Pasikalbėkim ...

Einu gatve, o dūšioje, nežinia kodėl, taip gera. Po kojomis gurgžda šviežiai iškritęs sniegas, paskutinės snaigės leidžiasi lyg ir nenoromis, ant manęs, ant žemės. Net lengvas šaltukas, ne žnaibo, o tik šiaip, lengva vėsa praslysta kiek raustelėjusia oda ir lyg susigėdęs vėl dingsta.

Gatve tyliai ir vos girdimai praslenka vienas automobilis, kitas. Vienas, visiškai naujas, tarsi ką tik nuo stapelių nuėjęs laivas. Ir antras, kiek pavėžintas, bet dar gan nedaug prabėgęs džipas, kuris rodos ką tik iš kalnų nusileido, kad įkvėpti miesto kvapo. O jiems iš paskos, dusliai dudendamas, kaip koks išdidus linkoras prasiūbuoja senas, bet labai gerai išlaikytas ir prižiūrėtas Plymuth automobilis. Ir dūšioje, pasidaro dar geriau, lyg būčiau palietęs kažką labai seno, nors sunkiai pažįstamo.

Sustojau, užsirūkiau ir godžiai įtraukiau pirmą dūmą. Po kiek laiko, jį palaikęs savyje, užvertęs galvą išleidau dangaus mėlynėn.

Gera. Va taip paprastai ir tiesiog ... gera.

- Gleðileg Jól og Nýtt Ár ( Su Kalėdomis ir naujais Metais ) - staiga išgirdau šalia savęs.

Grįžau lyg iš kosmoso ir akimis permetęs į vieną pusę šaligatvio ir į kitą ... Pamačiau nuo manes tolstančią moterį, kuri dar atsisukusi ir pamojavo ranka.

Man nieko kito neliko, kaip kilstelt ranką ir pusbalsiu šūktelt jai pavymui.

- Sama við þig ( Ir tau to paties ).

Po ko užsitraukiau antrą dūmą ir vėl pajudėjau pirmyn. Pirmyn. Nors, kur tas pirmyn buvo, kas tas pirmyn ... Velniai žino. Šiaip ... Vaikščiojau be jokio tikslo senamiesčio gatvelėmis ir ... Man buvo gera.
Taip beeinat ir berūkant, priartėjau prie bažnyčios. Vieno iš aukščiausių pastatų visoje šalyje. Ir net pats nežinau kodėl, bet patraukiau įėjimo link.

Ne ... Nebuvau ir nesu tikintis, ar prijaučiantis tikėjimui. Bet bažnyčios man patiko dar nuo senų laikų. Kodėl ??? Neturiu jokio, nors kiek normalesnio paaiškinimo. Tiesiog patiko ir kvit.

Stumtelėjau masyvias duris. Jos, nors sunkokai, bet prasivėrė. Tad stumtelėjau dar kiek ir įėjau į vidų.
Viduje tvyrojo tokia tyla, kad jei skrendanti musė pyrsteltu, būtu galima pagalvoti, kad ji įjungė forsažą.

Kiek pastovėjęs prieangyje įėjau į vidų.

Aukšti skliautai ir nei dūšios viduje ... mane nuteikė dar geriau. Vadinasi galėsiu būti pačiu savimi ir nesistengti išlikti šešėlyje, kad kam nors netrukdyti, ar kitaip neatkreipti dėmesio savo pasirodymu čia.

Praėjęs kelias eiles, atsisėdau į vieną iš suolų.

Sėdėjau ... Žiūrėjau kažkur į viršų ... Ir minčių ... lygiai nulis.

- Gleðileg Jól og Nýtt Ár - vėl išgirdau įprastą pasisveikinimą, šių metų laikui, už savęs.

Ir šį kartą atsisukau norėdamas pamatyti mane sveikinusį.

Tai buvo kunigas. Šiek tik pažįstamas kunigas ir labai malonus žmogus. Todėl nusišypsojau jam ir atsakiau :

- Dėkoju ir tau to paties.

- Norėtum pakalbėti ? - paklausė jis manęs ir mostelėjęs ranka savo valdų link pratęsė. - Kavos ? Arbatos ?

- Taip. Ačiū. - tariau pakyldamas iš suolo ir pridūriau. - Ir keletas lašelių viskio. Juokauju.

Po ko apsikeitėme šypsenomis ir patraukėme gylin bažnyčios vidun.

Kuomet išėjau iš bažnyčios, vėl lengvai snigo. Tik dabar jau buvo tamsu. Bet nuo to sniegas dar gražesnis buvo, o ypač žibintų šviesoje.

Išsitraugiau dėžutę cigarilų. Tai mano toks šventinis savęs palepinimas. Cigarilos su vyšnios kvapu.

Pasiėmiau vieną, dėžutę uždariau ir vėl pasiunčiau į kišenę, kur susigraibiau žiebtuvėlį. Užsirūkiau ir kaip tik tuo momentu, už manęs, lenvai virstelėjo durys, pasigirdo sausas spynos trakštelėjimas ir vėl stojo tyla.

- Pasikalbam ? - išgirdau kunigo tylų balsą.

Atsisukau jo link.

- Alaus ??? - paklausiau jo.

- Ne ... Viskio. Gero Burbono viskio. Ir avienos šonkauliukų.

- Tuomet ... " Ruby Tuesday " ?

Kai jau važiavau namo taksi, praktiškai negirdėjau nieko, ką čirškė patenkintas mano bičiulis Omaras, pasakodamas kokias simpatiškas mergas nukabino ir koks bus puikus Naujų Metų sutikimas su jomis. Tik lingavau jam pritariamai ir šypsojausi. Nes žinojau, kad Naujus metus jis sutiks už vairo ir paskui pasakos, kaip jam pasisekė uždirbti gerus pinigus, kiek ir kokių išvežiojo, kur buvo nusibaladojęs.

Tiesiog jis buvo šaunus vyrukas, kuris niekuomet neatsakydavo į mano iškvietimus ir niekuomet neįmdavo pinigų už tai.

O mašina lėkė per vis labiau įsibėgėjančias sniego bangas, kurios kartais susisukdavo verpetais ir vėl, kiek įžambiai, rodos puldavo mašinai po ratais.

Mašinoje grojo kalėdinė muzika, kažką pasakodamas juokėsi Omaras, o aš šypsojausi nei tai jam, nei sau pačiam. Ir viduje buo gera gera.

Artėjo Naujieji metai ...

Dar viena, nauja akimirka, gyvenime. Kurią pakeis sekanti ... ir dar sekanti.

O kai drybsosi prieš išsiviepusią giltinę ... Suprasi, kad tavo visas gyvenimas ... tik viena trumpa ... akimirka.

Gal dėl to ir buvo gera ? Kad bent jau pakolkas, nėra tos pamaivėlės su dalge ir tu dar turi keletą šansų, dar keliems akimirksniams.

Kiek idiotiška, bet tiesa.

Nes ta giltinė visuomet čia pat. Greta.

Ir jai nei skauda, nei gaila. Tiesiog ji atlieka savo darbą.

O pakolkas ...

Artėja dar vieni ... Naujieji Metai.