemas balsas nuskambėjo per visą salę.

  - Trokštantį pagyrdyk, alkstantį ... pamaitink ... Ir taip per Amžių Amžius ... Amen.

  Po ko, ėmė spragsėti pirštais, vis nenuleisdamas rankos.

  Priėjau prie staliuko, padėjau ant jo stikliukus su degtine ir lėkštutę, su viskio stikliukais, kurie skendėjo riešutuose.

  - Tai va ... mano sūnau ... pasakė Juozas, žiūrėdamas į mano akis. - Nebus ... nebus pas tave gyvenimo. Ir visą laiką, tave les Etonas ... kol Kaukazo kalnai neprarys tavęs. Bet man malonu, kad tu toks ... ir ne kitoks. Geras tu žmogus, špyga taukuotas.

  - Dėkui daktarėli ... Palengvėjo ... po jūsų žodžių - atsakiau jam juokdamasis. - Tai gal, ta proga ... pakeliam ?

  - O kur mes žemės smirdžiai dėsimės ? - paklausė jis. - Kur mes dėsimės, nepakėlę ir nepabandę rast ten atsakymo, kas yra pilkoji sermėginė tiesa. Prosit.

  - Į sveikatą ... - atsakiau jam ir užsiverčiau savo stikliuką.

  Šalta degtinė užpildė burnos ertmę, kiek pasistengus, nuslinko gerkle ir pasileido nesulaikomu upeliu žemyn. Kiek nusipurčiau ir užsitraukiau cigaretės dūmą. O Juozas sėdėjo ramus kaip Sfinksas. Jo net raumenukas nesujudėjo, išgėrus savo stikliuką. Jis ir toliau, kažkur tai žiūrėjo, mąsliai, pro langą.

  - Tai kaip manai ? Apie ką rašė, tie du, Benderio tėvai ?

  - Manyčiau, kad apie naują plejadą, Liapsuso Trubeckojaus vaikų ...

  Čia Juozas atsisuko į mane. Šypsodamasis nužvelgė nuo galvos iki kojų ir tarė:

  - O juk tu ... bolševikų vade, teisus ... Velniškai teisus. - tarė pirmą kartą nusišypsodamas. - O va degtinukės ta proga ... Nepamaišytu. Kaip sakote grafe ? A ?

  - Nijole ... - šuktelėjau per visą salę. - Būk gerutė, išpildyk mirštančiojo norą. Pagražink šašlykus, degtinės grafinuku.

  - Na ir kaip netikėti stebūklais ? Kaip netikėti Dievu ? - su lengva įronijos šypsena tarė Juozas, gręždamas mane akimis. - Tai sakai ... parsidavei ... Chmmm. Idomu. Papasakosi ?

  - Juozai ... o gal dar pavaikom ... debesis ? Iki šašlykas pareis ? - tariau jam, atsiremdamas į kėdės atlošą ir žiūrėdamas pro langą, į praplaukiančius debesis. - Negi tau ... ir mano išpažintis ... dar ir reikalinga.

  - Savo neturiu kam iškišti, kur jau man, tavo, dar prisiimt. - atsakė Juozas ir atsilošęs įsistebeilijo už lango.

  Mes vėl, panirome kiekvienas sau. Kažkur ten ... kur nepasiekiama niekam. Nes niekam kitam, to net nereikia. O mūms, tai buvo dar viena gyvenimo pusė, dar viena prasmė. Gal net gilesnė prasmė, nei ieškojimas atsakymo - O kur yra ... gyvenimo prasmė?

Juodai juoda kava

Juoda kava.
Kava su pienu.
Ar vyšnių likerio,
Kiek švelniai praskiesta.
Iš ryto, dieną, ar ... po vakarienės.
Net ir gilioj nakty, karšta kava.
Jos nepakartojamas,
Svaigiai švelnus,
Ir lengvas ...
Aromatas ...
Nes tai ..
Juodai juoda kava.
Kuri vienodai ir visuomet tinka.
Ir vasarą anksti iš ryto,
Ar kai už lango,
Šėlstanti,
Žiema.
Ar ...
Kai susimąstęs.
Pats sau vienas ir tyliai kamputy sėdi.
Su smilkstančia cigaretę ir ...
Juodai juoda kava.
Tik tu ir josios ...
Aromatas.
Juoda kava.
Kava su pienu.
Ar vyšnių likerio,
Kiek švelniai praskiesta.
Mentlo skonio,
Cigaretė,
Ir ...
Juodai juoda ... kava.

Girtais rūkais, dar žemę brauks

Girtais rūkais,
Dar žemę brauks.
Per naktį, išsišėlęs vėjas.
Kalnuos aukštai,
Sniegai, raudoniu pasipuoš.
Perspėdami, kad dar viena diena, atėjo.
Tik vandenyno, išdaužytas krantas,
Ilgai dar prisimins, per naktį šėlusias bangas.
Ir tarp nuogų uolų,
Tarsi vaiduoklį,
Kaukiantį, iš pasiutimo vėją.
O lekianti žuvėdra,
Ir ties lūžtančia banga ...
Tarytum juoksis ir kažkur tai kvies.
Gal būt tenai,
Kur baigias vandenai,
Išnykstantys ir susiliejantys su horizontu.
O gal, kaip tik tenai.
Kur saulės, spinduliai ...
Raudonių išpuošė, kalnų sniegynus.
Pranešdami, kad štai, išaušo dar viena diena ...
Kaip klausimas, ar aš jai pasiruošęs.
Ir tam krante, prispaustam vandenino žilo.
Kol dar vis draikstosi, girti rūkai.
Pasigerėsiu,
Raustančiais sniegynais.
Kurie taip greit,
Pabals.
Kaip ir išnyks ...
Rūkai.
O aš ...
Vėl lauksiu ...
Kol diena, išeis.
Tik tam, kad vėl ...
Kaip ir kiekvieną rytą.
Ateit ant vandenyno kranto.
Gėrėtis raustančiais sniegynais,
Ir ... tais, liūliuojančiais, girtais rūkais.

Bet kaltint ... tik save galiu

Tu man sakei - ateik ...
Aš visą šilumą, tau atiduosiu.
Netgi daugiau, nei aš galėčiau duot.
Ir tas, tavų akių ... beribis mėlis.
Lygtai užburęs traukė.
Vis arčiau, arčiau.
Kaip gaila, kad ausim tikėjau.
Ir jau degiau,
Nuo pažadėtos šilumos.
O akys ...
Viešpatie ...
Kur buvo mano akys?
Matyt ... akis ...
Aš aklas palikau.
Ir tik dabar,
Prie jau užgęsusio,
Bei ašarom karčiom, užlieto laužo.
Aš supratau,
Kada ir kur, suklydau.
Bet kaltint ...
Tiktai save galiu.
Gal būt ...
Kažkiek ...
Tavo akių beribį mėlį.
Kuriam ...
Aš savo noru,
Taip lengvai skendau.
Ir nieko kito, negirdėjau.
Tiktai - ateik, ateik arčiau.
Kaip gaila, kad ausim tikėjau.
Ir jau degiau, nuo pažadėtos šilumos.

Autoritetas ....

- Mūsų daug !!! Labai daug !!! Ir mūsų neišgasdins, pabėgę keli šimtai ! - dėstė nuo tribūnos Autoritetas, o jam plojo aplink susispietusi minia.

- Mes dar pasieksime, neregėtų aukštumų ir ne tik, kad nustebinsime, bet ir būsime pavyzdžiu daugeliui Pasaulyje !!! - klojo kaip iš raštų Autoritetas ir minia jam plojo katučių, nors jau ėmė dairytis, į palengva išnykstančius pavienius minios elementus.

- Laikas parodyti išvykusiems, kad jie apsiriko ir kad jau pas mus yra, visos sąlygos, savarankiškai kūrti savo gyvenimą! Ir kad nebūtina, lenkti kupras senelių prieglaudose, ar prie stirtų neplautų indų !!! - rėžė ugningą kalbą Autoritetas. - Tik minia ... jau nebekreipė didelio dėmesio, nes buvo užsiėmusi atsisveikinimais, su išvykstančiais artimaisiais.

- Krizės nėra, tai tik Sunkmetis ... ir mes jį įveiksim, - ramiu veidu ir pastėrusiom akim tarė Autoritetas, o minia, bandė susigaudyti, koks skirtumas tarp pasakytų žodžių. Ir kuom skiriasi Krizė ... nuo Sunkmečio.

- Krizė jau baigės ! - kvailai šypsodamasis Autoritetas leptelėjo ir ėmėm stebėti vis labiau retėjančią minią

- Siekiant išvengti Krizės, mūms reikia solidariai susiveržti diržus !!! - tarė autoritetatas skubiai pasirašinėdamas naujus potvarkius, kurie turėjo užtikrinti jo menkėjančią algą, papildomomis reprezentacinėmis, komunikacinėmis ir kitokiomis acinių priemonių pajamomis.

- Reikia peržiūrėti šeimos ... kaip valstybės lastelės ... prioritetus ! Ir pasiekti !!! Kad jau netolimoje ateityje, kiekviena šeima, augintu tris ... keturis vaikus !!! Ir mes išeitume link keturių milijonu ribos !!! - mokė, kaip reikia teisingai gyventi, kitas autoritetas, kol Autoritetas, šluostėsi prakaitą nuo kaktos, nuo to klaikaus vaizdo, kuriame, vis didesniu greičiu nyko retėjanti minia.

- Nedarbas pas mus ėmė aiškiai mažėti ! Kas ryškiai parodo, kad padėtis taisosi ir viskas gerėja ! - bandė įtikinti likusius minios likučius, kurie jau stovėjo su paruoštais lagaminais ir tvirtai laikė rankose suspaustus bilietus.

- Mes imsime reguliuoti ir valdyti kainų politikas ... ! - tarė Autoritetas ir pamatė krūvas špygų, atkištas iš jį supusių kitų ... autoritetų.

- Mes ... pagaliau ... net iš "šešėlių" ištrauksim trūkstamus mūms pinigus ! - tarė Autoritetas ir giliai susmąstė, o ką tokio ... jis dabar pasakė.

O buvusioje minioje, stovėjo nustebę minios draiskalai, tarp jų zujo tie, kam dar nebuvo lemta tapti minia, bet jau su bambaliais rankose ir aiškia nuostata sulaukti laiko, kada galės palikti išrėtėjusią ir toliau beretėjančią erdvę.

Apie Meilę, tik ...

Ir vėl ...
Apie Meilę, tik ...
Kažkiek, kažkiek kitaip.
Be nešančių, dangun, sparnuotų frazių.
Kad nereikėtu, atitrūkt nuo žemės.
Kur, šiaip ir vyksta ...
Visas veiksmas.
Aplamai.
Tai sakom ...
Meilė, mus visus kankina ...
O ar už jos, daugiau, nieko nėra?
Nejau ... taip ir paliks, visai nepaminėta.
Kalčių kalčiausia ir kalta.
Protą aptemdanti.
Nepažabojama ...
Aistra.
Nes ...
Kas be jos?
Ne tik, kad žmonės.
Bet viską supanti ir tverianti Gamta.
Ar daug sulauktume dainų, eilių, net poelgių ...
Kuriuos ... atliekam kartais,
Tarsi išprotėję.
Kad tik ...
Pasiekti ją.
Tą ...
Kuri kalčių kalčiausia ir kalta.
Ir vardas jos toksai svaigus - Aistra.
Kur susilieja kūnai, dingsta laiko supratimas.
Išnyksta viskas, kas nors kiek mus stabdė, o kartais ...
Versdavo net būt, perdėm droviais.
Todėl ir Meilės vainiku,
Tai padabinom.
Kad nesijaust,
O ir nebūt.
Lyg ...
Gyvuliai.
Nors ...
O kas čia smerktino?
Kad Aistrai esame paklusnus.
Ir pabandykit pasakyti.
Ar bent įrodyti.
Tegul tik man.
Kad Aistrai pasitraukus ...
Arba tiesiog ... Aistrai numirus ...
Meilė išlieka nepakitus ir tokia pati karšta.
Gerai ... nereikia ir nerauskit.
Man nesakykit, nes ...
Ir taip žinau.
Savęs ...
Juk neapgausit.
Ir ne Platonišoke Meilėj,
Guli tos ... beprotiškosios,
Meilės ... paslaptis.

Aklai ... akla

Kai klausia ...
Kaip sukurti muziką?
Sakau, įsiklausyk į tylą,
Ir pabandyki ją ... pajaust.
Kai klausia,
Kaip eiles sudėti,
Ar prozoje, parašyt kažką ...
Aš atsakau, kad tai, nedaug tereikia.
Kartu, su debesim, išplaukt.
Viskas ko reikia,
Yra čia pat ir šalia mūsų.
O kartais, netgi, tiesiai priešais tave.
Viskas, seniai yra sukurta.
Ir išdėliota tobulai.
Tik aklas vidumi, nemato nieko.
Negirdi nieko, kuomet, kiaurai tuščias jis.
Ir ieško, tik ... kelių lengviausių.
Tikėdamas, kad būtent jis ...
Atvers pasaulį kitą ...
O kas ji tokį,
Pamatys?
Tiktais ...
Tik tokie patys.
Akli vidum, kiaurai tušti.
Pakils tarsi banga ir pasišiaušę,
Suriks - Štai tikras menas! Štai koks jis!
Bet kaip visuomet, visos bangos.
Išsitaškys, paliks tiktai purslai.
Nes, nepajėgs pakeisti,
Ar kažkaip sugriauti.
Kas buvo jau,
Sukurta.
Sukurta tobulai.
Ir kur visuomet, buvo semta.
Svaigi mintis eilėms, ar išmintingai prozai, sakiniai.
Ir netgi kurti sielos muzikai, ar kad ir dainai, paprastai.
Ne veltui yra sakoma, kad ...
Visos visos, dainos,
Parašytos.
Tereikia joms,
Parinkti tinkamas natas.
Paveisklai jau ...
Seniausiai nutapyti.
Tereikia, perkelt viską, į drobes.
Tik smulkmena, viena,
Neleidžia šito ...
Padaryti.
Kada siela ...
Yra aklai ... akla.

Steve Hanks. Akvarelė.

Kiekvienas turim ...

Kiekvienas, turim svajones.
Bet jos negali, niekada prilygti moters.
Kur viskas daug giliau ir subtiliau.
Ir kur už visko slypi ...
Viskas.
Tai ...
Ką mes,
Lengva ranka.
Imam ir pavadiname,
Aistra, ar Meile.
Arba ...
Pasakome ...
Et ... Moters nesuprast.
O ar nors vienas,
Bandėte?
Taip.
Kiekvienas, turim svajones.
Bet jos negali, niekada prilygti moters.
Kur viskas daug giliau ir subtiliau.
Ir kur už visko slypi ...
Viskas.
Kur ...
Prisilietus, kartais.
Paliekame gilias žaisdas.
O jos to ...
Net neparodo.
Nepasako.
Kiekvienas,
Turim savo svajones.
Bet jos negali ...
Niekada prilygti moters.
Kur viskas ...
Daug giliau ir subtiliau.
Ir kur už visko,
Slypi ...
Viskas.

Before ...

Be careful and ...
Every time thinking,
What you want to do.
Because ...
You can to be surprised.
And later ...
Just scream,
Put in turn off torque,
And quickly quickly,
Go go out.

Žvelgiu žemyn

Žvelgiu žemyn,
Kur man ...
Pasaulis visas,
Tarytumei ... po kojomis.
Žvelgiu žemyn,
Ir jau žinau.
Tenai ...
Galėčiau įsitvyrtinti.
Bet būt virš jo, kur kas geriau.
Kur nereikės, kiekvieną dieną kautis.
Kur nereikės, kiekvieną kartą ...
Kažkam, kažką įrodinėt.
Kur nesilies,
Piktu žodžiu, ar
Nesiseilės ...
Žvelgdami į mano kūną.
Ir rankom purvinom manęs,
Niekas nesieks.
Žvelgiu žemyn,
Kur man ...
Pasaulis visas,
Tarytumei ... po kojomis.
Žvelgiu žemyn,
Ir jau žinau.
Tenai ...
Buvau jau.
Ir niekad nebegrįšiu.
Nors ... daug kam tai ...
Ir nepatiks.
Kad ištrūkau iš ten,
Ką jie vadina ... Laisve.
Ir kad laisva tapau,
Ir nepriklausoma,
Nuo jų.
Žvelgiu žemyn,
Kur man ...
Pasaulis visas,
Tarytumei ... po kojomis.
Ir aš virš jo ...
Laisva.

Pray of tired Santa ...

Oh Jesus ...
Take me ... to yours hand.
I'm to much tired,
From this crazy people,
And fucking Christmas time.
Where everyone,
And each just screaming ...
Hey Santa ...
Where are you ???
I need ... I want.
Yes Jesus ...
Take me now.
I'm ... too tired.
From this,
What you are created.
From this,
Crazy world and ...
Not less crazy ... mankinds.
Where is only one,
And what you hear as me.
Just ...
Give me ...
I need ... I want.

Aš būsiu Tau ...

Aš būsiu Tau ...
Kalėdinė eglutė.
Kurią galėsi Tu ...
Išrengt.
Paskui ...
Padovanosiu Tau žaisliuką.
Ir alimentų Tau ...
Nebeišvengt.

Ale vėl ... Deja

Aš vandeny.
Vandens man, iki bambos.
Nors gylis ...
Pasakyčiau, gan kuklus.
Norėčiau ...
Kad ištiesus ranką, nepasiekčiau.
Nei vieno krašto, bet ...
Deja.
Norėčiau ...
Kad nesimatytu,
Kur tie vandenys prasideda,
Kur baigias.
Bet.
Norėčiau ...
Ale vėl ... Deja.
Norėčiau ...
Pamatyti,
Ir pajaust atriedant,
Didelę,
Didžiulę bangą.
Bet ...
O va ...
Vandens jau,
Lygi kaklo.
O iš viršaus,
Lyg lytu.
Bet ... Deja.
Mirkstu aš juk ...
Tik vonioje.
Deja.