Pages

Translate

Sunday, 17 November 2013


Mūms priminimas, kad ...


Visiems laikams,
Sustingęs akmeniu tarsi uola.
Tai nebilus,
Mūms priminimas, kad ...
Visi mes ....
Kiek tiktai yra.
Esame iš ten, iš vandenio atėję.
Ir kad vanduo ...
Yra brangiausias mūsų turtas.
Kaip kad ir šviežias oras.
Kuriuo taip pat,
Mes vis dar galime ... kvėpuot.
Nors ...
Jau po truputi ir imam ... dusti.
Betono, plieno, stiklo ...
Džiungles kūrdami.

As prison ... by us self


Forever ...
Frozen in the stone as a rock.
It's like a reminder,
That we all came out of the water.
And that water is ...
The most precious asset we have.
As fresh air, by which any can still breathe.
Although ...
After a little bit and starts ...
Shortness of breath.
Concrete, steel, glass ...
And it is our world,
Where creating a jungles,
As prison ... by us self.


Mano rytas ...



Kokie gali būti prabudimai iš miego? Neabejotinai patys įvairiausiai ir keisčiausi. O prie viso to, dar ir visiškai skirtingi, pas kiekvieną atskirai. Kaip ir pats miegas - skirtingas.

O mano rytas ... Tiksliau, mano prabudimas, buvo ir gražus ir geras. Gerai geras.
Nes jis atėjo pas mane per jutimus, pojūčius, kurie mane ir gražino į tai, ką vadiname ... Gyvenimas.

Kažkas labai švelnaus lietė mano veidą. Slinko skruostu aukštyn, link antakio, o vėliau juo nubrėžė puslankį ir ties kaktos viduriu, vos juntamai, pasileido nosimi. Kur, pasiekęs nosies galiuką, lyg ir pašoko kelis kartus, o paskui nusileidęs kaip nuo kalniuko, tas kažkas, perbėgo per lūpas. Vėliau kiek pasidomėjęs smakro įdubimu ir jo iškilimu, nuslinko link kaklo ir ten išbrėžęs kelis vingius pasileido krūtinės link.

Ant krūtinės, to, kažko, pasidarė kur kas daugiau ir tas kažkas, jau lakstė po krūtinę, lyg žaizdamas slėpynių tarp plaukų, kurie yra ją padengę.

Bet ten, ilgai neužsibuvo, o gal tik vienas iš žaidėjų nusprendė keisti aplinką ir viskas persikraustė kur kas žemiau. Bet kaip ir gamtoje būna, tuščia vieta, niekuomet ilgai neišsilaiko.

Dabar krūtinę apgaubė, nenusakomai švelnaus prisilietimo šiluma, kuri karščio bangomis užiminėjo vis didesnį krūtinės plotą.

Nors ir buvau dar kurį laiką užsimerkęs, bet tai jau nebuvo miegas. Tai buvo kažkas tarpinio, nei sapnas, nei išėjimas iš jo.

Nes jau ėmiau aiškiai skirti, kaip mano krūtinę, tai vos, vos, paliesdavo krūtų speneliai, tai švelniai prisiglausdavo krūtys, visu savo stangrumu. O rankos pirštai, bėgiojo tai pasileisdami prie mano šonų, tai lyg išdykaudami, grįždami ties pilvo viduriu ir vėl nerdami kažkur, prie kito šono. Kol vienu metu, sutojo ties bamba ir nubrėžę, ten, kelis ratus, žingsniukais mažais, patraukė dar žemiau.
Krūtys jau nebežaidė ir nemasažavo, o paprasčiausiai stipriai prisglaudė prie krūtinės, po ko pajutau švelnų ir atsargų bučinį į lūpas. Tokį švelnų, kad tai daugiau panašėjo į žiedlapių prisilietimus. Kurie drėgni ir virpėdami tai prisiglaudžia, tai atsitraukia.

Taigi ... Rytas ... Ankstyvas rytas, kai dar visi miega, skęsta sapnuose. Lauke dar tik tik ima švisti.

Sėdžiu mašinoje, klausausi, kaip visoje toje ryto tyloje, tyliai urzgia variklis, groja mano pamėgta melodija. Vaizdas pro mašinos lango stiklą toks, kad sunku nusakyti ir tai perduoti. Nes jis, pinasi su prabudimu, su ...

Metu žvilgsnį link smaragdinių mašinos laikrodžio skaitmenų. Oho ... pasirodo taip sėdžiu jau gera valanda. Bet laikas, praslinko kaip ir miegant, nejuntamai. Ir net jokio erzelio manyje nekilo, kad taip ilgai galima būti pas kirpėją.

O diena, neskubėjo niekur. Dangus, vos vos dažėsi naujomis spalvomis.

Pamačiau atbėgančią žmoną. Na, visai kaip ir kažkuomet, ir jau rodos, labai labai seniai, kai ji, va tokia pat laiminga, bėgo pasitikti manęs.

Štai toks, tas, rytas mano ... Kuris prasidėjo man to nežinant ir tęsiasi tik todėl, kad jame nebuvo įprasto nubudimo. O kažkas tokio, kaip ir tame rytmetiniame danguje, kur debesys įgauna pačias neįtimiausias spalvas ir atspalvius. O dangus, virsta nuostabiausiu paveikslu. Gyvu paveikslu.

Atsiveria mažinos durys. Pro jas, pasišokėjusi smagiai krenta į sėdynę žmona, čia pat griūna ant manęs ir apsiveja kaklą.

Rytas ... Ankstyvas rytas ... Mano ... rytas ...


Man nėra svetimas


Man nėra svetimas,
Bangų ošimas.
O pats gražiausias, ten ...
Kur girdisi bangų mūša.
Ir kopose,
Paklydę pušys ...
Ir net ant kopų,
Lankstoma viksva ...
Man nėra svetima ir viskas tikra.
Taip kruopščiai saugoma,
Atmintyje.
Kur rodos, kopų pušys, viksvos.
Atrodo, kad ...
Kartu su jūra ošia.
O kartais, rodosi, kad ...
Seka pasakas.
Arba istorijas ... senas.
Man nėra svetimas,
Bangų ošimas.
Nes aš užaugau ten ...
Kur girdisi, bangų mūša.
Toksai pat laisvas ir nesutramdomas.
Kaip ir į krantą bėganti banga.
Čia pat romantiškas, čia pat siaubingas.
Kaip ir visa, mus supanti ... Gamta.

On the coast of Baltic sea


I grew up,
On the coast of Baltic sea.
Where the waves ...
The songs, they sang to me.
And telling,
Old, old stories.
About amazing land,
What I never see.
And ...
About brave hearts,
Who is not afraid and never,
Any storms and waves.
Yes ...
I grew up,
On the coast of Baltic sea.
And fall in love,
In oceans and sea waves.

Like from a Milky Way


She came,
Like from a Milky Way.
As beauty goddess.
Pretty ... woman.
With skin as silk and ...
Perfect body.
Long and amazing hair,
As gold.
She came.
As beauty goddess.
And take away, my minds.
She came ...
Like from a Milky Way.

Lets go to Heaven ...


Life is ... a game.
Life is a great great show.
Where I can be ...
Big actor or longhair artist.
Enjoy on it.
Enjoy with me.
Life is a game ... Lets go to play.
This wonderful game ...
Today, tomorrow and forever.
And never try to stop it.
Just ...
Enjoy on it.
Enjoy with me.
Life is a game ... Lets go to play.
Allow yourself to be free.
And ...
You will have absolutely freedom.
Like bird,
Like butterfly.
Easy go ... to Heaven.
Just ...
Enjoy on it.
Enjoy with me.
Life is a game ... Lets go to play.
Lets go to Heaven ...


Laikas ir man


Diena jau baigiasi.
Vakaras.
Kelias į pabaigą,
Laikas ir ...
Pailsėt.
Ant namo slenksčio,
Žiūrint į vakarus.
Saulę, išeinančią nakčiai ...
Tyliai palydėt.
Dar paklaustyti, žiogo smuikavino.
O gal net lakštingalos,
Giesmę išgirst.
Atslenka sutemos, išstumia vakarą.
Laikas ir man,
Nuo slenksčio kilt.
Jau diena baigės ir baigės vakaras.
Spėjo ir žiogas, kažkur užmigt.
Tiktai lankštingala,
Vis dar nerimsta.
Ech gaila, bet ...
Laikas ir man, eit pailsėt.


Kitam krante ...


Kitam krante ...
Kažkas brangaus paliko.
O visiškai kitam ...
Tarytumei, kažkas, iš naujo gimė.
Tarp jų ...
Sustingo riksmas.
Ir tiktai ...
Atstumas tarp krantų,
Jam liko ...
Abejingas.
Kitam krante ...
Tartum pasaulis kitas.
Nors priešingam,
Jau nieko savo nebeliko.
Tarp tų krantų, nebuvo tilto, tik ...
Tylos pagautas riksmas ir ... surankintas.
Atstumų upės, laiko vandenynai.
Krantus tuos amžiams ...
Padalino.


Kiek yra


Kažkas tai, žaidžia, spalvomis.
O aš ...
Renkuosi žodį.
Ir kuriame paveikslus.
Aš ... ir jis.
Jisai savuos paveiksluos.
Na, o aš ... eiliuotai.
Ir mes abu,
Naudojame ... tik dvi spalvas.
Rašau juodai ant balto.
Jis baltą ryškina ant juodo.
Ir tarsi sutarę, bandom pasakyt.
Kad nėra gėrio, nėra blogio.
O tiktai tai ...
Ką matome kiekvienas sau.
Iš to ...
Kiek kiekviename iš mūs yra.
Tiek Balto,
Arba tiek Juodo.


Kiek tiktai galim


Gyvename mes tiek ilgai ...
Kiek tiktai galim.
Todėl, kad ...
Mūs gyvenimas - kova.
Mirtis ... ?
Nėra dėl ko mūms baimintis.
Nes ...
Gimėme tiktai vienam.
Gyvenk ...
Jeigu gali, arba numirk.
Už savo laisvę ...
Kovoje.
Jei pasiseks ...
Gal būt pasensim.
Ir mirsim tapę ... legenda.



Naujas ... karalius


Karalius mirė ir ...
Tegyvuoja naujas ... karalius.
Ir vėl iš naujo, ratu, ratu, kaip užkeikti.
Verčiam senus ir renkamės,
Naujus karalius.
Tikėdami ...
Ir dėdami viltis, kad ...
Bus diena ir bus ta ... šventė.
Kuomet ateis tikrasis, naujas ir ...
Geras visiems ... karalius.
Kuris ...
Laimingais padarys visus.
Todėl ...
Karalius mirė ir ...
Tegyvuoja naujas ... karalius.
Nes ... juk taip norisi, kad ...
Kažkas už mus pačius,
Mus padarytu,
Tais ... laimingais.
O pats ...
Galėtu ir išnykt, nesimaišyt.


Kiek nedaug reikia, kad ...


Viešpatieliau brangus ... Kaip kažko norisi, o ko ... ir pats velnias turbūt nežino.

O juk norisi ir taip norisi, kad sau vietos nerandu.

Bindzinu virtuvėn iš savo šiltos vietos pakilęs ir palikęs krėslą našlaičiu kažkuriam laikui. Ten, virtuvėje, žvilgnis pagauna ant stalo pasklidusias skrajutes, su picerijų rėkiančiai klykiančia reklama, apie nuolaidas viskam ir tik šiai dienai.
Pasklaidau, pavartau ir viską nušluoju velniop kampan.

Picos ... geras dalykas, bet netraukia šiandien manęs ant jų ir net prie jų.

Tik ne picos. Reikia kažko kito. O ko ... ???

Atveriu šaldytuvo dureles. O žvilgsnis klaidžioja kaip aklas.

Ne tai ... Ne tas ...

Ir staiga, tolimiausiam kampe, pamatau silkę. Tą pačią silkę, kuria pirkau prieš porą dienų.

Seilės susiformavo pačios, kaip pas šunį pagal Pavlovo refleksus.
Ranka jau siekė silkės, o akys šaudė po šaldytuvą, kaip žinodamos, ko dar reikią, kad numalšinti beprotišką seilėtekį.

Aha ... štai, grietinės indeliai. Kur ten svogūnai ?

Išsitraukiau viską ir pasisukau link spintelės, kur turėjo būti bulbos.

Čiumpu jas, peilį ir ... jau darbuojuos. Net liežuvį iškišęs, kaip koks indėnas, lupdamas skalpus.

Psio ... Puodas ... Vanduo ... Vyryklė ...

Bulvės užkaistos. Galima imtis ir žuvelioko paruošimo.

Greitai supjaustau gabaliukais. Čiumpu kitą pjaustymo lentelę, tekštelnu nuplautus svogūno laiškus ir juos susmulkinu.

Atsidarau grietinės indelį ir jo turinį išverčiu į padažui skirt1 stiklinį indelį.
Nužvelgiu viską, atsisuku link užkaisto puodo, kur jau ima kunkuliuoti vanduo ir paviršius dengtis lengvu garu.

Nuo pasitenkinimo savimi ir tai , kaip greit išprendžiau problemą, išsitraukiu cigaretę ir užsirūkau.

Stoviu atsirėmęs į virtuvinį stalą ir žiūriu, kaip už lango, lengvais debesimis nukloto horizonto fone, sklando žuvėdros. Atoslūgis. Įlanka atsitraukus vandeniui, kaip išsirengusi ir nuogu savo dugnu, atrodo, kažkiek net nepadoriai.

Išleidžiu kelis dūmus vieną po kito, kyštelnu cigaretę po vandens čiurkšle iš krano. Atsidarau spintelę ir tai kas liko iš cigaretės, tekštelnu šiūkšlių kibiran.

Pasitikrinu verdančias bulbas.

Dar keletas minučių ir jau galėsiu mėgautis, ir lepinti save.

Susidedu silkės gabaliukus, ant didelės lėkštės, juos išklodamas ratu, nuo pat lėkštės krašto link jos centro. Apibarstau smulkintais svogūnais.

Kažko trūksta. Ryškiai trūksta. Aha ...

Atsiveriu šaldytuvą, čiumpu citriną ir atsipjaunu keletą griežinėlių, kuriuos padedu ant jau ten besiilsinčios silkės.

Ir nežinau iš kur ir kodėl ... bet iki manęs, mano vidaus, atėjo vaizdas iš tolimos vaikystės, kai tėvas ruošė pietus. Toks vaizdas, kuriame nėra nieko, tik jo rankos, kurios pjausto krapus ir juos beria ant jau išvirusių ir garuojančių bulvių, o paskui ima puodą ir jį pakrato. Rodos, net pajutau tą aromatą.

Todėl, atveriu vienos iš sieninių spintelių duris, kur sudėtos visos specijos. Nutveriu krapų ir juodo pipiro stiklainiukus.

Dabar reikia tik nusausint bulves, jas lengvai pasipipirint, gausiai apiberti krapais ir perkračius luktert keletą sekundžių.

Iki savo kambario iš virtuvės, ne ėjau, o rodos slydau, skędau tuose kvapuose, kurie ilgu šleifu tęsėsi virtuvės link.

Pasistačiau viską ant stalo. Pasimėgavau vaizdu ir tuo, atlekiančiu link manęs maloniu pojūčiu, kad tuo tuoj ...

Prisipyliau stiklą viskio. Gurkštelėjau. Nurijau. Ir po kelių sekundžių, kai jis nuvinguriavo manimi, stvėriau šakutę.

Pasmeigtas silkės gabaliukas, nubrėžė ore puslankį ir giliai paniro į grietinę ...
Kai paskui silkę įsimečiau garuojančią bulvę ir ėmiau lėtai kramtyti, užsimerkiau.

Viešpatėliau su viešpatukais ... Juk kažkuomet ... baisiai nemėgau silkės. O dabar ...
Prieš akis, vėl, nuplaukė vaizdas iš tolimos vaikystės. Garuojančios bulvės, aplipusios krapais, praviros kambario durys į balkoną, gaudžiantys Raudonosios bažnyčios varpai, karštą sekmadienio popietę ...

Kiek nedaug reikia, kad ... Pajaustum pasaką ir po ją keliautum.


As crazy


I'm fall in love,
As crazy.
And now for me ...
Is only one country - Iceland.
What I really ... love.
And what is ...
My Love.
At present time.
Today ...
I'm in love.
In love to ... Iceland.
My country.
What I really love.


I swear ...


I swear ...
Believe me, I never die.
Just ...
Go out, for long long time.
Because ...
You know that,
My life, was same as flame.
And I try touch,
Not only sky.
But much much higher.
Maybe ...
Straight up to stars.
And ...
Maybe over.
So ...
I swear ...
And believe me,
I never die.
Just ...
Go out for rest.
Because ...
My way is ...
Over.
But ...
All my minds and words,
Remain and stay.
Thеrе ...
And ...Forever.

Saturday, 16 November 2013



Viename mieste, nesvarbu kur, vienas žmogus, centrinėje aikštėje pritempė lentų, skritinių, įrankių, grandinių ir dvi didžiules varines lėkštes. Ilgai tarp viso to sėdėjo, vartydamas brėžinius, kažką juose skaičiuodamas, pataisydamas ir vėl išsidėliojęs peržiūrėdamas.

Miestas, neliko nepastebėjęs to keisto žmogaus. Laikas nuo laiko, kas nors prieidavo, pastovėdavo ir nueidavo savo keliais. O Keistasis žmogelis ir toliau plušo ties savo brėžiniais, dėliojo statybines medžiagas į tik jam vienam suprantamas krūvas.

Vieną dieną, kartu su suaugusiais atėjo ir vaikų. Kol suaugę sveikinosi, kalbėjosi ir pusbalsiu aptarinėjo tai kas vyksta aikštėje, vaikai, kaip ir priklauso vaikams, žaidė kamuoliu, vaikėsi vienas kitą.

Ne vieną kartą ir ne du, jie slaptėsi už tvarkingai sudėliotų, statybinių medžiagų. Ne vieną ir ne du kartus, bešėldami numetė, išmėtė keistuolio brėžinius. Į ką jis, atsakydavo paprasta ir gera šypsena.

O kartą, net palikęs savo brėžinius, trumpam atsitraukė ir pažaidė kamuoliu su vaikais, kurie jo prašė.

Tuomet, vienas iš vaikų, įsidrąsinęs paklausė ką jis čia darąs. Į ką keistuolis atsakė su šypsena, kad tai bus - Gerumo Svarstyklės, kuriose galės kiekvienas pasisverti ir pamatyti, ant kiek jis geras. Vaikai apsidžiaugė ir linksmai čiauškėdami išsilakstė pas savo tėvus.

Taip ėjo dienos. Tik dabar, vis dažniau ir daugiau žmonių susirinkdavo. Stoviniuodavo ilgą laiką prie jo. Drąsesni ir pakalbindavo.
Todėl, keistasis žmogus, iš savo turimų lentų, sumeistravo kelis suolus, pavėsines, vaikams sūpuokles, ir nedidelį namelį, į kurį kviesdavosi jį aplankiusius. Ten visuomet pavaišindavo svečią arbata ir paprasčiausiais sausainias, o vaikams visuomet turėjo ledinukų. Todėl, ta vieta, anksčiau dažniausia būdama tuščia, einat laikui, virto šurmulinga ir kleginčia.

O tuo tarpu, slenkant dienoms, atsirado pakyla, o iš jos kyšojo aukštas, gražus ir gražiais drožiniais puoštas stulpas. Ant pakylos gulėjo tik pakolkas netvarkingai sudėti skrytuliai, grandinės, virvės ir šone visko, tos dvi, didelės, varinės lėkštės.
Darbas ėjosi į pabaigą.

Dabar, tarp visų miestelėnų, pasirodė ir miesto valdžia. Kuri, glaudžiu ratuku apsupta ją visur persekiojančios svitos, stovėjo kiek nuošaliau ir nepatenkinta stebėjo vykstantį šurmulį miesto centre. Tyliai kažką tarpusavyje šnekučiavo, laikas nuo laiko stebėdami, kaip žmonės rinkosi į aikštę, ilsėjosi ant suoliukų ir pavėsinėse. Kaip traukė į šalia stovintį namuką, prie kurio jau buvo pastatyti keletas stalų su kėdėmis, nes visi norintys nebetilpo viduje. Kaip vaikai žaidė jiems pastatytose supynėse, laipyklėse, kurios atsirado padaugėjus vaikų. Stebėjo, bet nieko nedrįso daryti.

Pagaliau, miesto galvai pajudėjus keistojo žmogaus link, visa svita suliūliavo paskui jį. Ir kuomet jie prisiartino, miesto galva, išdidžiai paklausė keistuolio, kas čia dedasi ir kada tai baigsis. Į ką keistuolis teatsakė paprastai ir šypsodamasis.

- Rytoj ... Baigsiu rytoj. Ir šis miestas, turės Gerumo Svarstykles, kuriose galės pasiverti kiekvienas žmogus, kuris norės sužinoti, kiek Gėrio yra jame ir kiek gero jis yra padaręs savo miestui.

Į ką miesto galva, tik nusišaipė ir pasakė, kad tokio paprasčiausiai negali būti. Kad tai apgavystė ir kad Gėrio ... pasverti ar pamatuoti, paprasčiausia negalima.
Meistras pasisuko atgal, kur buvo susirinkę žmonės su savo vaikais, ištiesė ranką ir pasiūlė tą patį pasakyti ten susirinkusiems žmonėms.

Miesto galva susimąstė, svita taip pat. Paskui, kilo šioks toks šurmulys, kurį greitai nutraukė miesto galva ir išsakė savo svarią nuomonę, kad ... veiks tos svarstyklės ar neveiks, pamatyti bus galima rytoj, o tam kad parodyti, kad gerumui nereikia jokių svarstyklių, davė nurodymą aikštę išpuošti, gaisrininkų orkestrą paruošti ir iš miesto biudžeto ... atseikėti pinigų miesto vaišėms.

Atėjo vakaras. Miestiečiai išsiskyrstė kas sau.

Atėjo ir tamsi naktis. Dangus buvo nusėtas žvaigždėmis, o po jomis, ant pakylos, gulėjo keistuolis įsikandęs smilgą ir šypsodamasi žiūrėjo kažkur ten, kur skendo žvaigždės.

Staga, jis išgirdo, kaip kažkas krenkštelėjo. Keistuolis atsisėdo ir tamsoje atpažino miesto galvos siluetą.

- Sakyk man teisybę. Tai ... ką tu padarei ... tikrai veiks ?

Keistuolis nusišypsojo dar plačiau, nei kad kuomet anksčiau.

- Aišku, jūs to nepastebėjote, bet jos jau ... veika.

Miesto galvos siluetas net atšoko į šoną.

- Kaip veikia ? Ką čia dabar kalbi ? Tu mane apgaudinėji ?

Keistuolis atsigulė ant pakylos vėl ir tarė:

- Rytoj ... Ateikite rytoj ... Ir pamatysite patys.

Siluetas kurį laiką pastovėjo, pasimuistė ir pratarė:

- Gerai ... Aš ... ateisiu kartu su visais. Bet jei tos svarstyklės neveiks ... tai tave išvarysiu iš miesto su didžiausia gėda, kaip patį didžiausią šarlataną.

Po ko apsisuko ir ištirpo tamsoje, lygiai taip pat kaip ir pasirodė. Be garso.

O meistras ir toliau žiūrėjo ten, kažkur toli toli, kur tamsiame danguje vos pastebimai mirgčiojo žvaigždės, tarytumei šoktu. Žiūrėjo rankas sunėręs už galvos ir šypsojosi.

Pagaliau išaušo rytas.

Aikštę užpildė atsiųsti, miesto galvos, žmonės su vėliavėlėmis, girliandomis, spalvotais balionais. Atėjo ir gaisrininkų orkestras su savo akinačiai blizgančiais isntrumentais ir pasipuošę paradinėmis unifomomis. O link miesto rotušės, traukė vežimai su vaišėmis.

Aikštė ėmė rinktis miestelėnai, kurie vieni ėjo neskubėdami ir oriai, o kiti, tempiamai vaikų ar tiesiog su jais lenktiniaudami.

Neilgai trūkus, aikštė buvo pilnutėlė. Visis stengėsi prieiti kaip galima arčiau ir dar suspėti pasveikinti su keistuoliu, kuris jau buvo tapęs visiems ... savu.
Orkestras užgrojo miesto maršą ir per minią, svitos pagalba daromą tarpą, oriai įžengė miesto galva pasipuošęs juosta ir medaliais už nuopelnus miestui.
Priėjęs prie pakylos, nužvelgė keistuolį, kuris tebestovėjo su savo paprastais, bet tvarkingais ir dar vis drožlėmis aplipusias rūbais. Pasuko į minią, nužvelgė ją ir užlipo ant pakylos.

- Gerbiami miesto žmonės ... Šiandien ... Ne tik, kad gražus oras ir puiki nuotaika, bet šventė mūsų mieste. Kur kiekvienas galės pasivaišinti miesto rotušėje, pasiklausyti orkestro, čia aikštėje. O tuo pačiu ... pasižiūrėsime į stebuklą, vadinamą ... Gerumo Svarstyklės. Bet šventės nuotaika mūms neturi sugesti, jei tas stebuklas ... neveiks. Nes mes ... o ir aš ... pasitengemė, kad Gerumas būtu ir be jokių svarstyklių. Todėl ... dabar paprašykime meistro, kad jis papasakotu ir pademonstruotu savo svarstykles.

Keistoje tyloje tvyravojusioje aikštėje, nuskambėjo retas katučių pliaukšėjimas. Tai būrelis mero svitos, ragino palydėti miesto galvos kalbą plojimais.

Žmonės, kiek su baime žiūrėjo į keistuolį, kuris kurį laiką stovėjo nuleidęs galvą. Paskui ją pakėlė, peržvelgė visus susirinkusius, nubraukė nuo rankovės prilpusias drožles, nusišypsojo ir pakilo ant pakilos šalia miesto galvos.

- Šiandien ... Aš paliksiu jūsų miestą. Nes tikrai nežinau, kaip veikia Gerumo Svarstyklės, nors tikrai tikiu, kad jos ... turi veikti.

- Štai ... matote gerbiami miesto žmonės ... Jis ... nežino !!!

Bet čia ... keistuolis pakėlė ranką ir tarė:

- Bet prieš išeidamas ... aš pabandysiu savo sukūrtas svarstykles. Nes aš jomis tikiu. Aš jas stačiau Jūms.

- Palaukite palaukite ... užprotestavo miesto galva. - Jei jau jos pastatytos mūsų miestui ... tai aš pirmas, jas išbandysiu. Ir jeigu ką ... nukentėsiu taip pat pirmas, bet už tai nenukentės nei vienas miesto žmogus.

Vėl pasigirdo svitos pliaukšėjimas ir jau juos palaikančių keletos miestelėnų aplodismentai.

Miesto galva, nukėlė nuo galvos kepurę, nusilenkė visiems ir pasisukęs, tarė keistuoliui:

- Tai ką dabar aš turiu daryti, kad pamatuoti savo gerumą?

Keistuolis kiek atsitraukė į šoną ir tarė:

- Daryti nieko nereikia, tiesiog lipkite į vieną iš lėkščių ir Svarstyklės pačios, parodys kiek Gėrio turite.

Miesto galva, atsargiai, laikydamasis už grandinių, įlipo į vieną iš lėkščių. Visi net apmirę stebėjo kas vyksta. Bet ... nieko neįvyko. Svarstyklės kaip stovėjo, nejudėdamos, taip ir liko stovėti.

- Kaip ??? Nejau norite pasakyti, kad aš ... Miesto Galva ... neturiu nei trupinėlio Gėrio?

Bet svarstyklės stovėjo kaip stovėjusios. Ir nei krust.

Miesto galva, patenkintas savimi ir savo žygdarbiu išlipo iš lėkštės ir tarė:

- Tai gal pats ... pabandysi? Ir parodysi, kaip veikia tos tavo ... Gėrio svarstyklės? O mes ... visi pažiūrėsim ...

Keistuolis dar kartą pasižiūrėjo į visus su šypsena ir įlipo į varinę lėkštę.

Svarstyklės ... Gėrio Svarstyklės ... stovėjo kaip stovėjusios, o varinėje lėkštėje, stovėjo keistuolis tvirtai įsikabinęs į grandines.

Staiga, iš minios prasibrovė berniukas, kuris kažkuomet žaidė kamuoliu su keistuoliu. Jis pakniubsčiomis užbėgo ant pakylos, o jam iš paskos dar keletas berniukų ir mergaičių. Jie visi įsitvėrė už varinės lėkštės kraštų ir bandė ją pakelti. Bet lėkštė ... nepajudėjo

Tuomet, iš minios išėjo miesto meduolininkas, kuris keistuolio namelyje visus vaišino arbata ir pastatęs arbatinį ant pakylos priėjo prie vaikų. Pasilenkė, taip pat nusitvėrė už varinės lėkštės garsiai ištarė:

- Jos tikrai veikia, tiktais reikia joms truputi truputi padėti.

Iš minios išėjo ir arbatininkas, kuris taip pat tiekė nemokamą arbatą keistuolio nameliui. Po jo iš paskos patraukė kalvis, sėdėjęs kažkuomet su keistuoliu ir šnekėjęs apie tai, kiek Gėrio yra Žmoguje.

Greitai, prie varinės lėkštės, nebebuvo vietos atsistoti, rankoms vietos įsikabinti į lėkštę. O ji vis kilo, kilo. O vaikai džiaugsmingai šaukė - Svarstyklės veikia ... Jos veikia ...

Orkestras, pats savaime ir be jokios kapelmeisterio komandos užgrojo Pergalės maršą.

Po svarstyklių lėkšte buvo miškas rankų, kurios kėlė lėkštę dar aukščiau ir aukščiau. Tėvai kėlėsi ant pečių savo vaikus, kad tie taip pat galėtu prisiliesti prie Gėro Svarstyklių.

O keistuolis, stovėjo toje svarstyklių lėkštėje, tvirtai įsikabinęs į grandines ir žvelgė ten, kažkur toli toli į dangų, kur nakčia šoko žvaigždės ir klausėsi, kaip iki jo atsklisdavo džiaugsmingi miesto žmonių balsai:

- Jos veikia ... Gėrumo Svarstyklės veikia ...

Kas nutiko vėliau ... netaip jau ir idomu. Nes ... keistuolis iš miesto išėjo nepastebėtai, kaip ir pasirodė. Kaip ir buvo sakęs, kad išeis, kai pabaigs savo ... Gerumo svarstykles.

O kaip gyveno to miesto žmonės ... miesto meras ... Tai jau būtu visiškai kitas pasakojimas.

Mūsų pasaulis visuomet pilnas ... keistuolių. Kurie mus nustebina ir pradžiugina rodos tokiais paprastais ir jau visiems žinomais dalykais, kuriuos mes paprasčiausiai ... pamirštame, kad tai ... jau yra kiekviename iš mūsų.
Ir kaip sakiau ... pasaulis pilnas tokių keistuolių. Tik jie ... visuomet keliauja. Gal todėl ir pamirštame tai, ką pasirodę jie ... mūms lyg netyčia ... primena.

Friday, 15 November 2013


Išskrido



Išskrido.
Pakėlė sparnus ir ...
Išskrido.
Dangus, liko tuščias.
Tarytum, kažkas ir kažką ...
Iškirpo iš jo.
Išskrido.
Pakėlė sparnus ir ...
Išskrido.
Ir rodosi, vien tik dėl to,
Dangus ...
Tarsi ... nebegyvas.
Ir kažkodėl,
Tapo tuščia, širdy.
Nes jie ...
Paprasčiausiai išskrido.
O mes ...
Palikome vieni ir be jų.
Ruduo ...
Rodos tame nieko keisto.
Nors mes ...
Ir dar ilgai, danguje,
Ieškosime jų.
O jie ...
Paprasčiausiai ...
Pakėlė sparnus ir išskrido.
Kaip darė visuomet prieš juos.
Ir tai ką darys ...
Netgi po jų.

Norėčiau prisimint vaikystę


Norėčiau prisimint vaikystę.
Bet ...
Nepaprastai.
Ir ne bet ką.
O tai ...
Kaip kažkuomet,
Kas šiandien,
Rodos buvo, taip seniai.
O aš norėčiau,
Prisiminti,
Kad tai, nutiko ...
Tik tai vakar.
Kuomet ... Nevėžis senas,
Tekėjo Senvagės lanku, o šiandien ...
Miesto širdyje ... dirbtinis ežeras.
Ir tai,
Kaip kažkuomet,
Kažkur tai Suvalkijoj, Padoviny ...
Stebėjau kylant ryto rūką,
Ankstų rytą ...
Nuo Dovinės upės.
Ir tai ...
Kaip pirmą kartą,
Rugiuose ...
Ganiau boružę ir klausiausi ... žiogo.
Ir Baltiją norėčiau prisimint,
Dar tokią ...
Kuomet Palangoje, nuo kopų ...
Kiek tik tai akys mano,
Aprėpt galėjo,
Tebuvo ...
Vien didžiausias pliažo smėlis.
O iki jūros ... taip toli.
Norėčiau ...
Prisimint vaikystę.
Bet ...
Vaizdai, tarytumei išpauti,
Ar per rūką.
Matyt ...
Dar teks, šiek tiek, palaukt.
Kada ateis senatvė ...
Ir savaime,
Grįž ...
Vaikystė.


Aš ne prieš Bibliją, ne prieš religiją


Aš ne prieš Bibliją, ne prieš religiją.
Nes būtent aš ...
Kaip tik už jas ir jas abi.
Ten daug atsakymų, iš mūs istorijos.
Bet to nemato ... tik kvaili.
Aš ne prieš Bibliją, ne prieš religiją.
Nes būtent aš ...
Kaip tik už jas ir jas abi.
Nes jos mūms pasakoja, koks kvailys Adomas.
Už ką iš Rojaus ... išspirtas buvo jis.
Aš ne prieš Bibliją, ne prieš religiją.
Nes būtent aš ...
Kaip tik už jas ir jas abi.
O ir Ieva ... ne ką gudresnė,
Sugunžius Adomą obuolį prakąst.
O už tą nuodėmę ...
Ji gavo ... visam gyvenimui, kritiškas dienas.
Aš ne prieš Bibliją, ne prieš religiją.
Nes būtent aš ...
Kaip tik už jas ir jas abi.
Tačiau ... man būna, gaila, būna pikta.
Kai jas nusitveria ... kvaili.

Neerzinki ... bangų


Nėra Lemties.
Nėra ...
Likimo.
Yra tik tai, ką pats,
Pasirinkai.
Savaime aišku,
Lengviausia kaltinti,
Visus ir viską.
Jei iš durnumo, ar vardan,
Tuščios garbės ...
Lindai į ugnį,
Pats.
Ar peilio ašmenim,
Eiti ... bandei.
Todėl ...
Galiu tau drąsiai, pasakyti.
Gyvenimas - Tai jūra.
Kur ...
Jei nemokėsi plaukti,
Tai dėl visų šventų ramybės ...
Geriau, net nebandyk.
Neerzinki ... bangų.
O pėdink, tyliai, atokiai nuo jų ...
Krantu.