Naujasis Mozė ...

( darbinis variantas )
‎22. ‎september ‎2013

Kaip ir kiekvieną penktadienio vakarą, nusiprausiau po dušu, šiek tiek apskaptavau savaitės bėgyje spėjusius apželti skruostus, suteikdamas kontūrus pradėtai auginti barzdai, apsivilkau melsvai baltais languotais marškiniais, kuriuos kažkodėl tai, visi buvo linkę vadinti kaubojiškais ir linksmai šokinėdamas po visą vonios kambarį, įsispraudžiau į gerokai nutrintus mylimus Wrangler džinsus.

Žvilgterėjau į veidrodį. Iš ten į mane žvelgė pakankamai linksmų akių susivėlęs tipas, kuris įroniškai kyštelėjo man liežuvį ir mirktelėjo akimi.

Daug nesimėgaudamas savimi mylimu, iššukavau savo plaukus, po ko viena ranka juos sugriebia į arklio uodegą, kita laisva ranka juos pertempiau juoda gumuotu raiščiu prie pat pakaušio ir paleidau laisvai kristi menčių link.

Viskas. Vakarėliui pasiruošęs. Va, dar tik kiek plekštelsiu per žandus, odekolonuotais delnais ir bus galima vykti.

Pravėriau vonios kambario langą, kad prasivėdintu patalpa ir išeitu susikaupęs garas, ir pasukau durų link, kurias pravėrus, mane pasitiko Gira.

Gira ... Juoda rotveilerių veislės kalė, kuriai visuomet rūpėjo kur esu ir ką veikiu. Kitaip sakant ... Nors ką ten sakyti, jei ji seniai parodė ne tik prisirišimą už jos brokuotos paėmimą į mano namus, bet ir savo meilę, bei pavydą, kiekvienai moteriškos kilmės asmenybei be išimties.

- Na ... Tai dabar ką ? Priekauštausi, kad ir vėl išeinu ir trankysiuosi nežinia kur visą naktį ? - paklausiau jos, pritupęs priešais ją.

Ji pasuko snukį kiek į šoną, bet akimis vistiek sekė mane.

Paglosčiau jos tvirtą sprandą, ir suėmęs už snukio, pasukau savęs link.
- Taip. Išvažiuoju, o tave, palieku saugoti namus. - pasakiau jai žiūrėdamas į jos rudas akis. - Aš juk ... tavimi ... pasitikiu.

Ji išsivadavo snukį iš laikusio ją delno, lyžtelėjo jį ir kiek prisiartinusi padėjo savo didelę galvą man ant kelių, ir pažvelgė į akis taip, kaip paprastai žiūri moterys, kuomet jas palieki, o joms to ... visiškai nesinori.

- Taip gražuole. Susitarkime ... taip. Šiandien ... Tai yra rytoj. Grįšiu namo ir be jokio moters kvapo. Gerai ?

Gira, iki to laiko žiūrėjusi kažkur, mano krūtinės link, pakėlė į mane akis. Ir toks įspūdis susidarė, kad net pašaipiai šyptelėjo, o akyse praslinko velniukai. Nes ji, puikiai žinojo mane. Ir lygiai taip pat, puikiai žinojo, kad mano visos tos kalbos, nieko nereiškia. Todėl žvelgė į akis tarsi sakydama - Gal kas kitas ir taip padarytu. Tiktai ne tu. Tiktai ne tu ...

Sugriebiau ją už galvos, kilstelėjau, pakštelėjau į jos šaltą ir drėgną nosį. Po ko paleidau ir vaizduodamas, kad remiuosi į ją ... pakilau.

Kaip ten kas bebūtu, bet laikas ne draugas ir jis nelaukia. Todėl patraukiau kambarin, o man iš paskos cakcėjo Gira.

Kambaryje, iš komodos stalčiaus išsitraukiau kojines. Naujas kojines. Nes kaip ir didžioji dalis vyrų ... nemėgau kojinių skalbino. Juo labiau, kad ... kojinės ... Jas jau pardavinėjo pundeliais ir už pakankamai juokingą kainą. Na ... lyg vienkartinės kokios būtu.

Taigis, nusitvėręs kojines, pasukau sofos link, kad patogiau jas apsimauti. Bet ... sofoje, lyg koks Romos patricijus, gulėjo Drakas. O virš jo, ant sofos atkaltės, nukabinęs leteną, drypsojo siamo katinas Aliaska.

Drakas ... Tai dar vienas, mano, šuo. Dar vienas rotveileris.

Mano Drakonas ... Taip jį vadindavau, kai laisvomis nuo darbo minutėmis ar vakarais, kuomet visi susirinkdavome prie židinio, arba lauke paspoksoti į saulėlydį.

Tai buvo stambus rotveilerių patinas. Raumenų kalnas, juodame lyg smala blizgančiame kailyje. Kuris dar ir apdovanotas tokiais nasrais ... kad net man pačiam būdavo kartais pagarbi baimė žiūrint į jį.

Tačiau tai buvo mano šuo. Mano nuo ir iki. Nes jį radau jau išmestą gatvėn. Bet tai ilga istorija. O man nėra kada leistis į pasakojimus.

Aliaska ... ??? Ne tai nebuvo gailestingumo akcija ar radybos. Tą, kažkuomet visiškai baltą pukų kamuoliuką, gavau dovanų. O kadangi jis buvo visas toks baltas ir dovana buvo giliu žiemos metu ... pavadinau jį - Aliaska. Dėl ko jis labai neprieštaravo, kaip ir nesiginčijo dėl to, kad jis ... ne kažkokia gyvybės forma, o tik dovana.

Na ... Tarp žmonių taip jau yra priimta, kad ... kažkieno gyvybes, galima imti ir dovanoti. Taip paprastai, susigalvojai ir ... padovanojai. Ir visa tai skaitoma normaliu veiksmu, normaliu reiškiniu.

Taip ... Savuose namuose ir kaip ne savo namuose.

Praėjimą užstojusi Gira, ant sofos Drakonas su Aliaska ir viduryje viso to ... aš, su kojinėmis rankose. Kuriam nieko kito nebeliko, kaip įsitaisyti krėsle ir įsprausti pėdas į kojines, stebimam iš visų pusių priekaištingų žvilgsnių.

- Štai kas ... Narodas ... - tariau savo priekaištautojamsatsisėdęs į krėslą. - Man jūsų mitingas, nei velnio ... ne-pa-tin-ka. Ir jei yra kažkokiu slaptų pageidavimų ... prašom tai išsakyti. Bet ... raštu. O kakolkas ... šių namų suverenais tampate jūs.

Po šios mano frazės Drakonas nusisuko pravertų durų link ir ėmė žvelgti kažkur į praplaukiančius debesis. Gira ir toliau, mane degino savo viską naikinačiu žvilgsniu. Vienintelis Aliaska, gulėjo kaip Sfiksas, kuriam buvo svarbu tik laikas ir daugiau nieko. Visiška olimpinė ramybė ir nepriklausomybės įsikūnijimas.

- Taip ... Laikysime balsavimą baigtu ir suvesime rezultatus. Prieštaraujančių nėra. Prieš ... Nėra. Susilaikiųsių taip pat ... nėra.

Po šių mano žodžių, lyg patvyrtindama, kad posėdis prisiekusiųjų baigtas, Gira pakilo iš savo vietos, priėjo prie sofos ir užšokusi ant jos, įsitaisė už Drako. Į ką abu, tiek Drakas tiek Aliaska, syregavio iš principo vienodai ir neužleizdami savo pozicijų. Drakas suurzgė ir prašiepė iltis, o Aliaska, prisitraukė kabojusią leteną arčiau savęs ir pasisukęs Giros link ... apie savo teritorijos neliečiamybę ir kaimynų nepageidavimą, išreiškė piktų šnypštimu.

- Pui-ku-mėlis. - Ištariau aš ir pakilau iš krėslo. -

P. S. Tęsinys bus vėliau. Gal būt ...

I like, I love Russian language

Yes ...
I like, I love Russian language.
This language ...
What spoken by ...
Dostoevsky, Mayakovsky,
Pushkin, Gogol.
Leo Tolstoy ...
And his great writing ...
"War and Peace".
Mikhail Bulgakov with ...
"The Master and Margarita".
And best from his,
Humans nature in reality ...
"Heart of a Dog".
I like, I love Russian language.
And Russian songs,
What can to take your soul ...
And never,
Never let to go again,
Come back ... to your soul.
I like, I love Russian language.
What helps me understand much better
What is the Russia ...
And what are this people,
What we called ...
the Russians.

Mikhail Bulgakov and Leo Tolstoy in Moscow 1910

Всего лиш ехо

На сколько я обучен грамоте,
Не мне судит об этом, но ...
Я точьно знаю и ...
Жаль, что так оно и есть.
Что тот,
Кто чином наделён,
Тот от ума ... избавлен.
Хотя толкает,
Краснаречиво речь.
А часом и ...
Чужую мысль.
И не моя заслуга в том,
Что только что ... сказал.
Давно ... ещё передомной,
Об этом ...
Сашка Пушкин, нам, повествовал.
А я ...
А я всего лиш ехо.
Идущее,
Через века.

Ir visuomet tėra vienas ... klausimas

Iš paprasto medžio ... gabalo.
Kuriam ...
Buvo duotas naujas,
Gyvenimas.
Iš paprasto medžio ... nepaprasta.
Pro ką ...
Gali praeiti, tik ... aklas.
Iš paprasto medžio ... užaugusio.
Tik tam ... kad,
Vieną dieną numirti.
Iš paprasto medžio ... nepaprasta.
Tarytum ...
Iš naujo atgimti.
Todėl ...
Kiekviena pabaiga, turi pradžią.
Kuri ...
Ves į pabaigą.
Ir visuomet tėra vienas ... klausimas.
O kuris ...
Tikras yra gyvenimas.
Ar to ...
Paprasto medžio ... gabalo ?
Ar vėliau ...
Kas prikelta gyvent, kaip nepaprasta.
Iš paprasto medžio ... gabalo.
Kuriam ...
Buvo duotas naujas,
Gyvenimas.

группа "РОЖДЕСТВО" - "Так хочется жить!"

Russian group Rozdestvo (Noel)

Song- ( How would like to live )

White and blue

Just ...
White and blue.
What's ...
Remind me you.
Time ...
When I have dreams.
That ...
One day and somewhere,
You come ...
In white and blue.
And ...
Forever stay together.
But ...
I have only one.
Image ...
In white and blue.
What's ...
Remind me ... you.

Our life and our destiny ... everything is in our own hands.
And what kind of hand ... we already have our life and destiny.

Amazing blues. Real music for soul. For full relax.

So good performance.

What people called

Do you know,
Some separate world,
Where is only white, or only black.
I'm not sure, but ...
Maybe you know,
Some separate world ...
Where everything,
Is only good and never nothing bad.
I'm not sure.
But ...
I really know that,
White and black, always stay together.
And every time,
They have ... balance.
What people called - Harmony.
So ...
Do you know,
Some separate world,
Where is only white, or only black ?
Maybe, maybe.
But ...
I know exactly that ...
This balance, we, can't to change.
And ... Never.

Pasistovėjimas

Kiekvieną kartą, grįždavau prie keliuko, vedančio ten ... iš kur ... pats, išvykau kažkuomet. Tai buvo, kaip laiko duoklė ... Laikui. Pasitikrinti ir įsitikinti, kad laikas yra sudėtingos formos, ir teka skirtingai, skirtingose plokštumose.

Na ... visai taip pat, kaip kad vandenynas, kuris tik iš bendros pažiūros yra vientisa ir monolitinė masė. Kur galima užkliūti, tik už bekylančių bangų ir besiplakančios į krantą mūšos linijos. Nors viskas ne taip parasta, kaip atrodo, iš pirmo žvilgsnio. Nes ... nesugebame pamatyti to, kas toje masėje yra ir kaip giliai.

Tai štai ... Grįždavau prie to keliuko. Bet visuomet laikydavausi pagarbaus atstumo. Ir tikrai ne todėl, kad pagautas kažkokios, keistos, Nostalgijos, pasileisiu tekinas, bei apsisnarglėjęs ten, iš kur taip sėkmingai pasitraukiau. Ne. Jokiu būdu ne. Pagarba buvo reikalinga kaip apsaugos priemonė, imunitetas. Tam, kad nežūtu tai, kas manyje dar buvo likę. Nors to, kas liko buvo velniškai mažai ir tuo pačiu žvėriškai daug. Ir ... tas mažai ... tai susieta tik su manim, bei labai silpna gija. O tas Daug ... tai didelė ir galinga jėga, kuri nusidriekusi per sunkiai suvokiamus istorijos laikus.

Štai taip ir stovėdavau ties tuo keliuku. Tiksliau ties kelrodžiu stulpu, kuris buvo nukabinėtas įvairiausiais rašteliais, palinkėjimais, apačioje apspardytas, ties viduriu nuzulintas kažkieno, per ilgus laikus į jį besiramstant, lyg kažko laukiant.
Pradžioje permečiau raštelius, kuriuose buvo pati įvairiausia informacija, kuri pjovėsi su tikrove, o kartais visai jos neatitikdavo. Ant kai kurių buvo ranka prirašytos kažkieno mintys ir palinkėjimai. Taip, palinkėjimai, tik ne ta prasme, kaip ir pagalvojote pradžioje. O ... kas pasiųstas, o ką siuntė ant ir į.

Kadangi, praktiškai nieko naujo nebuvo, aš tai pat, atsirėmiau į tą stulpą. Ir ėmiau stebėti aplinką. Nors joje, nieko ypatingo nebuvo ir nieko nevyko.

Taip bestovint ir besidairant, iš priešingos pusės, priartėjo žmogus. Pastovėjo, pasiskaitė raštelius, permetė žvilgsniu mane ir taip pat atsirėmė į stulpą, tik jau iš savo pusės.

Kurį laiką, stovėjome remdami stulpą, tylėdami. Kiekvienas žvelgdamas priešingon pusėn, negu kad pats atėjo. Kartais, mūsų žvilgsniai susikirsdavo, bet ir toliau tęsdavom stebėti tai, kas kiekvienam, kažkokiu tai būdu, rūpėjo.

- Tai tu iš ten ... ?

- Iš ten ...

- O čia ... vis ateini?

- Kaip matai. Ateinu.

- Vadinasi traukia ...

- Žiūrint ką vadini traukimu?

- Kaip ką? Na ... juk traukia atgal. Ir negali išbūt neatėjęs.

- Ir tu, vadini tai traukimu, kad ateinu parymot prie šio stulpo?

- O tai kas tada čia ? Ne traukimas ???

- Na ... vadinasi ir tave traukia mano pusėn. - jau nesusilaikęs nusijuokiau.

- Nei velnio manęs netraukė, netraukia ir netrauks ... - kiek pyktelėjęs ištarė mano pašnekovas - Aš bent pastoviai, grįžtu į namus ir nesiruošiu jų išduoti.

- Tai gaunasi, kad aš išdaviau ir dabar ateinu vedamas kažkokios traukos? - jau kiek rimtesniu veidu paklausiau jo.

- Savaime aišku. - Jau nušvytusiu veidu tarė jis, - Juk šaknys tai čia, pas mus.

- O pats ateini, tik iš smalsumo? - jau visai rimtai paklausiau, - Ir daugiau nieko.

- Tai nejau gyvensiu užsidaręs? - Jau visai rimtu atsakė jis.

- Kvailoka būtu. - tariau jam ir susiruošiau eiti, - Ką gi, sėkmės tau.

Prisidegiau cigeretę, permečiau akimis dangų, kuris palengva traukėsi debesimis. ir jau pasisukau eiti atgal.

- Tai nori paskyti, kad va taip ir išeisi?

- Neišeisiu, o grįžtu namo. - tariau jam, išleisdamas dūmus aukštyn, link praplaukiančių debesų. - Išeit ... išėjau seniai. Dabar ... tik grįžtu namo.

- Ir nori pasakyti, kad niekuomet nebegrįši?

Pasisukau link pokalbininko. Jis taip pat buvo pasitraukęs nuo stulpo, stovėjo keliuko viduryje. O jo veidas, buvo sukaustytas, kažkokios tai keistos nesupratimo ir šypsenos kaukės.

- Čia ... prie stulpo, gal dar ir ateisiu. - nusišypsojau jam, - Bet grįžti jau nebegrįšiu.

- Bet juk čia ... tavo namai, tavo kraujas, tavo draugai, giminės ... - tarė jis, kažkokiu keistu, nustebusiu ir nesuprantačiu žvilgsniu, tyrinėdamas mane.

- Ne brol ... mano namai, dabar čia, kur esu. - atsakiau jam nusišypsojęs, - O ir kraujas mano, tikrai su manim.

- Nejau nori pasakyt, kad ten dabar esi laimingas, viską čia palikęs ???? - jau visai nieko nesuprasdamas perklausė.

- Žinai ... aš tau pasakysiu taip. Laimės supratimas pas mus, labai skirtingas. Ir bijau, kad tu to ... nesuprasi. Nes čia ateinu tik todėl, kad prisiminti, kaip naiviai laukiau "laimės paukščio", o tu ateini ko ?

- Aš ...? Na sakiau ... Pasižiūrėti kas ten ... Bet visuomet grįžtu namo.
- Tai va. Ir aš grįžtu namo.

Buvau bebaigias rūkyti cigaretę. Įtraukiau paskutinį dūmą, numečiau cigaretę ir susiruošiau eiti.

- Palauk ... - tarė pašnekovas, - O ryt ... ar ateisi čia?

- Nežinau ... Tikrai nežinau. - atsakiau jam, - Gal ... jei bus noras dar kartą žvilgterėti.

- O tu ateik. Pasikalbėsim. Nes aš netikiu, kad tau ten gerai.

- Žmogau ... aš ir nesiruošiau tau įrodinėti, kaip ten gerai, ar blogai. - nusijuokiau aš, - Ir kaip matai, net nepasiūliau eiti kartu, kad galėtumei pasižiūrėti pats.

- O kodėl nepasiūlei ??? Tau gaila, kad ir aš liksiu? - su kažkokia pašaipa tarė jis.
Mane suėmė nesuvaldomas juokas. Mintyse ... praslinko begalės įmanomų atsakymų variantų. Bet juokas, sustatė viską į savo vėžias.

- Žinai ... negaliu daryti nusikaltimo ir bandyti tave, atitraukti, nuo to, kas tau taip brangu. Štai ir viskas.

- Bet tu, vistiek, ateik čia rytoj. Aš tau turiu dar daug klausimų.

- Bijau, kad aš tau, į tavo klausimus neatsakysiu, kol pats jų savyje neišspręsi. - dar kartą jam nusišypsojau, - O vesti ginčų ... kur geriau, tik todėl, kad tu ir likai savo namuos, o aš radau kitur ... Nematau tikslo. Ir gaila laiko.

Pasisukau nuo jo ir patraukiau savo namų link. Įvairių minčių verpetai sukosi galvoje. Laikas nuo laiko sukeldami šypseną, kartais kažkokį tai kartėlį giliai viduje. Bet nei vienos minties, kad būčiau kažką gyvenime padaręs netaip.

- O tu vistiek, ateik ... - išgirdau šūksnį iš tolumos, - nes aš čia, visada ateinu.

Atsisukau atgal. Mano pašnekovas, stovėjo kaip ir stovėjęs prieš man pasitraukiant, prie to paties stulpo. Tik kažką rašė, ant vieno iš raštelių.

Mostelėjau jam ranka, nusišypsojau, tarsi jis galėtu tai matyti. Išsitraukiau cigaretę. Prisidegiau. Išleidau dūmus ir nusišypsojau. Nes jis liko su savo šventa teisybe savo pusėj, o aš traukiau namo, kur niekam nereikia įrodinėti, kur geriau yra gyventi.

Išeisiu ? Niekuomet ....

Sakiau ...
Neberašysiu.
Viskas ...
Pabaigiu ir taškas.
Užteks ...
Nekelsiu jau daugiau bangų.
Nedrumsiu ... drumzlino vandens.
O ir neversiu, jo samstyt ... kaliošais.
Ar dar geriau ... dangstytis transporantais ...
Ar lozungais, seniai išnykusių dienų.
Geriau jau, pats ... išnyksiu.
Bet ne ...
Štai šito ir ... niekad nesulauksit.
Nebent ...
Ranka ... lengvai kaulėta.
Netyčia ...
Lengvai, lengvai palies.
Nors ... koks man skirtumas ?
Kuomet, yra paleistos mintys ir ...
Jų jau niekad, bei niekas,
Taip ir ...
Nesustabdys.

Bangos istorija

Ateis banga ir ...
Nesuduž į krantą.
Tik tyliai tyliai jį apsikabins.
O kiek vėliau, kažką kuždėdama,
Ji pasitrauks, kad dar ir dar kartą, krantan, sugrįžt.
Tenai, atgal, į gintarais nusėtą smėlį,
Ir vėl, iš naujo jį apsikabint.
O kiek vėliau, iš naujo,
Atsitraukiant ...
Jį palikt.
Ir tai kartosis,
Daugel daugel kartų.
Lyg begalinė, pasakos, istorija.
Kur įsimylėjusi banga, kiekvieną kartą ...
Rieda savo kranto link.
O ten ...
Tarsi, visai netyčia.
Palieka ...
Dar vieną,
Tarsi mažą ašarėlę.
Geltonu gintaru ... gulėt.
Tarsi norėdama, primint save,
Ir tai, kad ji, be kranto būtu niekas.
Tik vandenynuos pasiklydusi ir vieniša banga.

... nedrįsk kaltinti Likimo

Sunkūs, kartais iki juodumo, švininiai debesys traukėsi kažkur tolyn. Tyliai. Visai be garso. Tik jiems vieniems žinomais keliais, pakeliui merkdami žemę.

Merkdami žemę ... Keistai tai skamba, kai tai, kas po kojomis, pavadini žeme. Bet tai jau greičiau įprotis iš senų laikų, nei apibūdinimas to, kas buvo po kojomis ir vos ne kiekviename žingsnyje. Kur tas ... kiekvienas žingsnis ... bet kuomet gali virsti paskutiniu žingsniu. Nes ...

Tas pasaulis, kuriame užaugau, brendau, gyvenau ... liko kažkur toli. Lyg visiškai kitame pasaulyje. Kažkur ... už nematomos ribos. Kur viskas kitaip.

Dabar, prieš akis, mano pasaulis. Mano ... naujas pasaulis. Kuriame ir aš ... iš dalies ... gimiau naujai. Kodėl iš dalies ? O juk viskas paprastai paprasta. Buvau dar tas ir iš ten ... bet jau kitas ir čia. Anas, mano senasis pasaulis, paliko gilius įspaudus, o naujasis ... juos trynė ir neskubėdamas dėjo savo. Tai ir buvo tarsi mirtis seno. Tuo pačiu, gimimas visiškai naujo. Visiškai kaip metamorfozės gamtoje. Vieno gyvenimo ciklo pabaiga, tik pradžia naujam.

Vienintelis, kas siejo su mano buvusiu gyvenimu, tai būtent ta ... nematoma riba, padalijusi ir perskėlusi mano viso gyvenimo patirtį į daugelį šukių. Ir man, dabar teko jas susirankiot ir susidėliot iš naujo, ir nauja tvarka. Be jokios prievartos ir savo valia. Pasaulyje, kur buvo savo tvarka ir taisyklės. Taip ... būtent taisyklės. Kurių niekur nerasi užrašytų. Ir kurių ... neduota niekam laužyti, ar nors kiek bandyti pakeisti. Kur negalioja žodis - Palauk. Kur viskas sustatyta labai griežtai ir be mažiausio gailesčio vienam ... rodos pačiam nekalčiausiam ... žingsniui.

Todėl ... dar kartą peržvelgiau į dangų. Palydėjau akimis nutolstantį debesų frontą, uždengusi visą horizontą ir patraukiau per lavos lauką, link priekyje manęs, tyvuliavusio žydro vandens ežeriuko, virš kurio lengvai kilo garas. O kiek tolėliau, jis visas buvo padengtas tirštais garais.

Stačiau kojas ant samanomis dengto paviršiaus ir rodos bandžiau įsiklausyti, kas ten po jomis dedasi. Bet su kiekvienu žingsniu dariausi drąsesnis ir jau greičiau kilojau kojas. Kas man kėlė nuotaiką. Ir jau ėjau nebežiūrėdamas po kojomis, per tuos samanų laukus. Tiksliau ... lavos laukus, dengtus nuostabių spalvų samanomis.

Sparčiai tolau nuo stovėjimo aikštelės, kur liko mano visureigis. Žingsniai pasidartė tolygūs ir pakankamai drąsūs. Veidu slystelėjo šypsena, o galvoje praslydo mintis - minuotojai apsirinka tik viena kartą. Ir čia lyg tyčia ... vien koja pajutau, kad ... stoviu ant kažko, kas lengvai juda. Sustingau. Karštis trenkė per visą kūną kaip sprogimas, o smilkiniuose pajaučiau, kad tikrai turiu ne tik kraujo, bet ir širdį. Kuri ... ne tik, kad nenusirito į kulnus, bet atvirkščiai ... ėmė kalte kalti lyg už Tėvynę.

Kurį laiką, stovėjau balansuodamas ant to kažko, kas tik ir laukė mano klaidos, ir įdėmiai žiūrėjau, kaip lengvai juda samanų kilimas, kartu su mano koja. Kai pajaučiau, kad mano veidu nusirito pirmi prakaito lašai, atitraukiau žvilgsnį nuo savo kojos ir pažvelgiau į dangų. Ne ... ten nebuvo jokių pakitimų. Nei kas nors grėsmingai nežvelgė žemyn, ar makaluodams uodega nesišaipė, kad atsidūriau tokioje padėtyje. Bet aš ... aš nusišypsojau. Nusišypsojau sau ir šiek tiek šyptelėjau iš savęs. Ir ... atsargiai ... atsisagsčiau striukę. Kur momentaliai prasibrovė vėsa ir atgaivino kūną, kuris jau buvo perkaites. Su šiokiu tokiu palengvėjimu, įkvėpiau lyg ir šviežesniu tapusio oro. Susikrapščiau cigaretę ir prisidegiau. Rūkiau ir bandžiau ištyrinėti tai, kas mane sutabdė ir kur aš pakliuvau.

Bet čia, kažkaip keistai, vidumi, išgirdau, kad ten po tuo samanų kilimu, kažkas sugurgždėjo, atitrūko ir nusirito velniai žino kur.

Laikas tapo mano priešu. Mintys žaibo kirčiais prasuko galimus vaizdus ir ... nieko nelaukdamas kritau atgal ant nugaros.

Nusileidimas buvo skaudokas, bet ... aš buvau gyvas ir sveikas. Kas mane, taip pat pralinksmino. Todėl, gulėjau ant nugaros plačiai atmetęs rankas, rūkiau ir žiūrėjau į dangų, kur tarp debesų, ėmė ryškėti žydro dangaus properšos. Buvo fantastiškai gera, nors ir gulėjau ant šiaip, tokiam dalykui nepritaikytų, lavos gabalų dengtų samanomis. Pūstelėjęs vėjelis priminė, kad mano pasirinktas pasigulėjimas, neįėjo į mano planus ir laikas kažkuom rimčiau užsiimti.

Taigi ... Atsargiai, neskubėdamas apsiverčiau ant šono ir taip pat neskubėdamas, atsistojau. Mano žvilgsnis savaime grįžo ten, kur dar matėsi išminta pėda samanose. Bet ilgai neužsilaikė ir pažvelgiau savo buvusio tikslo link. Paskui, atsisukau ir nužvelgiau jau nueitą kelią.

Va ir pasijaučiau, kaip pasakų karžygys kryžkelėje, kur turėjau rinktis ... pirmyn ... kur velniai žino kas dar laukia, ar atgal. Kas vien nuo tokios minties, man viduje užvirė. Trauktis ... Tiek kelio nuėjus ... trauktis. Ir mane ėmė graužti dvi nenumaldomos jėgos, kurios tarpusavyje nesikovė, o tik tyliai šnypštė ir laukė. Laukė ką pasirinksiu.

Nežinojau kaip elgtis. O ir tos bjaurybės, Baimė ir Gėda, nedavė ramybės. Todėl įkišau ranką į striukės kišenę ir išsitraukiau monetą. Lai ji, pasakys kaip man pasielgti.

Bet čia mane suėmė laukinis juokas. Ir toks laukinis, kad net pritupiau. Į ką aš pavirtau? Kuom aš skiriuosi nuo visų kitų, kad save ... patikėčiau atsitiktinumui ? Ir prisiminiau seną pričą apie du dvasininkus, kurie būdami skirtingų religijų, kartu keliavo dykuma, nes abiejų keliai vedė link jūros kranto. Tik vienam, reikėjo keliauti šiek tiek toliau į vakarus, o kitam, sukti į šiaurę. Ir kai jie pasiekė kryžkelę, vienas iš jų, gavęs draugišką kvietimą aplankyti kito namus ... atsakė - Kur pasuks mano asilas, ten ir keliausiu. Gyvulys jausdamas atnešamą gaivą nuo jūros, pasuko būtent ten. Ir tos pričos moralė, mane dar ir dar kartą įtikino, kad ... jei patikėsi savo likimą asilui ... nedrįsk kaltinti Likimo.

Vis dar su šypsena, įsikišau monetą į striukės kišenę, o pats, žiūrėdamas po kojomis patraukiau pirmyn, link priekyje tyvuliuojančio žydro ežeriuko.

Apėjęs buvusius spąstus, pakilau ant tvirtos uolos, nuo kurios pažvelgiau atgal. Lyg norėdamas įsidėmėtį nueitą kelią. Deja ... mano akis nebuvo ant tiek įgudusi, kad pastebėtu beveik nykstančią brydę samanose. Tuo momentu, man pasirodė, kad pajutai lengvą virpėjimą. Nors tame, nieko nuostabaus ir negalėjo būti, kai žemės virpėjimai ar net drebėjimai čia ... pastovus reiškinys.

Išsitraukiau cigaretę, prisidegiau ir pasisukau savo tikslo link. Bet, dar nespėjus net pajudėti, išgirdau keistą garsą. Gal net geriau tiktu pasakyti garsus. Lyg kas neskubėdamas, ridentu vieną po kito akmenis.

Atsisukau garso link. Nieko. Absoliučiai nieko. Tik ... akis pritraukė lengvas dulkių debesėlis kylantis į viršų. O jis ... jis kilo toje vietoje, kur aš taip sėkmingai balansavau.

Dabar ten žiojėjo padori skylė. Kokių tarp kitko ... čia ... buvo pilnut pilnutėliai.

Taip ... Aš čia buvau svečias. Svečias tarp visko, kas gyveno savo gyvenimą ir pagal savo taisykles. Kurios nerašytos. Ir kurių galima nesilaikyti, jei tik kils tokia ... fantazija.

Scary dinosaur T-Rex.

Hey hey hey ...
You have to be today,
And very careful, and cautious.
Because now I'm not a simple cat.
Now ... I'm ...
Big and very very,
Scary dinosaur T-Rex.

Oh yes ... I am a cow. But you're just a stupid woman. And ...
Evidently men are right when they say that you are a cow.

Aš ... karvė ? Na taip ...aš tai karvė.
O va tave ... vyrai ... karve vadina.

Да милая ... Да ... Я то корова. А вот ты ... глупая женщина.
И видимо не зря ... тебя мужики коровой обзывают.

Já elskan ... Já ... Ég er kýr. Og þú  ert ... bara heimskur kona.

And amazing ... Iceland

I love ...
I love my inhospitable shore.
I love ...
My wintry land.
I love ...
And I fall in love in you ...
My beauty,
And amazing ... Iceland.

Creator in white or black

Give me the devil,
And I will make him an angel.
But if you need ...
For me ... no problems.
Just little bit change and ...
I can re-born angels to the devil.
For me ...
No problems.
Just little bit change and ...
You have everything what you a needs.

Aš vėl, prie jūros

Kol saulė,
Dar ...
Nenusileido.
Aš vėl, prie jūros.
Vėl su ja.
Kad dar karta,
Kaip ir kiekvieną kartą,
Jai pasakyti ...
Aš, lauksiu čia,
Vėl ...
Patekant tavęs.
Aš vėl ...
Prie jūros.
Tenai ...
Kur bangos.
Tenai ...
Kur kopos ir ...
Sena pušis, pasvirusi,
Virš jų.
Aš vėl ...
Prie jūros.
Kur, smėlio krantas ...
Ir man,
Po kojom,
Puoštas gintarais.
O kopos ...
Išpuoštos legendos.
Ir apipintos,
Dainomis.
Aš vėl ...
Prie jūros.
Kol saulė dar ...
Nenusileido.
Tenai ...
Kažkur toli, toli.

ЮРОДИВЫЙ

Только убогий, всатнет на дыбы.
Если случайно ты уронишь ...
Ты ... убогий.
Хотя ...
Кто любит правду ту,
Что режет слух.
Да и в глаза,
Так больно колит.
Но лиш убогий,
Встанет на дыбы и ...
Сам докажет,
Что не убогий ... он.
А чуть чуть хуже.
Он ...
ЮРОДИВЫЙ.