Bet daina, ne apie didvyrius

Gyvenime ... Savam, nuosavam gyvenime, mes susiduriame su žmonėmis.

Ir kas jau savaime logiška - kitaip ir negali būti, jei jau esi ... dviejų čelovekų susitikimo - pasekmė. O vystantis gyvenimo scenarijui ... susidūrimai tik didėja ir tiesiog ... neišvengiama matematine progresija. Kas šiai dienai, parasčiausiai yra ... neišvengiama. Septyni milijardai, tai jau tikrai, ne šuns papas.

Bet ... daina, ne apie didvyrius.

Pabandysiu, nepabėgt ir nepamest, neatitrūkt, nuo pagrindinės minties.

Taigis, taigis ...

Susitinkam pypolsą ir ... negriešijant niekam ir net sau, nors sekundei, bet nuskanuojam. Patiko, nepatiko ... apie tai nesiaiškinsim.

Atlikę skanavimo testą, automatom jam inkalam etikėtę, pagal tai, kokiam režime skanavimas vyko.

Na ... buvo tuo momentu nuotaika, ar jai aplamai, pilnas kirdyk. Jei buvo nuotaika ... tai ir valkata gali tapti vertu dėmesio. O jei, kaip sakiau ... pilnas kirdyk ... tai čia jau, kots su pačiu Prezidentu apsikabinęs, bet gaus pačią "smagiausią" etikėtę ir sau, ir apkabintam Prezidentui. Ant ko viskas ir užsibaigs, lyg nuleidus vandenį unitaze.

O kadangi, apkalbėti kitą, yra lengviausią ... tai šios praktikos nenaudosiu ir ... atliksiu savęs vivisekciją.

Tuomet ir pradedam ...

Pradėkime skerspjūviuoti objektą. Velniai nematė.

Antropologiniu ir anatomiu požiūriu ... niekuom neišsiskiriantis iš bendros masės, jei atmest tai, kad save laiko primatu, nors visiškai puikiai dera ir civiliuozuotam pasaulyje.

Socialinėj skalėj ... inertiškas ... ir sunku net nuspėti, ties kuria riba, galėtu kažkuriai klasei, kažkaip tai priklausyti. Tai ypatingas atvejas. Retas. Todėl ir ypatingas. Nes jis ... kaip vanduo, kuriam savitos net trys egzitavimo būsenos - skystas, kietas ir dujų.

Jau vien dėl šios, priežasties, jam netinka jokie IQ testai. Nes tokie testai kuriami kam ??? Teisingai. Niekas nežino. Bet būtinai visi, protingai atlankstytais veidais, vienas per kitą paaiškintu, kad tai ...

Na ... bet man tas kažkaip nelimpa ir net neįdomu. Nes, bet kokiu atveju ... kad ir labai mažytės, bet smegenys yra net pas vištą. O ką jau ten kalbėt, apie kolektyvimį mąstymą ir kolektyvinį protą ? Tai jau toli ir kur kas toliau už bet kokių IQ.

Vienu žodžiu ... manęs portretas, kaip tik atitinką tarpinę stadiją - Matomas, bet agresyviai prieš save nustatantis. Kas, be jokios abejonės, tiesiogiai nurodo į mano priklausomybę primatams.

Tačiau, kad ir koks babalaisa nebūčiau, po kiek laiko darosi įdomu. O kaip kitaip ? Gal kiek ir laukinis, bet ... taip pat sociume. Vadinas ... yra vilčių, kad kažkokios prielaidos galimos ir net galimai ( kaip pamėgau šį durną terminą - Galimai ) visuomenei nepavojingas.

Va ir ima plisti, pažinimo ratilai, kurie būtinai vienas po kito iškelia klausimus.

Tautinė priklausomybė sudomintu tik ... užsienietį, bet kiekvienam savam ... noriu to ar nenoriu, gaunu visiems bendrą keiksmažodį - lietuvis. Ir nuo to jau niekaip nepabėgsi. Nes žodis tautybė, šiandien, tampriai perpintas su žodžiu Pilietybe. O jei taip ... vadinas pilietybė ir yra kas ??? Tautybė. Ir visiškai nusipjaut, kad tai ne vienas ir tas pat.

Ok. Linguojam toliau.

Savaime aišku, kaip kiekvienas dorai civilizuotas žmogena, turėtu turėti kažkokį išsilavinimo lygį. Na nors tą, kuris nedaro gėdos bendrame fone. Tipo ... nors baigtas vidurinis, nors tai ... sunkiai ką nors šiandien šildo.

Bet čia, situacija, taip pat labai mūtna. Nes, jei ką nors ir baigiau ... kalba eina apie mokslus, jei ką ... Tai geriausiu atveju - aštuonmetę. O toliau ... Krūvos popieriaus, vadinamais Diplomais, kurie nieko nepasako, ar aš ko nors pasiekiau, apart paties Diplomo.

Tad ... išsilavinimo lygis ... ne fontanas.

Bet ... nors kiek pabendravus,viskas susvyruoja ir priverčia būti atsargesniu. Į durnių nepanašus, o va ant priedurnio ... traukia. Na ... kažkas tokio ... a lia karaliaus juodarys, kurio ir velniop nepasiųsi, ir juokas neįma, kai akis drąsko.

Tačiau ten, juokdarys ... Net nežiūrint į tai, kad laikas nuo laiko, net pakankamai protingų minčių pasako.

Nors šiais laikais, kaip ne klounas ... taip iš tribūnos čirškia, kaip jis viską žino, ko plebėjams reikia. Ir tas pats plebsas, net alpdamas kala katučių - Reikia ... Reikia ... Nors čia pat, apsisukęs klausia vienas kito - O tu supratai, ko mūms reikia ir kam ???

Och ... sakiau pasitengsiu neišslyst iš temos, bet ... kaip ir visi Tautos didieji raspiezdalai, pavariau per pievas, grybą pjaut.

Va ir gaunas ... Neinasi nuspėt, kas per velniava, tas žmogus. Kuris iš pažiūros ... toks pat bėdžius kaip ir visi. Net prašosi, per kuprą užvažiuojant. Bet pasirodo, geras kurvelis beesąs. Gražos duoda ir dar taip ... nevaikiškai. Atsivėdėjęs ir iš pat dūšios gilumos.

O pradžioj, juk net nepasakysi, kad galima užsirauti ant vežimo malkų. Ir tik todėl, kad, kaip įpratęs ir daug negalvodamas, kažką pasakei ar pajuokavai. Kaip visuomet, daug negalvodamas.

Nieko ... Visus nuraminsiu vienu sakiniu. Aš ir pats, nežinau, kas aš esu.

O bet kuriam, kiek daugiau užsispyrusiam patarsiu - Niekuomet nesisteng perprast kito. Ypač, jei anas ... pats savęs nežino ir tai nebijo pareikšti.

Tikiu ... ne vienam nagas užsiraitė, iš užsidegusio noro perkąst tokį tipą. Kodėl ne ? Galima. Galima pabandyt. Bet netikėk durna taisykle, kad už pabandymą ... negausi atgal. Nes ...

Tokiems tipams, negalioja, visų pripažįstamos taisyklės.

Juo labiau ... Net nick'ą, gyvatė, pasirinko atatinkamą - Vikingas.

O dabar ... pabaigai.

Kuo daugiau imi pažinti žmogų, tuom dažniau imi abejoti ... žmonėmis. Nes, niekas kitas, taip neįvaldė chameliono taktikos, kaip žmogus. Kuris taip didžiuojasi savo protėviu - Homo sapiens sapiens, bet juodai nenori pripažinti - Homo erectus.

Bet čia ir jaučiasi patologija, kuri susilieja su kita, kaip paklaustas alkoholikas net pažaliavęs ginasi tokiu nesantis. Nors tai ... netinkamas palyginimas. Alkoholizmas, tėra gyvenimo būdas, o ne liga.

Bet čia daina, ne apie ... didvyrius.

Todėl ... kiekvienas sutiktas ... tėra laaabai didelė mįslė. Ties kuria, galima sustoti ir pabandyti pateisinti tą - Homo sapiens sapiens. Arba ... vienu šuoliu persinešti link australopiteko.

Русь ...

Русь ...
Как крепко,
И в то же время ...
Мягко ... это слово.
Которое, сверкнёт мечом ...
Но только, для врага.
И будет нежным,
Пухом лебединным.
Любому, у кого чиста душа.
Да нету, и не может быть,
Другого слова ...
Чтобы звучало так,
Как это ...
Русь.

Beširdis, bet su širdim

Jei būčiau, nors kiek kitoks ... Na, nors kiek ... Gal ir mano požiūris, į daug ką, būtu visai kitas. Ir gal net į gyvenimą, žiūrėčiau kažkiek ... kitaip.

Bet dabar ... Dabar viskas kitaip. Ir pats, visiškai kitoks.

Juk nuoga tiesa yra tame, kad ... Kol žmogus, pats, nensusiduria su vienu, ar kitu klausimu, kuris jį padaro kitokiu ... jis maudosi ir net skęsta, perkūnėliai žino kame. Kažkokioje ... durnoje euforijoje. Kur pats sau prisigalvoja visokios velniavos, susikuria iliuzijas ir pats nuo to svaigsta.

Kiek daug visokio ir įvairaus šūdo yra primalta apie ... Širdį.

Širdis viską jaučia ... Suprasti širdim ... Išgirsti ką sako širdis ...

O aš ... iš viso to briedo ... tik juokiuosi. O kartais ... net ir pykstu, kad suaugę, rodos net ir savo laiku mokinti žmonės, nusišneka ir kliedi kaip maži vaikai.

Pasekoje ko, mane pavadina pesimistu, ar dar velniai žino ko prikabina iš pykčio, kad taip paprastai griaunu jų kruopščiai kūrtą iliuzijų pasaulį.

Pesimistas ... Aš ir ... pesimistas. Griūk negyvas vietoje. Arba nusišauk raugintu agurku.

Jei nors vienas žinotu, kad tas pesimistas, visų giriamą ir aukštinimą širdį, žino kur kas geriau, nei juos visus užraugus dideliam baseine.

Ir žino, ne iš amžinai valkiojamų tuščių kalbų, ar literatūros, kur kiekvienas stengias nusitverti tik tai, kas jam pačiam artima.

Tas supypipintas raumens gabalas, kuris sutvertas tik vienai ir paprasčiausiai funkcijai - aprūpinti deguonies pernešimui į smegenis.

Na gerai ... Gerai ... Šiek tiek platesnės tos funkcijos. Bet gal nesileisiu į anatomijos mišką.

Taigi ... Tas išliaupsintas mėsos gabalas, save parodė dar labai ankstyvoje vaikystėje. Kaip ... tiksliai nepamenu. Yra kažkokie blankūs prisiminimai apie skausmus krūtinėje, motinios baimes, daktarų lankymus ir dar visokia velniavą, kuri man kaip vaikui, davė vaikiškos naudos - nelankyti fizinio lavinimo pamokų.

O man asmeniškai ... ar tai rūpėjo ??? Nei velnio !

O gal, nors kiek, dėl to jaudinausi ??? Taip pat ... nei velnio !

Aš lėkiau per gyvenimą, tarsi bijočiau sustoti ir nespėti paskui jį.

Jau kiek vėliau, kai man, paaugliui, asmeniškai pasakė, kad mano širdis ... Vienu žodžiu ... Spjoviau ant visko.

Ne ... Ne ta prasme , kad ant gyvenimo, ar dar kažko. Nusispjoviau ant tų visų - reikia saugotis, reikia saugoti ...

Dar tuomet ... apsiprendžiau ir labai paprastai - nereikia šūdino gyvenimo, kuris man siūlomas.

Ir gyvenau taip, kaip man nerekomendavo ar net ... draudė. Rūkiau, gėriau ir ... visa kita, kas man buvo tiesiog uždrausta.

Turėtu kilti natūralus klausimas - O tai kaip ... širdis ?

O ką širdis ??? Kur jai velniop dėtis nuo manęs ir nuo to, kur ji buvo patalpinta?

Va ir ėjom per visą tą bendrą kelią ... Ji, laikas nuo laiko, sustreikuodama ir priversdama kęsti žvėrišką skausmą ... Ir aš ... iki žvaigždelių akyse, ar visiškos tamsos akyse, kaudamasis su tuo skausmu. Kuris, rodos, kaip kažkoks virbalas perveria krutinę ... širdį ir ... priverčia susiriesti į kamuolį. Kuris, neturi net menkiausio šanso įkvėpti oro ... Oro ... Oro, kurio šiaip net nepastebi normalus žmogus, gyvendamas normalų gyvenimą. O čia ... Čia viskas kitaip ... Kur nelieka jokių minčių, tik ... žvėriškas skausmas ir ... spazmuojantys plaučiai.

Nors ne ... Mintys yra. Dabar prisiminiau. Tikrai yra minčių. Bet jos visos vienodos ir ... kažkuom panašios į avarinį užrašą - "Pavojus". Kur susikoncentruoji tik ant vieno ... kaip nors ... na kaip nors ... kad nors truputi oro ... Kad nors kiek atleistu tą skausmą, kuris rodos, panaikiną viską ir lieka vienas vienintelis.

Ir tai tikrai ... pati tikriausia kova. Kova su pačiu savimi ir su ta ... tokia nepaklusnia širdim, kuriai visiškai nusispjaut, į bet kokius tavo norus, ar mintis. Nes ji ... elementariausiai užsiblokavo ir pabūčiuokite jai į šikną, jei tokią rasit.

O tos sekundės virsdavo amžinybe, kuri realų pasaulį iškreipdavo iki siurrealistiškų vaizdų ir kuriame, rodos viskas imdavo plaukti, lėtėti, tolti.

Bet viskas užsibaigdavo velniškai aštrių ... nežinau kaip tai pavadinti ... Smūgis ? Trūkimas ? Ar galutinis dūris ?

Po ko krūtinėje, ten, kur ta visų liaupsinama ir tokia protinga širdis randasi, trenkdavo karštas smūgis ir lėtai, neskubėdamas, pasklisdavo po visą kairę krūtinės pusę. O pats ... jautei palaimą. Tokią fantastišką palaimą, kad gali įkvėpti oro ... To paprasto ir juokingai skambančio - Oras.

Mažais gurkšneliais, vis dar iš baimės, kad vėl gali surakinti ir palikti, be tokio paprasto, bet tokio svarbaus ... oro.

Tuomet ir pajauti, kad tu esi kažko visuma. Kad yra išdavikas - raumens gabalas. Kad yra plaučiai, kurie tau leidžia grįžti ten, iš kur paprasčiausiai tave išstūminėjo. Kad yra rankos, kurios lyg vanago nagai įsikirtę į krūtinę, kuri rodos degte dega. Ir savaime aišku tu pats, kuris jau juokiasi viduje, nors snukys, dar vis perkreiptas to ... buvusio skausmo, bet jame jau ima slysti šypsena. Šypsena, kad štai ... dar kartą tu nugalėjai tai, kas tame pabandė sustabdyti ir išbraukti.

Bet kaip ir viskas gyvenime, turi savybę praeiti ir atsiranda vieta kažkam naujam. Taip ir čia. Stojiesi ir vėl kimbi už to gyvenimo, kuris rodos, jau buvo pradėjęs tolti.

Štai ir visa pasaka, visokios klejonės apie ... širdį.

Tas raumens gabalas, kuris lydi mane visą gyvenimą ... buvo priverstas susitaikyti su tuo mano Aš ... kuris nesutiko pavirst kažkieno įkaitu ir priklausyt nuo streikuojančio mėsos šmoto.

Mes ... susigyvenom. Ne ... Mes netapom draugais ar priešais. Kaip pabandytu kas nors liūrizuoti paprastą gyvenimišką situaciją. Mes tik ... susigyvenamom. Kur kiekvienas iš savo pusės likom ištikimi sau. Širdis ... laikas nuo laiko primenanti, kad ji yra ir kad ji nebus kitokia. Ir aš ... kuris žino kokia ta širdis ir kad jai negalima nusileisti ... nes kitaip, tai reikštu savanoriškai save imti ruošt pakasynom.

Štai taip ir dingo bet kokios nesąmoningos triedalionės, apie tai, kad širdis ... kažkas ypatingo.

O ji, kurvelis, laikas nuo laiko, tik patvyrtina tai, kad stebuklų nebūna. Kad viskas yra kur kas paprasčiau. Ir viskas glūdi tame spuoge, kuris randas virš pečių. Tiksliau ... to spuogo viduje. Kur esu ir aš pats. Tas Aš ... kuris turi visas galimybes rinktis, kas jis ir koks jis bus.

Ir tai ne išmįslas, save padrąsinti. Tai ne skiedimas, apie save nepalenkiamą ...

Savo laiku, kai jau buvau atitarnavęs pusantrų metų naru ir pabuvojęs įvairiausiuose gyliuose, kurių kai kurie siekė ir du šimtus metrų ... Teko garbė susitikti su viena kardiologe, kuri eilinio patikrinimo metu ... rado tai ... kas buvo mano ir su kuom sėkmingai sugyvenau.

Pradžioje ir ji nepatikėjo tuom ką mato kardiogramoje. Su didžiausia viltim paklausė ar nesergu, į ką automatom gavo atsakymą, kad buvau stipriai peršalęs. Tačiau, kaip tikras savo sryties specialistas, paskyrė pakartotinius patikrinimus.

Deja ... Niekas negalėjo pakisti. Aš buvau aš, o mano širdis buvo mano. Ir ji ... negalėjo būt kitokia, net jei ir bandžiau visaip ją valdyti.

Mes galime apgauti ... žmogų. Bet negalime apgauti bejausmių aparatų. Jiems vienodai šviečia bet kokie mūsų norai, ar pageidavimai.

Ir štai ... nuostabi moteris, puiki savo sryties specialistė, sėdi prie stalo, nukloto kardiogramomis, tarnybos byla. O veidas jos ir akys ... kaip nustebusio angelo. Kuris negali patikėti tuom, ką mato prieš save.

Ilgai ... labai ilgai kalbėjomės. Ji man stengės įrodyti, kad aš dar labai jaunas ir turiu baigt juokaut su Likimu, su savo sveikata ir jau juo labiau su širdim. Siūlė tuoj pat nutraukti tarnybą lengvatinėm sąlygom, gultis į aukščiausios klasės sanatoriją. O man tik ėmė juokas ir tuo pačiu pyktis, kurio stengiausi neparodyti.

Nesigavo.

Ko pasekoje, mes stovėjome ligoninės balkone, rūkėmė, o aš jai leidau suprasti, kad ne kažkoks sumautas Likimas gali nuspręsti - kaip man gyventi. Ir kad niekada nesutiksiu, su savanorišku gulimusi, dar gyvam, graban. Ir manęs nejaudino jos aiškinimai, kad tai gali atsitikti būtent tuomet, kai būsiu po vandeniu ir kad jokių šansų man padėti ... nebus. Į ką jai piktai atsakiau - Niekas negalės padėti, jei aš pats sau ... nepadėsiu.

Galutiniame rezultate, gavau tyrimo popierius, kuriuose, buvo švelnioje formoje konstatuota tai, kas buvo su manimi, bet neišneštas verdiktas.

Ir kuomet, kiek vėliau, aš jai atnešiau gėlių atsidėkodamas, kad iš manęs nepadarė invalido ... ji kažkaip švelniai su kažkokiu daliniu gailesčiu ir žavesiu tepasakė - Aš labai ... labai noriu, kad tave dar matyčiau ne kartą ir kad tau, užtektu užsispyrimo nugalėt ... širdį.

Net vėliau, kai tekdavo susitikti, mačiau jos dvigubus jausmus. Neapsakomą džiaugsmą mane pasitinkant ir ... savotišką palydą, velniai žino kur. Panašiai, kaip yra išlydimi laivai jūron.

O antras žmogus, kuris numojo ranka į mano širdį, o tiksliau į mane ... buvo mano laivo gydytojas. Nes būtent jis, priima ekspertizės dokumentus ir ... vėliau ... deda parašą po kiekvienu mano pasiruošimu nardymui.

Tai buvo vyras. Gydytojas. Bet vyras.

Jis buvo kiek šokiruotas ekspertyzės duomenimis, bet kur kas greičiau suprato mane ir mano mintis, kurias jam išguldžiau. Ir jo atsakymas buvo dar paprastesnis.

- Medicina bejėgė ... Jei žmogus sugalvojo mirti ... jo neatgaivinsi, net jei deguonį pumpuot per subinę. O jei jis, sugalvojo gyvent ... tik eilinį kartą supranti, kad nežinai nei velnio ir nieko apie žmogų.

Taip ir likau naru. Pabuvojau dar ne vieną kart ten ... kur leidžiami tik idealiai švarios sveikatos žmogai.

Tikiu, kad kažkas turėtu pasakyti - Tik neskiesk, kad širdis nebuvo sustreikavusi.

Na ... buvo. Buvo ... Ir ką ???

Ją ir dabar jaučiu, kaip tyliai, kairiam krūtinės kamputyje, laikas nuo laiko spūstelna ir ... atleidžia. Tarsi primintu, kad ir kokiu monstru savęs neįsivaizduočiau ... ji yra Nepriklausoma. Ji ... niekada nesikeis, kaip nesikeičiu ir aš pats.

Todėl mes su ja, neturim nieko bendro. Mes susigyvenę ir gyvenam kiekvienas sau. Ji atlieka savo tiesiogines funkcijas, nors ir kiek ekstremaliom sąlygom, varinėdama skiestą alkocholiu ir nikotinu kraują ... O aš ... stengiuos jos nematyti ir negirdėti, kol ji nachaliai apie save neprimena.

Bet aš ja ... džiaugiuosi. Ir tikrai malonu jausti ją baladojantis kiekvieną kartą, kai patiri kažką tokio, išnešęs mieles iš nemalonių situacijų.

Ir tikrai linksma, kad ne širdis, man pasako kaip man reikia gyventi, ką išbandyti ir ką pajausti.

Linksma ir gera, kad mano nuotaikos, nepriklauso nuo rameniuko, pumpuojančio kraują.

Ir dar linksmiau, kad man nereikia tartis su tuo raumeniūkščiu, ar klausyti ką jis man norėtu pasakyti. Nes tikrai žinau, kad jis ... tik mėsos gabalas. Su labai paprasta funkcija ir savo eksploatacijos laiku.

Vien dėl to nesibaidau žodžio mirtis. Vien dėl to nebijau Mirties.

Taip ... nebijau. Tikrai nebijau.

Bet nenoriu tik vieno - sunkios ir skausmingos mirties.

Gal kas ir pabandytu pasakyti, kad tai ir yra baimė. Deja ...

Baimė ... tėra tai ... ko mes dar nežinome, ar negalime ir nesuprantame.

Va ir viskas.

Su palengvėjimu užsisrūkiau ir išgėriau burbono.

Ir nusijuokiau.

Koks aš ... neromantiškas.

Pesimistas ...

Ir beširdis.

Atgal į pelenus

Iš pelenų ...
Atgal į pelenus.
Taip buvo, taip yra, taip ... bus.
Toksai jau tas ...
Gyvenimas.
Kuriam ...
Mes bėgam ristele.
O kartais, trypčiojame vietoje.
Kiekvieną kartą ...
Su viltim,
Slapta.
Gal ...
Būtent tau ...
Lyg tyčia pasiseks.
Ir nevirsi į ...
Pelenus.
Bet ...
Kaip nekeista, bet ...
Nesi nei tu, nei aš, kažkuom tai ypatingas.
Toksai kaip ir visi ...
Mirtingas.
Ir todėl ...
Iš pelenų ...
Atgal į ... pelenus.
Taip buvo, taip yra, taip ... bus.

Aš tiek neišgersiu, kad rasti Tiesą ...

( Ištrauka )

Sėdėjau sunertomis rankomis atsirėmęs į žurnalinį satliuką, kuris buvo priešais sofą, kurioje nubudau ir nieko nematančiomis akimis sekiau, kaip per viskio stiklo briauną, riedėjo rasos lašas. Kuris buvo taip panašus ... į ašarą.

O viduje, visiška tuštuma. O gal net greičiau, tokia tuštumos forma, kuomet niekas neturi jokios reikšmės. Panašiai, kaip kontūzytam žmogui, iki lempikės viskas aplamai - šalia jo smingančios kulkos, skeveldros, ar pašokanti žemė ir išsiskliedžianti liepnos, dūmų ir sudraskytos žemės masė klaikiam mišinyje.

Tokia būsena, kada esi nereikšmingas, net pats sau ...

Tiesiog esi, dideliai neišmatuojamas Niekas, kuris užpildo visą tą tuštumą aplink tave, o ji užpildo tave ir susilieji su ja.

O rasos lašas, tęsė savo kelionę, laikas nuo laiko užkabindamas šalia esančius mažesnius lašelius. Kurie, rodos krupteldavo nuo prisilietimo, bet negalėdami pasipriešinti didesniam, su lengvu virpuliu ir nuolankiai susiliedavo su tuo rasos lašu, ir jau kartu, tęsdavo kelione stiklo briauna žemyn ...

Nežinau, kiek dar laiko būčiau buvęs toje tuštumoje, kur vienintelis gyvas tebuvo tas ... rasos lašas, šliaužiantis stiklo briaunos paviršiumi. Kai vienu momentu, pamačiau atsirandantį šešėlį, kuris vis didėjo, tankėjo ir artinosi link viskio stiklo, link manęs.

Ne. Jis manęs nenustebino. Jis tiesiog buvo dar kažkokia tuštuma, besibraunanti į mano tuštumą ir atsiradęs iš Niekur. Žiūrint mano akimis, kurios ... nematė nieko, apart tai, kas buvo prieš pat jas.

Toliau stebint tą viskio stiklą, kažkokiu būdu ir keistai, šešėlis ant tiek sutankėjo, kad pavirto į man iki skausmo žinomą ranką, kuri kažkodėl siekė mano viskio bokalo. Ir kas idomiausia, ji ne tik siekė, bet ir paėmė jį. Dėl ko pasijaučiau taip, lyg kažkas piktavališkai nori sugriauti mano tokią ramią tuštumą. Todėl, kiek leido mano tuštuma, greitai, viena ranka atsirėmiau į stalelį, o kita nutvėriau už tos pažįstamos iki skausmo rankos.

Kurį laiką žiūrėjau į savo pergalę. Mano ranka laikė tą ranką, kuri pasikėsino į mano viskį ir vis dar norėjo jį pasisimti su savimi, bet ...

Ne ... Aš savo niekam neatiduodu. Švelniai spustelėjau ir ranka kartu su stiklu nusileido atgal, ant stalelio. O manyje praskrido vieniša mintis - Na ir kam ... Kam prireikė griauti tai, kas buvo taip gera ir ramu ? Po kurios, iš lėto pakėliau sunkią galvą ir akimis lėtai nusekiau ranka į viršų.

Ten, tolumoje, buvo gal vienas iš mieliausių Žemėje žmonių - Nijolė. Tiksliau jos veidas. Nes visa kita .... Visa kita, manęs nedomino ir to kas nedomina, net nemačiau.

Pabandžiau jai šyptelėti, kažką pasakyti, bet ... Gerklė buvo peržiuvusi, lūpos kaip ne mano ir rodos sulipę, o galvoje ... kosminio dydžio ir didelis Niekas. Todėl, dar kartą, kaip aš galvojau, jai šyptelėjau, ranka, kuria buvau atsirėmęs į staliuką, parodžiau ženklą pakeltu pirštu, kad palauktu truputi. Kita ranka, laikiusią jos ranką su stiklu, kiek galėdamas švelniau atitraukiau nuo viskio ir pasiėmęs taurę, susiverčiau jos turinį sau į gerklę.

Kelias sekundes sėdėjau užsimerkęs. Manimi slinko kažkas karštas, kažkiek pažįstamas. Ir tik po dar kelių sekundžių atsirado skonis burnoje. Kas mane dar daugiau sušildė ir lyg tyliai iš vidaus šaukė - Dar ... Dar vieną ... Juk tai toks kaifas ...

Na ... Ir kaip tokiam pasiūlymui atsispirti ? Kaip atsisakyti ... Malonumo ?

Todėl, net būdamas užmerktomis akimis, linktelėjau satliuko pusės, ta kryptimi, kur turėjo būti butelys viskio. O manyje, jau keliavo antras, įsivaizduojamas ir karštas viskio upelis, kuris rodos tuoj tuoj užpildys viską savo nenusakomu gerumu. Todėl atmerkiau akis, kad pasižiūrėti į pačią gražiausią etikėtę ir ...

Kas per velniava ??? Kodėl vėl kažkas kėsinasi į tai, kas yra mano ... Kuom nusikalto butelys ???

- Arūnai ... Gal jau užteks ? - atsklido iki manęs Nijolės balsas, rodos suplėšęs visą erdvę. - Nejau nebeturi ribų ???

Kaip judėjau butelio link, taip ir sustingau. Sustingau, nes nelabai supratau ko iš manęs norima, bet supratau, kad tai man ir to žmogaus balsas, kurio akis ką tik mačiau.

Manyje nespėjęs užvirti pyktis, staiga pasikeitė kažkuom, kas turėjo būti švelnaus, gero. Iš viso to gavosi kažkoks košmaras, kuris sujaukė visą mano Nieką. O žvilgsnį ... žvilgsnį tarytum prikaustė prie etikėtės. Mano ... etikėtės ...

Linktelėjau galva, šyptelėjau ir išspaudžiau iš savęs:

Neliesk ...
Neliesk Nijole.
Prašau, nereikia.
Jei dar gerbi, nors kiek mane.
Aš ...
Senas vilkas ...
Man ...
Išsiverkti reikia.
Pačiam ...
Ir tyliai į save ...
Kad neužkaukt balsu.
Kad neįsikabint, kam nors į gerklę
Nijole ...
Būk gera.
Prašau, neliesk.

Ir kad mane perkūnai trenktu ... Ranka atsitraukė ... O mano viduje vėl sušvito saulė. Gal ir ne saulė, bet koks skirtumas ? Faktas tas, kad aš pasiekiau butelį ...

- Arūnai ... Nesuk man plaučių. Ir jei jau vėl svaigsti savom eilėm ... tai gal paklausyk ką tau sakau.

Ochhh .... kaip visa tai veda iš kantrybės ... Kaip visa tai, žadina manyje žvėrį ... Ir svarbiausia, kas tai daro ??? Žmogus ... Ne ... žmogutis ... Ai ... koks skirtumas ?

Va tau,
Matau, kad ...
Visiškai manęs ... negaila.
Šauki, kažko tai nori, iš po manęs.
Tu ... patinki man, aš ...
Aš tave myliu.
Bet šiandien ir dabar ...
Nepyk, bet ...
Tu jau imi erzinti ... mane.

Pabaigęs paskutinį žodį, pakėliau akis ton vieton, kur turėjo būti ji. Kažkaip susiradau ją erdvėje, pasistengiau žiūrėti jai į akis ir išlaužiau šypseną.

- Klausyk ... tu ... mane jau siutini. Užtenka man, visos nakties, tavo nesąmonių ir grasinimu.

Kažkas, intuityviai, man sakė, kad reikalai krypsta ... negeron pusėn. Kokion negeron ??? Ir kokio velnio ??? Bet dėl visa pikto, pasiklausiau to balso ir ... pabandžiau pasiekti Nijolę. Nuo ko ji tik atsitraukė kažkur tuštumon. O aš tik skėstelėjau rankomis, lyg norėdamas pasakyti - Na va ... Dievas mato ... aš bandžiau ...

-Sakyk ... Kokio velnio taip elgiesi ? Tau visiškai nebesvarbu, kas aš tau ... kas tu man ? - girdėjau piktą jos balsą ir man ... taip darėsi ... negera.

Na ... kokio velnio, tiek daug ir tiek sunkių klausimų ???

- Žinai ... Gal tu ir senas vilkas ... Bet dabar, esi panašus tik į lavoną, kuris dar ir paskandinti save viskyje nusprendė.

Ne ... Visa tai ne man ... Reikia kažką tai daryti ...

Todėl, pasiekiau butelį, įsipyliau vos ne pilną stiklą viskio. Butelį vėl gražinau atgal ant stalo, o pats, ėmiausi ieškoti ant stiklo briaunos rasos lašo. lyg kokio išsigelbėjimo.

- Arūnai ... Aš juk ... su tavim kalbu. - vėl perplėšė mano nirvana Nijolės balsas.

Iš lėto atsitraukiau akis nuo viskio, su viena mintimi, kad dabar turiu pasakyti viską ... Va tik išeisu iš tos tuštumos ... Ir pasakysiu viską viską ...

Šiaip ne taip, pakėliau galvą, žvilgniu susiradau ją ... Kažką sumakalavau ranka prieš save, ne tai kad melstis, nei tai kad pasibaladot į save. Mostelėjau, šyptelėjau ir atsidusęs ėmiau siekti stklo ...

- Viskas ... Užtenka ... Aš nenoriu matyti, kaip tu čia pribaiginėji save degtine ....
Čia aš pakėliau ranką su iškeltu viršun pirštu ir ištariau:

Ša ... moterie ...
Nerūstinki dievų ir ...
Nevadinki viskio ... degtine.

- Taip ... tarė Nijolė. - Gerai ... Dabar ... Pyk ne pyk, bet tu ... turi iš čia išeiti.

Kitu atveju, gal mane tai būtu nustebine, o gal užpykdę ... Bet dabar ... Dabar man buvo viskas iki lemputės. Todėl, be jokio pykčio jos paklausiau:

- Tu nori, kad pasitraukčiau iš tavo gyvenimo ? Be problemų ... Mane žinai.

Ir susiverčia viskį vidun. Nuo ko užsimerkiau ir vėl panirau ten ... nirvanon ... Taip lėtai, lėtai ir maloniai ...

- Aš pakambinau tavo Juozui ir jis jau atvažiuoja. Padaryk man paslaugą ... Išsiskirkime gražiuoju. - atskrido iki manęs.

Gal kitu gyvenimo atveju, tai būtu žaibas subinėn, strėlė pakaušin ... Bet dabar ... Ne. Tik ne dabar ...

Nes aš, tik išspaudžiau iš savęs kreivą šypseną, skėstelėjau rankomis ir atsakiau :

- Juozas ... Vadinasi Juozas ... Gersim su Juozu ... Anas ... mane supras. - Ir atsilošiau sofoje, bandydamas pasiekti ant jos atramos, ten buvusį, mano, karininko švarką.

Ji neatsakė nieko. Tik nusuko veidą nuo manęs ir pakėlė vieną ranką prie veido.

Aš taip skubu ... 

Aš taip skubu ...
Aš taip skubu,
Gyventi.
Aš taip skubu ...
Tarytum,
Jausčiau, kad ...
Kažkur,
O ir kažkas,
Žiūrėtu,
Man pro petį.
Ir tyliai stumtu,
Mano laiko rodykles ...
Aš taip skubu ...
Kad dar,
Truputį.
Kažkiek, kažko ...
Palikti,
Po savęs.
Kol vis dar tiksi ...
Laikrodis.
O jo rodykles ...
Kažkas žiūrėdamas,
Pro mano petį, tyliai stumia.
Ir suprantu, kad jo ...
Man jau,
Nebeaplenk.
Tačiau ...
Net jei ir ateis,
Ta ... finišo tiesioji ...
Aš būsiu,
Nugalėjęs.
Ne laiką ir ne tą,
Kur stūmė ... rodykles.
O savo baimes,
Kad nespėsiu.
Nes aš skubu, net ir dabar.

Ar myliu žmones?

Aš pats savęs, kažkaip, paklausiau.
Ar myliu žmones?
Nežinau.
Nors ...
Reiktu.
Bent jau šitaip,
Sako, patys žmonės.
Bet, čia, suabejojau ir ... suklupau.
Nejau ir aš, turiu tikėti, žodžiu kiekvienu.
Net, jeigu tai, kartoja ... visi choru.
Aš myliu ... žmones.
O iš tiesų ?
Gal tai ...
Tik noras, būti geresniu.
Toksai, švelniai nekaltas, melas sau.
Ir įvaizdis ... geriečio.
Bet, tik tol ...
Kol tai tavęs ... neliečia.
Todėl ...
Visuomet atsakau.
Aš negaliu ... žmonių mylėti.
Nes visų pirmą, pradžioje pradžių ...
Bent jau pradėti, gerbti,
Žmogų privalėčiau.
Ir tik paskui ...
Galbūt ...
Aš ...
Nežinau.
Ir pats, prie melo to,
Nenoriu prisidėti.

Ar pameni ? 

Ar pameni ?
Kaip groja žiogas.
Tarp kopų viksvų, vakare.
Ir kaip svaigiai, atrodo Baltija,
Kai saulė slepiasi į ją.
Ar pameni ?
Tą ...
Monotonišką ošimą.
Kurio ...
Atrodo, niekuomet, neatsiklausyt.
Ar pameni ?
Dienas,
Kai pirmą kartą.
Prie jūros ...
Saulės palydėti atėjai.
Ar pameni ?
Žiogų grojimą.
Ir monotoniškas bangų mušas.
Saulėlydį ... kuris, lyg apsvaigimo,
Prikaustydavo, žvilgnį horizonte, kol saulė neišnyks.
Ar pameni ?
Dienas,
Kurios seniai išnyko.
Ir tuos ...
Saulėlydžius,
Tarp kopų, viksvų ir ... žiogus.

Jų veiduose ...

Jų veiduose ...
Retai tebuvo šypsenos.
Bet tai nereiškia,
Kad nemokėjo juoktis jie.
Jų veiduose ...
Retai tebuvo šypsenos.
Bet tai visai nereiškia, kad ...
Nemylėjo jie gyvenimo.
Ar Kernagis ...
Kuris dainavo apie vyšnias.
Ar juokinęs visus ...
Bet, visiems kliuvęs Šapras.
Jų veiduose ...
Retai tebuvo šypsena.
Kaip ir pas tą ...
Kuris dar gyvas " juodas filosofas ",
Mūs gyvenimo, bejausmis kritikas - Erlickas.
Kuris taip pat ...
Moka šypsotis tik ...
Vidum.
Jų veiduose ...
Nebuvo šypsenos.
Nes jiems graudu dėl to,
Ką matė jie ...
Aplink save.

The Art ... 

I do not care and it's doesn't matter.
What you're thinking ...
And about me.
Because I ... same,
As Salvador Dali, great master.
And I can answer that ...
Nobody and no one, can't to teach ...
How needs to create the art,
And what I need, to see and show in this.
I do not care and it's doesn't matter.
If someone starts to mix,
The Art ...
With simple pornography.

My ... Iceland

I was born sometime and somewhere.
When through land,
Has traveled snow and cold wind.
I was born sometime and somewhere.
And I now live there ...
Where are the fire hidden under the ice.
And wind I can't be called,
Warm or soft.
So ...
I was born,
Sometime and somewhere.
But now I'm in Iceland.
Where find my sweet sweet home.
Where are the fire,
Hidden under ice and snow.
This miraculous land ...
My ... Iceland.
I was born,
Sometime and somewhere.
But I'll stay forever there.
Where are the fire,
Hidden under ice and snow.
Where I find my home ...
Iceland.

Jei vieną dieną ...

Jei vieną dieną, įmsiu ir ...
Numarazmėsiu.
Kad imčiau kaukt ... šuniu.
Koks ... vienišas esu.
Ir imsiu lieti ašaras grandinėm,
Pasidabinęs tystančio,
Iš gailesčio ir sau ...
Snargliu.
Jei vieną dieną ...
Nebeteksiu ... sekso.
Ir vėl ... pasiutusiu šuniu.
Užkauksiu apie tai, kaip pasileido žmonės.
Ir tai, kad seksą pavertė kažkuo,
Be meilės ir ...amoraliu.
Jei vieną dieną ...
Imsiu ir numarazmėsiu.
Ir vėl ... pasiutusiu šuniu.
Imsiu amsėti ... apie ... Dievą.
Ir tai, kaip aš ...
Dabar jau juo tikiu.
O viešpatieliau trylinkas ...
Tai kad ...
Atrodo jau ... imu ir kliedžiu.
Nors ne ...
Juokiuosi ir šaipausi, ne iš Dievo.
O tik iš to ...
Kas bandoma prakišti - Dievo kūriniu.

Niekaip nebręstantis ... žmogus

Pakėliau koją.
Nieko.
Pakėliau dar aukščiau.
Ir tiek žinių.
Aplinkui, niekas nepakito, tik ...
Taip stovėt, nepatogu.
Tad ...
Stoviu vėl, kaip ir stovėjęs.
Ant savo dviejų ...
Abiejų.
Tik ...
Dabar pakėliau ranką.
Ir patikėk, ne tam, kad siekt padebesų.
Ar duoti ženklą, ten ...
Tarp jų ...
Kad štai ir aš - Žmogus ...
Deja ...
Nei ten danguj, nei ten po žemėm ...
Niekam nesu aš ... idomus.
Norėtusi, bet ...
Tokios mintys vien tik iš vienatvės,
Tuomet, kai ...
Virš tavęs Dangus.
O ten ...
Nesuskaičiuojami,
Mirijadai.
Niekam nežinomų žvaigždžių ir ...
Viltys.
Kad ten, tarp jų ...
Yra kažkas.
Kas laukia tavo balso ... tyruos.
Štai toks jau tas,
Keistokai naivas ir ...
Niekaip nebręstantis ... žmogus.

Pasenome ir ... nebeatpažįstami

Tarsi per miglą, aš prisimenu.
Žvelgdamas į seną fotografiją.
Koks buvo mano miestas, gatvė, aikštė.
Prieš mano namą, kuriame, gyvenome.
Atsimenu net tai, kaip keitės jis.
Ir aš ... prisimenu ... keičiausi.
Dabar abu, ir aš, ir jis ...
Tarsi per miglą, aš prisimenu.
Žvelgdamas į seną fotografiją.
Koks buvo mano miestas, gatvė, aikštė.
Prieš mano namą, kuriame, gyvenome.
Atsimenu net tai, kaip keitės jis.
Ir aš ... prisimenu ... keičiausi.
Dabar abu, ir aš ir jis ...
Pasenome ir ... nebeatpažįstami.
Tik fotografija,
Vienintelė, primins ...
Kad buvo laikas, kai mes augome,
Ir kaip ... pasenom.

 Ir dar ... žadu 

Mylėjau, myliu.
Ir dar ...
Mylėti, žadu.
Tegul ...
Kažkas mane keikia.
Ar net ...
Pasileidęs - sušunka iš paskos.
O aš ...
Mylėjau, myliu.
Ir dar ...
Mylėti, žadu.
Nes ...
Nėra jausmo,
Gražesnio kaip meilė.
Ir niekad nebus, kas jį ... pakeistu.
Kai žemė ...
Po kojom išslysta ir verias dangus.
Mylėjau, myliu.
Ir dar ...
Mylėti, žadu.
Nes ...
Miršta ne meilė.
O miršta ... žmogus.
Kai jis sau meluoja, kad ...
Niekada ir jau nieko,
Daugiau ...
Nemylės.
Mylėjau, myliu.
Ir dar ...
Mylėti, žadu.
Nes ...
Man patinka.
Kai žemė ...
Po kojom išslysta ir verias dangus.
O aš ...
Mylėjau, myliu.
Ir dar ...
Mylėti, žadu.

Mūms priminimas, kad ...

Visiems laikams,
Sustingęs akmeniu tarsi uola.
Tai nebilus,
Mūms priminimas, kad ...
Visi mes ....
Kiek tiktai yra.
Esame iš ten, iš vandenio atėję.
Ir kad vanduo ...
Yra brangiausias mūsų turtas.
Kaip kad ir šviežias oras.
Kuriuo taip pat,
Mes vis dar galime ... kvėpuot.
Nors ...
Jau po truputi ir imam ... dusti.
Betono, plieno, stiklo ...
Džiungles kūrdami.

As prison ... by us self

Forever ...
Frozen in the stone as a rock.
It's like a reminder,
That we all came out of the water.
And that water is ...
The most precious asset we have.
As fresh air, by which any can still breathe.
Although ...
After a little bit and starts ...
Shortness of breath.
Concrete, steel, glass ...
And it is our world,
Where creating a jungles,
As prison ... by us self.

Mano rytas ...

Kokie gali būti prabudimai iš miego? Neabejotinai patys įvairiausiai ir keisčiausi. O prie viso to, dar ir visiškai skirtingi, pas kiekvieną atskirai. Kaip ir pats miegas - skirtingas.

O mano rytas ... Tiksliau, mano prabudimas, buvo ir gražus ir geras. Gerai geras.
Nes jis atėjo pas mane per jutimus, pojūčius, kurie mane ir gražino į tai, ką vadiname ... Gyvenimas.

Kažkas labai švelnaus lietė mano veidą. Slinko skruostu aukštyn, link antakio, o vėliau juo nubrėžė puslankį ir ties kaktos viduriu, vos juntamai, pasileido nosimi. Kur, pasiekęs nosies galiuką, lyg ir pašoko kelis kartus, o paskui nusileidęs kaip nuo kalniuko, tas kažkas, perbėgo per lūpas. Vėliau kiek pasidomėjęs smakro įdubimu ir jo iškilimu, nuslinko link kaklo ir ten išbrėžęs kelis vingius pasileido krūtinės link.

Ant krūtinės, to, kažko, pasidarė kur kas daugiau ir tas kažkas, jau lakstė po krūtinę, lyg žaizdamas slėpynių tarp plaukų, kurie yra ją padengę.

Bet ten, ilgai neužsibuvo, o gal tik vienas iš žaidėjų nusprendė keisti aplinką ir viskas persikraustė kur kas žemiau. Bet kaip ir gamtoje būna, tuščia vieta, niekuomet ilgai neišsilaiko.

Dabar krūtinę apgaubė, nenusakomai švelnaus prisilietimo šiluma, kuri karščio bangomis užiminėjo vis didesnį krūtinės plotą.

Nors ir buvau dar kurį laiką užsimerkęs, bet tai jau nebuvo miegas. Tai buvo kažkas tarpinio, nei sapnas, nei išėjimas iš jo.

Nes jau ėmiau aiškiai skirti, kaip mano krūtinę, tai vos, vos, paliesdavo krūtų speneliai, tai švelniai prisiglausdavo krūtys, visu savo stangrumu. O rankos pirštai, bėgiojo tai pasileisdami prie mano šonų, tai lyg išdykaudami, grįždami ties pilvo viduriu ir vėl nerdami kažkur, prie kito šono. Kol vienu metu, sutojo ties bamba ir nubrėžę, ten, kelis ratus, žingsniukais mažais, patraukė dar žemiau.
Krūtys jau nebežaidė ir nemasažavo, o paprasčiausiai stipriai prisglaudė prie krūtinės, po ko pajutau švelnų ir atsargų bučinį į lūpas. Tokį švelnų, kad tai daugiau panašėjo į žiedlapių prisilietimus. Kurie drėgni ir virpėdami tai prisiglaudžia, tai atsitraukia.

Taigi ... Rytas ... Ankstyvas rytas, kai dar visi miega, skęsta sapnuose. Lauke dar tik tik ima švisti.

Sėdžiu mašinoje, klausausi, kaip visoje toje ryto tyloje, tyliai urzgia variklis, groja mano pamėgta melodija. Vaizdas pro mašinos lango stiklą toks, kad sunku nusakyti ir tai perduoti. Nes jis, pinasi su prabudimu, su ...

Metu žvilgsnį link smaragdinių mašinos laikrodžio skaitmenų. Oho ... pasirodo taip sėdžiu jau gera valanda. Bet laikas, praslinko kaip ir miegant, nejuntamai. Ir net jokio erzelio manyje nekilo, kad taip ilgai galima būti pas kirpėją.

O diena, neskubėjo niekur. Dangus, vos vos dažėsi naujomis spalvomis.

Pamačiau atbėgančią žmoną. Na, visai kaip ir kažkuomet, ir jau rodos, labai labai seniai, kai ji, va tokia pat laiminga, bėgo pasitikti manęs.

Štai toks, tas, rytas mano ... Kuris prasidėjo man to nežinant ir tęsiasi tik todėl, kad jame nebuvo įprasto nubudimo. O kažkas tokio, kaip ir tame rytmetiniame danguje, kur debesys įgauna pačias neįtimiausias spalvas ir atspalvius. O dangus, virsta nuostabiausiu paveikslu. Gyvu paveikslu.

Atsiveria mažinos durys. Pro jas, pasišokėjusi smagiai krenta į sėdynę žmona, čia pat griūna ant manęs ir apsiveja kaklą.

Rytas ... Ankstyvas rytas ... Mano ... rytas ...

Man nėra svetimas

Man nėra svetimas,
Bangų ošimas.
O pats gražiausias, ten ...
Kur girdisi bangų mūša.
Ir kopose,
Paklydę pušys ...
Ir net ant kopų,
Lankstoma viksva ...
Man nėra svetima ir viskas tikra.
Taip kruopščiai saugoma,
Atmintyje.
Kur rodos, kopų pušys, viksvos.
Atrodo, kad ...
Kartu su jūra ošia.
O kartais, rodosi, kad ...
Seka pasakas.
Arba istorijas ... senas.
Man nėra svetimas,
Bangų ošimas.
Nes aš užaugau ten ...
Kur girdisi, bangų mūša.
Toksai pat laisvas ir nesutramdomas.
Kaip ir į krantą bėganti banga.
Čia pat romantiškas, čia pat siaubingas.
Kaip ir visa, mus supanti ... Gamta.

On the coast of Baltic sea

I grew up,
On the coast of Baltic sea.
Where the waves ...
The songs, they sang to me.
And telling,
Old, old stories.
About amazing land,
What I never see.
And ...
About brave hearts,
Who is not afraid and never,
Any storms and waves.
Yes ...
I grew up,
On the coast of Baltic sea.
And fall in love,
In oceans and sea waves.

Like from a Milky Way

She came,
Like from a Milky Way.
As beauty goddess.
Pretty ... woman.
With skin as silk and ...
Perfect body.
Long and amazing hair,
As gold.
She came.
As beauty goddess.
And take away, my minds.
She came ...
Like from a Milky Way.

Lets go to Heaven ...

Life is ... a game.
Life is a great great show.
Where I can be ...
Big actor or longhair artist.
Enjoy on it.
Enjoy with me.
Life is a game ... Lets go to play.
This wonderful game ...
Today, tomorrow and forever.
And never try to stop it.
Just ...
Enjoy on it.
Enjoy with me.
Life is a game ... Lets go to play.
Allow yourself to be free.
And ...
You will have absolutely freedom.
Like bird,
Like butterfly.
Easy go ... to Heaven.
Just ...
Enjoy on it.
Enjoy with me.
Life is a game ... Lets go to play.
Lets go to Heaven ...

Laikas ir man

Diena jau baigiasi.
Vakaras.
Kelias į pabaigą,
Laikas ir ...
Pailsėt.
Ant namo slenksčio,
Žiūrint į vakarus.
Saulę, išeinančią nakčiai ...
Tyliai palydėt.
Dar paklaustyti, žiogo smuikavino.
O gal net lakštingalos,
Giesmę išgirst.
Atslenka sutemos, išstumia vakarą.
Laikas ir man,
Nuo slenksčio kilt.
Jau diena baigės ir baigės vakaras.
Spėjo ir žiogas, kažkur užmigt.
Tiktai lankštingala,
Vis dar nerimsta.
Ech gaila, bet ...
Laikas ir man, eit pailsėt.

Kitam krante ...

Kitam krante ...
Kažkas brangaus paliko.
O visiškai kitam ...
Tarytumei, kažkas, iš naujo gimė.
Tarp jų ...
Sustingo riksmas.
Ir tiktai ...
Atstumas tarp krantų,
Jam liko ...
Abejingas.
Kitam krante ...
Tartum pasaulis kitas.
Nors priešingam,
Jau nieko savo nebeliko.
Tarp tų krantų, nebuvo tilto, tik ...
Tylos pagautas riksmas ir ... surankintas.
Atstumų upės, laiko vandenynai.
Krantus tuos amžiams ...
Padalino.

Kiek yra

Kažkas tai, žaidžia, spalvomis.
O aš ...
Renkuosi žodį.
Ir kuriame paveikslus.
Aš ... ir jis.
Jisai savuos paveiksluos.
Na, o aš ... eiliuotai.
Ir mes abu,
Naudojame ... tik dvi spalvas.
Rašau juodai ant balto.
Jis baltą ryškina ant juodo.
Ir tarsi sutarę, bandom pasakyt.
Kad nėra gėrio, nėra blogio.
O tiktai tai ...
Ką matome kiekvienas sau.
Iš to ...
Kiek kiekviename iš mūs yra.
Tiek Balto,
Arba tiek Juodo.

Kiek tiktai galim

Gyvename mes tiek ilgai ...
Kiek tiktai galim.
Todėl, kad ...
Mūs gyvenimas - kova.
Mirtis ... ?
Nėra dėl ko mūms baimintis.
Nes ...
Gimėme tiktai vienam.
Gyvenk ...
Jeigu gali, arba numirk.
Už savo laisvę ...
Kovoje.
Jei pasiseks ...
Gal būt pasensim.
Ir mirsim tapę ... legenda.

Naujas ... karalius

Karalius mirė ir ...
Tegyvuoja naujas ... karalius.
Ir vėl iš naujo, ratu, ratu, kaip užkeikti.
Verčiam senus ir renkamės,
Naujus karalius.
Tikėdami ...
Ir dėdami viltis, kad ...
Bus diena ir bus ta ... šventė.
Kuomet ateis tikrasis, naujas ir ...
Geras visiems ... karalius.
Kuris ...
Laimingais padarys visus.
Todėl ...
Karalius mirė ir ...
Tegyvuoja naujas ... karalius.
Nes ... juk taip norisi, kad ...
Kažkas už mus pačius,
Mus padarytu,
Tais ... laimingais.
O pats ...
Galėtu ir išnykt, nesimaišyt.

Kiek nedaug reikia, kad ...

Viešpatieliau brangus ... Kaip kažko norisi, o ko ... ir pats velnias turbūt nežino.

O juk norisi ir taip norisi, kad sau vietos nerandu.

Bindzinu virtuvėn iš savo šiltos vietos pakilęs ir palikęs krėslą našlaičiu kažkuriam laikui. Ten, virtuvėje, žvilgnis pagauna ant stalo pasklidusias skrajutes, su picerijų rėkiančiai klykiančia reklama, apie nuolaidas viskam ir tik šiai dienai.
Pasklaidau, pavartau ir viską nušluoju velniop kampan.

Picos ... geras dalykas, bet netraukia šiandien manęs ant jų ir net prie jų.

Tik ne picos. Reikia kažko kito. O ko ... ???

Atveriu šaldytuvo dureles. O žvilgsnis klaidžioja kaip aklas.

Ne tai ... Ne tas ...

Ir staiga, tolimiausiam kampe, pamatau silkę. Tą pačią silkę, kuria pirkau prieš porą dienų.

Seilės susiformavo pačios, kaip pas šunį pagal Pavlovo refleksus.
Ranka jau siekė silkės, o akys šaudė po šaldytuvą, kaip žinodamos, ko dar reikią, kad numalšinti beprotišką seilėtekį.

Aha ... štai, grietinės indeliai. Kur ten svogūnai ?

Išsitraukiau viską ir pasisukau link spintelės, kur turėjo būti bulbos.

Čiumpu jas, peilį ir ... jau darbuojuos. Net liežuvį iškišęs, kaip koks indėnas, lupdamas skalpus.

Psio ... Puodas ... Vanduo ... Vyryklė ...

Bulvės užkaistos. Galima imtis ir žuvelioko paruošimo.

Greitai supjaustau gabaliukais. Čiumpu kitą pjaustymo lentelę, tekštelnu nuplautus svogūno laiškus ir juos susmulkinu.

Atsidarau grietinės indelį ir jo turinį išverčiu į padažui skirt1 stiklinį indelį.
Nužvelgiu viską, atsisuku link užkaisto puodo, kur jau ima kunkuliuoti vanduo ir paviršius dengtis lengvu garu.

Nuo pasitenkinimo savimi ir tai , kaip greit išprendžiau problemą, išsitraukiu cigaretę ir užsirūkau.

Stoviu atsirėmęs į virtuvinį stalą ir žiūriu, kaip už lango, lengvais debesimis nukloto horizonto fone, sklando žuvėdros. Atoslūgis. Įlanka atsitraukus vandeniui, kaip išsirengusi ir nuogu savo dugnu, atrodo, kažkiek net nepadoriai.

Išleidžiu kelis dūmus vieną po kito, kyštelnu cigaretę po vandens čiurkšle iš krano. Atsidarau spintelę ir tai kas liko iš cigaretės, tekštelnu šiūkšlių kibiran.

Pasitikrinu verdančias bulbas.

Dar keletas minučių ir jau galėsiu mėgautis, ir lepinti save.

Susidedu silkės gabaliukus, ant didelės lėkštės, juos išklodamas ratu, nuo pat lėkštės krašto link jos centro. Apibarstau smulkintais svogūnais.

Kažko trūksta. Ryškiai trūksta. Aha ...

Atsiveriu šaldytuvą, čiumpu citriną ir atsipjaunu keletą griežinėlių, kuriuos padedu ant jau ten besiilsinčios silkės.

Ir nežinau iš kur ir kodėl ... bet iki manęs, mano vidaus, atėjo vaizdas iš tolimos vaikystės, kai tėvas ruošė pietus. Toks vaizdas, kuriame nėra nieko, tik jo rankos, kurios pjausto krapus ir juos beria ant jau išvirusių ir garuojančių bulvių, o paskui ima puodą ir jį pakrato. Rodos, net pajutau tą aromatą.

Todėl, atveriu vienos iš sieninių spintelių duris, kur sudėtos visos specijos. Nutveriu krapų ir juodo pipiro stiklainiukus.

Dabar reikia tik nusausint bulves, jas lengvai pasipipirint, gausiai apiberti krapais ir perkračius luktert keletą sekundžių.

Iki savo kambario iš virtuvės, ne ėjau, o rodos slydau, skędau tuose kvapuose, kurie ilgu šleifu tęsėsi virtuvės link.

Pasistačiau viską ant stalo. Pasimėgavau vaizdu ir tuo, atlekiančiu link manęs maloniu pojūčiu, kad tuo tuoj ...

Prisipyliau stiklą viskio. Gurkštelėjau. Nurijau. Ir po kelių sekundžių, kai jis nuvinguriavo manimi, stvėriau šakutę.

Pasmeigtas silkės gabaliukas, nubrėžė ore puslankį ir giliai paniro į grietinę ...
Kai paskui silkę įsimečiau garuojančią bulvę ir ėmiau lėtai kramtyti, užsimerkiau.

Viešpatėliau su viešpatukais ... Juk kažkuomet ... baisiai nemėgau silkės. O dabar ...
Prieš akis, vėl, nuplaukė vaizdas iš tolimos vaikystės. Garuojančios bulvės, aplipusios krapais, praviros kambario durys į balkoną, gaudžiantys Raudonosios bažnyčios varpai, karštą sekmadienio popietę ...

Kiek nedaug reikia, kad ... Pajaustum pasaką ir po ją keliautum.

As crazy

I'm fall in love,
As crazy.
And now for me ...
Is only one country - Iceland.
What I really ... love.
And what is ...
My Love.
At present time.
Today ...
I'm in love.
In love to ... Iceland.
My country.
What I really love.

I swear ...

I swear ...
Believe me, I never die.
Just ...
Go out, for long long time.
Because ...
You know that,
My life, was same as flame.
And I try touch,
Not only sky.
But much much higher.
Maybe ...
Straight up to stars.
And ...
Maybe over.
So ...
I swear ...
And believe me,
I never die.
Just ...
Go out for rest.
Because ...
My way is ...
Over.
But ...
All my minds and words,
Remain and stay.
Thеrе ...
And ...Forever.

Viename mieste, nesvarbu kur, vienas žmogus, centrinėje aikštėje pritempė lentų, skritinių, įrankių, grandinių ir dvi didžiules varines lėkštes. Ilgai tarp viso to sėdėjo, vartydamas brėžinius, kažką juose skaičiuodamas, pataisydamas ir vėl išsidėliojęs peržiūrėdamas.

Miestas, neliko nepastebėjęs to keisto žmogaus. Laikas nuo laiko, kas nors prieidavo, pastovėdavo ir nueidavo savo keliais. O Keistasis žmogelis ir toliau plušo ties savo brėžiniais, dėliojo statybines medžiagas į tik jam vienam suprantamas krūvas.

Vieną dieną, kartu su suaugusiais atėjo ir vaikų. Kol suaugę sveikinosi, kalbėjosi ir pusbalsiu aptarinėjo tai kas vyksta aikštėje, vaikai, kaip ir priklauso vaikams, žaidė kamuoliu, vaikėsi vienas kitą.

Ne vieną kartą ir ne du, jie slaptėsi už tvarkingai sudėliotų, statybinių medžiagų. Ne vieną ir ne du kartus, bešėldami numetė, išmėtė keistuolio brėžinius. Į ką jis, atsakydavo paprasta ir gera šypsena.

O kartą, net palikęs savo brėžinius, trumpam atsitraukė ir pažaidė kamuoliu su vaikais, kurie jo prašė.

Tuomet, vienas iš vaikų, įsidrąsinęs paklausė ką jis čia darąs. Į ką keistuolis atsakė su šypsena, kad tai bus - Gerumo Svarstyklės, kuriose galės kiekvienas pasisverti ir pamatyti, ant kiek jis geras. Vaikai apsidžiaugė ir linksmai čiauškėdami išsilakstė pas savo tėvus.

Taip ėjo dienos. Tik dabar, vis dažniau ir daugiau žmonių susirinkdavo. Stoviniuodavo ilgą laiką prie jo. Drąsesni ir pakalbindavo.
Todėl, keistasis žmogus, iš savo turimų lentų, sumeistravo kelis suolus, pavėsines, vaikams sūpuokles, ir nedidelį namelį, į kurį kviesdavosi jį aplankiusius. Ten visuomet pavaišindavo svečią arbata ir paprasčiausiais sausainias, o vaikams visuomet turėjo ledinukų. Todėl, ta vieta, anksčiau dažniausia būdama tuščia, einat laikui, virto šurmulinga ir kleginčia.

O tuo tarpu, slenkant dienoms, atsirado pakyla, o iš jos kyšojo aukštas, gražus ir gražiais drožiniais puoštas stulpas. Ant pakylos gulėjo tik pakolkas netvarkingai sudėti skrytuliai, grandinės, virvės ir šone visko, tos dvi, didelės, varinės lėkštės.
Darbas ėjosi į pabaigą.

Dabar, tarp visų miestelėnų, pasirodė ir miesto valdžia. Kuri, glaudžiu ratuku apsupta ją visur persekiojančios svitos, stovėjo kiek nuošaliau ir nepatenkinta stebėjo vykstantį šurmulį miesto centre. Tyliai kažką tarpusavyje šnekučiavo, laikas nuo laiko stebėdami, kaip žmonės rinkosi į aikštę, ilsėjosi ant suoliukų ir pavėsinėse. Kaip traukė į šalia stovintį namuką, prie kurio jau buvo pastatyti keletas stalų su kėdėmis, nes visi norintys nebetilpo viduje. Kaip vaikai žaidė jiems pastatytose supynėse, laipyklėse, kurios atsirado padaugėjus vaikų. Stebėjo, bet nieko nedrįso daryti.

Pagaliau, miesto galvai pajudėjus keistojo žmogaus link, visa svita suliūliavo paskui jį. Ir kuomet jie prisiartino, miesto galva, išdidžiai paklausė keistuolio, kas čia dedasi ir kada tai baigsis. Į ką keistuolis teatsakė paprastai ir šypsodamasis.

- Rytoj ... Baigsiu rytoj. Ir šis miestas, turės Gerumo Svarstykles, kuriose galės pasiverti kiekvienas žmogus, kuris norės sužinoti, kiek Gėrio yra jame ir kiek gero jis yra padaręs savo miestui.

Į ką miesto galva, tik nusišaipė ir pasakė, kad tokio paprasčiausiai negali būti. Kad tai apgavystė ir kad Gėrio ... pasverti ar pamatuoti, paprasčiausia negalima.
Meistras pasisuko atgal, kur buvo susirinkę žmonės su savo vaikais, ištiesė ranką ir pasiūlė tą patį pasakyti ten susirinkusiems žmonėms.

Miesto galva susimąstė, svita taip pat. Paskui, kilo šioks toks šurmulys, kurį greitai nutraukė miesto galva ir išsakė savo svarią nuomonę, kad ... veiks tos svarstyklės ar neveiks, pamatyti bus galima rytoj, o tam kad parodyti, kad gerumui nereikia jokių svarstyklių, davė nurodymą aikštę išpuošti, gaisrininkų orkestrą paruošti ir iš miesto biudžeto ... atseikėti pinigų miesto vaišėms.

Atėjo vakaras. Miestiečiai išsiskyrstė kas sau.

Atėjo ir tamsi naktis. Dangus buvo nusėtas žvaigždėmis, o po jomis, ant pakylos, gulėjo keistuolis įsikandęs smilgą ir šypsodamasi žiūrėjo kažkur ten, kur skendo žvaigždės.

Staga, jis išgirdo, kaip kažkas krenkštelėjo. Keistuolis atsisėdo ir tamsoje atpažino miesto galvos siluetą.

- Sakyk man teisybę. Tai ... ką tu padarei ... tikrai veiks ?

Keistuolis nusišypsojo dar plačiau, nei kad kuomet anksčiau.

- Aišku, jūs to nepastebėjote, bet jos jau ... veika.

Miesto galvos siluetas net atšoko į šoną.

- Kaip veikia ? Ką čia dabar kalbi ? Tu mane apgaudinėji ?

Keistuolis atsigulė ant pakylos vėl ir tarė:

- Rytoj ... Ateikite rytoj ... Ir pamatysite patys.

Siluetas kurį laiką pastovėjo, pasimuistė ir pratarė:

- Gerai ... Aš ... ateisiu kartu su visais. Bet jei tos svarstyklės neveiks ... tai tave išvarysiu iš miesto su didžiausia gėda, kaip patį didžiausią šarlataną.

Po ko apsisuko ir ištirpo tamsoje, lygiai taip pat kaip ir pasirodė. Be garso.

O meistras ir toliau žiūrėjo ten, kažkur toli toli, kur tamsiame danguje vos pastebimai mirgčiojo žvaigždės, tarytumei šoktu. Žiūrėjo rankas sunėręs už galvos ir šypsojosi.

Pagaliau išaušo rytas.

Aikštę užpildė atsiųsti, miesto galvos, žmonės su vėliavėlėmis, girliandomis, spalvotais balionais. Atėjo ir gaisrininkų orkestras su savo akinačiai blizgančiais isntrumentais ir pasipuošę paradinėmis unifomomis. O link miesto rotušės, traukė vežimai su vaišėmis.

Aikštė ėmė rinktis miestelėnai, kurie vieni ėjo neskubėdami ir oriai, o kiti, tempiamai vaikų ar tiesiog su jais lenktiniaudami.

Neilgai trūkus, aikštė buvo pilnutėlė. Visis stengėsi prieiti kaip galima arčiau ir dar suspėti pasveikinti su keistuoliu, kuris jau buvo tapęs visiems ... savu.
Orkestras užgrojo miesto maršą ir per minią, svitos pagalba daromą tarpą, oriai įžengė miesto galva pasipuošęs juosta ir medaliais už nuopelnus miestui.
Priėjęs prie pakylos, nužvelgė keistuolį, kuris tebestovėjo su savo paprastais, bet tvarkingais ir dar vis drožlėmis aplipusias rūbais. Pasuko į minią, nužvelgė ją ir užlipo ant pakylos.

- Gerbiami miesto žmonės ... Šiandien ... Ne tik, kad gražus oras ir puiki nuotaika, bet šventė mūsų mieste. Kur kiekvienas galės pasivaišinti miesto rotušėje, pasiklausyti orkestro, čia aikštėje. O tuo pačiu ... pasižiūrėsime į stebuklą, vadinamą ... Gerumo Svarstyklės. Bet šventės nuotaika mūms neturi sugesti, jei tas stebuklas ... neveiks. Nes mes ... o ir aš ... pasitengemė, kad Gerumas būtu ir be jokių svarstyklių. Todėl ... dabar paprašykime meistro, kad jis papasakotu ir pademonstruotu savo svarstykles.

Keistoje tyloje tvyravojusioje aikštėje, nuskambėjo retas katučių pliaukšėjimas. Tai būrelis mero svitos, ragino palydėti miesto galvos kalbą plojimais.

Žmonės, kiek su baime žiūrėjo į keistuolį, kuris kurį laiką stovėjo nuleidęs galvą. Paskui ją pakėlė, peržvelgė visus susirinkusius, nubraukė nuo rankovės prilpusias drožles, nusišypsojo ir pakilo ant pakilos šalia miesto galvos.

- Šiandien ... Aš paliksiu jūsų miestą. Nes tikrai nežinau, kaip veikia Gerumo Svarstyklės, nors tikrai tikiu, kad jos ... turi veikti.

- Štai ... matote gerbiami miesto žmonės ... Jis ... nežino !!!

Bet čia ... keistuolis pakėlė ranką ir tarė:

- Bet prieš išeidamas ... aš pabandysiu savo sukūrtas svarstykles. Nes aš jomis tikiu. Aš jas stačiau Jūms.

- Palaukite palaukite ... užprotestavo miesto galva. - Jei jau jos pastatytos mūsų miestui ... tai aš pirmas, jas išbandysiu. Ir jeigu ką ... nukentėsiu taip pat pirmas, bet už tai nenukentės nei vienas miesto žmogus.

Vėl pasigirdo svitos pliaukšėjimas ir jau juos palaikančių keletos miestelėnų aplodismentai.

Miesto galva, nukėlė nuo galvos kepurę, nusilenkė visiems ir pasisukęs, tarė keistuoliui:

- Tai ką dabar aš turiu daryti, kad pamatuoti savo gerumą?

Keistuolis kiek atsitraukė į šoną ir tarė:

- Daryti nieko nereikia, tiesiog lipkite į vieną iš lėkščių ir Svarstyklės pačios, parodys kiek Gėrio turite.

Miesto galva, atsargiai, laikydamasis už grandinių, įlipo į vieną iš lėkščių. Visi net apmirę stebėjo kas vyksta. Bet ... nieko neįvyko. Svarstyklės kaip stovėjo, nejudėdamos, taip ir liko stovėti.

- Kaip ??? Nejau norite pasakyti, kad aš ... Miesto Galva ... neturiu nei trupinėlio Gėrio?

Bet svarstyklės stovėjo kaip stovėjusios. Ir nei krust.

Miesto galva, patenkintas savimi ir savo žygdarbiu išlipo iš lėkštės ir tarė:

- Tai gal pats ... pabandysi? Ir parodysi, kaip veikia tos tavo ... Gėrio svarstyklės? O mes ... visi pažiūrėsim ...

Keistuolis dar kartą pasižiūrėjo į visus su šypsena ir įlipo į varinę lėkštę.

Svarstyklės ... Gėrio Svarstyklės ... stovėjo kaip stovėjusios, o varinėje lėkštėje, stovėjo keistuolis tvirtai įsikabinęs į grandines.

Staiga, iš minios prasibrovė berniukas, kuris kažkuomet žaidė kamuoliu su keistuoliu. Jis pakniubsčiomis užbėgo ant pakylos, o jam iš paskos dar keletas berniukų ir mergaičių. Jie visi įsitvėrė už varinės lėkštės kraštų ir bandė ją pakelti. Bet lėkštė ... nepajudėjo

Tuomet, iš minios išėjo miesto meduolininkas, kuris keistuolio namelyje visus vaišino arbata ir pastatęs arbatinį ant pakylos priėjo prie vaikų. Pasilenkė, taip pat nusitvėrė už varinės lėkštės garsiai ištarė:

- Jos tikrai veikia, tiktais reikia joms truputi truputi padėti.

Iš minios išėjo ir arbatininkas, kuris taip pat tiekė nemokamą arbatą keistuolio nameliui. Po jo iš paskos patraukė kalvis, sėdėjęs kažkuomet su keistuoliu ir šnekėjęs apie tai, kiek Gėrio yra Žmoguje.

Greitai, prie varinės lėkštės, nebebuvo vietos atsistoti, rankoms vietos įsikabinti į lėkštę. O ji vis kilo, kilo. O vaikai džiaugsmingai šaukė - Svarstyklės veikia ... Jos veikia ...

Orkestras, pats savaime ir be jokios kapelmeisterio komandos užgrojo Pergalės maršą.

Po svarstyklių lėkšte buvo miškas rankų, kurios kėlė lėkštę dar aukščiau ir aukščiau. Tėvai kėlėsi ant pečių savo vaikus, kad tie taip pat galėtu prisiliesti prie Gėro Svarstyklių.

O keistuolis, stovėjo toje svarstyklių lėkštėje, tvirtai įsikabinęs į grandines ir žvelgė ten, kažkur toli toli į dangų, kur nakčia šoko žvaigždės ir klausėsi, kaip iki jo atsklisdavo džiaugsmingi miesto žmonių balsai:

- Jos veikia ... Gėrumo Svarstyklės veikia ...

Kas nutiko vėliau ... netaip jau ir idomu. Nes ... keistuolis iš miesto išėjo nepastebėtai, kaip ir pasirodė. Kaip ir buvo sakęs, kad išeis, kai pabaigs savo ... Gerumo svarstykles.

O kaip gyveno to miesto žmonės ... miesto meras ... Tai jau būtu visiškai kitas pasakojimas.

Mūsų pasaulis visuomet pilnas ... keistuolių. Kurie mus nustebina ir pradžiugina rodos tokiais paprastais ir jau visiems žinomais dalykais, kuriuos mes paprasčiausiai ... pamirštame, kad tai ... jau yra kiekviename iš mūsų.
Ir kaip sakiau ... pasaulis pilnas tokių keistuolių. Tik jie ... visuomet keliauja. Gal todėl ir pamirštame tai, ką pasirodę jie ... mūms lyg netyčia ... primena.

Išskrido

Išskrido.
Pakėlė sparnus ir ...
Išskrido.
Dangus, liko tuščias.
Tarytum, kažkas ir kažką ...
Iškirpo iš jo.
Išskrido.
Pakėlė sparnus ir ...
Išskrido.
Ir rodosi, vien tik dėl to,
Dangus ...
Tarsi ... nebegyvas.
Ir kažkodėl,
Tapo tuščia, širdy.
Nes jie ...
Paprasčiausiai išskrido.
O mes ...
Palikome vieni ir be jų.
Ruduo ...
Rodos tame nieko keisto.
Nors mes ...
Ir dar ilgai, danguje,
Ieškosime jų.
O jie ...
Paprasčiausiai ...
Pakėlė sparnus ir išskrido.
Kaip darė visuomet prieš juos.
Ir tai ką darys ...
Netgi po jų.

Norėčiau prisimint vaikystę

Norėčiau prisimint vaikystę.
Bet ...
Nepaprastai.
Ir ne bet ką.
O tai ...
Kaip kažkuomet,
Kas šiandien,
Rodos buvo, taip seniai.
O aš norėčiau,
Prisiminti,
Kad tai, nutiko ...
Tik tai vakar.
Kuomet ... Nevėžis senas,
Tekėjo Senvagės lanku, o šiandien ...
Miesto širdyje ... dirbtinis ežeras.
Ir tai,
Kaip kažkuomet,
Kažkur tai Suvalkijoj, Padoviny ...
Stebėjau kylant ryto rūką,
Ankstų rytą ...
Nuo Dovinės upės.
Ir tai ...
Kaip pirmą kartą,
Rugiuose ...
Ganiau boružę ir klausiausi ... žiogo.
Ir Baltiją norėčiau prisimint,
Dar tokią ...
Kuomet Palangoje, nuo kopų ...
Kiek tik tai akys mano,
Aprėpt galėjo,
Tebuvo ...
Vien didžiausias pliažo smėlis.
O iki jūros ... taip toli.
Norėčiau ...
Prisimint vaikystę.
Bet ...
Vaizdai, tarytumei išpauti,
Ar per rūką.
Matyt ...
Dar teks, šiek tiek, palaukt.
Kada ateis senatvė ...
Ir savaime,
Grįž ...
Vaikystė.

Aš ne prieš Bibliją, ne prieš religiją

Aš ne prieš Bibliją, ne prieš religiją.
Nes būtent aš ...
Kaip tik už jas ir jas abi.
Ten daug atsakymų, iš mūs istorijos.
Bet to nemato ... tik kvaili.
Aš ne prieš Bibliją, ne prieš religiją.
Nes būtent aš ...
Kaip tik už jas ir jas abi.
Nes jos mūms pasakoja, koks kvailys Adomas.
Už ką iš Rojaus ... išspirtas buvo jis.
Aš ne prieš Bibliją, ne prieš religiją.
Nes būtent aš ...
Kaip tik už jas ir jas abi.
O ir Ieva ... ne ką gudresnė,
Sugunžius Adomą obuolį prakąst.
O už tą nuodėmę ...
Ji gavo ... visam gyvenimui, kritiškas dienas.
Aš ne prieš Bibliją, ne prieš religiją.
Nes būtent aš ...
Kaip tik už jas ir jas abi.
Tačiau ... man būna, gaila, būna pikta.
Kai jas nusitveria ... kvaili.

Neerzinki ... bangų

Nėra Lemties.
Nėra ...
Likimo.
Yra tik tai, ką pats,
Pasirinkai.
Savaime aišku,
Lengviausia kaltinti,
Visus ir viską.
Jei iš durnumo, ar vardan,
Tuščios garbės ...
Lindai į ugnį,
Pats.
Ar peilio ašmenim,
Eiti ... bandei.
Todėl ...
Galiu tau drąsiai, pasakyti.
Gyvenimas - Tai jūra.
Kur ...
Jei nemokėsi plaukti,
Tai dėl visų šventų ramybės ...
Geriau, net nebandyk.
Neerzinki ... bangų.
O pėdink, tyliai, atokiai nuo jų ...
Krantu.

Kažkas tai liko sužavėtas

Dar tik tai švinta,
Ir pirmas saulės spindulys,
Palies tavas ... blakstienas.
Naktinis sapnas,
Sudrebės ...
Tarsi drugys.
Ir ims sklaidytis,
Nykdamas ... iš lėto.
O kai atmerksi, tu, akis ...
Ant stalo pamatysi,
Paruoštą tau kavą, gėlės žiedą.
Kas tau be žodžių,
Pasakys ...
Tavim ... šianakt,
Kažkas tai liko sužavėtas.

Prakeitas ilgesys

Lietus ...
Rytais ir vakarais.
Ir ilgesys ...
Prakeitas ilgesys.
Kažko ...
Ko nebėra ir to ...
Kas jau toli,
Ir niekad nepareis,
Negrįž.
Lietus ...
Rytais ir vakarais.
O kartais ...
Net ir ilgą ilgą ... naktį.
Kurioje tik tu,
Ir ilgesys ...
Ir verkianti vašku,
Tarytumei iš skausmo ... žvakė.
Lyja ...

Nuo šiandien ... aš rašytojas

Pats ... su savimi pasitariau.
Pats sau ir priėmiau sprendimą.
Nuo šiandien ... aš rašytojas.
O ryt ... jau piniguose maudysiuos.
Nes juk išleisiu knygą.
Ne ...
Gal geriau trijogiją.
Pradėsiu ją - Pavasariu,
Kad įvaryt intrigą.
Paskui, pratęsiu - Vasara,
Kur bus daugiau romantikos.
O Rudeniui ...
Su graudulio šiek tiek ... Nostalgijos.
Kad vėl sugrįžt į Vasarą ir užkabint Pavasarį.
Sakai ... paklausi apie Žiemą.
Na ... neturiu jau ... apie ką rašyti.
Nes viską, ką galėjau, sudėjau į Pavasarį.
Paskui, šiek tiek išspaudžiau Vasarai.
Vargau ir keikiausi dėl Rudenio.
O apie Žiemą ...
Nebeturiu ir ko rašyti, nes ...
Išsikvėpiau.
Bet vis dar noriu, būt rašytoju.
Nes pats ir su savim tai juk ... susitariau.

Miegančioji Gražuolė ...

Po ilgų kelionių, per trejas girias, per trejas marias ir trejus kalnus ... Princas pagaliau pasiekė užburtus rūmus. Kuriuose ... pačiame aukščiausiame bokšte ... ant krištolinio stalo padengto šilku, gulėjo ... Miegančioji gražuolė.

Nulipo princas nuo arklio. Pasikasė atbukusią ir nutirpusią subinę nuo ilgo jojimo. Dėl viso pikto, skystai pyrstelėjo, kad toks netikėtumas jo neužkluptu pylyje ir kiek truktelėjęs jau iš pustuščio butelaičio "degaus" skysčio ... pasileido risčia bokšto laiptais aukštyn.

Pusiaukelėje, princas kiek nuvargo, na visai ciut ciut, pasidengė tokiu laengvai lengvu prakaitu, kuris lengvai ir netrukdpmai žliaugė nugara, o paskui .... rūros raveliu slinko tolyn.

Todėl jis išsitraukė cigaretę, piktai dirtslėjo į gražaus pokelio, subjaurotą paviršiaus užrašą - "Rūkymas žudo" ir jau tuščią pokelį ... sviedė nuo laiptų žemyn.

Taigis ...

Dabar jau jis lipo neskubėdamas. Sustodamas ... užsitraukti dūmo ir jį išpūsti.
Staiga, jis išgirdo iš kažkur toli toli, iki jo atsklindančius varpo gaudesio garsus. Bet čia pat, kelioninis krešys, kabantis prie jo diržo ėmė visas virpėti ir garsai ... jau aiškiai sklido iš jo.

Princas numetė nebaigtą rūkyti cigaretę ant laiptų, nusispjovė ... taip ne vaikiškai drebtelėjo, kaip tikras vyras ir įkišęs ranką savo kelionį krepšį ... ėmė gaudyti po krepšį laukstančią mobiliają kriauklę.

Priglaudūs kriauklę prie ausies, pro ošiančius bangų ir retus žuvėdrų klyktelėjimų trukdžius, išgirdo savo mamos - Karalienės žodžius:

- Mielasis ... Širdele ... Na kodėl tu, toks neatsakingas. Kaip taip galima ??? Tu galėjai jais ir nesinaudoti, nes kaip ne kaip, esi Prinvas, bet ... mano padovanotus spalvotus " sargelius-lietpalčiukus" privalėjai su savimi pasiimti. Na ką dabar pagalvos Miegančioji Gražuolė ??? Kad aš prasta mama ??? Kad aš prastai rū .....
Princas atitraukė ranką nuo ausies, apsidairė ir ... tarsi visai netyčia paleido mobiliąją kriauklę. Kriauklė ... pradžioje liko kiek nesusipratus, bet vėliau, pagal daug vėliau būsimą Niutono atrastą dėsnį, pistelėjo į akmeninius laiptus. Joje, kažkas klyktelėjo, sušniokštė, suburbuliavo ir ... įsivyravo tyla.

Vaaa ...

Dabar Princui beliko tik įžengti į menę, kur gulėjo, Miegančioji Gražuolė, o ten ... kaip sakoma ... grynai techninis reikalas, ją pažadinti.

Todėl ... išsitraukė butelaitį su ... na ... patys žinot su kuo ir pribaigė jo turinį. Norėjo ir butelioką paleist žemyn laiptas. Jau buvo ir užsimojęs juo. Bet čia, prisiminė, kad tarą tai ... galima priduot.

Tai vaaa ...

Inspraudė butelioką in krepšį ir drąsiai žengė pro pravertas duris menėn, kur ir gulėjo Miegančiojji Gražuolė.

Menėje ... buvo prieblanda. Prieblanda ir mirtina tyla. Kodėl mirtina ? Nagi matomai ir musės miegojo, arba jau ir jos buvo išmirusios, nes nesigirdėjo jų skraidant.

Tyliai ir atsargiai, Princas, pritapeno prie krištolinio stalo. Nužvelgė gulinčią Gražuolę ... Išsitraukė iš krepšio reklaminį ritinėlį almanachą - "Miegančių Princesių sezoninis pasiūlymas" ir sulygino su ten buvusios reklamos atvaizdu.

- Jooo ... Reklama kaip visuomet pasidarbavo. - pagalvojo Princas. - Bet iš kitos pusės ... Trečia rūšis ... dar ne brokas. O kai dar ir karalystė atitenka ...
Pasilenkė Princas ir ... ėmė bučiuoti Miegančią Gražuolę.

Ilgai jis ją bučiavo. Oiiii ilgai ... Ir išvieno šono, ir iš kito. Ir su išlaikymu, ir pagal paskutinę madą - chrancūziškai, kišteldamas savo liežuvį jai ausin.

Vienu žodžiu, nuseiliojo ją ... atsakančiai. Gal ir toliau būtu seiliojęs, bet čia ... šalia jo sutvisko žvakė.

Princas atsitraukė nuo Gražuolės ir dirstelėjo žvakės pusėn. Kur stovėjo juodai apsirengęs nykštukas ir prideginėjo sekančią žvakę.

Princas suraukė kaktą. Įtempė smegenis.

- Jomajo ... Kas čia dabar ? Tai gal Gražuolė jau seniai ... pasimirus ?

O nykštukas, baigęs degti visas žvakes, priėjo prie Princo, apkabino jį, paskui paplekšnojo per petį ir tarė :

- Nieko nieko ... Tęsk ... Tęsk ... Mes jau seniai ir visi su ja atsisveikinome. - Ir patraukė menės gilumon, prie likusių nykštukų.

Epilogas. Princesėms ... Ir ... Princams

Nepasitikėk, tau pateikta reklama.
Ant popieros, ar šiaip ... tik Facebook'e.
O ypač ta, kurią tau siūlo,
Su ypatinga nuolaida, o ir preke,
Iki durnumo ... išgirta.

Lyg veidrodyje, pamatai

Štai ...
Labas rytas ...
Dar viena, laba diena.
Pavasariniai lietūs, žemę prausia.
Ant stalo, pustuštė, bonka ...
Dar vienas, kalendoriaus,
Lapas žemėn lekia.
O ten ...
Už lango.
Kažkur, tarp debesų.
Baltu žaibu, žuvėdra nardo.
O aš, prie stalo ...
Jau nebesurenku minčių.
Ir nėr kaltės tame,
Kad pustuštė bonka ant stalo.
Tiesiog ...
Ateina kartais laikas.
Kai pats save,
Staiga ...
Lyg veidrodyje, pamatai.
Atrodo ...
Kad eini keliu, o kelias ...
Kelias,
Rūpus miltai ...
Baigias.
O čia ...
Ant stalo,
Pustuštė bonka.
Ir mintys, tarp kurių,
Bandau kažką ... pagauti.