Pasispjaudymas ...
( iš ciklo " Juoziliada ... " )
- Ar prisimeni, kaip anksčiau sakydavo? - paklausė manęs Juozas, kažkaip įtartinai mąsliai. - Nespjauk į vandenį ... nes teks jį ... gerti.
Ir sodriai nusispjovė, tiesiai drumzlinos Neries vidurin.
Kažkokią sekundžių dalį, stebėjau, kaip spjūvis brėžė puslankį. Vėliau, pagautas vėjo, kiek ištįso ir plekštelėjo vandens paviršiuje.
Mes stovėjome ant senojo Liubarto tilto, atsirėmę į turėklus ir stebėjome tekančius vandenis.
Tiltu, miesto centro link, praėjo linksmai klegantis jaunimas, kuris nekreipė dėmesio į mus, o mes į juos.
Gyvenimas slinko paralelėmis. Linksmi ir paskendę savo klausimuose, viltyse jaunimėlis. Jauni žmonės, kuriems ... viskas dar tik prieš akis. Ir mes ... skirtingi tik amžiumi, bet jau - seniai. Savaime aišku, jų ... akimis.
Ir kaip nekeista, bet vienas iš tų senių, o būtent Juozas, man atrodė kur kas jaunesnis, nei tas jaunimas. Tik kad ... jau gerokai gyvenimo išvelėtu kailių, pilnu skylių, tarsi rėtis. Nuo ko jis darėsi tik patrauklesnis. Nes iš jo, sklido ta patirtis, kuri brangesnė už viską, kas gali būti brangu.
Tačiau, kaip ir viskas pasaulyje, turi savo laiką ir savo vertintojus. Taip ir mes ... seniai. Visiškai neįdomus tiems, pas ką dar tik atsivėrinėjo gyvenimo vartai. Iš už kurių ... sklido viliojančios ir akinančios šviesos. O jie, kaip drūgeliai, lėkė link tos trokštamos šviesos. Ir jiems buvo taip toli iki kokio nors perspėjimo, kad gyvenimas ... jų nelaukia ne su gėlėmis. Atvirkščiai ... Jų giliu įsitikinimų, tai buvo tik tokių kaip mes - seniai, noras kaip ilgiau juos laikyti vaikais. Neleisti prisiliesti prie to, kas jau mūms - seniam, kaip ir nebereikalinga. O nereikalinga ... taip pat, tik jų pačių supratimu ir įsitikinimu.
- O kada mes, nespjaudėm ... į vandenį ? - paklausiau lyg ir savęs, lyg ir Juozo. Po ko, taip pat, nusispjoviau, taikydamas upės vidurin.
Diena ėjo vakaro link. Dangus po truputį traukėsi žemai slenkančiais debesimis, kurie nežadėjo nieko gero. Nors, dar kažkur, virš Karoliniškių, mėlynavo dangus ir tarp vis dar baltų debesų, švysteldavo vis daugiau susigėstanti saulė, lengvu raudoniu užkrėsdama ir debesis.
Rudeninis vėjas, lyg žaisdamas išniro iš po tilto ir stipriu gūsiu pabandė mus išjudinti. O gal tik prikelti mus ir kiekvieną atskirai iš savų pamąstymų.
- Sakai ... kada mes nespjaudėm? - tebežiūrėdamas į tekančius Neries vandenis, paklausė Juozas. - Geras klausimas. Aktualus. Reiktu apsvarstyt. Ir žinai ... ? Jei taip va ... prisėdus ...
Dabar jau aš, atsitstūmiau nuo turėklų, išsitiesiau, susikišau rankas į odinio švarko kišenes, susigraibiau cigaretes, žiebtuvėlį. Ir nespėjus jų išsitraukti, paklausiau:
- Varom ... į "Trečias būsi" ?
Čia Juozas pasisuko į mane ir su kažkokia linksmai keista šypsena paklausė:
- O tau vis reikia erzelio ? Pailsėt, žmogau ... nenori ?
Išsitraukęs cigarečių pokelį, neskubėdamas paėmiau vieną jų ir prisedegiau.
Išpūčiau pirmuosius du dūmus, susikišau cigaretes, bei žiebtuvėlį į kišenes.
Neištraukdamas rankų iš kišenių, kiek kilstelėjau pečiais lyg ir atsakydamas Juozui, kad pats nežinau, ko aš noriu.
Juozas, taip pat atsistūmė nuo nuo turėklų, išsitiesė, susikišo rankas į ilgo lietpalčio kišenes. Kiek pasimuistęs, atsirėmė nugara į tilto turėklus ir žiūrėdamas kažkur, Pedagoginio link, tarė:
- Žinau vieną "skylę". Bet, manęs ten ... netraukia šiandien. O ir juodo alaus ... neprošal ... būtu.
- Tai ... "Trečias būsi" ... ? - pasiteiravau.
- Svarbu ... ne pirmas ir ne paskutinis. - lyg verdiktą mestelėjo Juozas.
Akimis ėmiau šaudyti ir dairytis, kur būtu galima nusitverti taksi. Nes kažkaip, jau nebebuvo jokio noro, dar ir šliaužioti Vilniaus gatvėmis. Ypač, kai artėjo nuojauta, apie atslenkantį lietų.
- Duok cigaretę ... - išgirdau.
- Juk tokių nerūkai ... - atsakiau, vis dar tęsdamas auto paieškas.
- Badas ... ne motina ... O dovanotiems arkliams ... - teatsakė jis.
- Tai ko išsipiiiiionierinai, kai klausiau, ar tau paimt cigarečių ? - rausdamasis kišenėse, tariau jam.
- Žinai ... o ir plika subine, paukštis gali būt išdidus. - karčiai šyptėlėjo jis. - Ir dar ... Ypač, kai pamena, kad kažkuomet, turėjo plunksnas, išdidumas būna ... net piktas.
- Čia apie save ? - Paklausiau paduodamas cigartetes ir žiebtuvėlį.
- Ir apie save ... Ir apie tave ... Ir apie mus abu. Visus. - tepasakė jis, ištraukęs cigaretę iš pokelio ir pastūmęs mano ranką su žiebtuvėliu nuo savęs. - Ugnies dar turiu pats. Pakolkas ...
Po ko pamakalavo kiek kišenėse ir išsitraukė savo žiebtuvėlį. Susigūžė ir prisidegė.
Pamačiau atriedantį taksi, pakėliau ranką ir mostelėjau. O vairuotojas, pamatęs ženklą, pristabdė mašiną ir pro pravertą langą riktelėjo :
- Tai gal ne tilto vidury derybas vesim ? Palauksiu už posūkio. - ir nuvažiavo link šviesoforo.
- Na ... Kucinam ? Sakė lyg ir pametės, iki Džiūginėnų. - tariau šyptelėjęs Juozui.
- Tave gali ir pametėt, o mane, užteks ir pavežėt. Nebetinku ... mėtymams. - atsakė Juozas atsitraukdamas nuo tilto turėklo.
Ir mes patraukėm link laukiančio taksi.
O oras, iš ties, ėmė vis labiau ir labiau biurti. Vėjas smagintis. Kilodamas mūsų drabužių skvernus, ieškodamas spragų, prisigauti iki gryno kūno. Pirmi lietaus lašai, taip pat, ėmėsi tikrinti visus, ką pasigavo gatvėje, kaip pataikyti ant neuždengtų kūno dalių.
Sulipom mašinon, aš priekyje, Juozas įsitaisė galinėje sėdynėje.
- Kur važiuosim ? - paklausė vairuotojas.
- Pirmyn ... atsakiau pasitaisydamas sėdynėje.
- Tik pirmyn ... ir niekad atgal. - paantrino Juozas.
Vairuotojas pasisuko taip, kad matytu abu. Nužvelgė ir tarė :
- O dabar, gal pasakom ko norim, arba ... išsiskirstom kaip ir susitikom.
Nelaukdamas, kol kažkas išsirutulios, pasakiau kur link mus vežti. Pravėriau durelių stiklą ir išmečiau cigaretę.
Vairuotojas paspaudė akseleratoriaus pedalį ir mes pajudėjom krantine.
- Arūnai ... jei nusprendei pasivėžinti po vakarėjantį Vilnių ... pažadink, kai jau būsim vietoj ... - atskrido iš galinės sėdynės.
Pamačiau, kaip vairuotojo veidu, nuslinko nepasitenkinimo šešėlis.
- Ne Juozai ... varuotojas tik ieško tinkamos progos apsisukti. - žiūrėdamas link vairuotojo atsakiau.
Vairuotojas, išties įjungė pasūkio svirtelę ir ėmė sukt mašiną.
- Vistiek ... Gediminke ... neprašoksiu. Reiks varyt krantine, iki Lenino ... - burbtelėjo piktai.
- O tu ... varyk kaip Leninas. Ir viskas bus čiki. - tariau jam šypsodamasis.
- Matau abu, kaip Trockio broliai, šnekėt mokat. Baudas jūs ... mokėsit ? - toliau bumbėjo nepatenkintas esama situacija taksistas.
- Mes užsakėm muziką, mes ir mokėsim. - mirktelėjau jam. - O tu, spausk. Nes noris greičiau kampe kokiam išgriūti.
Vairuotojas baigė apsukinėti mašiną ir patraukė nurodyta mūsų kryptim.
Praskridome Seimo rūmus, Lenino aikštę, tiksliau sakant, Lukiškių. Dar kiek ir sustojome siauroje gatvėje, priešais alaus barą "Trečias būsi".
- Na ... matai ... ir visai neskaudėjo. - pasakiau vairuotojui, juokdamasis ir traukdamas piniginę.
- Gerai, kad pasisekė ir "švogeriai" nepatrūliavo, kaip mėgsta. Pasisekė ... - teatsakė taksi vairuotojas, net neatsisukdamas.
- Tikiuosi, užteks, padengt moralinius nuostolius ? - tariau ištiesęs dvidešimt litų.
- O ... čia ... kita kalba. Iškart reikėjo, sakyt, kas ir ko ... - jau šypsodamasis, vairuotojas paėmė pinigus. - Gero pasisėdėjimo jūms.
Išsitraukiau dar dešimt litų ir ištiesiau juos vairuotojui.
- O čia kas ? - nustebęs paklausė.
- Susitarkim, kad ... avansas. - vis tebešypsodamasis pasakiau. - Atpūsk po gerų dviejų valandų ir ... jei mano bičiulis nebus prieš ... pavažiuosim į Trakus, o ten ir palauksi mūsų.
Čia jau Juozas neiškentė.
- Lauk čia. Jokių dviejų valandų ... - ir jau paėmęs mane už peties, - Tai gal komančų vadas, pasistengs, kad ... juodas alus ... su mumis iki Trakų ... ?
- O ką ? Gera mintis. Mindom vidun.
Ir mes išlipom iš taksi. Patraukėm link durų. Pravėręs duris, parodžiau, kad Juozas eitu pirmas.
- Tai sakai, esi džentelmenas ir leidi visas strėles susirinkti man ? - nusijuokė jis.
- Eik po perkūnais, jei nepatinka. - atsakiau nusišypsodamas.
- Va ten ... spėsiu. O pakolkas, dar Trakuos noriu pasėdėt. Sugundei.
- Eik, eik ... - ir abu, vienas po kito, įėjom į barą.
Bare, buvo jauku ir šilta. Sėdėjo keletas pavienių lankytojų, o prie baro stovėjo pats šeimininkas. Todėl, patraukėme iškart tiesiu taikymu prie jo.
Po trumpo pasisveikinimo, keletos klausimų, užsisakėm išsinešimui, keturis litrus alaus. Kol šeimininkas išskubėjo suruošt mūsų "lauknešėlio", mes gurkštelėjom to pačio alaus, tik jau dabar ir čia. O ant lėkštutės, puikavosi gražiai, sakyčiau, net dailiai apkepta duona su česnaku, papjaustytos rūkytos ausys, ir vytintos dešros riekelės.
- O juk ir čia, esu prispjovęs ... - pasakė Juozas, atsitraukęs nuo bokalo ir pasiėmęs keptos duonos gabaliuką. - Tik skirtumas tas, kad tai už spjūvį niekas nepalaikė. Va tau ir spjaudymasis.
Pastačiau bokalą ant baro. Ir kiek nustebęs pasižiūrėjau į jį.
- O tu ... apie ką čia ? - paklausiau jo.
- Nekreipk dėmesio ... šiaip ... Kada nors, gal papasakosiu. - atsakė jis.
- Nedurnas ... Supratau ... - ir gurkštelėjęs alaus, pavymui jo, paleidau burnon kelis gabaliukus pjaustytos parūkytos ausies, prieš tai gerai pasūdęs ir papipirinęs.
- O tu, matau ... vis dar nemetei, savo aštrių pojūčių paieškos ? - piktdžiugiškai šyptelėjęs, tarė Juozas.
- Kokiam velniui ? - pasiklausiau jo ir nustvėręs dar keletą gabaliukų, atlikau savo mėgstamą procedūrą. Pabarsčiau druska, pipirais, išgėriau gerą gurkšnį alaus ir susimečiau ruošinuką burnon.
- Velniui, ne velniui ... o kepenai ir inkstai ... tavo. - tarė jis ir užsigėrė alaus, bei tęsė su šypsena. - Bent jau daktarai ... sako, kad tai negerai.
- Juozai ... spirituotas batonas ... išsilaiko metų metus. Vindzita dešra ... taip pat puikiai laikos. - pasakiau jam ir ėmiau ruoštis kitą porciją. - O dabartinis daktaras ... tau dar ne to ... priburs.
- Oooo .... taip ... - priburs ir dar ne vieną pasimatymas paskirs. - Kad juos kur velniai nujotu. Šundaktariai ... diplomuoti.
Nesusilaikęs, nusijuokiau balsu, pastačiau bokalą ant baro ir laisva ranka, plekštelėjau Juozui per petį.
- Tai paspjaudai ... vandenin ?
- Žinai ... gal pakolkas, palikim šį griešną klausimą? - žiūrėdamas į pustuštį bokalą tarė Juozas. - Bus noras ... pasiknaisiosime ir tame. Bet tik, kai jau kai būsim Trakuos. O čia ... neturiu nei noro, nei fantazijos.
- Pasakei ... ir sninga.- atsakiau jam.
Kaip tik tuo momentu, pasirodė alaus baro savininkas, su mūsų užsakymu. Mes persimetė keliais žodžiais, atsiskaitėm ir atsisveikinę, išėjom laukan, kur mūsų laukė taksi.
Kai susėdom ir jau įsitaisėm, mirktelėjau taksistui :
- Na ... pavežėsi ... ponus į Džiūginėnus ?
Taksisto veidas ištyso.
- Kuuur ....?
- Et ... brolau ... nekreipk tu dėmesiaus. Varyk, tiesiu taikymu, į Trakus. Tiesiai prie karaimų kibininės, ten kur mūsų laukia ...
- Užteks svaigti Arūnai ... Leisk žmogui važiuot.
Aš užsičiaupiau. Mašina pajudėjo gatve, link mūsų tikslo. Ten, kur jau mintimis buvau mažame rūsio kambarėlyje, apšviestame žvakių šviesos. Kur manęs jau laukė dar vienas puikus vakaras su Juozu. Su jo juodo sarkazmo spalvomis. O gal, net kažkas naujo, ko dar nežinojau.
Ir dar, kažkokia slapta mintelė kamputy kikeno, kad jau paskui ... kai bus pasėdėta ... būtinai reik nueit ant tilto, vedančio į pilį ir ten dar kart nusispjauti. Matyt, Juozo mesta frazė ... šiandien neduos ramybės dar ilgai.
Juk už to, ką jis pasako, visuomet yra tai ... ko paprastai neįmanoma pamatyti. Nors tai, kaip laužas viduryje tilto. Kuris lyg tyčia uždegtas, kad būtu matyti abu krantai ir tai, kas po juo. Ta gelmė, virš kurios ir yra tiltas, laužas ant jo ir galimybės rinktis.
O taksi, lėkė per vis labiau temstantį Vilnių. Lietus, ėmė tyliai barbenti per mašinos stogą, priekinį stiklą, jį paversdamas tarsi į verkiančio skruostus, kuriuos, kažkas rūpestingai stengėsi nubraukti, jau upeliais tekančias ašaras.
Velnias tas Juozas. Ir reikėjo gi jam, drėbtelti, apie tą spjaudymasį į vandenį. Dabar galvoje, kilo vis nauji vaizdai iš mano gyvenimo.
Ir kaip spjaudžiau į vandenyną, siekdamas prisišaukti audrą, anot visokių prietarų. Ir kaip gyvenime ... spjaudžiau ten ... kur teko laikas nuo laiko grįžti. Matyti tą ... prispjautą ...
