Naujasis Mozė ...

( darbinis variantas )
‎22. ‎september ‎2013

Kaip ir kiekvieną penktadienio vakarą, nusiprausiau po dušu, šiek tiek apskaptavau savaitės bėgyje spėjusius apželti skruostus, suteikdamas kontūrus pradėtai auginti barzdai, apsivilkau melsvai baltais languotais marškiniais, kuriuos kažkodėl tai, visi buvo linkę vadinti kaubojiškais ir linksmai šokinėdamas po visą vonios kambarį, įsispraudžiau į gerokai nutrintus mylimus Wrangler džinsus.

Žvilgterėjau į veidrodį. Iš ten į mane žvelgė pakankamai linksmų akių susivėlęs tipas, kuris įroniškai kyštelėjo man liežuvį ir mirktelėjo akimi.

Daug nesimėgaudamas savimi mylimu, iššukavau savo plaukus, po ko viena ranka juos sugriebia į arklio uodegą, kita laisva ranka juos pertempiau juoda gumuotu raiščiu prie pat pakaušio ir paleidau laisvai kristi menčių link.

Viskas. Vakarėliui pasiruošęs. Va, dar tik kiek plekštelsiu per žandus, odekolonuotais delnais ir bus galima vykti.

Pravėriau vonios kambario langą, kad prasivėdintu patalpa ir išeitu susikaupęs garas, ir pasukau durų link, kurias pravėrus, mane pasitiko Gira.

Gira ... Juoda rotveilerių veislės kalė, kuriai visuomet rūpėjo kur esu ir ką veikiu. Kitaip sakant ... Nors ką ten sakyti, jei ji seniai parodė ne tik prisirišimą už jos brokuotos paėmimą į mano namus, bet ir savo meilę, bei pavydą, kiekvienai moteriškos kilmės asmenybei be išimties.

- Na ... Tai dabar ką ? Priekauštausi, kad ir vėl išeinu ir trankysiuosi nežinia kur visą naktį ? - paklausiau jos, pritupęs priešais ją.

Ji pasuko snukį kiek į šoną, bet akimis vistiek sekė mane.

Paglosčiau jos tvirtą sprandą, ir suėmęs už snukio, pasukau savęs link.
- Taip. Išvažiuoju, o tave, palieku saugoti namus. - pasakiau jai žiūrėdamas į jos rudas akis. - Aš juk ... tavimi ... pasitikiu.

Ji išsivadavo snukį iš laikusio ją delno, lyžtelėjo jį ir kiek prisiartinusi padėjo savo didelę galvą man ant kelių, ir pažvelgė į akis taip, kaip paprastai žiūri moterys, kuomet jas palieki, o joms to ... visiškai nesinori.

- Taip gražuole. Susitarkime ... taip. Šiandien ... Tai yra rytoj. Grįšiu namo ir be jokio moters kvapo. Gerai ?

Gira, iki to laiko žiūrėjusi kažkur, mano krūtinės link, pakėlė į mane akis. Ir toks įspūdis susidarė, kad net pašaipiai šyptelėjo, o akyse praslinko velniukai. Nes ji, puikiai žinojo mane. Ir lygiai taip pat, puikiai žinojo, kad mano visos tos kalbos, nieko nereiškia. Todėl žvelgė į akis tarsi sakydama - Gal kas kitas ir taip padarytu. Tiktai ne tu. Tiktai ne tu ...

Sugriebiau ją už galvos, kilstelėjau, pakštelėjau į jos šaltą ir drėgną nosį. Po ko paleidau ir vaizduodamas, kad remiuosi į ją ... pakilau.

Kaip ten kas bebūtu, bet laikas ne draugas ir jis nelaukia. Todėl patraukiau kambarin, o man iš paskos cakcėjo Gira.

Kambaryje, iš komodos stalčiaus išsitraukiau kojines. Naujas kojines. Nes kaip ir didžioji dalis vyrų ... nemėgau kojinių skalbino. Juo labiau, kad ... kojinės ... Jas jau pardavinėjo pundeliais ir už pakankamai juokingą kainą. Na ... lyg vienkartinės kokios būtu.

Taigis, nusitvėręs kojines, pasukau sofos link, kad patogiau jas apsimauti. Bet ... sofoje, lyg koks Romos patricijus, gulėjo Drakas. O virš jo, ant sofos atkaltės, nukabinęs leteną, drypsojo siamo katinas Aliaska.

Drakas ... Tai dar vienas, mano, šuo. Dar vienas rotveileris.

Mano Drakonas ... Taip jį vadindavau, kai laisvomis nuo darbo minutėmis ar vakarais, kuomet visi susirinkdavome prie židinio, arba lauke paspoksoti į saulėlydį.

Tai buvo stambus rotveilerių patinas. Raumenų kalnas, juodame lyg smala blizgančiame kailyje. Kuris dar ir apdovanotas tokiais nasrais ... kad net man pačiam būdavo kartais pagarbi baimė žiūrint į jį.

Tačiau tai buvo mano šuo. Mano nuo ir iki. Nes jį radau jau išmestą gatvėn. Bet tai ilga istorija. O man nėra kada leistis į pasakojimus.

Aliaska ... ??? Ne tai nebuvo gailestingumo akcija ar radybos. Tą, kažkuomet visiškai baltą pukų kamuoliuką, gavau dovanų. O kadangi jis buvo visas toks baltas ir dovana buvo giliu žiemos metu ... pavadinau jį - Aliaska. Dėl ko jis labai neprieštaravo, kaip ir nesiginčijo dėl to, kad jis ... ne kažkokia gyvybės forma, o tik dovana.

Na ... Tarp žmonių taip jau yra priimta, kad ... kažkieno gyvybes, galima imti ir dovanoti. Taip paprastai, susigalvojai ir ... padovanojai. Ir visa tai skaitoma normaliu veiksmu, normaliu reiškiniu.

Taip ... Savuose namuose ir kaip ne savo namuose.

Praėjimą užstojusi Gira, ant sofos Drakonas su Aliaska ir viduryje viso to ... aš, su kojinėmis rankose. Kuriam nieko kito nebeliko, kaip įsitaisyti krėsle ir įsprausti pėdas į kojines, stebimam iš visų pusių priekaištingų žvilgsnių.

- Štai kas ... Narodas ... - tariau savo priekaištautojamsatsisėdęs į krėslą. - Man jūsų mitingas, nei velnio ... ne-pa-tin-ka. Ir jei yra kažkokiu slaptų pageidavimų ... prašom tai išsakyti. Bet ... raštu. O kakolkas ... šių namų suverenais tampate jūs.

Po šios mano frazės Drakonas nusisuko pravertų durų link ir ėmė žvelgti kažkur į praplaukiančius debesis. Gira ir toliau, mane degino savo viską naikinačiu žvilgsniu. Vienintelis Aliaska, gulėjo kaip Sfiksas, kuriam buvo svarbu tik laikas ir daugiau nieko. Visiška olimpinė ramybė ir nepriklausomybės įsikūnijimas.

- Taip ... Laikysime balsavimą baigtu ir suvesime rezultatus. Prieštaraujančių nėra. Prieš ... Nėra. Susilaikiųsių taip pat ... nėra.

Po šių mano žodžių, lyg patvyrtindama, kad posėdis prisiekusiųjų baigtas, Gira pakilo iš savo vietos, priėjo prie sofos ir užšokusi ant jos, įsitaisė už Drako. Į ką abu, tiek Drakas tiek Aliaska, syregavio iš principo vienodai ir neužleizdami savo pozicijų. Drakas suurzgė ir prašiepė iltis, o Aliaska, prisitraukė kabojusią leteną arčiau savęs ir pasisukęs Giros link ... apie savo teritorijos neliečiamybę ir kaimynų nepageidavimą, išreiškė piktų šnypštimu.

- Pui-ku-mėlis. - Ištariau aš ir pakilau iš krėslo. -

P. S. Tęsinys bus vėliau. Gal būt ...