O mes ne belgai ...
( Iš Juoziliados )
Ne įėjau, o tiesiog įlėkiau į alubario vidų, palikdamas visišką laisvę vėjui, liuobti durimis visu smagumu, už mano nugaros, į staktos rėmą. Ką jis sėkmingai ir padarė. O durys ... tvirtai suręstos, solidžios medienos, bet ne šiaip taupymo klijuotė, tik sausai, nors ir pakankamai garsiai pokštelėjo ir užėmė savo vietą lyg koks sargybinis, užkirsdamos kelią prasibrauti tiek vėjui, tiek su juo siautėjusiam lietui.
O aš pakolkas braukiau nuo savęs lietaus lašus ir dairiausi po alubario vidų.
Nieko ypatingo ... Viskas kaip visuomet. Keletas lankytojų, pustuštė salė, nuobodžiaujantis barmenas už baro. Viskas kaip ir priklauso darbo dienos laikui. Todėl ... ir tai ko ieškojau, o tiksliau vyliausi pamatyti, nesunku buvo pastebėti baro salės kampe.
Taip ... Mano gyvenimo guru ir bičiulis Juozas.
Tad, nubraukęs šiokius tokius lašus nuo veido, papildomai delnais perbraukiau per savo ilgus plaukus, lyg šluostydamasis į juos ... patraukiau link jo pro barą. Kur, savaime aišku, praeidamas mestelėjau barmenui, kad pageidauju alaus ąsočio. Savo alaus - "pagerinto". Tokio, kur pastoviai užsakinėju, kuomet su Juozu susitinkam.
- Sveikas Juozai.
- Klausi, ar konstatuoji faktą ? - atsakė jis neatitraukdamas akių nuo lango.
- Sveikinuosi.
- Tuomet ir tau ... tuo pačiu galu atgal. - išlikdamas Sfinkso pozoje atsakė jis.
- Be nuotaikos ???
- Pataikei ... Pats sau ir vienas.
- Na, matau ... Kad vienas.
- Tu žinai ? Turiu vieną slaptą įtarimą.
- Kokį ?
- Kad nuotaika pasiliko namuose. Prie lango. Kol žiūrėjau į tai, kas dedasi lauke.
- Taip ... Orelis šiandien ... Ne koks.
- Eik šikt. Orelis kaip visuomet. O va batai, šūdini ... Kojos permirko.
- Vadinas ... Pats laikas skubiai pagelbėt sveikatai ir permirkusiom kojom. - atsakiau jam sėsdamasis prie staliuko.
- O tau ko ? Juk ant tavęs tik keletas lašų, lyg krapyla netyčia pro tave būtu praėję. Ar taksi buvo vo kabrioleto rūšies ? - nuskambėjo lengvas sarkazmas.
- Geras pastabumas pas tave. - atsakiau jam, traukdamas iš vidinės švarko kišenės laikraščius.
- Nejuokink. Nereikia būti Šerloku, kad nepastėti vos keletos lašų ant tavo zamšo švarko ir praktiškai švarių batų. Vadinas ... iššokai iš auto ir tiesiai į duris.
- Sakau, kad esi velniškai pastabus.
- O kad lakstai su taksiuku, tai vadinasi, šiai dienai, esi minimum grafas Motekristas, nes ana kaip zuja prie baro barmenas. Išvada ... miksuoja mūsų alų. O jei taip ... Tai ir pas patį katinai per dūšiai nagais griežia.
Man neliko ką jam ir pasakyti, nes jo nenurungti nei įžvalga, nei sugebėjimu dėlioti taip taškus ties kiekvienu gyvenimo momentu. Tad ištraukęs laikraščius iš švarko kišenės, mestelėjau juos ant staliuko. Bet taip, kad jie atsirastu arčiau Juozo.
- Skaitei ... ?
- Skaičiau.
- Ir kaip ?
- Niekaip.
- Nori pasakyti ...
- Nei velnio aš nenoriu.
- Tai tau visiškai tas pat ?
- Absoliuč vienodai šviečia. Nei šilta ... Nei šalta.
- Netikiu ...
- Paaatikėk ... Ramus ... kaip belgas.
- O prie ko čia belgai ? Ir kodėl kaip ... belgas ?
- Na ... Pats idėmiai pasižkūrėk. Išvaikė vieną dieną Vyriausybę, daugiau nei metus gyvena be jos ir jokių durnų klausimų nekilo, ir Valstybė nesugriuvo.
- Taip ... Va jie ... išvaikė. O mes ???
- Štai kaip tik todėl ir esu ramus, kaip ... belgas.
- Ramus dėl ko ???
- Kad mes ne belgai.
- O tai kas mes, tuomet, po perkūnais ?
- Šiaip ... Niekas.
- Nesupratau ... Ką nori tuom pasakyti ?
- Ko prisikabinai ? Nieko aš nenoriu pasakyti. Pats kaip pirmokas manęs klausinėji ir dar pyksti, kad tau atsakymai nesuprantami.
- O tai gal pasisteng, man ... pirmokui paaiškinti ir atsakyti taip, kad galėčiau suprasti.
- Tave ... dabar pasiųsti, ar ...
- Ir tai visi tavo argumentai ?
- Ne ... Tikrai ne visi. Bet nuo to ką turiu ... tau iš pykčio šūdas užvirs. O man dabar, mažiausiai norsi sėdėt smarvėj.
- Tai gal aš tau maišau ? - paklausiau jo ir viduje, jau iš tiesų, ėmė kažkas virti.
- Arūnčia ... Jei tavyje prabudo vaikystė ir dabar, dar ruošiesi paleisti dūdas, tai patikėk manimi, kad aš nepulsiu siusiot į tavo kibrirėlį iš keršto. Ir iš smėlio dėžės ... tikrai nesitrauksiu.
- Na jo majo ... Tai kaip su tavimi kalbėti ???
- Paprastai ... Supranti ? Paprastai.
Čia priėjo barmenas. Pastatė ąsotį ant satliuko vidurio, padėjo po padėkliuką kiekvienam ir ant jų sustatė aukštas stiklines taures. Palinkėjo skanaus ir pasitraukė atgal baro prieglobstin.
Pasiekiau ąsotį ir pirma įpyliau Juozui, o paskui sau. Po ko pastačiau ąsotį atgal į staliuko vidurį ir ėmiau raustis švarke ieškodamas cigarečių.
- Va dabar, matau, kad esi normandiško charakterio. O tai pradžioje, netyčiukais ėmė vaidelentis, kad būsi koks italas ar ispanas. - ištarė Juozas pasiimdamas savąjį stiklą. - Ka tau subinėn inkirpo ??? Laikraštapalaikis ?
- Ne ... Ne laikraštis, ne radijas ir ne TV. O tu ... - atsakiau jam traukdamas cigaretę iš pokelio ir toliau viena ranka besirausdamas po švarką žiebtuvėlio paieškoje.
- Persižegnok bedievi ... Sako padeda, kai ima vaidelentis. - atsakė Juozas žiūrėdamas į pakeltą alaus stiklą, lyg kažko ieškodamas tenai. - Nors gali ir česnnakko skiltelių karolius paasikabint ant kalo. Taip pat padeda. Ir nuo velnių ir kitokių chvarabų.
Pagaliau ... Radau žiebtuvėlį. Kiek paminkiau cigaretę tarp pirštų, lyg norėdamas išgirsti švelniai tylų ir traškų minkomo tabako garsą. Po ko pasinčiau ją tarp lūpų it prisidegiau.
Velniai žino, ar tai tabako dūmas, ar tai Juozo žodžiai, bet manyje ėmė slūgti tai, kas atrodė tuoj tuoj ims ir užvirs ... užburbuliuos ir išsilies.
Velniai žino ...
Aišku, galėčiau dabar dėl visko kaltinti Juozą ... O gal net orą, kur už lango siautė vėjas ir viską merkė lietus. O juodai pilki, švino spalvos debesys, slinko vos ne namų stogų viršūnėmis, lyg norėdami viską ištrinti, nušluoti nuo žemės paviršiaus.
- Tai tau vis dar reikia ... argumentų, kodėl mes ne belgai, o šiaip ... niekas.
Pasižiūrėjau į Juozą, kuris ir toliau nužiūrinėjo alaus tūrinį stikle. Pakliau savo alaus stiklą, gurkštelėjau ir mestelėjau jam:
- Tai jau pasistenk patrupinti ... Ir jei galima be juokelių.
Juozas kurgštelėjo alaus, dar kart pakėlė bokalą, nužvėlgė ir jame nieko naujo nepamatęs išgėrė dar. Po ko pastatė bakalą ant staliuko ir pasisuko manęs link.
- Matai brol ... Belgai ... Mes ... Tai žvėriškai skirtingi pasauliai. Sakyčiau, net labai skirtingos planetos, kad jas būtu galima lyginti.
- Nesuk kiaušų. Ir ten, ir ten ... visur žmonės. - atsakiau jam išpūsdamas dūmą.
- Sutinku ... Žmonės ... - ištarė jis ir taip pat išsitraukė cigaretę. - Tačiau ... Kad ir kaip nebūtų gaila tai sakyti ... Tačiau ...
- O kas tačiau ??? Yra kažkokie skirtumai ? - paklausiau jo, dar net nenujausdamas, kaip būsiu "išmaudytas".
- O ... Ir dar kokie skirtumai. Principiniai brol ... Principiniai ... - pasakė Juozas, prisdegė cigaretę ir išpūtęs pirmą dūmą, truktelėjo kiek alaus. - O aš tave ... juk myliu ... šmiki tu vienas. Tavyje jau yra kažkas mano ... bet tu dar esi kelyje iki to, kas bus ir tavo. O kodėl principiniai ... ? Atsakysiu nelaukdamas tokio tavo klausimo. Mes ... Mes randamės ant daug žemesnio evoliucijos laiptelio. Štai ir visa ... pasaka.
Nežinau, kas mane prajuokino, o tiksliau, praskaidrino nuotaiką, bet jau visiškai su kitokiomis emocijomis paklausiau Juozo :
- Tai čia kaip dabar ??? Mes kažkuom neišsivystėme ??? Ar dar turime kažką atavistinio ?
Čia Juozas prukštelėjo, kilstelėjo akis manųjų link ir šypsodamasis atsakė:
- Ir taip ... Ir ne ...
- O paprasčiau ... Be mįslių ir protingos veido išraiškos ... Galima ? - paklausiau jo ir išgėriau alaus gerą gurkšnį. O po kelių sekundžių, tiesiog ištuštinau stiklą ir pastačiau jį ant stalo.
Į ką Juozas atsakė tuo pačiu. Išgėrė savąjį iki dugno, pliaukštelėjo liežuviu ir pastatęs ant stalo, ėmėsi pilstyti po dar vieną dozę alaus į mūsų stiklus.
- Jei prisiminsi savo gilios vaikystės - paauglystės metus ... - ištraė jis. - Turėtumei ten atkapstyti ir tokį žodelyti kaip ... Baudžiava. O tuo pačiu ir sekantį ... Baudžiauninkas.
- Tęskite ... Jūsų Eminencija. Tęskite ... - ištariau jam ir kilstelėjau stiklą alaus nebiliame pasiūlyme - Prosit.
- O nėra ko čia tampyti. Baudžiava ... Tai ne tik šiaip ... žodis, ar laiko apibrėžimas istorijoje. Tai ilgas vystimosi procesas, kuris privalo būti išbaigtas. Antraip ... - čia jau jis pakėlė savo alaus stiklą, kilstelėjo man atsakančiu Prosit ženklu ir priglaudė prie lūpų.
- O kas antraip ... ? - perklausiau jo, pastatęs savo stiklą ant satliuko ir pasiekiau dar vieną cigaretę.
