Likimas ...
( Juodarastis. Bus papildoma rasymo eigoje ... )
I skyrius - Pradzia ...
Lyg is pasalu, lyg zaizdamas, saules spindulys is leto slinko link manes. Nuo ko kambaryje daresi vis sviesiau, skaisciau ir vis labiau trukde dirbti prie kompiuterio.
Diena isibeginejo su tokiu pat smagumu, kaip ir rytas, nors ir naktis buvo savotiskai nuostabi, jei ne tie pakvaise paukstenos, kur visa nakti ulbejo, tarske ir dar velniai zino kaip reiskesi.
Nusitveriau nuo rasomo stalo jau ipuseta cigareciu pokeli, o is stalciaus, del viso pikto, prigriebiau dar nepradeta ir patraukiau duru link. Praeidamas kiek stabtelejau ties veidrodziu. Ne nuogas, ne susiveles. Gerokai patrinti dzinsai, odine liemene, kaubojiski batai ir pats sau besisypsantis zilaplaukis barzdotas tipas, merkiantis man paciam aki. Viskas kaip ir vietoje. Tad, ciupau nuo kablio masiniuko raktelius ir ...
Isejus i lauka, pirmas mane pasitiko lengvas svelnus vejelis, apgaubdamas is kalnu atnesta vesa. Ir cia pat patekau i akinanciai svieciancios saules spinduliu glebi, kurie tarytumei sake – Nekreipk demesio i nieka, mes busime visa laika su tavimi. Nuo ko is tiesu ant dusios buvo ramu, ramu.
Isedus i masina, uzkuriau varikli ir nieko nelaukdamas isvairavai is kiemo i gatve, o ten jau pasirinkau artimiausia krypti link kalnu.
Bevaziuojant, stumtelejau kompaktini diska I grotuvo plysi ir pagarsinau iki maksimumo.
Su pirmais Paskeciaus altliekamos dainos “ Daluze” akordais, isistraukiau cigarete, pokstelejes ZIPPO ziebtuvelio dangteliu ja prisidegiau ir spustelejau akseleratoriaus pedala.
Masiniukas smagiai urgzdamas skriejo antraja juosta, palikdamas viena po kito ret air rodos niekur neskubanciu automobiliu virtine. Salone griaudejo puiki daina, o manyje rodos nebuvo nieko. Nieko , apart to vaizdo, kuris driekesi pries mane. Pilkai padumavusio kelio gyvate, kuri vingiavo per lavos laukus kazkur link horizonto, is vienos puses ireminto kalnais, o is kitos puses vandenynu.
Miestas liko velniai zino kur. Kelyje praktiskai nesimate nei vienos masinos, jei nekreipti demesio i viena kita atsitiktini automobili, ar turistus gabenanti ekskusiju autobusa.
Smagiai islekus is uz posukio ir pakilus ant vieno is pakilimu, priekyje pasimate seniai uzmigusio Keilyr ugnikalnio kugis. Ir cia atsirado pirma trumpa mintis – Man reikia ten.
Atitraukiau koja nuo akseleratoriaus pedalo ir leidau masiniukui riedeti tik vien is inercijos, o pats emiau ieskoti nuvaziavimo nuo pagrindinio kelio, kuris vede link Keflavik aerouosto. O tenai man tikrai nereikejo. Mano tikslas buvo visai kitas. Kuo toliau nuo civilizacijos ir kuo giliau i gamtos glebi.
Taciau lyg tycia nei vieno nuvaziamo nesimate, o trenktis dar keleta kilometru nebuvo fantazijos, todel suktelejau vaira I kelkrasti ir sustabdziau masina.
Kelyje, kiek tik akys uzmato, buvau visikai vienas. Todel, daug nelaukdmas, susukau vaira ir letai, neskubedamas pasukau masina link skiriamosios juostos.
Zinau, kad taip pazeidziu taisykles, bet … O cia, dar Paskevisius uztrauke savo daina “Siam pasauly …” Tad … Letai nusileidau skiriamon juoston, letai ja kirtai ir tik pakilime spustelejau akseleratoriu taip, kad net variklis uzriaumojo lyg koks besiverziantis zveris suoliui, o is po galiniu ratu pasipyle juodo smelio ir akmenu juostos. Ko rezultate sokte issokau is skiriamosios juostos ant priesingo eismo kelio juostos.
Kelyje tebebuvau vienas vienintelis, todel, neskubedamas kirtau ir ta kelio juosta, kur privaziaves kelkrasti, kiek pristabdziau ir leidau masiniukui letai leistis slaitu. Letai ir tingiai lipant per ivairiausio dydzio akmenis, kol neissiropsiu i greta tysanti lavos kelia.
Viskas. Pagrindinis kelias liko kazkur uz manes ir dabar galiu lekti tenai, kur dunksojo kalnai. Ka ir padariau spustelejes akseleratoriaus pedala.
Aprasineti, koks tai malonumas lekti tuo lavos keliu, butu visika beprasmybe, nes … Nes perduoti , to, laukinio ir neliesto zmogaus ranku pasaulio grozio … neimanoma. Kaip ir neimanoma nupasakoti, koks tai jaumas, vaziuojant per chaotisku suvirtusiu lavos luitu laukus, kurie vietomis padengti samanomis, kuriuos taip pat, pacios ivairiausios, ivairiausiu formu ir spalvu.
O cia, kaip pagal uzsakyma, Paskeviciaus “Tu vejo paklausk …”. Kas suveike kaip koks papildas, nuo ko spustelejau stipriau akseleratoriaus pedala ir pasileidau vingiuotai banguotu keliu pirmyn, palikdamas uz saves didziausia dulkiu sleifa.
Pro pravira masinos dureliu langa, verzesi vejelis. Is grotuvo sklido “Tu vejo paklausk …”, o dusioje buvo kaszkas tokio gero ir pakilaus, kad rodos nemaciau nieko, negalvojau nieko. Tiesiog lekiau pirmyn, kaip kad kas nors skubetu po ilgos keliones i namus. I namus, kuriuose nebuvo metu metais.
Taip pralekiau lyg is kokio svetimo pasaulio fantastikos filmo lavos laukus, kol ilekiau i tarpukalnio sleni. Kur viskas pasikeite tarsi burtininkui mostelejus savaja burtu lazdele ir atsivere visiskai kitas vaizdas. Vaidas, kuris buvo smaragdiskai zalias, o jame, lyg kokios salos, issimete ciobreliu lopiniai ir lopineliai.
Vejas, besiverziantis pro langa, cia pat pasidare nuostabiai malonus, nes su savimi atnese ir naujus kvapus, pakeitusius ikaitusios lavos ir samanu kvapus. Ir dabar, rodos, pakvipo kazkokia gyvybe. Kur jautesi sodrios zoles kvapas, salstelejes ciobreliu aromatas.
Dar uz kiek laiko jau skridau pro slenio gale esanti besiverzianciu garu lauka, kurie verzesi is po lavos plysiu ir tarsi piktos gyvates snypste. O kelias jau vinguriavo aukstyn i kalnus.
Dabar , jau paletinta pavara, variau savo plienini drauga vis aukstyn ir aukstyn siauru ir vingiuotu kalnu keliuku. Vingis [o po vingio artedamas prie isvaizduojamo tikslo. Nors jei saziningai, jokio tikslo nebuvo. Tiesiog vaziavau pirmyn ir tiek. Vaziavau … Rospciausi i kalnus … Kol mane kas sustabdys ir pasakys – Viskas. Gana.
Bet tas, kazkas, mane sustabde kur kas anksciau, nei to galejau laukti, ar tiketis. Ir tai atsitiko kaip tik tuo momentu, kuomet , vieno is pakilimo metu, visai netiketai isropojau I beveik lygia aikstele su vos matomu pakilimu. Kas mane kiek nustebino ir priverte apsidairyti.
Velniai mane trauktu … Pasirodo as, kaip koks mazuciukas skruzdeliokas, stovejau kazkuomet buvusio ugnikalnio … krateryje.
Variklis dar ilgokai tyliai urzge, tarsi klausdamas - Tai ka darom ? O as, su nuostaba dairiausi po mane supanti vaizda …
II skyrius - Sustojimas ...
Ir kazkaip netiketai man paciam, tarytum is komos, mane pazadino isibegejanti Mamuto daina - “ Lauzo sviesoje … “.
Suktelejau rakteli uzvedimo spynoje ir mane apgaube salygine tyla, kurioje, net kazkokiu keistu budu, labai derejo tie … dainos akordai ir Mamontovo balsas.
Islipau is masiniuko … Tikrai nezinau, ka jaucia zmogus budamas kalnuose. Nors man tai, nei kiek nesvarbu buvo tuo momentu, nes pats, net nezinau kaip jauciausi. Nezinau kaip aprasyti ta busena, kai dairiausi po didziulio kraterio aukstas ir spalvotas sienas. Pamenu tik viena, kad pirmomis sekundemis, galva buvo visiskai tucia ir is leto pildesi visu tuom, kas mane supo, tais jausmais, ar net ju bangomis, kurios atsirisdavo su kiekvienu zvilgsniu.
Taip … Stai cia ir pradejo suktis viena po kitos mintys. O tiksliau … tyliai brautis ir rikiuotis viena prie kitos i ilga ilga virtine, kuriai rodos nesimate pabaigos.
Stai, ka dir tai … Juk si gamta, si sala, jau ilga laika mano nauji namai. Namai, prie kuriu priptantama, apsiparantama ir susigyvenama. Kitaip sakant … viskas tampa iprastu ir rodos, neturetu kazkaip veikti ar paveikti. Bet ne … Cia viskas kitaip. Visiskai ne taip, kaip kad buvo ten … mano senuose namuose, kurie liko velniai zino kazkur, atskirti vandenyno ir juru.
Susiradau sioki tokia aukstumele nuklota zole ir ireminta ciobreliu kilimeliais, lyg kazkieno uzmastymu puslankiu susodintu aplink ta zalia salele. Letai atsisedau veidu i vandenyno puse, kurio fone matesi besidriekiantys lavos laukai ir juose, lyg susimastes, stugsantis Keilyr ugnikalnio kugis.
Se tau bobutut ir devintines … Likimas … Gimes ir auzauges velniai zino kur, kur kalnais ir vandenyno neaprepiamais plotais net nekvepia, dabar randasi buten cia. Tarp kalnu grandiniu, lavos lauku, juose issimeciusiu uknikalniu ir visa tai supancio senelio Atlanto glebio.
Jooo … Jei buciau ciuoztelejes proteliu ir laikyciausi per amziu amzius kartojamu kliedesiu apie Likima, tureciau matomai ir as, uzdainuoti ALELIUJA … O kaip kitaip ? Juk faktas kaip blyyynas, randuosi ir gyvenu kazkur pasaulio gale ir esu laimingas lyg jubiliejinis rublis. Vadinasi ka ??? LIKIMAS …
O jei dar prsiminti tai, kad kazkuomet ir dabar jau tolimoje vaikysteje, mano megstamiausios piesiniu temos buvo jurios, salos, kalnai … automatom reikia prikergti – Stai … Akivaizdus Likimo Zenklai. Ir visiems butu giliai pofig, kad tai viso labo pasekme to, kad … mano skaitytos knygos buvo nuotykines. Knygos, kuriose buvo aprasomos svecios salys, ju gamta ir tos gamtos grozis. Nuo ko, dar viskai jauno ir praktiskai tuscio zmogaus vaizduoteje, visas pasaulis pavirsdavo kazkuom, kas traukte traukia ir vilioja paciam i visa tai pasinerti, prie viso to prisiliesti.
Bet ne … butionai kas nors protinga veido israiska nutaises, ims braizyti ugnies zenklus danguje, kad tai ir yra Lemties zenklai, kurie ir nubrezia mano Lkimo kelia. Ir tokiam visiskai vienodai, ka tu jam galetum pasakyti.
Bet su tokiais ir neverta ginciotis, ar jiems kazka irodineti, nes jie kaip akli avinai isireme i siena tvirtai tiki, kad tai ir yra paskutinis atramos taskas gyvenime.
III skyrius - Dar vienas keistas zodis – Laisve …
Nes tokie Likimo gynejai, visuomet kaip unguriai … suksis, vyniosis ir griz prie to paties. Nes ju giliu isitikinimu, zmogus viso labo marionete, kuria kazkas tampo ir ja reguliuoja, kaip tam reguliuotojui susisvies.
Ir jei bandysi tokiam paaiskinti, kad tavo pties sprendimas, leme pirma susidurima su gyvenimu juroje, pirmu susitikimu su kalnais … Jis tik linguos savo galvuke ir bukai porins, kad tai ir buvo Lemties pirstas, nurodes kaip tau reikia pasielgti. Ir jau nifiga nekalbes apie Likima, anot kurio ... pradinis kelias iki man paciam isimaisant, buvo tiesioginis kursas i sausumos dalinius raketineje kariuomeneje. Ir kur tokiais klausimais, tavo personaline nuomone nieko nereiskia, nes butent ten, tu ir esi tik varzteliukas gigantisko mechanizmo, kur tau jau numatyta vieta ir nieko nekaso nori tu to, ar ne.
Ir neras jokio loginio, ar nors kiek aiskesnio paaiskinimo, kuomet, prie tam tikru aplinkybiu susiklostymo, buvo visi sansai likti tame Kryme, tarp tu palmiu ir kiparisu rojaus kampelio. Bet ne … pasirenkamas kitas pasaulio galas, kitas pasaulio krastas, kur jau vyrauja visikai kitokia egzotika ir kur savo noru sveiko proto zmogus nesirautu. Juo labiau … kuomet viena is tu aplinkybiu, aplamai, siule galimybe grizti prie rodos gimtos Baltijos kranto.
Likimas … Lemtis …
O kaip gi … Pries isvykstan Vietnaman, ekipazas atsijojamas ir paliekamas tik patikimas ir lojalus sastatas. Tiek man, tiek mano tarnybos prieteliui ir dar keletui, “ skalbiamos” smegenys, esame kalami prie “gedos stulpo”. Valio … vadinasi liksime niekur neisvyke, nereiks skirtis su … sirdies damomis, gausime nauja laiva … Svajotojai …
Pasirodo, Lemtis … nusprende, kad mes v yktume kazkokian Vietnaman. Ir jam giliai nusispjauti ant visokio plauko politruku, pacios politines sistemos ir jos nuostatu. Net ir isakymas vykti Korejon, taip pat buvo Lemties pirstas. Tarsi, kokio gyvenimo ekskursijos biuro vadovo slaptas planas, kad kuo daugiau pamatyciau ir suprasciau kas manes laukia tolimoje ateityje.
Na … Tikrai … juokas ima. Ir ne tik ima, bet ir sypsausi pats sau, zvigsniu pastriges kazkur horizonte, kur rodosi, vandenynas susilieja su dangaus zydru skliautu.
Issitraukiau cigarette. Prisidegiau. Ispuciau duma ir itraukiau porcija oro sumisusio su tabako ir ciobrelio kvapais.
Velnias … Kaip tai gera …
Juk cia … Cia aplink mane … Tyla. Kalnu tyla. Kuria pertraukia tik sklindanti muzika is mano dzipo. Saules kaitra ir gaivinatys silpno vejelio, lengvi, tarsi atodusiai gusiai, ateinantys kazkur is kalnu.
Dar vienas dumas, dar vienas oro gurksnis, sumises su tabaku ir tuo ciobreliu, kalnu kvapais …
Atsiremiu ant alkunes ir jau pusiau gulomis pazvelgiu i dangu …
Viepatieliau trilinkas … Koks tai dangus …
Ir tarsi tycia, nuskamba pirmi akordai Masytes “Laisve …”
Dar vienas keistas zodis – Laisve …
IV skurius - Mintys zoles pataluose ...
Laisve …
Grazus zodis. Grazus ir neaprepiamas. Ir toks pat gilus, kaip ir tas dangus virs manes. Svaigus …
Laisve …
O apie kokia Laisve gali kalbeti tas, kuris … ant kiekvieno zingsnio, lyg uzkeikima kartoja – Likimas … Lemtis …
Va … tuoj tuoj, vienas skystas, lyg isdraskytas vatos gabaliukas, pailgas debesukas trumpam uzstos akinanciai svieciancia saule.
Likimas …
O jei ir toliau genamas vejo nukeliaus tik jam vienam zinoma kryptimi … Vadinasi, tokia jau jo … Lemtis.
Uzitraukiu dar viena duma ir guluosi i zoles patalus. O jie, nesipriesindami mane priima ir net rodos svelniai apkabina.
Ir cia, iki manes atsklinda dainos zodziai, kurie … kazkodel, man, pasirode labai labai svarbus …
„Tai uždaryk mane, Tėvyne, savyje,
Kaip giesmę gerklėje mirtis uždaro,
Taip kaip uždaro vakarą naktis,
O tu man atsakai: „Aš tavo laisvė.“
Pjauciau, kad nuo veido nuslinko sypsena, kaip ir tas debesiukas, siek tiek pridenge saule.
Tokie paprasti zodziai … O kiek juose prasmes. Gilios prasmes.
Zvelgiau i ta melsvai zydra dangu virs manes, o ausyse, rodos vis tebeskambejo dainos zodziai …
„Tai uždaryk mane, Tėvyne, savyje,
Kaip giesmę gerklėje mirtis uždaro,
Taip kaip uždaro vakarą naktis,
O tu man atsakai: „Aš tavo laisvė.“
Taip ... Laisve ... Toks saldus ir svaigus zodis – Laisve ...
Ir jokio sumauto Likimo, ar Lemties.
Laisve ...
Juk kiekviename savo gyvenimo zingsnyje, mes esame visikai laisvi rinktis lin kokios Laisves mes eisime ir kokia ja ... Laisve ... pasirinksime. Na ... O jei tas pasirinkimas atsigula sudinu pavisiumi i mus ... tuomet ir belieka issteneti – Lemtis. Arba vainikuoti viska pateisinanciu – Likimas. Ir po viso to likti baltu ir pukuotu, kuri butinai visi turetu uzjausti, suprasti ir net gailetis, bei draugiskai pleksnoti pritariant – Nennusimink. Tu toks ne vienas. Mes su tavimi.
Tpfu velnias ... Na ir vaizdelis ... Kad ji kur perkunas ... Tuos visus sniurkciojancius ir reikalaujancius rypautojus, isikibusius nematomo dumo - Likimas ir Lemtis.
Itraukiau duma ir paleidau srovele i dangu ... Ir cia pat pagalvojau, kad esu geras asilas, kad nepasiemiau su savimi viskio. Jis dabar kaip tik butu vietoje.
Kalnai ... Dangus virs galvos ... Mintys ... Ir viskis ...
Ir kas tai ??? Likimas ? Lemtis ?
Ar tiesiog tavo laisve buti ... Laisvu ?
