Dideliai ... mažas
Nusprendžiau pasižiūrėti, koks gi tas mano pasaulis.
Na, ne tas kuriame pats esu, bet tas, kuris manyje ir mane patį sudaro.
Ir taip pasižiūriu, ir taip pabandau. Net kelis kartus ratu apibėgu.Pagaliau atsiklaupiu ir idėmiai bandau jį įsižiūrėti. Kol galiausiai pasiimu jį į delnus, nueinu iki kambario kampo ir įsitaisau jame.
Viešpatuk su viešpatėliausiais ... tai kad ir aš, tame kambario kampe, toks mažas, kaip ir tas mano pasaulis delnuose.
Graudu ... Liūdna.
Čia, kambaryje, kuriame taip gerai buvau įsitaisęs, viename iš jo kampų, pasirodė žmona. Ji kaip tik sprendė kažkokį kryžiažodį.
- Kokia yra artimiausia mūms esanti žvaigždė ? - paklausė ji, neatitraukdama akių nuo žurnalo ir vis kažką jame pasižymėdama.
- Saulė ... - atsakiau jai net nesusimąstydamas.
- Ne ... ne mūms. Bet mūsų sistemai. - pasitaisė ji.
Tuomet, vis dar galvodamas apie savo mažytį vidinį pasaulį, vėl išpoškinau jai:
- Tuomet rašyk Kentauro. Nors jų ten ... čielos trys.
Žmona atplėšė akis nuo savo žurnalo ir jau žiūrėdama į mane perklausė:
- O kokios ?
Va čia man teko jau kiek susimąstyti. Tiksliau ... Teko įslysti į savo mažutėlį pasaulį, kuriam nenoromis teko prasiplėsti ir parodyti, šiek tiek daugiau to, kas jame buvo.
- Artimiausia žvaigždė ... Kentauro Proksima. Paskui yra dar dvi, Kentauro ... Bet nesu tikras dėl jų pavadinimo. Rodos ... Alfa ir Beta.
Žmona vėl įsikniaubė į savo žurnalą, kažką jame skaičiavo tušinuku badydama po jį.
- O tu esi tikras dėl Kentauro? - perklausė ji mane, pakėlusi akis nuo žurnalo.
Klausimas kaip ir retorinis, nes nebuvom astronomijos specialistais nei aš, nei ji.
Todėl, dar kart, žvilgterėjau į savo mažą pasaulį, kuris jau buvo šiek tiek padidėjęs.
- Tuomet, rašyk Sirijus. - atsakiau jai, žiūrėdamas į savo delnus, kuriame tarsi gulėjo mano pasaulis ir jau kur kas , kur kas, didesnis.
- Tinka. - atsakė ji. - Dėkui tau už pagalbą.
- Nėra už ką ... - atsakiau nei tai jai, nei tai sau.
Žmonai išėjus ir toliau sėdėjau savo kampe, su savo mintimis. Toliau bandžiau žiūrėti į savo pasaulį, kuris ... Kuris nebe toks jau ir graudus buvo.
Gal ir būčiau nutraukęs savo tuos pasidairymus po save, ir gal būt, būčiau jau pakilęs iš to kampo, kai vėl pasirodė žmona.
- Kas buvo paskutinis Kleopatros meilužis ? - su lengva šypsena paklasė ji.
- Cezario draugelis. - atsakiau jai, taip pat nusišypsojęs.
- O kas tas ... draugelis ? Vardą jis ... turi ? - vis taip pat besišypsodama, dar kart, paklausė ji.
- Antonijus. Markas Antonijus.
Ji pasižymėjo atsakymą žurnale ir kažkaip šelmiškai žvilgterėjusi ištarė:
- Tai pradžioje ... Cezaris, o paskui jau jo ... draugelis ?
Čia aš atsirėmiau į grindis, atsistojau ir patraukiau link virtuvės.
- Na kodėl ... pradžioje ... Cezaris ? Kleopatros asmeninis gyvenimas ... uch ... koks spalvingas. - atsakiau jai praeidamas pro šoną. - Jei ten pasirausti ... Tai laaaabai daug idomybių susirast galima.
Žmona nusekė man iš paskos virtuvėn, kur aš užsikaičiau arbatinuką ir ėmiau manipuliuoti po virtuvę besiruošdamas pasidaryti kavos.
- Jei darysi " savo " kavą ... Tai ir aš neatsisakysiu.
Šyptelėjau jai ir pasiekiau dar vieną puodelį.
- Patinka ?
- Na ... visai nieko tokia. Ir skanu ir ... užveža. - atsakė ji nusišypsodama. - Ir kiek gi ji vyrų turėjo, jei jau toks spalvingas gyvenimas?
Čia jau vėl, teko žvilgterėti į savo vidinį pasaulį, kuris šiam momentui, jau gan smarkiai buvo prasiplėtęs.
- Na, pasiutusi ta, graikų giminė ... buvo ... - atsakiau jai juokdamasis.
- Kaip ??? Tai ji ne egiptietė ??? - paklausė žmona, nustebusiomis akimis žiūrėdama į mane.
Ir čia, aš pats sau, padariau atradimą. Ne ... Mano pasaulis yra didelis. Ir gal būt net labai didelis. Tik aš jo nebevertinu, nes jis jau ... yra. O mažas todėl, kad man vis dar yra noras rasti tą - Terra Incognita. Ir tas Bolivaras, dar vis pilnas jėgų, gali mane nešti velniai žino kur.
Ir kaip sako lotynų patarlė ... Dum spiro spero. Taip, aš tikiuosi, kad man dar reikia daug ką sužinoti.
O kam ??? Manau, kad į tokį klausimą niekas negalėtu atsakyti.
O gal atsakymas yra kitame lotynų posakyje ???
Per aspera ad astra. Gal tai ir yra tas ... kelias. Tik ne į tas žvaiždes, kurias paprastai matome, nakties danguje. Visiškai ne į tas. Bet, ar tai, jau taip ir svarbu į kokias? Nemanau.
Virtuvėje pasirodė sūnus.
- Turiu klausimą.
- Na ... Idėmiai klausom. - atsakiau maišydamas kavą.
- O tam, kad kariauti ... Reikia turėti didelę armiją ir gerus ginklus?
- Nesupratau. Su kuo ruošiesi kariauti ? - tariau jam šypsodamasis dėl tokio abstraktaus klausimo.
- Ne ... Na ... Kaip tada kur kariavo ... Kaip ten jie ? Hitleris ir tas ... Va - Stalinas.
Padaviau puoduką kavos žmonai, apkabinau sūnų per pečius ... Ir parodęs visiems kryptį didžiojo kambario link tariau:
- Stalinas su Hitleriu, niekada nėra net susimušę, ne tai kad ... kariavę. Kavą kartu ... gėrė. Konjaką. Bet ... niekada nekariavo.
- O mūms mokykloje ... - buvo beužsivedąs savo tiesos įrodinėjimui sūnus.
- Tai kam manęs tuomet klausi ? - atsakiau jam ir dar plačiau nusišypsojau.
- O todėl, kad ir mama pas tave visad, ir visko, klausia.
Taip ... Visi paukščiai yra paukščiai. Tik ne kiekvienas paukštis gali pakilti, skristi. Ir tikrai retas maudytis audrose.
Kaip ten lotynai sakė ??? Kas galima Jupiteriui, tas draudžiama jaučiui.
O ką jie tuom norėjo pasakyti ... dabar tik ginčus sukelia.
Lyg filme prasisuko vaizdas - stoviu aš, o aplink mane sukasi mano pasaulis, visiškai panašiai kaip nakties dangus, pilnas žvaigždžių ir dar velniai žino ko. Ir jis toks didelis didelis ... Platus patus ...
Mano mažas ir tuo pačiu didelis ... Pasaulis.
O gal atvirkščiai ???
Dideliai ... mažas. ?
