Gaila

Galvoju kartais,
Klausimą užduodu sau.
Kodėl, žmogutis, save vadinantis,
Aš ... Žmogus.
Taip panašus į ...
Sraigę.
Ir lygiai tiek pat ...
Trapus.
Nors sako,
Turintis ir stuburą,
Ir tvirtą dvasios šarvą.
O tik paliesk jį ir ...
Jis išnyksta.
Kaip dingsta sraigė,
Po savu šarvu.
Todėl ...
Ir keista, kad ...
Gyveni,
Tarytumei tarp sraigių.
Kur reikia būti ... Atsargiu.
Nes kur nežengsi,
Sraigės ... Sraigės ...
Ir perspėjimo klyksmai,
Ei ... Atsargiau ... Ir AŠ ... Žmogus.
Bala nematė, būtu galima ir susitaikyti.
Tačiau yra, sena, patarlė ...
Bažnyčion,
Kiaulę įsisleisk ir ant altoriaus ...
Ji netruks užlipt.
Todėl ir čia, su tais žmonėm,
Kurie lyg sraigės.
Atsargiai reik.
Nes juos ...
Gali ištrėkšti, paprastu žodžiu.
Jų ...
Net nemaigęs.
Gaila.