Pages

Translate

Saturday, 7 December 2013


Ale vėl ... Deja



Aš vandeny.
Vandens man, iki bambos.
Nors gylis ...
Pasakyčiau, gan kuklus.
Norėčiau ...
Kad ištiesus ranką, nepasiekčiau.
Nei vieno krašto, bet ...
Deja.
Norėčiau ...
Kad nesimatytu,
Kur tie vandenys prasideda,
Kur baigias.
Bet.
Norėčiau ...
Ale vėl ... Deja.
Norėčiau ...
Pamatyti,
Ir pajaust atriedant,
Didelę,
Didžiulę bangą.
Bet ...
O va ...
Vandens jau,
Lygi kaklo.
O iš viršaus,
Lyg lytu.
Bet ... Deja.
Mirkstu aš juk ...
Tik vonioje.
Deja.


Dreams ...



When from the sky,
To Earth,
Falling down darkness.
And you,
Still in the midnight,
Alone ...
To you comes dreams.
Sometime ...
As childhood ... silly.
Sometime ...
Too realistic that you,
Can to believe.
Midnight.
When everywhere is darkness.
And you alone.
Together with yours dreams.
But ... only this time,
When everywhere is darkness.
Before ...
Sun pending didn't come.
Not risen up.
And have dreams,
What do you want and ...
What do you dream of.

 Manęs nėra, bet ... 



Laikas nuo laiko,
Manęs nėra.
Laikas nuo laiko,
Grįžtu į žmones ir įsiveržiu ...
Tarytum viesulas.
Pasėju saujomis žaibų,
Sudrebinu idiliją ramybės ir ...
Su griausmu išnykstu.
Taip ...
Kaip nyksta audros.
Ir vėl ...
Kuomet, ateis toks laikas.
Kai su žaibais,
Griausmu.
Iš naujo ir naujai.
Grįšiu atgal, pas žmones.
Sujauksiu viską.
Ir sukelsiu daug bangų ...
Po ko ...
Manęs nėra.
Bet ...
Tik tam tikrą laiką.
O pakolkas ...
Nykstu.
Manęs nėra.
Bet ...
Būkit budrus ...
Aš juk,
Mėgstu grįžti.

I am lonely



Outside my windows.
Outside my home.
Where falling white white snow.
And coming,
Blue blue Christmas.
I still at home.
Only alone.
How it is sad.
That ...
I am lonely,
In this Christmas.

Visiškai ... kitokia ateitis



Tamsiai žaliu aksomu, dengtas stalas.
Ant jo ...
Nukritusi kryžių dama.
Čirvų berniukas, pridengtas karaliais.
O ten ...
Kažkur ant krašto,
Tarytum juokiasi čirvų dama.
Virš savo krištolinio rutulio, palinkus.
Ir tyliai braukdama,
Per jį ranka,
Būrėja ...
Mano praeitį ir ateitį iššaukia.
Man ...
Nesuvokiama galia.
Nebematau, ką žvakės šneka,
Tirpdyto vaško vaizdiniais vandenyje.
Kai mano ir būrėjos akys ...
Susidūrė,
Ir sustingo ...
Lyg tai ant liepto ...
Siauručio liepto viduryje.
Ir nemačiau tenai, jokių stebūklų.
Ir magijos jokios, nepajutau.
Tik atminty įstrigo, įsikirto,
Tarytum ...
Šokantys velniukai.
Ir liūdesys ...
Veidu, lyg debesys, praslinkęs.
Ir išnykęs.
Bei tylūs žodžiai ...
Viskas ...
Seansą, aš baigiau.
Ir liko stalas,
Tamsiu aksomu padengtas.
Kryžių dama, ant jo.
Ir krištolinis rutulys.
Kuriam kaip dūmai išsisklaidė.
Mano praeitis ir ...
Visiškai ... kitokia ateitis.

Viskas ... perpinta



Gyvenime,
Net Gamtoje.
Viskas ... perpinta.
Kartais, net ir suraizgyta.
Kas mūms, iš šono žiūrint, rodos keista.
O dar keisčiau, kuomet mes imam ir pareiškiam ...
Ne toks, Gyvenimas turėtu būt ir toks koks jis yra - tai Neteisinga.
Ir prisidengę, savo ir tik sau, išsigalvotu skydu ...
Kartojame, kiekvieną kart aklai,
Kad Dievas Žemę žmogui kūrė.
Ir kad valdytu jis ...
Ją Amžinai.
Deja ...
Gyvenime.
Kaip Gamtoje.
Viskas ... perpinta.
Kartais, net ir suraizgyta.
Iš kur, niekaip negalima ištrūkt.
Arba ... tik sugalvojus atsiskirti ir viską imti keist.
Nes ... už kiekvieną, drąsų ... atsiskirimą ...
Gamtoj ... kaip ir Gyvenime.
Nori, nenori, bet ...
Teks, susimokėt.
Ir čia dejonės,
Nepadės.
Manai ...
Juokauju ?
Ar man linksma?
Kad netikiu, tuo išgalvotu skydu.
Kuris nėra apsaugojęs, dar nei vienos tautos.
Nors vien dėl to, ant kryžiaus lipta, degta net laužuos.
Bet taip ir nepasiekta, galimybė Žemę užvaldyti ir valdyti viską, kas ant jos.
Ir tik dėl to, tiktai ir dėl vienos klaidos, kai buvo užsimiršta,
Kad esame, tampriai perpinti ir suraizgyti visumos.
Ir niekam nėra duota ... teisių išskirtinių,
Gyventi taip, kaip sugalvojo ... jis.
Tik su savom taisyklėm.
Ir tik jam teisingom.
O visa kita turi ...
Jam paklust.
Deja ...
Kaip smarkiai apsirinka.
Tas dideliai ...
Mažas žmogus.


 Išsaugoti, visiems laikams 



Norėčiau aš, išsaugoti, visiems laikams.
Kad niekad, niekad, nepamiršti.
Kas yra, šiame Pasauly ...
Nuostabiausia.
Tobula.
Ir ...
Nepakartojama.
Jau daugel amžių ir laikų.
Nors, kartais keikiama ir maišoma,
Net su juodžiausiu ir už žemę, juodesniu purvu.
Bet aš tikiu, arba bent noriu, tuom tikėti.
Kad niekada ir niekas, taip ir negalės.
Pakeisti mano nuomonės,
Priverst nesižavėti.
Tuom ...
Be ko ...
Gyventi ...
Paprasčiausiai negaliu.
Kas man svarbu, kaip rytą saulė ...
O tylią nakty, tamsiame danguj mėnuo.
Kaip rytą, viską klojanti rasa.
Kaip vėjas dūkstantis,
Ar debesys lėtai ...
Per žydrą dangų,
Šliaužiantys.
Niekuomet ...
Ir už nieką, niekada.
Neatsisakysiu, to kas buvo duota.
Kas lyg pavasario žaibai, kitaip gyvenimą spalvoja.
Ir kraują, netgi gyslomis senom, išvarinėja ...
Mintis ir sielą paverčia paukščiu,
Kuris, be jokios baimės, kyla.
Štai tai, išsaugoti, norėčiau.
Ir nepamiršti to ...
Niekuomet.
Ir ...
Niekada.

Audroje ...

( Ištrauka )


Kartą ...

Kartą, pabandžiau rašyti, arba, jei kam patinka, kūrti be jokios ugnelės. Šiaip. Be jokios fantazijos, ar konkrečios minties. Kaip kartais sakoma ... na bum.

Nei velnio nesigavo. Rašyklis slydinėjo popieriumi lyg oru. Tiksliau, kaip beorėje erdvėje. Palikdamas skystus pėdsakus, kažkokių, niekaip nesusirišančių tarpusavyje minčių. Ir tai, po kiek laiko, ėmė kelti erzelį, nepasitenkinimą. Ko rezultate ... rašyklis nupiešęs pakankamai ilgą trajektoriją per visą kambarį, atsimušė į sieną, išleido kažkokį tai gailų garsą, atšoko nuo jos ir sausai barkštelėjo ant grindų.

Sėdėjau savo krėsle ir stebėjau dangumi slenkančius švininius debesis, stipraus vėjo šuorų lankstomas medžio šakas. O galvoje ... buvo tuščia, tuščia. Jokios, net menkiausios mintelės.

Staiga, kažkas pakankamai stambaus, šmėkstelėjo pro langą. Šmėkstelėjo ir dingo, genamas stipraus vėjo.

- Gal kokia klaidžiojanti žąsis ? - pamaniau sau. - O gal varnas ? Kurių čia apsilankant, niekad netrūksta.

Ir kaip tik tą pačią sekundę, lange, pamačiau didelį juodą varną. Kuris skrido prieš vėją. Tiksliau planiravo, pasinaudodamas oro srovėmis, o tas jį nešė atgal, iš kur varnas pasirodė.

Ir tas vaizdas, savotiškai, mane užbūrė. Juk tai buvo kova su vėju. Kaip koks pasipriešinimas ar pareiškimas ... Ir savęs įtvirtinimas, kad ne viskas ir ne visada, yra Gamtos stichijų valioje.

Varnas čia pakildavo, čia mesdavosi žemyn. Arba ... staiga keisdavo skrydžio kryptis - tai į kairę, tai dešinę. Bet atkakliai ir nenumaldomai, artėdamas link savo tikslo. Kol radęs, lyg kokį koridorių, staigiu judesiu nėrė žemyn ir nusisleido ant gatvės šviestuvo gaubto. Kur išskėtęs savo nuostabiai gražius ir didelius, juodai juodus sparnus, palinkęs prieš vėją sukarksėjo. Tarsi juokdamasis iš bergždžių vėjo pastangų. Dar kartą mostelėjęs sparnais ir dar kartą kranktelėjęs, neskubėdamas susidėliojo savo sparnus ir pratisai, dar kartą, sukranksėjo.

Jis stovėjo ant gatvės žibinto, viena koją kiek atmetęs šonan ir šiek tiek pasisukęs vėjui šonu. Akylai stebėdamas visą aplinką ir karts nuo karto, kiek palinkęs žemyn sukranksėdavo.

Tai buvo tvirtas paukštis ir sprendžian iš jo elgesio, ir povyzos, ne tik kad žinantis savo vertę, bet ir su didele gyvenimo patirtim.

Man jį bestebint, mūsų žvilgsniai lyg ir susikirto, nors tikrai negaliu to garantuoti. Tačiau, pakankamai ilgai jis buvo pasisukęs galvą mano link. Ir rodos, jaučiau jo žvilgsnį.

Ir nežinau, kuom viskas būtu pasibaigę, jei tuo momentu, kiek šone nuo mano namų, nebūtu praskridę dar trys varnai. Kurie nardyte nardė, pikiravo žemyn ir vėl kilo aukštyn tame siaučiančiame ore.

Manasis varnas, dar daugiau palinko žemyn, kranktelėjo ir ... pašokęs aukštyn, išskleidęs sparnus nėrė žemyn, kur palei pat gatvę, vos ne stačiai šovė į viršų. Dar kartą sukranksėjo ir persivertęs ant šono nulėkė vėjo genamas praskridusių varnų link.

O už lango, tebešniokštė vėjas, siautėdamas medžio šakose. Kartais, net pereidamas į švilpesį. Dangum lėkė pilki debesys, lyg kažkur skubėdami, genami audros vėjų.

Langas ėmė puoštis lengvais lietaus lašų dryžais.

Tebesėdėjau krėsle. Jokių minčių. Tuščia. Tik tas noras ... rašyti. Toks tuščias ir vienišas noras. O daugiau ... nieko.

Kiek pakilau iš krėslo. Pasiėmiau pieštuką ir tame pačiame neprirašytame lape, ėmiau vedžioti linijas. Šiaip braukiau. Be jokios minties. O jame ėmė ryškėti medžio šakos, murzinai pilki debesys ir ... skrendantis varnas.

Toks pat, kaip ką tik, visai neseniai buvo atskridęs.

Taip ... Norint rašyti, reikia turėti polėkį. Ir sparnus.

O kai nėra nei vieno nei kito ... belieka stebėti tai, kas aplink tave.

Ir tai, taip pat sukelia begales žavesio. Net tokią vėjuota, pilkais debesimis klotą, audros dieną.

O mano eskizas, net man pačiam patiko. Kažkas jame buvo ... tokio.

Žvilgterėjau numesto rašyklio link.

Na ir tetrenkia jį perkūnai. Lai voliojasi sau. Ir lai man būna laisva diena nuo visko.

Net nuo bet kokių minčių.

Atsilošiau krėsle. Spustelėjau grotuvo pultą. Pažvelgiau pro verkiantį langą ir su pirmais muzikos garsais, pasileidau mintimis kartu su debesimis, kažur, kur jie skuba. Vis tolyn ir tolyn ...

Gal kaip ir tas varnas ... Vijausi mintis, kurios buvo šmėstelėjusios ir ... nurūko velniai žino kur.

O audra vis labiau artėjo kranto linijos link, vėjas jau kaukte kaukė tarp medžio šakų ir pratisai švilpė laiduose. Stiklas lengvai vibravo, o kartu su juo ir lietaus upeliai, kuriuos vėjo gūsis kitu kartu rodos nušluostydavo dideliu nematomu delnu.

Friday, 6 December 2013



Viešpatie ... koks tu ...


Viešpatie ... koks tu ... visgi neteisingas. Ir tavo sutvertas Gyvenimas ... nėra toks tobulas, kaip kitu kartu, girdžiu sakant.

Ir tikrai, nereikia sakyt, kad pradžioj ... turėčiau geriau į save pasižiūrėt. Kad kažkas, už lango, aplamai ... tokio gyvenimo neturi.

O kas kaltas ??? Ar aš ? Jokiu būdu ir nei už ką !!!

Reikėjo pasirinkti šeimininką ir pasirinkau.

O va, kad šeimininkas nenori rūpintis manim, taip kaip reikia, tai čia jau kita kalba.

Imkim, kad ir vakar vakarą. Nors užtektu priminti ir rytą, kuomet darė sumuštinius su su tuom vištienos paštetu.

Man skrandis, jau net stuburą buvo pradėjęs čiulti ir ką? Ar susiprato ??? Nei velnio ... Pats pašlamštė, o man ... pribėrė sausiako. Kas liko nuo pusryčio sumuštinių, viską sukišo į tą didžiūlį baltą seifą, kur gerybių ... net akys raibsta.

Taigi ... Vakar vakaras. Tai tikra kankynė, jei jau taip pasižiūrėjus normaliomis akimis.

Parėjo. Pasitrankė virtuvėje, atėjo į mano kambarį, įjungė televizorių ir išėjo. Na čia jam didelis pliusas, nes kiauras dienas žiūrėti kas dedas už lango ... tai tiesiog siaubinga rutina.

Dar po kiek laiko, pasirodė nešinas kažkuom dideliu, iš kur viskas garavo ir tuo pačiu taip kvepėjo, kad man, net skrandžio spazmos, vos akių iš orbitų neišstūmė.

Priėjo prie mano sofos, ant kurios paprastai leidžiu laiką, pastatė tą didelį ant staliuko priešais mane ir ... čia pat apsisukęs išėjo atgal virtuvėn, kur ji šaukė tas durnas daigtas, su kuriuom jis pastoviai šnekasi, pykstasi, o kartais lydosi, lyg lauke jau būtu gegužės mėnuo, o už lango sėdėtu patelė.

Tai manes net najaudino. Net labai gerai kad man nemaišys.

Maniau, kad pakliuvau gyvas ir tiesiai į Rojų. Ten gulėjo Sumuštiniai ... Na tie ... kur ryte nedavė skrudžas. Ir dar ... atskiroje lėkštutėje parūkyta lašiša, atskiroje lėkštutėje sviesto kavalkas. Kažkas skardinis ir blizgantis, apsitraukęs lašeliais. Matyt šiaip ... interjerui. O tolimesnėj lėkštutėj ... nepatikėsite, kaip nepatikėjau ir aš pats. Tolimesnėje lėkštutėje gulėjo iki pusės supjaustyta ispaniška vytinta dešra, su baltuoju palėsiu.

Aš jau plaukiau, kvapų bangomis link stalo. Kiek sutojęs, ties sumuštiniais su vištienos paštetu, pagalvojau, kad ... šituos bus galima palikti ir šeimininkui, už jo gerą širdį.

Akys pačios lipo nuo malonumo, kurį jau jaučiau, atrodo jau jau jaučiau ...

Kvapas ... tas saldžiai žudantis kvapas, skrandį jau baigė paskandinti sultyse ir mane seilėse. 

Apsilaižiau ... Ir net neatsimerkdamas prasižiojau ties pačiu didžiausiu ir stipriausiai kvepiančių lašišos gabalu. 

- Štai ... tas Rojus Žemėje ... pagalvojau, net lengva pasipurtęs iš malonumo, - vadinasi atsipirko mano šeimininko pasirinkimas.

Bet ... čia viskas ir baigėsi. Nes pajutau, kaip kažkas labai grubiai stvėrė už sprando, kažką riaumojo tiesiai man į užmerktas akis. Paskui kilstelėjo dar aukščiau ...

- Pagal tikimybių teoriją, turiu devynis gyvenimus ... - prasmuko mintis.

Pajutau, kad pakeičiau padėties tašką erdvėje ir kad manim siūbuoja, lyg kokiu nereikaligu daigtu.

- Gagarinas prisiskraidė, o kas laukia manęs ? - bet nespėjau suregzti sekančios minties, kaip pasijutau laisvame skrydyje. Ir visa dėka, kad ne pirštu daryti esame. Persigrupavau pačiu laiku ir pakankamai minkštai tekštelėjau žemėn.

Praplėšiau vieną akį ... Prieš mane stovėjo sausiako perpildytas, mano maisto bliūdelis. Iš viršaus kažkas riaumojo. Nekeldamas galvos, atsargiai žvilgterėjau ton pusėn, o ten stovėjo jis ... mosikuodamas rankomis, kažką rėkdamas ir vis, karts nuo karto, trepteldamas koja. Matyt traukuliai iš skupumo sugriebė gyvatę tokį.

Na tai kaip ... ? Viešpatie ? Nori pasakyt, kad aš to nusipelniau ???

Juk aš jį išsirinkau ...! Suteikiau tokias galimybes būti šeimininku ... O jis ... gyvulys ...

Vat einu, atsigulsiu tarpdury ir ... lai šokinėja kokias kelias valandas, kol dašus, kad ir man reikia skirti deramą dėmesį, o ne tik supypintus sausiakus kišti.

Aš juk, jo sumuštinių su vištiena, net nepaliečiau ...

Debesiu lengvu



Išmokau.
Debesiu lengvu,
Praplaukti.
Net ten, kur niekas ...
Ir niekada,
Nelaukia.
Tarp tokių pat,
Kaip aš.
Paklydusių ...
Dangaus galybėj.
Čia pasirodant, čia išnykstan.
O kartais ...
Pažemiu prabraukiant.
Ir debesys ...
Tokie ...
Tokie kaip žmonės.
Pavieniui ... plaukiantys kažkur.
O kartais,
Susijungę ...
Žaibu ir griaustiniais,
Išsilieja ...
Savo pyktį.
Tuomet pavirtę lietumi ...
Išsiverkia.
Kaip verkia ... žmonės.
Po ko ...
Tyliai,
Kiekvienas sau.
Visai kaip ... žmonės.
Ir štai dabar ... kaip debesys ...
Dangaus keliu.
Einu kažkur, kažko tai laukiu.
O kartais ...
Nukrentu rūkais.
Ir atiduodu, save visą.
O kartais ...
Pasitraukiu ir išnykstu.
Tenai, kažkur aukštai, kalnų sniegynuos.
Bet tiktai tam,
Kad vėl ir vėl iš naujo,
Pradėt, kelionę naują ir ...
Kada nors ...
Ją imti ir ...
Užbaigt.


Tenai ... į neribotą Laisvę



Matau ...
Jaučiu ...
Net noriu ...
Kartais pats ištrūkti.
Pabėgti iš savęs ir nuo savęs.
Tenai ... kur visiškai kitoks pasaulis.
Man regimas, pasaulis ir pasaulis, be manęs.
Tenai ... kur rodos, medžiai žalesni.
Net lietūs, lyja ten ... kitaip.
Ir saulė ... rodosi ...
Kitokia ir daug šiltesnė.
Tik ... užsimerkiu,
Ir kartoju.
Pats sau.
Tik dėl savęs.
Kad visa tai, tiktai apgaulė.
Nebūna ir negali būti, medžiai žalesni.
Kad ir ten, lietūs merkia kiaurai ir iki kaulų.
O saulė, ne šiltesnė ir juo labiau ... tikrai nekitokia.
Ir pats save, sulaikęs ir uždaręs savyje,
Kartoju užkeikimą, tarsi maldą.
Kad taip nebūna ...
Ir negali būti.
Nors pats ...
Vistiek ...
Bandau ištrūkti.
Tenai ... į neribotą Laisvę.
Kuri vilioja taip,
Ir gąsdina ...
Mane.


Rašysiu


Rašysiu.
Eiles.
Stulpelis.
Kitas.
Žodis,
Kuris ...
Kris po žodžio.
Ir išsiplėsiu,
Per visą ...
Visą lapą.
Tai ...
Naujas.
Naujas stilius.
Kuris ...
Niekam,
Net neįdomus.
Bet ...
Originalus.
Kuomet,
Eilutėje ...
Tik žodis.
O stulpeliu ...
Trumpa.
Bet ...
Tai,
Mintis.
Ir nesvarbu.
Kad ...
Viskas ištempta.
Ir kad ...
Galėtu,
Tilpti eilute.
Svarbu.
Tik man.
Kad man,
Taip rašos.
O visa kita ...
Visiškai ir niekam,
Nesvarbu.
Tiesiog ...
Rašysiu.


Per visą dangų


Kuomet per pilką, ar net juodą dangų,
Permerktą visą ... lietumi ...
Išsidriekia, išsilenkia,
Ir nušvinta.
Kartais,
Plonyte linija.
O kartais ...
Juosta.
Vaivorykštė ...
Kurioje ...
Matau grakštumą moters.
Ir tai ...
Kokia ji gali būti,
Nevienoda.
Nuo kiek šaltoko,
Violetinio.
Iki raudonio karšto, kuriame ...
Persipina viskas.
Meilės alsavimas, aistra ir ...
Gelsvai žalsva ramybė.
Tarytumei ...
Saldžiausias sapnas,
Tik tau težinomam glėby, kuriam ...
Taip gera ir saugu.
Tarsi po tuo vaivorykštės lanku.
Kuris mūms sako ...
Tikėk ...
Ant Žemės,
Nėra nieko Amžino.
Bet visuomet yra ... Viltis.
Kaip ir vaivorykštė.
Per visą dangų.
Nors juodas ... jis.


" Tamsūs " arkliai ...


Laikas nuo laiko, mus nustebina.
O kartais, net ir pribloškia.
Rodos ir neišvaizdūs, ir ...
Niekam nematomi.
" Tamsūs " arkliai.
Kurie ...
Tiesiog yra.
Bet visad, lieka ...
Nepastebėti.
Ir ...
Kaip nekeista,
Nesiekia jie to ...
Kad būti dėmesio centre.
Ir jiems visiškai,
Pakanka.
Kad jie ... yra.
O mes ...
O mes begalime, tiktai,
Tokiais stebėtis ir ...
Pasakyti,
Kartais.
Jie ...
" Tamsūs " ir nenuspėjami,
Arkliai.
O gal, net ir ...
Trojos arklio - broliai.
Na visai visai.
Tokie pat, kaip ir ...
Žmonės.
Kurie beje ...
Ir sugalvojo - Trojos arklį.
Ir pavadinimą - " Tamsūs" arkliai.


Ką žmonės ... pasakys ?


Mes galime.
Mes galime, tiek daug.
Net gal daugiau, nei kartais ...
Vien tik ... norime.
Bet ...
Kaip visuomet.
Abejojame.
Arba ...
Tiesiog nedrįstame.
Nes ...
Taip dažnai,
Ir net daugiau nei reikia.
Mes stabtelnam,
Ties tuo ...
Ką žmonės pasakys ?
Ir ...
Nebedrįstame.
Nes ...
Ką žmonės pasakys ?
Ir pasirodo, kad ...
Na, nesame laisvi, nors to ...
Labiausiai norime.
Ir lieka mūms tik du keliai.
Gyventi kaip ...
Kažkas nustatė ir kažkas nurodė.
Arba ...
Idrįsti viską laužyti ir nieko neklausyt.
Ir pabandyti kūrti ...
Savo ...
Nepriklausomą pasaulį.
Kur nereikės,
Laikytis papelijusių tardicijų.
Ir sukti galvą ...
Ką žmonės ... pasakys ?


Na, būna taip


Na, būna taip.
Taip ...
Pasitaiko.
Kai ...
Kalendoriuje,
Kažkur už lango.
Rodos, jau čia pat ir ...
Ateina ... šventės.
O viduje ...
Taip vieniša, taip liūdna.
Kad net atrodo tau ...
Pasaulyje likai,
Vienintelis.
Ir toks ...
Vienišas.
Tuomet, iš lėto, neskubėdamas.
Ištrauki,
Lyg iš tamsos,
Iš nebūties .
Kažkuomet paslėptus,
Žaislus Kalėdų.
Ir papuoši ...
Save ...
Namus.
Prisipili į taurę vyno.
Susirangai į krėslą, priešais židinį.
Tiktai deja ...
Yra liepsna, bet nėra ten ...
Taip reikalingos,
Šilumos.

If you have ...



If you have brains.
And inside of it,
Have something of minds.
You can be relax.
And ...
Not worry.
That outside of your sweet home ...
Disappear gas - cooker,
Disappear gas - grill.
Only one what you are need ...
Use the brains.
Of course ...
If it is.

Thursday, 5 December 2013



Ir dideli dideli - Ubago kąsniai


Įtikti ... ?
Patikti ... ?
Kas slypi tame ?
Kodėl taip ... ir keistai,
Sudėliojamos paprastos mintys?
Ir kam tarp eilučių, kažką tai palikti?
Tarsi norėtumei dar ir kažkam, pasakyti kažką.
Nors puikiai žinai, kad tai, sunkiai skaitoma.
Kad sukuri, ko dar nebuvo lygi šiol.
Kad laužai ... stilių,
Griauni taisykles.
Ir iššauki ugnį.
Tiesiai ir ...
Į save.
Tai kam ... ?
O ir kodėl ... ?
Toks keistas tas stilius?
Kas norima buvo, pasiekti tuom?

Numečiau tušinį ir atsilošiau krėsle. Viskas ... galvoje klaidžiojo tik chaotiška, griozdiška kažkas ... ir nieko bendro nebeturintis su tuom vaizdiniu, kuris kilo iš niekur.

Keleta akimirkų pasėdėjau šiaip, be jokios minties, jei nekreipt dėmesio į tai, kad mintys vis dar bandė už kažko užsikabinti. Nors jau tiksliai žinojau, kad to, daryti nebeverta ir laikas nutraukti tas isteriškas paieškas. Nes tai ... paprasčiausiai dingo. Nebėra.

Su tokia paskutine mintimi, pakilau iš krėslo ir patraukiau link virtuvės. Kur ruošiausi pasidaryti stiprios kavos puodelį.

Eidamas užkliuvau už kavos staliuko, nusikeikiau ir stabtelėjau. Permečiau akimis kambarį, skendintį prietemoje. Kurį laiką žvilgsnis lyg magnetu buvo prilipęs prie mano rašymo kampo, bet tarsi vydamas pats save, nuo jau maniakiškos minties - grįžti atgal, pasisukau ir patraukiau virtuvėn.

Tačiau priėjęs koridoriaus link vedančią kambario nišą, apsisukau ir grįžau į savo rašymo kampą. Palinkau ties stalu, rankomis atsiremdamas į jį ir dar kartą perskaičiau tai, kas buvo palikta popieriuje.

Sustojau ties eilutėmis, kurios mane nuteikė kiek linksmiau ir lyg atrakino duris iš ten, kur dar kažkaip buvau pastrigęs.

Kad sukuri, ko dar nebuvo lygi šiol.
Kad laužai ... stilių,
Griauni taisykles ...

Dabar, man viskas tapo aišku. Nusišypsojau ir tarsi atsistūmiau nuo stalo.

Apsisukau eiti bet ... lyg pagal muzikos ritmą, apsisukau stalo link vėl.

Grybštelėjau nuo stalo cigaretes ir jau lyg valso ritme, stengdamasi nebeužkliūti už nieko, lengvais sūkiniais, nešiausi virtuvėn. O veidu slydo šypsena, vis platyn ir ir platyn.

Virtuvės tarpduryje sustojau, atsirėmiau į staktą.

Kas slypi tame ?
Kodėl taip ... ir keistai,
Sudėliojamos paprastos mintys?
Ir kam tarp eilučių, kažką tai palikt ...?

- Te bobut ir dešimtinės ... - praslydo mintis, dar daugiau prajuokinusi mane. Kuri savaime, kažkaip, sustatė viską į savo vietas. Nes atsakymas jau buvo ! Mano atsakymas ir man pačiam ...

Pažvelgiau link lango virtuvės gilumoje, kuris buvo išpuoštas mėlynų žvaigždžių girlianda jame, o rėmai bėgančia įvairiaspalve girlianda, perpinta imitacine eglės juosta.

Artėjantis Kalėdų metas ...

Gražu ... Naktis už lango ... Ir tos švieselės lange ...

Išsitraukiau cigaretę. Pokelį neskubėdamas įsikišau į džinsų užpakalinę kišenę.
- " Ir kam tarp eilučių, kažką tai palikt ...? " - lyg aidas pasikartojo mintis.

- Na ... O jei rimtai ... Kam ? - tarsi pats savęs paklausiau mintyse, sukdamas tarp pirštų cigaretę.

Kadangi, atsakymo niekas nedavė, o ir negalėjo duoti ... Patraukiau link arbatinio. Prisiartinęs smagiai pliaukštelėjau per jungiklį ir ėmiau ieškoti žiebtuvėlio po kišenes, o pats bandžiau kažką įvelgti už lango naktyje. Nors apart kaimynų namų languose degančių girliandų ... nieko nesimatė.

Spragtelėjau žiebtuvėliu, prisidegiau cigaretę. Kurį laiką žiūrėjau į liepsną. Kokio velnio ir pats nežinau. Tiesiog žiūrėjau į liepsna, kuri karts nuo karto linkteldavo.
Išgirdau, kad vanduo arbatinuke artėja link virimo ir užgesinau žiebtuvėlį.

Pasiekiau kavą, cukrų. Pasiėmiau kavos puodelį. Jį pavartęs kiek, padėjau į vietą ir pasiėmiau puodelį skirtą arbatai. Ten įmečiau keturis šaukštelius kavos, tris cukraus ir ėmiau maišyti.

Bet čia pat viską mečiau, nusitvėriau ant virtuvinio stalo gulėjusį rašiklį, blonknotą ir skubiai ėmiau užsirašinėti.

Niekuomet netikėkit,
Kuomet poetai,
Verkia.
Ir tais,
Kur siūbauja,
Kokia sunki - rašytojo dalia.
Nes visa tai,
Tik bjaurios ... kaukės.
Savimylos įsimylėjusio save.
Nes tas,
Kurs žino žodį ...
Žodžio,
Iš savęs ...
Niekad nespaudžią.
Ir niekuomet nelauks,
Kol jį ... kas nors, kur nors ... pagirs.
Jis kaip ir voras - tyliai,
Kantrai, savo tinklą audžia.
Ir ne todėl, kad jį, kažkas tai turi pamatyt.
Todėl ...
Kartojuosi,
Dar ir dar kartą ...
Niekuomet netikėkite,
Kuomet poetai verkia.
Ir tais,
Kur siūbauja,
Kokia sunki yra rašytojo dalia.
Nes visa tai,
Tik bjaurios ... kaukės.
Savimylos,
Įsimylėjusio save.

Viskas ... Taškas ... Finita ...

Nutrenkiau rašiklį ant stalo, o blonknotą, kiek stumtelėjau nuo savęs. Ir pats savimi, šiek tiek, žavėjausi.

Pažvelgiau dar kart pro virtuvės langą. Ten, už jo ... baltavo.

Sniegas ...

Krito dideliais kąsniais sniegas, kuris mane mestelėjo kažkur labai, labai toli, atgal į vaikystę. Į tokią pat tamsią naktį ir ... didelių sniego kąsnių, kuriuos tėvas, kažkodėl vadindavo - Ubago dribsniai - laiką. Laiką ... prieš Kalėdas. Kai manyje, dar nebuvo užmuštas tikėjimas Seniu Šalčiu.

Ir dabar ... Po tiek metų vėl.

Naktis ... Prieš Kalėdas ... Ir dideli dideli - Ubago kąsniai.

Pasiėmiau puodelį su kava ir patraukiau savo kambario link, kur buvo mano ... rašymas.

Apie ką ??? Velniai žino.

Bet ten buvo dar ir tai, ko aš dar nežinojau, bet buvau tikras, kad ateis laikas ir tai ... atsiguls ant popieriaus. Tokio pat balto, kaip ir tas sniegas, kuris dabar krito už lango.


Niekuomet netikėkite


Niekuomet netikėkite.
Kuomet,
Poetai verkia.
Ir tais,
Kur siūbauja,
Kokia sunki - rašytojo dalia.
Nes visa tai,
Tik bjaurios ... kaukės.
Savimylos įsimylėjusio save.
Nes tas,
Kurs žino žodį ...
Žodžio iš savęs,
Niekad nespaudžią.
Ir niekuomet nelauks,
Kol jį ... kas nors, kur nors ... pagirs.
Jis kaip ir voras - tyliai,
Kantrai, savo tinklą audžia.
Ir ne todėl, kad jį,
Kažkas tai turi pamatyt.
Todėl,
Kartojuosi.
Dar ir dar kartą ...
Niekuomet netikėkite,
Kuomet poetai ...
Verkia.
Ir tais,
Kur siūbauja,
Kokia sunki yra rašytojo dalia.
Nes visa tai,
Tik bjaurios ... kaukės.
Savimylos,
Įsimylėjusio save.


Lenktynės su laiku ...


Lenktynės su laiku ...
Lenktynės ...
Stengiantis aplenkti ... laiką.
Ir ties kiekvienu,
Žmogaus .. gyvenimo kampu.
Mes galim pamatyti, nutrūktgalviškas lenktynes.
Lenktynes su laiku.
Lenktynes ...
Besistengiant jį aplenkt.
Pradžia ...
Ar startas ...
Ten, kažkur vaikystėj.
Kai buvo skubama ... užaugt.
Užaugt ...
Ir būti dideliu.
Vėliau ...
Lenktynės ...
Link suaugusių pasaulio.
Ir toks,
Laukinis noras,
Jį pasiekt greičiau.
Tenai ...
Kur paslėpta,
Atrodė, kad nuo mūsų.
Tai ... ko negalima paliest.
Tos tokios svaigios, dar nepatirtos meilės, taurės ...
Aistros laužai ... net didesni už dangų ...
Kuriose ... taip norėjos,
Nardyti ... ir susiliet.
O kas laimėjo ...
Tose lenktynėse, prieš laiką?
Kodėl dabar, kiekvieną kartą, vis dažniau ...
Gali išgirsti, ilgesingai tariant.
O ... Kad galėčiau ...
Laiką sugrąžint, atgal.
Lenktynės su laiku.
Lenktynės ...
Stengiantis aplenkti laiką.
Ir tiek ... prarasta.
O kartais, net prabėgta ... tartum aklo.
Ir praregėta, jau per daug vėlai.
O kas pasikeitė dabar?
Kai supratau ...
Kokios beviltiškos,
Lenktynės prieš tą ... laiką.
Kur šitiek pamesta ir ...
Negrįžtamai.
Dabar ...
Dabar ir vėl lenktynės.
Tik šį kartą ... jau laike.
Kad ...
Nepalikti puspilnės,
Vis dar ...
Neišgertos,
Duotos gyvenimo, man, taurės.
Ir viską, viską ...
Iki lašo susirinkti.
Pro ką nespėjau dar prabėgti.
Kol dar turiu,
Nors mažiausią galimybę.
Pratęst gyvenimo ...
Ir laiko,
Lenktynes.
Tiktai ...
Lenktynės bus ...
Šį kartą ne prieš Laiką ...
Šį kartą ... bus ...
Lenktynės jau ...
Laike.