Pages

Translate

Sunday, 20 October 2013



She never knows



She never knows,
When I get back into the home.
She never knows,
But she awaits and really hopes.
That I come back,
One day,
Again.
And still together,
We will be some time again.
But later ...
I will go back into the ocean.
Well while she ...
Again awaits me.
Never knows bur really hopes.
That one day ...
I never not go Into the ocean.

Неведая пути ...



Под парусами, через туман.
Неведая пути ...
Мы пробирались глубже в океан.
Где что то ждало нас,
Но что ... ?
А окозалось ...
Дом.
Покрытый снегом, льдом.
И из щелей до неба,
Поднимающимся паром.
А под ногами ...
День за днём дрожит земля.
Но ... это дом.
Пристанище,
Морским волкам усталым.
После походов и боёв,
Передохнуть и ...
С нова в новый бой идти.
Как и всегда ...
Под парусами, через туман.
Неведая пути ...

I know ...



I know a lot of fairy tales and a lot of stories.
About old days, when vikings ...
Bravely without a fear all seas and ocean surfed.
Also I know that ...
Many people have experienced fear of death.
Wherever found in horizon,
The vikings ships,
Set sail.
Yes ...
I know a lot,
Of fairy tales and ...
A lot of stories.
About old days, when vikings ...
Bravely without a fear,
All seas and ocean,
Surfed.

Aš ... Naktimis nemiegu



Aš ...
Naktimis nemiegu.
Aš ...
Naktimis stebiu.
Ten ...
Danguje nakties nušvinta.
Kažkas tokio ...
Ką perduoti žodžiu, ar apsakyt sunku.
Kiekvieną kartą ...
Žaviuosi, tarsi mažas vaikas.
Šiaurės pašvaistė ...
Kurią, atrodo, jau seniai pažįstu.
Tačiau ...
Kas kart kitokią pamatau.
Šiaurės pašvaistė ...
Naktyje ...
Kažkuom tai panaši į Laumės juostą.
Kurios ...
Aš laukdavau vaikystėj po lietaus.
Dabar ...
Dairaus po naktį ir žvaigždėtą skliautą.
Ir laukiu ...
Kol pašvaistės ims mirgėt.
Todėl ...
Aš naktimis nemiegu.
Bet laukiu ...
Šiaurės pašvaistės šokio.
Kurio ...
Negalima perduoti jokiais žodžiais.
Nebent ...
Pakviest kartu į naktį, tam, stebuklingam šokiui.
Kuris ...
Toksai romantiškai gražus.
Bet ...
Kas tie žodžiai, jeigu ...
Norint suprasti,
Reikia pačiam, Šiaurės pašvaistę, pamatyt.

Neklausk ...




Neklausk,
Ar pasiilgstu Baltijos.
Seniai ją pakeitė rūstaus Atlanto bangos.
O gintarinį krantą, iškeičiau,
Į juodą ... juodą smėlį.
O ten ...
Dabar ...
Palieku savo pėdsakus.
Kaip kažkuomet,
Ant Baltijos, geltono smėlio.
Todėl neklausk,
Ar pasiilgstu Baltijos.
Seniai ją pakeitė, 
Rūstaus Atlanto bangos. 

Saturday, 12 October 2013


Skaistyklon ir tik per velnio ašaras

( Iš Juoziliados serijos )

- Arūnčia ... O tu ... Net ir sakydamas , kad nėra nei jokio Dievo ... - nei iš šio, nei iš to, staiga paklausė Juozas. - Ar tiki, kad yra kažkas tokio ... kas prilygtu ... Dievui ?

Mano reakcija, buvo netikėta net man pačiam ir jaučiau, kad mano antakiai kilstelėjo aukštyn, o pats ... vos neišsižiojau. Laimė, kad kaip tik tuo metu, buvau gurkštelėjęs alaus, o jo išlaistyti ... nebuvo jokio noro.

Taip, kad ... Su neslepiama nuostaba, pasižiūrėjau į Juozą, kuris, tuo metu jau buvo įsistebeiljęs į plaukiančius dangumi retus, baltus kaip sniegas debesis ir rodės, net pats nebeatmena ko klausė, ar net neturi jokio susidomėjimo, koks būtu tas mano atsakymas.

Nurijau alų ... Žvilgterėjau bokalo vidun ir gurkštelėjau dar.

- Idomu ... Kokio velnio, jam staiga šovė tokia mintis ? - pagalvojau rydamas, kaip man pasirodė beskonį skystį. - Juk net mažiausios užuominos, jau kuris laikas, jam nebuvau davęs tokia tema.

- Neieškok atsakymo ... Ypač alaus bokale. Ten jo niekas dar nėra radęs. - tarė jis ir toliau stebėdamas praplaukiančius debesis. Tame dangaus lopinėlyje, kuris matėsi tarp namų stogų, Pilies gatvėje. - Aš ne apie Dievą ... O apie tai, kas kur kas svarbiau, nei pasakos suaugusiems mažyliams.

- Geras ... - pagalvojau statydamas ant stalelio bokalą. - Va čia tai geras ... Juozulia. Taip jau ir apeis jis ... Dievo klausimą.

Paėmiau nuo stalelio cigarečių pokelį ir išsitraukiau vieną iš jų. Išsitraukt išsitraukiau, bet neprisidegiau, kaip tai darau visuomet, o ilgai ilgai minkiau tarp pirštų. Lyg norėdamas iš tos vargšės cigaretės išspausti atsakymą.

Čia Juozas staiga pasisuko į mane, rimtu mąstytojo veidu nužvelgė mano fizionomiją ir linksmai išsiviepęs tarė :

- Kad tu galėtumei ... dabar save pamatyti ... Nes tavo tokia marmūzė ... lyg tau būtu kas pažadėjęs, tave paturėti čia ir dabar.

Norėjau kažką atrėžti, bet čia Juozas pakilo, palekštelėjo man per petį ir praeidamas pro mane tarė:

- Štai kas ... Varau atiduosiu duoklę gamtai ir tuo pačiu, grįždamas prigriebsiu šviežio alaus. O tu ... nesikarščiuok. Man tiesiog pasistojo vienas klausimas, kurį užduosiu kiek vėliau.

Ir jis nuėjo, lyg niekur nieko, o aš ... dabar pats pakėliau akis debesų link ir net pamiršau, kad norėjau prisidegti cigaretę.

Danguje, kaip ir tame Remarko romane ... " Rytų fronte nieko naujo". Tie patys baltai balti debesys, vaiskiai žydras mėlis, kuriame dar ir saulė makalavosi, skleisdama savo šilumą ir šviesą mūms, žemės kirminams, besiknaisiuojantiems ant Žemės paviršiaus ir ieškančių kaulo sūbinėje.

- Kokio velnio jam parūpo Dievas ??? - bandžiau išsiaiškinti, Juozo mestame man klausime. - Ir kodėl, kažkas, turėtu prilygti Dievui ???

Viduje, kažkur giliai giliai, buvo slaptas įtarimas, kad ne šiaip jis tokį klausimą pametėjo. Oi ne šiaip ... Ir dar taip susuktą, kad net Dievą ten prikergė ...

Dar kiek paspoksojęs į praplaukiančius debesis virš Pilies gatve, kur mes buvome įsitaisę vasaros kavinukės prieglobstyje, įsikišau cigaretę tarp lūpų ir ją prisidegiau.

Įtraukiau vieną dūmą, persmelktą mėtos skonių, kitą ... Niekas nepakito. Mintys ir toliau karštiligiškai lakstė viena po kitos. O jų tarpe ... nei vienos padorios tinkančios atsakymui.

- Štai, Jurgita ... Štai, manasis, grafas Montekristas ... - išgirdau Juozo balsą už savęs. - Galima sakyti ... žmogus artimas imperatoriui ir visiems kitiems pusdieviams. Jis ir užsakys kažką, ko aš, dar net nežinau.

Ir praeidamas pro mane, pasilenkęs sušnibždėjo man ausin :

- Padaryk paprastesnį veidelį ... Užsakyk ką nors. Nes alus taip sužadina apietitą ... Kad ... Na ... pats geriau už mane žinai.

Man nieko kito neliko, kaip pasisukti į pakolkas nematomą man Jurgitą ir ... padaryti užsakymą. Kažko.

Vien nuo to vaizdo, kokį pamačiau, dūšioje tapo kiek ramiau ir šilčiau. Nes prieš mane stovėjo labai simpatiška ir daili padavėja. Ne jauniklė, bet ir ne ... Et koks skirtumas ??? Tiesiog labai simpatiška ir patraukli moteris. Kuriai, prie jos viso gražiai dailaus stoto, tiko ir jos vardas ... Jurgita.

Nusišypsojęs jai, paprašiau, kad papasakotu kas jos nuomone, yra tikrai gero jų virtuvėje ir tinkamo prie alaus. Kol ji kažką pasakojo, akimis ją jau spėjau ir išrengti, ir aprengti ir ... įvertinti. Įvertinti, kaip tikrai nuostabų moterų pasaulio atstovę, kuriai tikrai galima būtu skirtį vyrišką dėmesį, o gal ... net ir kažką daugiau.

- Tai ko pageidautumėte ? - mane, iš mano malonaus transo, ištraukė jos klausimas.

- O jūs, pradžiai atneškite šašlykus, nes tai, kaip jis dabar žiūri į jūs ... pasigirdo linksmas Juozo balsas. - Aiškiai sako, kad jame prabudo kramonjonietis. O tokie, nepamaitinti ... baisesni ir už bet kokius kardadančius tigrus.

Padavėja pervedė žvilgsnį nuo manęs Juozo link. Nes iš visos jo išsakytos tirados, matėsi, kad suprato tik apie šašlykus.

- Taip Jurgita ... Norėčiau šašlykų. Ir šitam Neolito reliktui, taip pat. Tik jam, galima ir nekeptą ... atsakiau aš.

- Dėl nekepto šašlyko ... Jurgita, panulis pajuokavo. - šypsodamasis atsakė Juozas. - O kad daugiau taip nejuokautu ... Atmeškite mūms prašom dar ir ... šalto užkandžio rinkinuką. Nors ne ... Du. Kad nereiktu mums aiškintis santykių, kas ir iš kokio amžiaus esame.

Padavėja nužvelgė mus abu. Ir nutaisiusi kiek galima malonesnę šypseną perklausė:

- Ir taip ... Jei teisingai supratau ... Jūs pageidautumėte - Dvi porcijas šašlykų ir šalto užkandžio prie alaus. Dvi porcijas taip pat.

- Gracias ... Jūs mus puikiai supratote ... Tiesiog ... Perfekto ... - atsakė Juozas ir atsilošęs kėdėje, pasiekė savęs arčiau stovėjusį alaus bokalą. - O dabar ... aš lauksiu jūsų, kaip Jūratė laukė Kąstyčio ... Ir todėl ... kartu su šaltu užkandžiu ... prašome dar porą bokalų alaus. Pilnai komplektacijai.

Padavėja dar kartą nužvelgė mus abu ir apsisukusi, nuėjo kavinės durų link.

- O jūs ... Malonėkite ką nors į mano klausimą ... Por favor ... - atskrido iš Juozo pusės.

Taip ... Su Juozu niekad nebuvo liūdna. O ir šiai minutei, to, net nenusimatė.

Todėl vėl pasisukau veidu staliuko link, nusitvėriau bokalo ir pradžiai pabandžiau gurkštelti šiek tiek alaus, bet ... Juozas lyg mėgaudamasis susidariusia situacija, šiaip, lyg tarp kitko, mestelėjo dar vieną frazę :

- Beje ... Kas link to, kad mane švystelėjai Neolito link, tai tu neteisus. Daugių daugiausiai galėjai mane palyginti, na ... tarkime, kad ir ... su Diogenu. Kas tarp kitko ... būtu daug arčiau tiesos. Nors kas ten žino dabar, gal ir tuo metu buvo savas Diogenas, su sava kandžia retorika ir visiškai asketišku gyvenimo būdu.

Va ir vėl, prašom ... Juozas visame savo gražume. Nors ... Gal jis kiek ir teisus dėl to ... Diogeno. Gal ir yra kažkas, genetiniame lygmenyje, kas sieja jį su tuo ... bačkos žmogumi.

Bet, daugiau nieko protingo nesumąstęs, gurkštelėjau alaus ir įsistebeilijau į savo bičiulį.

Juozas, sėdėjo kiek prisimerkęs, laikydamas prieš save alaus bokalą ir nieko nematančių žvilgsniu prieš save, žvelgė į niekur, ir su kažkokia olimpine ramuma, skendo savo mintyse.

Staiga man, dingtelėjon keista mintis, kad būtent toks tipas kaip jis ... ir yra ... pusdievis. Nors daugeliui, matomai, greičiau pusvelnis ir tikrai kažkuom panašus į šunį.

- Žinai Juozai ... kartais ... tu man prilygsti Dievui. Bet tik kartais ... Arba, kaip mane ką tik neseniai pakrikštijai ... tu ... daugiau pusdievis. Toks nei velnias, nei gegutė. Nes norėtumei būti Diogenu, tačiau tau labiau patinka Sokrato gyvenimo stilius. - nei iš šio nei iš to suvarčiau atsakymą Juozui. - Nors kartais ... tu daugiau panašus į Euklidą, kuris rizikuoja nuosavu kailiu, bet vistiek eina pasiklausyti Sokrato išminties.

Bekylanti Juozo ranka su bokalu, sustingo ore, po mano tokio atsakymo. O dar už kelių sekundžių ir jis pats, net visu kūnu, pasisuko mano link.

- O dabar ... paprasčiau prašom, patrupinkite, kad net man, sermėgai, būtu aišku, iš kokios operos visa tai buvo išspausta.

Žiūrėjau į jį ir jaučiau pasitenkinimą. Gerą tokį, pasitenkinimą savimi ir savo atsakymu. Nes aiškiai pataikiau ten, kur reikia. Tik Juozas dabar ir toliau, bandė mane provokuoti, lyg klausdamas, kokiu keliu geriausiai eiti aplink tris pušis. Todėl, su palaiminga šypsena žvelgiau į jį ir ramiai baiginėjau gerti jau kiek įšilusį alų, su mintimi, kad tuoj tuoj, užpilsiu šviežio ir dar pakankamai vėsaus alaus pavymui.

- Tu man akyčių neblizgink. - tarė Juozas. - Aš tau ne merga, kuriai reikia įtikti. Dėstyk, nekrikšte vienas, ką čia tokio gudraus suvėlei, su pusdieviais ir tais ... vyručiais.

Jau buvau besakąs savo atsakymą, kai pamačiau, kaip man suokalbininkiškai mirktelėjo Juozas ir prabilo statydamas savo bokalą ant staliuko:

- Dabar ša ... Tuoj sužinosime visuomenės nuomonę.

Ir čia pat išgirdau malonų padavėjos balsą:

- Štai jūsų užsakymo dalis. Du alaus ir užkandžio rinkinukai.

- Labai dėkui ... Tai labai šaunu ir ... - šypsodamasis jai, toliau tęsė Juozas, - Jurgita ... Ar galėčiau užduoti vieną klausimą?

- Norėtumėte pasiteirauti, kada bus užsakytas šašlykas ? Po dešimties, dvidešimties minučių.

- Ne ne ne ... Mano klausimas kiek kitoks, nors tikrai malonu girdėti, kad ilgai alkaniems neteks sėdėti, o gal net ką nors užpulti sužvėrėjus nuo per ilgo laukimo. Todėl ... Jurgita ... Ar jūs tikite ... į Dievą?

- O kam jūms ?

- Na ... mes va ... su bičiulių Montekristu susiginčijome - Yra Dievas ? Ar jo nėra?

- Dabar demokratija. Ir žmogus laisvas pasirinkti, koks jam tikėjimas yra artimas ir suprantamas. Aš tikiu ... į savo Dievą.

Juozas net pašoko. Ir čia pat, stuktelėjęs mane prašnypštė:

- Nebūk šmikis ... Duok dešimtuką nepastebėtai.

Po ko, prisiartino prie padavėjos ir viena ranka paėmė ją už rankos riešo ir kiek kilstelėjęs arčiau savęs, o kita, makaluodamas man prieš pat mano nosį, tarė:

- Labai ... Labai geras atsakymas ir ... leiskite jūms už tai atsidėkojant pabūčiuoti ranką.

Padavėja kiek nustėro, nuo tokio Juozo elgesio ir kiek galėdama švelniau ištraukė savąją ranką iš Juozo letenos. O aš, tuo tarpu, nematomai įbrūkau į tą besimakaluojančią ranką man prieš nosį, dešimt litų.

- Nebūtina manęs būčiuoti. Pasakiau ką galvoju ir tiek. Didelio čia daigto.

- Taip taip taip ... Jūs Jurgita, visiškai teisi. Na kam čia tie senamadiški seiliojimaisi? Štai ... Verčiau priimkite mano ir bičiulio padėkos ženklą už puikų aptarnavimą. - ir nustebusiai padavėjai įspraudė į delną tą, mano paduotą, banknotą.

Padavėjos veidas iš kart pasikeitė, nuostaba dingo ir jau visai švelniu balsu paklausė:

- Tai gal ponai dar ko nors norėtumėte ?

Nežinau kokio velnio, bet Juozas, galantiškai linktelėjo jai galva ir apkabinęs per liemenį, bei pasukęs ją kavinės link, patraukė su ja tolyn nuo manęs. O mane, nusmelkė negera nuojauta - Šiandien, kažkas bus tokio ... ko ryt gailėsimės tiek jis, tiek aš.

Bet visa laimė, kad Juozas, pakankamai greitai pasirodė, neleisdamas mano fantazijai įsibūjoti. Ir jau sėsdamas savo kėdėn ištarė:

- Štai ... Prašom. Koks puikus atsakymas ir be jokių vingrybių - Dievas yra, jei to reikia. O tu man čia ... kiaušus ėmeisi sukioti, su visokiais pusdieviais. Paprasčiau reikia ... Paprasčiau ...

Pasižiūrėjau į bičiulį ... Kiek pyktelėjau dėl tokios atomazgos ir nusitvėriau bokalą.

- Matei ... Puikus Kisliarskio autoportretas. Kuomet į klausimą - " Tai jūs ... dvarininkas, ar ne? ", anas tesugebėjo išlementi - " O kaip jūms patogiau ... " - tarė Juozas ir nusitvėrė pilno bokalo. - Ir papūsk tu tai gražuolei po uodega. Jokios filosofijos ir jokių durnų pamąstymų.

Gurkštelėjau dar kiek alaus, pastačiau bokalą ir paėmiau cigarečių pokelį nuo staliuko.

- Juozai ... Kokio velnio iš po manęs nori ??? - piktai paklausiau jo traukdamas cigaretę.

- Arūnčia ... Bičiuli ... Iš po tavęs ... nenoriu nieko. - ištarė Juozas, gurkštelėjo alaus ir aplaižė lūpas. - Tiesiog mane ima siutinti supratimas, kad esu kaip ir ne savo lėkštėje, o iš jos pabėgti ... neinasi.

- Tai dėl to reikia kelti bangas?

- Anokios čia bangos ... Šiaip ... Retorinis klausimas ... Kas gi mes po velnių esam ???

Saulė maloniai glostė ir kaitino mus savo spinduliais, o pavieniai praeiviai, nei kiek neerzino ir negadino senamiesčio vaizdo. Šaltas alus, leido jausti kažkokią tai vėsą ir lengvą malonumą kūne. Todėl, su dideliu pasitenkinimu, išgėriau didelį gurkšnį šalto alaus.

- Žinai ... Aš juk kodėl, tavęs, paklausiau dėl to ... Ar yra kas prilygtu Dievui ? Nes mūsų sumautas gyvenimas, vien iš prieštaravimų. - tęsė toliau Juozas. - Ir mane, tai jau ima užknisti.

- O aš čia prie ko ?

- Kaip tai prie ko ??? Juk tu ir esi, tas ... kramonjonietis. Kuriam, tarp kitko, visiškai pofig, yra Dievas ... Ar jo dar vis ... nėra.

- Juozai ... Pats puikiai žinai, ką sakė kažkuomet Vaildas - Jei net Dievo nebūtu ... Žmogus ... jį būtinai susigalvotu.

- Va ... Todėl tavęs ir klausiau ... Ar yra nors kas, kas galėtu prilygti Dievui.

- O kodėl neturėtu būti ?

- Ką tuom nori pasakyti ???

Pasisukau kėdėje taip, kad galėčiau matyti Juozą ir atsirėmiau į jos ranktūrį taip, kad galėčiau palinkti arčiau Juozo.

- O žinai brol ... Eik velniop su savo klausimais. Yra Dievas ? Nėra Dievo ? Tau tai koks skirtumas ???

- Klausi koks ? Gerai ... Atsakysiu. - ištarė Juozas ir nusitvėrė alaus bokalą. - O nebegaliu ... Nebesigauna gyventi tarp ...

- Na na ... Ko pastrigai ?

Juozas pakėlė bokalą ir godžiai, gurkšnis po gurkšnio, jį ištuštino ir pastatė ant staliuko.

- O tu, kažkuria prasme, teisus ... Pastrigau aš ... Kaip kokiam paraleliniame pasaulyje, čia ... pastrigau. Ir visa laimė, kad čia ... va toks tu ... šmikis esi. Antraip ... jei nenusigerčiau, tai nupuščiau galan, šiame " prieplaukusių " ir savimi patenkintų pasaulyje.

- Na ir kas tau čia keisto ??? Kas čia tau keisto tarp tų ... žmogų pasaulio ??? Kaip pats sakei - tai prieštravimų pasaulis. Štai ... Edisonas ... Išrado patefoną ... Mokslo pasaulis, akademikai ... jį išgrūdo kaip šarlataną su visu jo fonografu. O vėliau, tas pats Edisonas ... savo matematiniais skaičiavimais įrodinėjo, kad sunkesni už orą aparatai, negali turėti jokių šansų skrydžiui iš principo. Tiesa ... Broliai Ratai to nežinojo ir ... sukonstravo lėktuvą. Tai kas čia keisto ??? Kas čia po perkūnais keisto ??? Pirogovas ... pareikalauja, kad jo kolegos dėvėtu baltais ir gerai sterizuotais chalatais operacijos metu ... Jį, paprasčiausiai uždaro į durnyną. Tiesa, po trejetos dienų paleidžia, įsitikinę kad su jo psichika viskas tvarkoje. Tai kas tau dar keisto ??? Mokyklą pameni ??? Omo dėsnį girdėjai ??? O kuom baigėsi tam atradėjui ??? Jį išgrūdo iš darbo, apšaukė bepročiu ir dar dvidešimt metų po to ... neprisileido prie mokslo pasaulio slenksčio. O termodinamikos pradininkai ? Džoulis ir Majeris ? Vien patyčios ir linksėjimas durnyno link, po ko Majeris, neatlaikęs viso to pežiminmo ir nesibaigiančių patyčių, nusižudo. Tai kas tau čia po perkūnais keisto ???

- Arūnai ... Bet juk tai ir yra ... baisu.

- Tai baisu ??? Tai baisu ??? Nei velnio ... Tai visiška Kakastrofa ...

Čia Juozas galima sakyti praplyšo juoku.

- Kakastrofa ... Na geras ... KAKA ...STROFA ... Gerulis ... - raitėsi jis kėdėje, braukė ašaras nuo skruosto ir vis kartojo, - KAKA ... STROFA ... Ka ... ka ... strofa ...

Ir kol jis leipo juokais, aš jau buvau besiruoias pakilti ir eiti kavinės link, kaip staiga išgirdau klausimą:

- Kas jūsų draugui ??? Viskas gerai ???

Tai buvo padavėja, kuri savo rankose laikė padėklą, su Burnon viskio buteliu ir dviem taurėmis, bei pradarytu " Marlboro " pokeliu.

- Taip ... su juo viskas gerai. Tuoj praeis. Šiaip ... papasakojau jam vieną istoriją iš savo gyvenimo. - atsakiau jai ir pirštu pavedžiojęs virš padėklo, paklausiau jos, - Čia mūms ?

- Taip ... Tas ponas užsakė. Ir minėjo kažką, kad tai ypatingai progai atšvęsti.

- Jooo ... Tikrai kad ... kakastrofa.

- Atsiprašau kas ???

- Oi ... Nekreipkite dėmesiaus. Viskas tvarkoje. Jei galima, pakeiskite peleninę ir atneškite dar vieną.

- Gerai ... O gal dar ko nors pageidausite ? - paklausė ji ir nusišypsojo už visus dvidešimt litų.

Nežinau ką ji tuom norėjo pasakyti ir nežinau ką jai Juozas pritrielino, bet isšitraukiau dešimtinę ir padėjau jai ant padėklo. Nes dvidešimt ... paprasčiausiai pagailo už tą atlankstytą šypseną.

- Dėkui jūms ... O kada bus šašlykas? - paklausiau jos, nes kažkaip keistai pasijaučiau alkanas, kaip vilkas, kol žiūrėjau į atneštą viskį.

- Dar dešimt minučių ir atnešu. - atsakė ji, statydama apdėklą ant stalo ir pasiimdama arbatpinigius. - Aš paskubinsiu virėją.

- Ne ne ne ... Tik jau neskubinkite dėl Dievo meilės. Lai šašlykas būna toks, koks jis turi būti. Nenorėčiau nusivilti jo skoniu.

- Supratau ... Viską supratau ... Atnešiu iš karto kaip tik jis bus paruoštas. - tarė ji ir su šypsena atsitraukė kavinės link.

- Kaka ... strofa ... - purtėsi iš juoko Juozas. - Va už tai ... Už tai reikia mostelti. Papylstyk tu, nes aš ... Aš ... Kakas ... trofa ...

Atsisėdau savo kėdėn, pripyliau stiklus viskio ir užsirūkiau.

Juozo traukuliai rimo, juokas kimo ir tik laikas nuo laiko, jis nubraukdavo dar vis pasirodančias ašaras. O man, nebuvo nei linksma, nei pikta. Tiesiog kažkaip išsikroviau su tuo paskutiniu savo atsakymu Juozui ir likau kaip išsiurbtas. Tuščias toks ir nykus.

Velniai žino, bet kažkur ir kažkame aš ėmiau suprasti Juozą ir tą jo pasakymą, kad ... šiame pasaulyje galima būti tik amžinoje alkoholio anabiozės būsenoje, arba ... savanoriškai pasiduoti " Hi hi " instituto baltaskverniams.

- Arūnai ... Drauguži ... Va su tavimi ... aš pasijaučiu lyg gaučiau šviežio oro dozę. Neiškvėpuoto, nepripersto mūsų perpelijusios civilizacijos, o to ... šviežio ir dar niekuom neužkrėsto. - tarė Juozas, braukdamas paskutinę ašarą ir keldamas nuo staliuko stiklą. - Tu jau ant manęs, senio, nepyk ... Aš kiek kitais keliais vaikščiojau ir tau ... šiek tiek pavydžiu tavo ... gyvenimo. Tad ... Už tave ir tavo ... KAKASTROFĄ ...

Pakėliau tylėdamas taure su viskiu, susidaužėm ir sekdamas Juozo pavyzdžiu, susipyliau visą tos taurės turinį į save. Po ko abu sėkmingai perkreipėme marmūzes, draugiškai pastatėme stiklus ant staliuko. Tik Juozas, pirštu pabraižė kažkokius ugnies ženklus ore, lyg duodamas suprasti, kad reikia iš naujo viską užpildyti. Ką ir padariau nieko nelaukdamas.

- Velniop viską ir visus ... - išstenėjo Juozas ir nusičiupo viskio stiklą dar kartą. - Trezvom akimis matyti pasaulį ... tai tas pat, kas save bandyti įtikinti, kad anonizmas, taip pat sekso forma. Ir ... Kaip ten zakristijonas Rūta sakė ??? Vien alus ir tamsa. Vien tamsa ... ir alus ... Už tave.

Ir mes susivertėme po antrą dozę viskio.

Nežinau kodėl, bet nejaučiau jokio sąžinės graužimo, kad ... ir pats gėriau, ir Juozui netrukdžiau to " kablio " gaudyti.

- Jūsų užsakymas ... - išgirdome švelnų Jurgitos balsą.

- Pačiu laiku ... Paaačiu laiku ... - ištarė Juozas ir nusitvėrė butelio.

- Dėkojame ... - tariau aš. - Ir prašau ... užsakykite dar dvi porcijas, o kartu su jomis ... atneškite ir dar vieną butelį " Burbon".

- Gerai ... Jūsų užsakymas bus padarytas. - tarė ji, jau nurinkinėdama alaus bokalus.

Paėmiau stalo įrankius ir taikiausi pasmeigti pirmą mėsos gabaliuką, kai ...

- Nedrįsk ... Po pirmos ir antros ... Tikras rusas ... neužkanda.

Pažvelgiau į Juozą.

- O tu ką ? Rusas ???

- Ne ... Bet pirma išgerkime. O paskui jau tau papasakosiu, kaip vokiečius į kaimą atvedžiau, kaip pirmininko trobą pakūriau ir kaip rusu ... patapau.

Taip mes mostelėjome, nuo dūšios ir dūšion, dar kartą.

Juozas atsilošė kėdėje ir žvilgsniu įsismeigė į dangų, lyg norėdamas ten praurbinti sau skylę ir pro ją pabėgti. O aš ... savo senu įpročiu, prisidegiau cigaretę.

Te bobut tau ir Devintinės ... Du normalūs vyrai, du žmogai, o ... plauna save ir savo suspardytas sielas viskiu, lyg kokiu vandeniu. Ir kodėl taip? Kur jau mes taip ir kada prigriešinom šitaip baisiai, kad dabar randame tik vieną kelią Skaistyklon, ir tik per velnio ašaras.

- Arūnčia ... už kokius griekus mane pistelėjo Žemėn, aš žinau. O tave ??? - vis tebegręždamas dangaus mėlį, ištarė Juozas. - Beje ... kelintas tavo gyvenimėlis jau ?

- Trečias ... Trečias dar tik ... - ištariau jam ir įtraukiau sodrų cigaretės dūmą.

- Na, sakyk ... Ar ne kurvelis tas Pitagoras, su savo skaičiavimais ?

- O tu tiki tomis baikomis ? - paklausiau jo ir nupurčiau pelenus.

- Šiai dienai ir šiai minutei ... nebetikiu net pačiu savimi. Nebenoriu ...

- Baisu ?

- Na tu ir durnas. Atleisk ... bet ir jaunas, ir dar gerokai durnas. - atsakė jis ir pasisuko veidu mano link. - Ko man baidytis ??? Gali pasakyti ? Ką aš galiu prarasti, apart grandinių ?

- Būtent ... Grandines ...

- Ne brol ... Grandinės viso labo įrankis, tavajam Aš suprasti, kas tu toks esi ir kuom nori būti.

- Tai nori pasakyti, kad mes ... esame įkalinti ir tik vienu tikslu, ir tik su viena alternatyva, pasitaisyti arba ir likti tose grandinėse amžiams ?

- Garbės žodis, tu trenktas ... Kaip Dievą myliu ... Trenktas. - tarė jis šypsodamasis. - Na kodėl mano pasakytą, priimi tiesiogiai ? Sunku įjungti fantaziją ?

Dabar jau aš paėmiau butelį ir pripildžiau stiklus.

- Gerai ... pavadinkime tai ne grandinėmis, o ... kad ir ... mokykla. - ištariau ir pastačiau butelį ant staliuko.

- Va ... Jau arčiau tunelio pabaigos ir ... šviesa ima ryškiau matytis. - pasakė Juozas ir pakėlė savo taurę. - Bet kaip ir priklauso, jei lėkti vėpelniką atvėrus į tą šviesą ... visuomet yra šansas likti aklu ir nubrėžus lanką ... maktelt atgal į juodumas.

- O tu revoliucijos vade, juk teisus ... - ištariau ir pasiėmiau savo stiklą viskio. - Ir sakyčiau ... net bjauriai teisus. O ypač dėl to, kad mūsų pasaulis vien iš prieštaravimų.

- Patiko ??? - paklausė jis žiūrėdamas man į akis.

- Velniai žino, ar patiko, bet tai spėjau pamatyti ir pats.

- Mat kaip ... Sakyk koks ... gudrus visas. Tik bėda pelių negaudai, sabaka tu vienas.

- Va už tai ir išgerkime, o po to ir užkąskime kiek, nes jau jaučiu, kaip manyje drakonas bunda.

- Būtinai ... Būtinai ... Ir į tavo mano ... sveikatas. Kad jas kur perkūnėliai kad pasigriebtu.

Friday, 4 October 2013


 С самого рождения и ... до смерти 



Я напишу всё про себя.
И ...
Превращу написанное, в пламя.
Лиш потому,
Чтоб неспоткнутся, об соблазн,
Всё это ...
Превращая в книгу.
Где ...
Я был бы виден,
Без ничего и сивершенно голый.
И в тоже время ...
Беззащитный.
И так легко,
Раним.
Для каждого и для всех,
Кто только ждёт,
Мгновения ...
Когда Викинг, даст слабинку,
И разоружиться.
Вот потому ...
Я напишу всё про себя.
И ...
Превращу написанное, в пламя.
Чтоб ни кому, недать возможность,
Видеть Бикинга ...
Обезоруженным.
Лиш потому,
Что настояший викинг,
Не отпускает, вон из рук, свое оружие.
И сним по всюду, и всегда.
Такая уж у викингов ... судьба.
С самого рождения и ...
До самой ...
Смерти.

From birth and up to ...  Death



I will write about myself.
And ...
I will write and burn.
In order to ...
Never thinking this,
Transformed into a book.
Where ...
I would be visible,
Without anything and naked.
And at the same time.
In armored.
And so easily ...
Vulnerable.
For each and for everyone
Who just await,
A moment.
When Viking,
Takes time, for disarmament.
Therefore ...
I will write about myself.
And ...
I will write and burn.
In order to ...
Never don't give anyone a chance,
To see, when Viking ...
Is ... unarmed.
Because ...
All vikings never ...
Not discharge weapon,
From his hand.
Because they are ... Vikings.
From birth and up to ...
Death.

Pasispjaudymas ...

( iš ciklo " Juoziliada ... " )

- Ar prisimeni, kaip anksčiau sakydavo? - paklausė manęs Juozas, kažkaip įtartinai mąsliai. - Nespjauk į vandenį ... nes teks jį ... gerti.

Ir sodriai nusispjovė, tiesiai drumzlinos Neries vidurin.

Kažkokią sekundžių dalį, stebėjau, kaip spjūvis brėžė puslankį. Vėliau, pagautas vėjo, kiek ištįso ir plekštelėjo vandens paviršiuje.

Mes stovėjome ant senojo Liubarto tilto, atsirėmę į turėklus ir stebėjome tekančius vandenis.

Tiltu, miesto centro link, praėjo linksmai klegantis jaunimas, kuris nekreipė dėmesio į mus, o mes į juos.

Gyvenimas slinko paralelėmis. Linksmi ir paskendę savo klausimuose, viltyse jaunimėlis. Jauni žmonės, kuriems ... viskas dar tik prieš akis. Ir mes ... skirtingi tik amžiumi, bet jau - seniai. Savaime aišku, jų ... akimis.

Ir kaip nekeista, bet vienas iš tų senių, o būtent Juozas, man atrodė kur kas jaunesnis, nei tas jaunimas. Tik kad ... jau gerokai gyvenimo išvelėtu kailių, pilnu skylių, tarsi rėtis. Nuo ko jis darėsi tik patrauklesnis. Nes iš jo, sklido ta patirtis, kuri brangesnė už viską, kas gali būti brangu.

Tačiau, kaip ir viskas pasaulyje, turi savo laiką ir savo vertintojus. Taip ir mes ... seniai. Visiškai neįdomus tiems, pas ką dar tik atsivėrinėjo gyvenimo vartai. Iš už kurių ... sklido viliojančios ir akinančios šviesos. O jie, kaip drūgeliai, lėkė link tos trokštamos šviesos. Ir jiems buvo taip toli iki kokio nors perspėjimo, kad gyvenimas ... jų nelaukia ne su gėlėmis. Atvirkščiai ... Jų giliu įsitikinimų, tai buvo tik tokių kaip mes - seniai, noras kaip ilgiau juos laikyti vaikais. Neleisti prisiliesti prie to, kas jau mūms - seniam, kaip ir nebereikalinga. O nereikalinga ... taip pat, tik jų pačių supratimu ir įsitikinimu.

- O kada mes, nespjaudėm ... į vandenį ? - paklausiau lyg ir savęs, lyg ir Juozo. Po ko, taip pat, nusispjoviau, taikydamas upės vidurin.

Diena ėjo vakaro link. Dangus po truputį traukėsi žemai slenkančiais debesimis, kurie nežadėjo nieko gero. Nors, dar kažkur, virš Karoliniškių, mėlynavo dangus ir tarp vis dar baltų debesų, švysteldavo vis daugiau susigėstanti saulė, lengvu raudoniu užkrėsdama ir debesis.

Rudeninis vėjas, lyg žaisdamas išniro iš po tilto ir stipriu gūsiu pabandė mus išjudinti. O gal tik prikelti mus ir kiekvieną atskirai iš savų pamąstymų.

- Sakai ... kada mes nespjaudėm? - tebežiūrėdamas į tekančius Neries vandenis, paklausė Juozas. - Geras klausimas. Aktualus. Reiktu apsvarstyt. Ir žinai ... ? Jei taip va ... prisėdus ...

Dabar jau aš, atsitstūmiau nuo turėklų, išsitiesiau, susikišau rankas į odinio švarko kišenes, susigraibiau cigaretes, žiebtuvėlį. Ir nespėjus jų išsitraukti, paklausiau:

- Varom ... į "Trečias būsi" ?

Čia Juozas pasisuko į mane ir su kažkokia linksmai keista šypsena paklausė:

- O tau vis reikia erzelio ? Pailsėt, žmogau ... nenori ?

Išsitraukęs cigarečių pokelį, neskubėdamas paėmiau vieną jų ir prisedegiau.
Išpūčiau pirmuosius du dūmus, susikišau cigaretes, bei žiebtuvėlį į kišenes.

Neištraukdamas rankų iš kišenių, kiek kilstelėjau pečiais lyg ir atsakydamas Juozui, kad pats nežinau, ko aš noriu.

Juozas, taip pat atsistūmė nuo nuo turėklų, išsitiesė, susikišo rankas į ilgo lietpalčio kišenes. Kiek pasimuistęs, atsirėmė nugara į tilto turėklus ir žiūrėdamas kažkur, Pedagoginio link, tarė:

- Žinau vieną "skylę". Bet, manęs ten ... netraukia šiandien. O ir juodo alaus ... neprošal ... būtu.

- Tai ... "Trečias būsi" ... ? - pasiteiravau.

- Svarbu ... ne pirmas ir ne paskutinis. - lyg verdiktą mestelėjo Juozas.

Akimis ėmiau šaudyti ir dairytis, kur būtu galima nusitverti taksi. Nes kažkaip, jau nebebuvo jokio noro, dar ir šliaužioti Vilniaus gatvėmis. Ypač, kai artėjo nuojauta, apie atslenkantį lietų.

- Duok cigaretę ... - išgirdau.

- Juk tokių nerūkai ... - atsakiau, vis dar tęsdamas auto paieškas.

- Badas ... ne motina ... O dovanotiems arkliams ... - teatsakė jis.

- Tai ko išsipiiiiionierinai, kai klausiau, ar tau paimt cigarečių ? - rausdamasis kišenėse, tariau jam.

- Žinai ... o ir plika subine, paukštis gali būt išdidus. - karčiai šyptėlėjo jis. - Ir dar ... Ypač, kai pamena, kad kažkuomet, turėjo plunksnas, išdidumas būna ... net piktas.

- Čia apie save ? - Paklausiau paduodamas cigartetes ir žiebtuvėlį.

- Ir apie save ... Ir apie tave ... Ir apie mus abu. Visus. - tepasakė jis, ištraukęs cigaretę iš pokelio ir pastūmęs mano ranką su žiebtuvėliu nuo savęs. - Ugnies dar turiu pats. Pakolkas ...

Po ko pamakalavo kiek kišenėse ir išsitraukė savo žiebtuvėlį. Susigūžė ir prisidegė.

Pamačiau atriedantį taksi, pakėliau ranką ir mostelėjau. O vairuotojas, pamatęs ženklą, pristabdė mašiną ir pro pravertą langą riktelėjo :

- Tai gal ne tilto vidury derybas vesim ? Palauksiu už posūkio. - ir nuvažiavo link šviesoforo.

- Na ... Kucinam ? Sakė lyg ir pametės, iki Džiūginėnų. - tariau šyptelėjęs Juozui.

- Tave gali ir pametėt, o mane, užteks ir pavežėt. Nebetinku ... mėtymams. - atsakė Juozas atsitraukdamas nuo tilto turėklo.

Ir mes patraukėm link laukiančio taksi.

O oras, iš ties, ėmė vis labiau ir labiau biurti. Vėjas smagintis. Kilodamas mūsų drabužių skvernus, ieškodamas spragų, prisigauti iki gryno kūno. Pirmi lietaus lašai, taip pat, ėmėsi tikrinti visus, ką pasigavo gatvėje, kaip pataikyti ant neuždengtų kūno dalių.

Sulipom mašinon, aš priekyje, Juozas įsitaisė galinėje sėdynėje.

- Kur važiuosim ? - paklausė vairuotojas.

- Pirmyn ... atsakiau pasitaisydamas sėdynėje.

- Tik pirmyn ... ir niekad atgal. - paantrino Juozas.

Vairuotojas pasisuko taip, kad matytu abu. Nužvelgė ir tarė :

- O dabar, gal pasakom ko norim, arba ... išsiskirstom kaip ir susitikom.

Nelaukdamas, kol kažkas išsirutulios, pasakiau kur link mus vežti. Pravėriau durelių stiklą ir išmečiau cigaretę.

Vairuotojas paspaudė akseleratoriaus pedalį ir mes pajudėjom krantine.

- Arūnai ... jei nusprendei pasivėžinti po vakarėjantį Vilnių ... pažadink, kai jau būsim vietoj ... - atskrido iš galinės sėdynės.

Pamačiau, kaip vairuotojo veidu, nuslinko nepasitenkinimo šešėlis.

- Ne Juozai ... varuotojas tik ieško tinkamos progos apsisukti. - žiūrėdamas link vairuotojo atsakiau.

Vairuotojas, išties įjungė pasūkio svirtelę ir ėmė sukt mašiną.

- Vistiek ... Gediminke ... neprašoksiu. Reiks varyt krantine, iki Lenino ... - burbtelėjo piktai.

- O tu ... varyk kaip Leninas. Ir viskas bus čiki. - tariau jam šypsodamasis.

- Matau abu, kaip Trockio broliai, šnekėt mokat. Baudas jūs ... mokėsit ? - toliau bumbėjo nepatenkintas esama situacija taksistas.

- Mes užsakėm muziką, mes ir mokėsim. - mirktelėjau jam. - O tu, spausk. Nes noris greičiau kampe kokiam išgriūti.

Vairuotojas baigė apsukinėti mašiną ir patraukė nurodyta mūsų kryptim.

Praskridome Seimo rūmus, Lenino aikštę, tiksliau sakant, Lukiškių. Dar kiek ir sustojome siauroje gatvėje, priešais alaus barą "Trečias būsi".

- Na ... matai ... ir visai neskaudėjo. - pasakiau vairuotojui, juokdamasis ir traukdamas piniginę.

- Gerai, kad pasisekė ir "švogeriai" nepatrūliavo, kaip mėgsta. Pasisekė ... - teatsakė taksi vairuotojas, net neatsisukdamas.

- Tikiuosi, užteks, padengt moralinius nuostolius ? - tariau ištiesęs dvidešimt litų.

- O ... čia ... kita kalba. Iškart reikėjo, sakyt, kas ir ko ... - jau šypsodamasis, vairuotojas paėmė pinigus. - Gero pasisėdėjimo jūms.

Išsitraukiau dar dešimt litų ir ištiesiau juos vairuotojui.

- O čia kas ? - nustebęs paklausė.

- Susitarkim, kad ... avansas. - vis tebešypsodamasis pasakiau. - Atpūsk po gerų dviejų valandų ir ... jei mano bičiulis nebus prieš ... pavažiuosim į Trakus, o ten ir palauksi mūsų.

Čia jau Juozas neiškentė.

- Lauk čia. Jokių dviejų valandų ... - ir jau paėmęs mane už peties, - Tai gal komančų vadas, pasistengs, kad ... juodas alus ... su mumis iki Trakų ... ?

- O ką ? Gera mintis. Mindom vidun.

Ir mes išlipom iš taksi. Patraukėm link durų. Pravėręs duris, parodžiau, kad Juozas eitu pirmas.

- Tai sakai, esi džentelmenas ir leidi visas strėles susirinkti man ? - nusijuokė jis.

- Eik po perkūnais, jei nepatinka. - atsakiau nusišypsodamas.

- Va ten ... spėsiu. O pakolkas, dar Trakuos noriu pasėdėt. Sugundei.

- Eik, eik ... - ir abu, vienas po kito, įėjom į barą.

Bare, buvo jauku ir šilta. Sėdėjo keletas pavienių lankytojų, o prie baro stovėjo pats šeimininkas. Todėl, patraukėme iškart tiesiu taikymu prie jo.

Po trumpo pasisveikinimo, keletos klausimų, užsisakėm išsinešimui, keturis litrus alaus. Kol šeimininkas išskubėjo suruošt mūsų "lauknešėlio", mes gurkštelėjom to pačio alaus, tik jau dabar ir čia. O ant lėkštutės, puikavosi gražiai, sakyčiau, net dailiai apkepta duona su česnaku, papjaustytos rūkytos ausys, ir vytintos dešros riekelės.

- O juk ir čia, esu prispjovęs ... - pasakė Juozas, atsitraukęs nuo bokalo ir pasiėmęs keptos duonos gabaliuką. - Tik skirtumas tas, kad tai už spjūvį niekas nepalaikė. Va tau ir spjaudymasis.

Pastačiau bokalą ant baro. Ir kiek nustebęs pasižiūrėjau į jį.

- O tu ... apie ką čia ? - paklausiau jo.

- Nekreipk dėmesio ... šiaip ... Kada nors, gal papasakosiu. - atsakė jis.

- Nedurnas ... Supratau ... - ir gurkštelėjęs alaus, pavymui jo, paleidau burnon kelis gabaliukus pjaustytos parūkytos ausies, prieš tai gerai pasūdęs ir papipirinęs.

- O tu, matau ... vis dar nemetei, savo aštrių pojūčių paieškos ? - piktdžiugiškai šyptelėjęs, tarė Juozas.

- Kokiam velniui ? - pasiklausiau jo ir nustvėręs dar keletą gabaliukų, atlikau savo mėgstamą procedūrą. Pabarsčiau druska, pipirais, išgėriau gerą gurkšnį alaus ir susimečiau ruošinuką burnon.

- Velniui, ne velniui ... o kepenai ir inkstai ... tavo. - tarė jis ir užsigėrė alaus, bei tęsė su šypsena. - Bent jau daktarai ... sako, kad tai negerai.

- Juozai ... spirituotas batonas ... išsilaiko metų metus. Vindzita dešra ... taip pat puikiai laikos. - pasakiau jam ir ėmiau ruoštis kitą porciją. - O dabartinis daktaras ... tau dar ne to ... priburs.

- Oooo .... taip ... - priburs ir dar ne vieną pasimatymas paskirs. - Kad juos kur velniai nujotu. Šundaktariai ... diplomuoti.

Nesusilaikęs, nusijuokiau balsu, pastačiau bokalą ant baro ir laisva ranka, plekštelėjau Juozui per petį.

- Tai paspjaudai ... vandenin ?

- Žinai ... gal pakolkas, palikim šį griešną klausimą? - žiūrėdamas į pustuštį bokalą tarė Juozas. - Bus noras ... pasiknaisiosime ir tame. Bet tik, kai jau kai būsim Trakuos. O čia ... neturiu nei noro, nei fantazijos.

- Pasakei ... ir sninga.- atsakiau jam.

Kaip tik tuo momentu, pasirodė alaus baro savininkas, su mūsų užsakymu. Mes persimetė keliais žodžiais, atsiskaitėm ir atsisveikinę, išėjom laukan, kur mūsų laukė taksi.

Kai susėdom ir jau įsitaisėm, mirktelėjau taksistui :

- Na ... pavežėsi ... ponus į Džiūginėnus ?

Taksisto veidas ištyso.

- Kuuur ....?

- Et ... brolau ... nekreipk tu dėmesiaus. Varyk, tiesiu taikymu, į Trakus. Tiesiai prie karaimų kibininės, ten kur mūsų laukia ...

- Užteks svaigti Arūnai ... Leisk žmogui važiuot.

Aš užsičiaupiau. Mašina pajudėjo gatve, link mūsų tikslo. Ten, kur jau mintimis buvau mažame rūsio kambarėlyje, apšviestame žvakių šviesos. Kur manęs jau laukė dar vienas puikus vakaras su Juozu. Su jo juodo sarkazmo spalvomis. O gal, net kažkas naujo, ko dar nežinojau.

Ir dar, kažkokia slapta mintelė kamputy kikeno, kad jau paskui ... kai bus pasėdėta ... būtinai reik nueit ant tilto, vedančio į pilį ir ten dar kart nusispjauti. Matyt, Juozo mesta frazė ... šiandien neduos ramybės dar ilgai.

Juk už to, ką jis pasako, visuomet yra tai ... ko paprastai neįmanoma pamatyti. Nors tai, kaip laužas viduryje tilto. Kuris lyg tyčia uždegtas, kad būtu matyti abu krantai ir tai, kas po juo. Ta gelmė, virš kurios ir yra tiltas, laužas ant jo ir galimybės rinktis.

O taksi, lėkė per vis labiau temstantį Vilnių. Lietus, ėmė tyliai barbenti per mašinos stogą, priekinį stiklą, jį paversdamas tarsi į verkiančio skruostus, kuriuos, kažkas rūpestingai stengėsi nubraukti, jau upeliais tekančias ašaras.

Velnias tas Juozas. Ir reikėjo gi jam, drėbtelti, apie tą spjaudymasį į vandenį. Dabar galvoje, kilo vis nauji vaizdai iš mano gyvenimo.

Ir kaip spjaudžiau į vandenyną, siekdamas prisišaukti audrą, anot visokių prietarų. Ir kaip gyvenime ... spjaudžiau ten ... kur teko laikas nuo laiko grįžti. Matyti tą ... prispjautą ...

Romantika ...



Romantika ...
Koks paslaptingas žodis.
Kažkas tai tokio ir ... svaigaus.
Kaip seno, gero, išlaikyto,
Vyno taurė.
Kuri ...
Vyliojanti, ne tik ...
Rubino kerinčia spalva,
Išpuosėlėtu laiko ... skoniu.
Bet ir .... romantiškais kvapais.
Kas atveria, dar nematytus,
Ir nepasiektus ... tolius.
Kuriais atrodo eitum,
Kad niekuomet,
Iš ten ...
Negrįžt.
Romantika ...
Koks paslaptingas žodis.
Kažkas tai tokio ir ... svaigaus.
Kur persipyne, yra viskas ...
Nuo mažos svajonės,
Iki fantazijų ...
Užpildytų ...
Geismais.
Romantika ...
Koks paslaptingas ... žodis.
Kažkas tai tokio ir ... svaigaus.

Degsiu ir aš



Degsiu ir aš,
Kaip dega ... laužas.
Drąskydamas nakties tamsas.
Kažkiek paskleisdamas šviesos ir šilumos.
Suteikdamas kažkam, gal būt, kaip paskutinę viltį.
Netgi jei bus, tai tik ... kažkam tamsi diena.
Ir net kai saulė jo ... jau nebešildys.
Pakviesiu, šiluma pasidalinti.
Ramybę, savyje atrast.
Degsiu, kaip laužas.
Neklauskite ...
Už ką ?
Kaip kad ...
Niekad neklausia laužas,
Sudegdamas ir atiduodamas save.
Ir neprašydamas mainais, iš nieko ... nieko.
Tik virsdamas tamsumuos, mirksinčia šviesa ir šiluma.
Kurios, taip kartais trūksta ... o ir šitaip, reikia.
Net ir tuomet, kai rodos, saulė šviečia.
Rodos ... vis dar šviečia.
Bet tik ... rodos.
Kad ji ...
Čia.

Thursday, 3 October 2013

O kaip jaučiatės ... tarp durnių ???




Nežinau, ant kiek yra žinomas, poetas Majakovskis, daugumai. Bet, esu įsitikinęs, kad bent jau dalis, apie Majakovskį ... yra girdėjusi.

Kaip vienu metu buvo išsireikšta, apie jo gyvenimą ir jį patį:

 - „ Dvylika metų iš eilės, žmogus Majakovskis, žudė savyje poetą Majakovskį, tryliktaisiais metais, poetas ... pakilo ir nužudė žmogų”.

Unikalus žmogus, gal kiek ir savotiškai. Bet tikrai unikalus. Aštraus proto.

Kaip pavyzdys, iš jo gyvenimo.

 Dėstant studentam Internaciolizmą ir jo pagrindus, poetas išsireiškė:

- Būdamas tarp rusų, aš jaučiuosi rusas. O būdamas tarp gruzinų, jaučiuosi kaip gruzinas.

Tačiau, kaip visuomet ir visur, atsiranda šmaikštuolių, kuriems nesisėdi neįkandus.

- Sakykite. O kaip jaučiatės ... tarp durnių ??? - pasigirdo klausimas iš auditorijos gilumos.

Poetas, kaip jam įprasta, susikišo rankas į kišenes, atsišliejo į sieną ir nužvelgęs auditoriją, atsakė:

 - Jūs jau man atleiskite, bet aš ... šiandien ... pirmą kartą pakliuvau tarp tokių ...

Ir tokių istorijų, žmonijos istorijoje, pilną. Kuomet aštraus proto ir mąstantys, tampa kliūviniais ir taikiniais.

Tai žvaigždės, iki kurių neduota pakilti, o apspjauti ... taip ir nesigauna.

O ir prisigretinti prie jų ...neleista.

 Galėčiau paminėti, dar keletą iškilių ir genialių žmonių, bet ... tai būtu jau kitos istorijos, nors visur atsispindėtu vienas ir tas pat.

Žvaigždžių ... purvinomis rankomis ... nepasiekti.


Norėčiau ... nenorėti.


Norėčiau, kad ... Gyvenimas,
Būtu ... tik tiesė.
Neturinti, nei pradžios,
A nei ... pabaigos.
Bet, ten ...
Aš būčiau, tik tai taškas.
Toj ... begalinėj ... linijoj taškų.
O tam,
Kad visame tame,
Nepasimesti ...
Ir ...
Nusibrėžti,
Nors kažkokią prasmę ...
Gyvenimas,
Lai būna ... spindulys.
Kuriam yra,
Bent logiška pradžia ir ...
Tęsias ... Tęsias ...
Iki begalybės.
Bet ...
Net ir to, neduota.
Ir net neleista, to patirt.
Nes ...
Tai ne šiaip ... apibrėžimas.
Ar vartoma,
Kaip kam išeina ...
Teorema.
O viską žudanti ir visiškai bejausmė ...
Aksioma.
Kuri, tyliai ir nerūpestingai sako ...
Žmogaus gyvenimas ...
Tik tai ...
Juokinga ... atkarpa.
Besisukančioje,
Laiko spiralėj.
Kuri tikra,
Dabar ir tiktai čia.
O kokia buvo ji ?
Nežino niekas.
Kaip ir nežino niekas ...
Ar bus dar ... ?
O ir kiek ?
Norėčiau nenorėti ....
Bet taip ...
Nebūna.
Nes ...
Visame, visur, viskam ...
Yra riba.
Riba ... kurios negalima pažeisti.
Kurios neleista, nei apeiti,
Nei ... peržengt.

Speed ...



Speed ...
Higher, higher, higher.
And ...
Turning point ahead.
Now ...
Only one question is.
Who win ?
Brakes and your reaction.
Or ...
Death.
Contrary to what you did.
She ...
Never ...
Never make a speed.
But ...
Every time, achieves its ...
Target.

И хорошо ...


Разбежался.
И треснул, головой, об стену.
Больно.
Вот так, как и всегда.
Или ...
Почти всегда.
Когда ...
Глупа идея, так слепа.
Что пробуеш,
Своею головой, пробить,
Глухую стену.
А получаеш,
Только головную боль.
И хорошо ...
Что не сотрясение ... мозга.

День прожыт ... зря


День прожыт ... зря.
Беда.
Хотя, не плотник, я.
Не землепашец, не садовник.
Чьи руки ... создают.
А я ...
Чёрным,
Да и по белому,
Порьчу ...
Перевожу бумагу ... зря.
Надеясь ...
Что из этого, получится,
Хоть что-то,
Толком.
Да ...
День прожыт ... зря.
Хреновый ...
Из меня ... художник.
Хотя ...
Если читаешь, эти строки ...
Значит ...
Небыл день убит.
И я ...
Прожыл его не зря.
Хотя ...
Хотелось мне,
Как и любому, каждому.
Свершить,
Что-то такое ...
И Великое.
Беда ...
Попахивает, как то,
От меня ...
Манией ... величия.


Wednesday, 2 October 2013


Kad ... smegenis išsaugot


Kaip kartais reikia ... tiek nedaug,
Kad išsivaduoti iš košmarų.
Užmerkt akis ir ...
Nebeskaityt.
Kad smegenis, išsaugot,
Neištiškus.
Nes būna, parašyta, kartais taip ...
Kad neišgėrus, nesiskaito.
O kai išgėręs ... paskaitai ...
Tuojau, išgertas, prašosi į lauką.
Bet nekaityti ...
Būtu didelė klaida.
Nes neišmoktum, nesuprastum.
Kaip kad ...
Nereikia ir negalima rašyt.
O skaitantį rašybą tokią ...
Net ir negėrus vimdo.
Kaip kartais,
Reikia tiek ... nedaug.
Kad išsivaduoti iš košmarų.
Užmerkt akis ir ...
Nebeskaityt.
Kad ... smegenis išsaugot,
Neištiškus.

Išskrido


Išskrido.
Pakėlė sparnus ir ...
Išskrido.
Dangus, liko tuščias.
Tarytum, kažkas ir kažką ...
Iškirpo iš jo.
Išskrido.
Pakėlė sparnus ir ...
Išskrido.
Ir rodosi, vien tik dėl to,
Dangus ...
Tarsi ... nebegyvas.
Ir kažkodėl,
Tapo tuščia, širdy.
Nes jie ...
Paprasčiausiai išskrido.
O mes ...
Palikome vieni ir be jų.
Ruduo ...
Rodos tame, nieko keisto.
Nors mes ...
Ir dar ilgai, danguje,
Ieškosime jų.
O jie ...
Paprasčiausiai ...
Pakėlė sparnus ir išskrido.
Kaip darė visuomet, prieš juos,
Ir tai ką darys ...
Netgi po jų.

Dar teks, šiek tiek palaukt

( juodraštinis variantas )

Norėčiau prisimint vaikystę.
Bet ... Nepaprastai.
Ir ne bet ką.
O tai ...
Kaip kažkuomet,
Kas šiandien, rodos,
Buvo, taip seniai.
O aš norėčiau,
Prisiminti,
Kad tai, nutiko ...
Tik tai vakar.
Kuomet ... Nevėžis senas,
Tekėjo Senvagės lanku,
O šiandien ...
Miesto širdyje ... dirbtinis ežeras.
Ir tai,
Kaip kažkuomet,
Kažkur tai Suvalkijoj, Padoviny ...
Stebėjau kylant ryto rūką,
Ankstų rytą ...
Nuo Dovinės upės.
Ir tai ...
Kaip pirmą kartą,
Rugiuose ...
Ganiau boružę ir klausiausi ... žiogo.
Ir Baltiją, norėčiau prisimint.
Dar tokią ...
Kuomet Palangoje, nuo kopų ...
Kiek tik akys mano,
Aprėpt galėjo,
Tebuvo ...
Vien didžiausias pliažo smėlis.
O iki jūros ... taip toli, toli.
Norėčiau ...
Prisimint vaikystę.
Bet ...
Vaizdai, tarytum išplauti.
Ar net sakyčiau ...
Lyg per rūką.
Matyt ...
Dar teks,
Šiek tiek, palaukt.
Kada ateis, senatvė ...
O ir savaime,
Grįž ...
Vaikystė.

Tuesday, 1 October 2013


Gyvenimas - Tai jūra


Nėra Lemties.
Nėra ...
Likimo.
Yra tik tai, ką pats,
Pasirinkai.
Savaime aišku,
Lengviausia kaltinti,
Visus ir viską.
Jei iš durnumo, ar vardan,
Tuščios garbės ...
Lindai į ugnį,
Pats.
Ar peilio ašmenim,
Eiti ... bandei.
Todėl ...
Galiu tau drąsiai, pasakyti.
Gyvenimas - Tai jūra.
Kur ...
Jei nemokėsi plaukti,
Tai dėl visų šventų ramybės ...
Geriau, net nebandyk.
Neerzinki ... bangų.
O pėdik, tyliai, atokiai nuo jų ...
Krantu.

Мне стало стыдно


Хотел бы я,
Поднять до неба руки.
Крикнуть.
О Господи !!! Взгляни ... !
Да нет ...
Мне стыдно, стало.
Совестно,
Что я ...
Здоровый и имея руки,
Хотел так просто,
Как будто,
Колека или нищий ...
Просить у Бога,
Подояния.
Да ...
Мне стало стыдно.
За себя.
Что так ослаб душой.
Хотя ...
При людах,
На глазах у всех ...
Я был скалою,
И непокалебим, и дерзко ...
Мог смеяться,
Даже при виде смерти.
А тут ...
На едине.
С самим собою ...
Взял,
Да и раскис.
В место того,
Чтобы остаться, той скалой.
Которой ... не нужны,
Ни от кого, и никакие ... сострадания.

Ant dviejų ... kėdžių


Sėdėti, ant dviejų kėdžių,
Kartais ...
Ir gera, ir malonu.
Tačiau ...
Truktelėjus, vieną iš jų,
Trumpam ....
Su nuostaba veide, pakimbi ore.
Kad taip staiga ...
Po subine tava, neliko nieko.
Tiktai ... oras.
Po ko ...
Skaudus nusileidimas.
Ir ...
Prisiminimai.
Kaip buvo gera,
Tuo metu.
Kada sėdėt galėjai,
Iš karto,
Ant dviejų ... kėdžių.