Jei gali, nerašyk
- Sveikas Juozai.
- O koks tavo reikalas iki mano sveikatos?
- Na ... tipo ... pasisveikinau.
- Tai ir tu, ant bendros šūdo malimo bangos, pakibai?
- Nesupratau ...
- Nuo kada toks nenuovokus patapai?
- Tu ... girtas ?
- Norėčiau ... nebelenda.
- Tai kokius čia vėjus neši ?
- Koks klausimas ... toks ir atsakymas.
Jei tai būtu buvęs kas nors kitas, tikrai būčiau pasiuntęs tenai, kur kelio nėra ir iš kur niekas negrįžta, bet čia ... Jaučiausi kažkaip nejaukiai.
Įsivyravusią tylą, pabandžiau nutraukti klausimu, kuris man pasirodė, turėtu būti neutralus ir neužkabinti Juozo.
- Žinai ... Kažkaip senokai neskaičiau nieko naujo iš tavo minčių, tai nusprendžiau skambtelt, pasiteirauti.
Ragelyje ir toliau vyravo tyla. O mane, jau ėmė siutas, nors puikiai supratau, telefonu su Juozu pakalbių niekad nebuvo ir nebus. O jei dar pataikai ant pilkos nuotaikos ... tai dar ir strėlių pilną subinę prisigaudysi. O tam reikalui ... jis tikras meistras.
- Juozai ... tu gyvas ???
- Ar lauki, kol pentynas padžiausiu ??? Tai tuomet stok eilėn, už visų likusių.
- Tai, kad tyli kaip ...
- Nepasakok ... Subinė ... kartas nuo karto ... alsuoja, o retsykiais, net dūsauja garsiai.
- Eik šikt, su savo palyginimais.
- Prieš sunčiant tokiam svarbiam reikalui ... reikia bent pamaitint. Ar nors iš apsimestino mandagumo pasiteiraut, ar bus kuom šikt, jei netyčia, ten pasiųsi.
Iš to, kaip pažėrė mintis Juozas, supratau, kad su juo viskas tvarkoje ir jis paprasčiausiai ne nuotaikoje pliurpti telefonu. Todėl, pabandžiau kiek pagyvinti gyvenimo spalvas ir pajuokavau:
- Juozai ... Jei subinė užtraukta voratinkliu, kurį net voras paliko ... tai klausk neklausęs ... situacijos nepakeisi.
Ragelyje pasigirdo prislopintas kikenimas ir po poros sekendžių ... atskrido:
- Oi nesakyk brolau ... Oi nesakyk ... Kitu kartu, tai gali būti ne tik viltis, bet ir šiokia tokia alternatyva badui ...
Va čia, jau man, pasidarė įdomu ir neiškentęs leptelėjau:
- Prašom, populiariau, mintį ... pasmulkink.
Vėl išgirdau, tą keistą, slopinamą kikenimą.
- O ką ten smulkint, sūnau mano ...? Tokį, pasiuntus šikt, žiūrėk ir pataikysi ant lengvatikio. Tik kad ... užsibaigt ... viskas gali tragiškai, kai išgirs, kaip subinė žolę ims rupšnoti ... - ir ragelyje sprogo juoko banga.
Na va ... Juozas savam stiliuje. Net aš ėmiau purtytis nuo apėmusio juoko, kai mintimis nusipiešiau sau tą vaizdelį. Tiesiog purčiausi, nes nebuvo kaip atpalaiduot ir suvaldyti veido raumenų, susukusių mano veidą durniausion šypsenon.
- Dabar pagavai kampą, kaip neteisingai suformuluotą klausimą, galima išsukt iki durnysčių?
- Supratau ... šventasis tėvėli ... Supratau ... - atsakiau springdamas slopinamu juoku. - Šioks toks nušvitimas ir mane aplankė.
- Tesaugo tave velnias, nuo tokio nušvitimo. Ir taip ... peršviestų ... visos svieto pakampės pilnos. Kur nespjausi, būtinai ant šviesuolio pataikysi. - kiek surimtėjęs tarė jis. - Matyt, nudurniuočiau arba nusigerčiau negyvai, jei ir tau ... kaukuoloj šratai susisuktu.
- Nius ... ant kryžiaus nesikarsiu tikrai, nes ten jau vienas prisabačintas yra, o aš konkurentų nemėgstu.
- Dėl tavęs ir tavo meilės kryžiui aš ramus. Bet va ... vėl kokia ... " pearl of orent " prasisuks pro tave ir "ištaškys" tavo pagoniškus pamatus.
- Juozulia ... būk spakainas. Jei neištaškė tuomet ... Neištaškys ir dabar.
Kokią dalį minutės vyravusią tylą nutraukė jau pakankamai rimtas Juozo balsas:
- O tu žinai, kodėl aš ... netikiu tais nusmuktelniais dievais ???
- Na na ... Klok savą išpažinti, netikėli belzebube. - tariau telefonan ir pasiėmiau cigaretes nuo stalo. - Gal nors kartą ir aš sužinosiu, kaip savo tikrojo Tėvo, išsižadėjai ...
- O ką ten klot ... ? Žmogau ... Tu man parodyk, nors vieną atveją, kad tie impotentai būtu išgelbėje nors vieną sunaikintą tautą, arba bent nubaudę nors vieną tautą, kuri juos išdavė.
Aš tuo tarpu prisidegiau cigaretę ir pakilęs iš vietos, išsistraukiau viskio butelį iš baro, virš mano darbo stalo.
- Tiek to ... Neatsakinėk nieko. Nes nenoriu ta temą plėtotis. - ištarė Juozas, nelaukdamas mano atsakymo. - Geriau sakyk, ko skambinai, nesukęs kiaušų.
Prie tokio pokalbio manierios, su Juozu, buvau jau pripratęs. Todėl, neskubėdamas pastačiau butelį prieš save ant stalo, truktelėjau dūmą, atsisėdau patogiau į krėslą ir lyg niekur nieko, uždaviau klausimą, kuris buvo pačioj pradžioj pokalbio.
- Juozulia ... juk klausiau ... Ar rašai ką naujo ? O tai senokai nieko tavo, naujesnio, neskaičiau.
O pats tuo momentu, pasiekiau butelį viskio ir atsukau kamštuką.
- Arūnčia ... Neknisk proto nors tu.
- Oooo ... tai pasirodo aš ne vienas, kuris domisi, ką naujo atlankstysi. - tariau jam ir gerokai gurkštelėjau viskio, po ko užsitraukiau stiprų dūmą.
- Šikt aš norėjau ant besidominčių ... Užpypino jie mane, visi ir negyvai. O ir tu prie jų dar prisidedi.
- Ramiakas ... Aš tik pasiteiravau, o ne klausiau, kada pasirodys koks šedevras. - atsakiau jam ir dar kart gurkštelėjau viskio.
- Tai nefig klausinėti, jei mane žinai.
- Tave tik šiek tiek pažįstu, o žinoti ... per kietas riešutas esi.
- Va ir nelesk man smegenų ir manęs, savo durnais klausimais. Bus kas ... pamatysi pats.
- Susitarta ... Lauksiu ...
- Eik švilpt ...
Man kilo įtarimas, kad tuom pokalbis baigtas. Kad tai paskutinis Juozo žodis, dedantis tašką.
- Gerai ... Pasakei ... ir sninga. Nesuksiu tau daugiau plaučių. - Ir norėjau dar kažką pridurti prieš atsisveikinant, bet Juozas mane aplenkė.
- O pats ... ar rašai ?
Va čia, kiek nustebino klausimas. Ne kiek pats klausimas, o tai, kad Juozas to paklausė. truktelėjau dar viskio ir pastačiau butelį ant stalo. Užgesinau besibaigiančią cigaretę ir prisidegiau naują.
- Tai, kad niekad ir nesu rašęs ... Šiaip ... svaigstu sau ir tiek.
- Kaip pasakei ???
- Na nerašau aš. Svaigstu tik.
- Gali pakartoti ?
- Nerašau ... Ne-ra-šau. Šiaip nesamones rašinėju.
- O dar pakartoti gali ?
Va čia, mane, kaip kuolu žybtelėjo. Vietoje to, kad kaip paprastai, trūktelčiau dūmą ... Pakėliau viskio butelį ir truktelėjau ... Nevaikiškai taip, kad net ašaros akyse ištryško, o pats kurį laiką bandžiau atgauti kvapą.
- Ko tyli ???
- O ką turėčiau daryti ? - atsakiau jam ir jau dabar užsitraukiau cigaretės dūmą.
- Pakartot ... Gali ? - lyg niekur nieko atsakė Juozas.
- Tau ... su klausa kokios problemos, ar kaip ? -paklausiau jo, o pats dar kart užsiverčiau butelį, nes jaučiausi išmuštas iš vėžių tokiais Juozo klausimais.
- Kodėl ??? Atvirkščiai, mano klausa šiuo metu ypač paaštrėjusi.
- Tai kam prašai, kad pakartočiau dar ir dar ?
- Oi braliuk ... Nepatikėsi, kaip tai smagu klausytis. - ištarė jis, o aš net jo nematydamas, įsivaizdavau, su kokia šypsena jis tai ištarė. - Rodos klausyčiau ir klausyčiau.
- O ką jau čia tokio pasakiau ? Tai, kad nerašau nei velnio ?
- Va būtent tai ir norėčiau, girdėti amžinai, amžinai ... - Kažkokiu svajingu balsu ištarė jis.
- O čia kaip ? Tipo ... Kaip gerai, kad nėra konkurento ?
- Na tu ir ... trenktas. Kaip Dievą myliu ... trenktas.
- Tai kokio velnio klausinėji, ar rašau? - ištariau jau gana piktokai ir užgęsinęs besisbaigiančią cigaretę, prisidegiau naują.
- Tu Arūnčia, nesipūtok. Tiesiog mane jau užpypino, visi sugebantys nulaikyti plunksną.
Štai dabar, jau ėmiau bukai žiūrėti į savo darbo stalą, ant kurio voliojosi mano prirašyti lapai šalia įjungto kompiuterio. Galvoje ėmė suktis viena už kitą durnesnės mintys. O viena iš jų buvo velniškai gundanti. Tai yra ... trenkti ragelį ir baigti pokalbį.
- Tu dar čia ? - išgirdau Juozo balsą.
- O kur turėčiau būti ? - pasistengiau atsakyti kiek galima paprasčiau, kad neišduoti savo susierzinimo.
- Maža kas ... Vyriokas esi su ugnele. O ir bangas moki, bei gali sukelti.
- Juozai ... Aš tau ... ne konkurentas. Aišku ??? - pasakiau jam jau kiek piktokai.
- Va ... Vadinas ... iškritai į nuosėdas. Iš ko galima drąsiai daryti išvadas, kad esi normalus žmogus ir su sveikomis ambicijomis.
- Turiu iš ko mokintis. Nepastebėjai tokio fakto ? - pabandžiau kiek galima švelniau užsiminti jam mūsų pokalbio pradžią.
- Sakai ??? - paklausė jis kiek pabrėždamas žodį. - Vadinasi prastas tau esu mokytojas, jei net nesistengi tapti man konkurentu. Arba ... tiesiog bailys ir susitaikėlis.
- Juozai ... Nežinočiau šiek tiek tavęs ... Tai pasakyčiau, kad pametei krantus ir nejauti ką neši.
Ir vėl ragelyje įsivyravo tyla. Nes man nesinorėjo nieko daugiau sakyti, nors ir mest ragelį ... nesinorėjo jau. O Juozas, savo įprasta, maniera pakibo neišku kokioje dimensijoje. Todėl nesukdamas sau galvos, pasukau akis link kompiuterio monitorio, kuriame jau buvo mano atkalentas
