Intelekto spindesys ir skurdas
Popietė. Atsitraukiu nuo savo rašymo stalo. Nes sėdėti ir bandyti ką nors iš savęs per jėgą išpausti ... Ne ... Ne mano stiliuje. O ir nesijaučiu kankinamas kūrybinių minčių, kaip ne kurie rašeivos sugeba susireikšminti. Nes mano giliu įsitikinimu, jei jau suima kančios ... trenk viską ir eik kasti griovių, ar šluoti gatvių. Ten viskas paprasta ir be jokių kančių.
Todėl, atsitraukęs perėjau per kambarį, kur kiek trumpam stabtelėjęs ties baru, bet neradęs jokio atsakymo iš vidinio balso ... patraukiau toliau, prie lango.
Atitraukiau užuolaidą ir pravėriau langą. Išsitraukiau cigaretes ir užsirūkiau.
Žiema ...
Tiksliau metų laikas, ,kuris nieko panašaus nebeturi su tuo, prie ko buivo priprasta mano vaikystės metu. O dabar ... tai, ko buvo laukta taip ilgai ir keikiamasi, kad vis neateina ... Tačiau tai kas atėjo, vėl nebetenkina, nes ne toks ir ne taip, kaip mes norėjom.
Gatve, melancholiškai krypuodamas ir retsykiais pasišokinėdamas per ledu klotą gatvę, pravažiavo troleibusas, kuris išleidęs pratysą garsą, panašų į netykėtą pyrstelėjimą, truputį čiuožtelėjo ledu dengta gatve ir sustojo. Kurį laiką laiką lengvai pasiūbavęs nuo į jį įlipančių ir iš jo išlipančių keleivių ... dar kartą išleidęs tylų šnypštuką, pajudėjo toliau.
Žiema ...
Pilkai murzina. Tokiu pat murzinu dangumi, kuriame, už papilkėsių iš nuobodulio debesų, rodos bandė prasiveržti saulė, bet ... Kaip suprasdama visą savo beviltiškumą ... tik blausiai švietė, lyg pranešdama, kad ji yra ir niekur nesiruošia dingti.
Šaligatviu, praslinko vienas kitas apatiškas siluetas, o tarp jų, pasišokinėdamas per atsiradusias balas, lyg koks strazdas, nuskubėjo žmogutis, savyje vis dar pilnas optimizmo ir ir vilties energijos.
Iškišau ranką pro langą, tam, kad nupurtyti gerokai nurūkytos cigaretės peleną, kuris, lyg koks sulinkęs nuo metų naštos senukas, jau ir pats grąsino atsiskyrti, taip pareikšdamas savo nepriklausomybę nuo cigaretės.
Lengvas pakštelėjimas pirštu per cigaretę ir jis atskyrė. Čia jį pagavo vėjo šuoras, kiek kilstelėjo aukštyn ir čia pat sviedė lango stiklo link, nuo ko atsimušęs dribtelėjo ant drėgnos palangės skardos. O ten ... išleidęs nepasitenkinimo protestuojantį šnypštimą, pelenas subliuško, tyliai dar kurį laiką lyg ir šnypštė, bet tai ... daugiau buvo kaip susitaikimo su likimu agonijos garsas. Po ko galūtinai subliuško ir virto tik murzina dėmė ant palangės skardos, kurią jau ėmė ardyti slenkantys nuo jos, susikaupę ir pritvinkę atodrėkio lašai.
Žiema ...
Ir čia, staiga, iki manęs atsklido iš kambario gilumos, mano mobilaus grojama melodija.
- Idomu ... Kam, dabar, prireikė manęs, kad taip duodas telefonas. - pagalvojau atsitraukdamas nuo lango.
Priėjęs prie stalo, čiupau telefoną, nes tas ne tik grojo, bet dar ir keliavo po visą paviršių, smagiu vibracijos režimo tempu.
Žvilgterėjau į telefono ekraną, kuris mirgčiojo visomis spalvomis ir tose spalvose didelėmis raidėmis rekte rėkė - JUOZAS.
Tuo metu, lyg iš kito pasaulio iki manęs atsklido grojanti melodija, kuri buvo priskirta Juozui.
Tai buvo nuostabus Led Zeppelin kūrinys - Kashmir. Puikiai suderintas egzotinio rytų kultūros kolorito ir sunkaus rock stiliaus derinys. Kuris, kažkokiu būdu, tiesiog apokaliptiškai atitiko Juozo būdą.
Spūstelėjau atsakymo mygtuką ir pakėliau telefoną prie ausies.
- Smolnis klauso ... - leptelėjau pirmą pasitaikiusią frazę ir patraukiau link baro.
- Aš labai atsirašau, jei patrukdžiau gerbiamų bolševikų susibėgimą ... Bet gal galėčiau perkalbėti su Revoliucijos vadu ? - ne ką prastesnis atsakymas nuskambėjo iš Juozo pusės.
- Tai kas šventą tėvelį neramina ? - pratęsiau pasikandžiojimą.
- Matau, kad pasikaustęs kaip Trockis esi, tik ledo kirtikio styrančio maumonėlyje trūksta. - kiek piktokai mestelėjos Juozas.
Ir čia, man teko laikinai atsisakyti minties įsipylti viskio stiklą, nes ne tik šypsena nusipaišė mano veide, bet ir mane ėmė lengvas juoko drebulys, kurį stengiausi suvaldyti, būtu neleidęs to atlikti.
- Oho ho ... koks kraugeriškas tamsta esate šiandien ... - ištariau stengdamasis suvaldyti juoką. - Visai kaip visų krikščionių tėtukas, kuris siūlė valgyti jo kūną ir gerti jo kraują.
- Eik po velnių, nekrikšte vienas. - trumpai drėbtelėjo bičiulis ir pokalbis nutrūko.
Po velnių, tai po velnių ... Anokia čia bėda, jei pats ir taip esu švaraus vandens velnio vaikas. Neštas ir pamestas.
Ta proga padėjau telefoną ant stalo ir prisipyliau viskio. Atsisėdau krėslan ir jame įsitaisęs pasiekiau ant stalo gulėjusią cigarilų dėžutę. Nes viskis ... reikalauja kažko išskirtinio ir nepaprasto. O gal ir nereikalauja, bet čia jau mano išpindėjimo laipsnis.
Prisidegiau cigarilą, išgėriau gurkšnį viskio. Gera.
Ir jau besiruošiant dar vienam gurkšniui, vėl ėmė skambėti Kashmir melodija. Tik dabar man tai buvo kaip priedas prie mano patiriamų malonumų, o ne skambutis iš Juozo pusės. Todėl ... išgėriau viskio, truktelėjau skaniai smagų dūmą ir toliau klausiausi puikaus rock muziko kūrinio.
Ne ... tikrai nebuvo jokio pykčio ant Juozo ir jo mestos paskutinės frazės. Tiesiog žinodamas jį ... klausiausi melodijos ir ja žavėjausi.
Užsitraukiau dar vieną dūmą ir pasiekiau šliaužiojantį telefoną.
- Jūs paskambinote pagalbos telefonu. Mes pasiruošę jūsų išklausyti ... Kalbėkite ... Įrašymas jau įjungtas, jūsų padėtis ir jūsų būklė jau nustatinėjama. - atkalenau kiek galima šaltesniu balsu.
- Grafienė, perkreiptu siaubo veidu, bėga skandintis sodo tvenkinin. Ką patarsite ? Krauti apelsinus į bačkas ? - išgirdau frazę, iki skausmo pažystamą iš Ilfo ir Petrovo.
- Mes dar neišsiaiškinome, ką šiuo klausimu kalbėjo Kauckis su Leninu savo susirašinėjimuose, bet remiantis dėdės Froido pastebėjimais ...
- Žinai ... ? Aš jau imu abejoti, kuris iš mūsų yra didesnis cinikas. - pasigirdo Juozo balsas, nutraukęs mano tiradą. - Normaliai ... Pakalbėti galima ?
Oho ... Va čia kaip ir naujiena, kad taip, iš pasižodžiavimo, be jokių lyrinių nukrypimų, būtu pareikalauta normalaus pokalbio. Matomai, kažkas stipriai pamindė Juozo dūšią. Arba bent spjovė. Kas šiais laikais, kaip ir normalu patapo.
- Na ... Tai pasakok. - ištariau ir užsitraukiau dūmą.
- Pasakoti neturiu ką. Tik klausimas yra.
- Gerai ... Dėstyk klausimą.
- Ar skaitei Balzaką ?
Va čia vos nepaspringau dūmu. Aš ... ir Balzakas ??? Kas bendro ?
- Tarkime, esu girdėjęs apie jį. - atsakiau diplomatiškai.
- Velniai nematė, girdėjai ar skaitei. Bet tikiuosi, kad bent jau kažką žinai apie jo - "Kurtizanių spindesys ir skurdas".
Vienu ypu išgėriau viską, kas buvo stikle ir įsipyliau dar. Nes tokio posūkio pokalbyje, tikrai ne tai, kad nelaukiau ... Bet tiesiog net nesitikėjau.
- Tu kur suki ? - tiesiai šviesiai paklausiu.
- Link spindesio ir skurdo. - nuskambėjo trumpas atsakymas.
- Kieno ??? Kurtizanių ... ?
- Kokio velnio ? Juk kurtizanės tai profesija, o Marijos žemėje, vien šventos karvės.
- Sutinku ... Tai prie ko čia Balzakas ir jo kūrinukas ?
- Pradžioje ... ir aš taip galvojau. Bet kuom toliau, tuo daugiau paralelių matau.
- Oho ... Va nuo čia, prašom smulkiau, jei galima. - pasakiau jam ir gurkštelėjau viskio.
- O tu ... Nepastebi jokių anologijų ?
Kiek susimąsčiau. Įtempiau gerokai viskio ir nikotino aptemdytas smegenis, ir pabandžiau prisiminti, ką gi tas šmikis Onore, pripaistė tame " Kurtizanių spindesy ir skurde". Kad Juozas įžiūrėjo kažkokias analogijas ir dar mane, kaip pirmoką, pastatė kampan. Nors tikrai pamenu, kad rašyta ten apie meilę. Galima sakyti, kad nelaimingą meilę, tarp dviejų nelaimingų - poeto rodos ir kurtizanės Ester.
Va ... Vardas jos įstrigo visiems laikams. Ester ... Gražus.
Bet kokio velnio jam dabar parūpo visa tai ir kas ten tokio su kažkokiomis analogijomis ?
- Juozai ... O paprasčiau ... Tu ... Galėtum ?
- Kad ir taip viskas paprasta. Balzakas ... Prancūzija ... Skurdas ir spindesys.
- Na ... Iš principo ... Sakau ... iš principo. Tai šis tas yra bendro ir nepakitusio. - atsakiau jam su šiokia tokia dvejone. - Nors jei žiūrėti jo akimis, tai kodėl nepasirinkai "Tėvas Gorijo" ?
- Uoooo ... Kaip mėgsti tu sakyti - Uooo ... - pasigirdo kiek linksmenis Juozo balsas. - Va dabar ir matau, kad galima judėti link kūno, kaip sakė Gi de Mopasan.
- O tas ... tau kuom nusikalto ???
- Jie kalti tik dėl vieno ... Rašė realistiškai ir be jokių siusi pusi.
- Gerai ... Tebūnie taip. Kas bendro su tavo klausimu ?
- Idiotizmas ... Idiotizmas visur ir aplinkui.
- Uooo ... - tesugebėjau išstenėti nuo tokio jo atsakymo. - Va čia tai geras ...
- Nei velnio gero čia nėra.
- Na ... Sakyčiau gan griežtas pareiškimas.
- Matai brol ... Tiek Balzakas, tiek Mopasanas, rašė apie realų gyvenimą. Be pagražinimų. Toks koks ji yra.
- Ir ... ?
- Nieko. Absoliučiai nieko.
- Tai dėl ko bangas sukėlėi ? Dulkes paleidai, dėl kažkokių analogijų.
- Arūnčia ... Tu nepatikėsi, bet ...
- Na na ... Kuom turėčiau nepatikėti ?
- Ką tik baigiau žiūrėti filmą - "Ideokratija".
- Juozai ... tu mane stebini. O tiksliau ... visiškai nieko nebesuprantu.
- Nesupranti ko ?
- Na ... Pradėkime iš naujo ... - tariau jam ir vėl susiverčiau visą stiklo turinį į save. - Pradžioje klausimas apie Balzaką. Vėliau apie jo kūrinį. Kur viskas lyg ir aišku, ir panašu į lengvą intelekto testą. Toliau ...
- Va ... Velnie tu vienas. Va ... - pratrūko džiaugsmingai Juozo balsas.
- Tu čia nekrykštauk, kaip laukinis aplink laužą, ant kurio krikščionių tiesos skleidėjas čirškinamas. O geriau sakyk tiesiai šviesiai, nesukdamas man kiaušų.
- O varge ... Juk, ką tik pats, paminėjai Intelektą ir puikiai tai įrodei visiškai logiškomis išvadomis, ir logiška minčių seka. Tai kas tau dar neaišku ? - pasigirdo šiokios tokios nusivylimo gaidos.
Te tau žaibas in kelnes ... Visad žinojau, kad pokalbiai su Juozu, savotiški pasivaikščiojimai po minų lauką, kur jokie minų ženklinimai, visiškai ir nieko nereiškia.
Skubiai įsipyliau viskio, vienu mauku nurijau ir kol deginantis skystis brovėsi į skrandį, o iš ten venomis link smegenų, kurios šiuo metu buvo panašios į subinę ... Karštligiškai ieškojau nors kokio padoresnio atsakymo.
Įsipyliau dar ... Ir bežiūrint į puspilnį stiklą, sugebėjau iš savę išspausti tik vieną, vienintelį klausimą jam.
- Juozai ... Turiu slaptą įtarimą, kad mano smegenys ... bent jau šiam momentui ... kažkuom panašios į subinę.
- BRAVO ... Šaunuolis ... Ir toliau neleidi nusivilti tavimi.
- Na gerai. Tai paaiškink, ko čia klykauji, kaip komjaunuolis per Spalio eitynes.
- O ką dar aiškinti, kai pats taip puikiai apibudinai smegenis.
- Na ... Gal ir ne visai tai, norėjau pasakyti ... - buvau bepradedąs savo mintis.
- Nei velnio ... Nei velnio brol. Taikliai ir į dešimkę. Juk tik intelektualus pastebės tokias anlogijas tarp smegenų ir genitalijų.
- Ar tik nenori pasakyti ... Kad čia ... turi vietos tas pasakymas - Prašom nepypinti mano smegenų ?
- Galva ... Galva ... Puikiai dirbanti galva, nors ... dar ir pati ... nemato savo darbo vaisių.
- Juozai ... Va dabar, aš turiu tau dar ... klausimuką. - pasakiau jam ir gurkštelėjęs viskio prisidegiau cigarilą.- Ar tik ne šių dienų idiotizmą, ėmei ir sugretinai su ... Balzako " Kurtizanių spindesys ir skurdas " ?
- Myliu ... Garės žodis, aš tave myliu, velnio tu vaike.
- Tikiuosi ir dedu viltis, kad tavo meilė, niekaip nepasireikš ant manęs.
- Būk ramus ... Esu galutinai užbaigtas lezbietis ir tokie gražuoliukai kaip tu ... nedomina net po geros dozės alkoholio. Taip kad ... būk spok.
- Įtikinai ir įkalbėjai ... Bet va, kad bandai krušti smegenis ... Tai tokių abejonių, vis tik, dar liko.
- Arūnčia ... Brolau ... Tas, kuris sugalvojo tą frazę - Prašome nepypinkite mano smegenų ... Iš tiesų su Anatomija yra gerai pažįstamas ir dar gan gerai pamena, kad ... žiūrint iš priekio ... smegenys turi panašumą į vulvą, o jas pasukus ... subinė ir tiek.
Ir kol jis visą tai pasakojo ... Mano galvoje, visomis projekcijomis prasisuko smegenų bendras vaizdas, kas iš tiesų ... atitiko su Juozo sakomais žodžiais.
Grubu ? Taip ... Bet jis velniškai teisus.
Gurgštelėjau dar kiek viskio ir išstūmiau iš savęs sekantį klausimą.
- Tai tokiu atveju ... Sekantis išsireiškimas - Išpisgalviai ... Jokiu būdu nėra įžeidimas, o tik ... fakto konstatavimas ?
- Ar jau sakiau, kad tave myliu ? - pasigirdo Juozo linksmas balsas.
- Eik velniop su savo meile ... - atkirtau jam, nelaukdamas, kol dar ką prie viso to jis prikergs.
- Baik žmogau ... Juk ne iš piktos valios, o tik atiduodamas visą ir geriausią pripažinimą, kaip vienam iš Homo Sapiens atstovų ... tau tai sakau. - rodos tėviškai nuskambėjo Juozo žodžiai. - Juk sakiau, kad pas tave bestiją ... smegenys gal ir neadartaliečio ... bet puikiai dirbančios.
- Ok ... laikykime tavo diterambus priimtais ir ... sakyk prašom ... kas gi per nušvytimas tave pasiekė, kad taip sudėtingai mane testuoji.
Ragelyje pasigirdo nei tai kikenimas, nei tai tramdomas juokas.
- O dabar sakyk. Išgert turi ?
- Tai čia tik dėl to, tiek laiko buvo gaišta? - kiek nustebęs paklausiau Juozo.
- Perstok ... Žmogau ... Kol tu rašai ir taškaisi mintimis tik į orą ... Man ... laikas nuo laiko dar ir litas kitas nubyra. Girdėjai tokį žodį - Honoraras ?
- Tęsk nesukęs plaučių. Nes vėl imu painiotis tavo išvedžiojimuose. - atsakiau kiek atslūgęs, nes tai jau nebekvepėjo galimomis išgertuvėmis, sąskaitos papilnėjimo proga.
- O tu man atsakyk, ko tavęs klausiu. - visiškai linksmai atsakė Juozas.
- Ne tik, kad turiu ... Bet jau ir baigiu butelį įpusėti nuo tavo suktumo.
- Oooo ... Nors tau ir ne prie širdies mano meilė ... Bet vistiek tave žaltį myliu. - ir po nedidelės pauzės, pridūrė, - Juk ne kiekvienas po pusbonkio gali laisvai smegenimis mosikuoti. Kitas ir trezvas durnas, o nuo kefyro ... dar ir apsineša.
- Tai jei teisingai suprantu ... Šiandien Pegaso maršrutas buvo trumpas, bet tikslingas.
- Ir vėl kaip pirštu akin. - dabar jau akivaizdžiai girdėjosi slopinamas kikenimas. - Nes antraip, iš kokios baimės, būčiau žiūrėjęs " Ideokratiją" ?
- Tarkime ... Vien todėl, kad aš tau, esu rekomendavęs ... kažkuomet.
- Va ... O tokius filmus ... Reikia žiūrėti pasirengus ir su tinkama amunicija, ponas pulkininke.
- Dėl pulkininko tai čia pasikarščiavai.
- Taip, taip, taip ... Tu ... baltas ir pūkuotas. Kol kas netruktels plūksnos iš šiknos. O jomis ... kiek žinau tave ... brangini.
- Dėkui ... Pamaloninai ... O dabar iriamės toliau.
- Gerai čia Vytuko žodžius pritaikei ... Liuks. - kažkaip lyg susimąstęs, ištarė Juozas. - Irstomės durnių laive ir vis iš tų pačių durnių tarpo išssirinkę kapitoną, stebimės, na kodėl mūms taip nesiseka.
- Jei čia buvo klausimas man ... Tai mano atsakymas būtu paprastai paprastas - Intelekto spindesys ir skurdas. - net nesusimąstęs atsakiau jam.
Nugriaudėjo Juozo juokas, kuris perėjo į kažkokius aikčiojimus, pacypavimus ir astmatiškus švilpesius. Todėl ta proga, šliukštelėjau dar viskio į stiklą, šiek tiek nugėriau ir ėmiau laukti, kol Juozas grįž iš juoko komos.
- Vyras ... Tu ... Tikras vyras. - pasigirdo trūkinėjantis Juozo balsas. - Ne Balzakas ... Bet ... Jo vertas tikrai.
- Na na ... Toliau prašom. Kuo jau čia taip vertas, gretintis prie to francūzo ?
- Nepastebėjai ??? - kiek nustebęs ir vis dar bekikendamas, paklausė Juozas.
- Ne ... - visiškai ramiai ir nesigilindamas į pasakytą, atsakiau aš.
- Tavo vienintelis sakinys ... Vienintelis ... Padėjo tašką ir davė atsakymą viskam, ką čia tiek laiko braižiau visokiausiomis paralelėmis ir bandžiau ateiti nuo Balzako iki "ideokratijos". Tu gal ir ne genijus, bet ... sakinys unikalus - Intelekto spindesys ir ... skurdas. Puikiai brolau. Puikiai ...
- Ar čia reikėjo kažkokių ypatingų protinių sugebėjimų tai pamatyti ???
- Gal ir ne ... Gal ir ne ... - jau visai rimtai atsakė Juozas. - Bet va ... ėmei ir davei tikslų šių laikų apibūdinimą.
- Tau tai daugiau tinka, nei man. Tu čia pas mus ... "juodasis" gyvenimo filosofas.
- Šiai minutei, tu, broliuk ... Tu ... Perspjovei net mane.
- Atšok ... Man tavo laurų nereikia. O ir kankintis savęs, kol rasiu kažkokias ciniškas išvadas iš mūsų visų supypinto gyvenimo ... nesiruošiu.
- Žinau ... Patikėk manimi, kad tikrai žinau. O ir pats esi, visai kito skrydžio paukštena.
- Taip jau ir paukštena ? - paklausiau jo nusišypsodamas nei tai sau, nei tai jam.
- O žinai ... ? Tu teisus. Nei velnio tu ne paukštena. O tiksli savo zodiako ženklo kopija. Toks nei velnias, nei gegutė. Greičiau ... Kecalkoatlis.
- Oho ... Koks apibūdinimas. - atvirai nusijuokiau ir pasiekęs viskio stiklą išgėriau dar. - Taip ir įtikėti tavais žodžiais galima būtu.
- Aš ramus dėl tavęs. Nei vienas Feniksas, girdi mane ? Nei vienas Feniksas, ilgai neužsibūna ant laurų vainiko. Tam jie ir feniksai, kad pasiekę aukštumas, nelauktu kol iš jų pavers į stabus, o drąsiai pavirsta pelenais ir atgimsta naujai ...
- Juozai ... Gal pabaik su panegirika, o tai jaučiu, kad imu spinduliuoti gėrio aura.
- Tu spinduliuok kuom nori ... Tavyje sėdintis velnias, sutvarkys viską už tave.
- Va ir dėkui už gerus žodžius. - atsakiau jam.
- Jooo ... broliuk. Gerai kad tau paskambinau ir gerai, kad atsiliepei. Nes pats žinai ... degtinė neturi patariamojo balso. O juo labiau ... net jos butelio dugne atsakymų ... nerasta.
- Tai ką siūlai ? - paklausio jo, kaip jausdamas, kad pokalbis slysta į pabaigą.
- Klausi ką siūlau ? - ir lyg trumpam susmąstęs, padarė pauzę Juozas. - Velniai žino, ar tau aplamai ką nors galima būtu pasiūlyti. Bet kokiu atveju, tu ... ne Balzakas. Ir net ne Remarkas. Tad ... Jokios prasmės nėra apeliuoti į tai, kad iš po tavo plunksnos, kada nors išlystu ... Inetelekto spindesys ir skurdas.
- Va tau ir visos vėliavos į rankas. Pirmyn Juozai ... Arimai nearti klykte klykia šaukdami tave į kovą.
- Kuom tu mane laikai ? Visišku besmegeniu, nieko negalinčiu pačiam parašyti ? Nesulauksi. Tavo frazė ... Tu ir daryk ką nori. O mane ... atpalaiduok nuo tokios lažo prievolės.
- Pasakei ... ir sninga, Juozai.
- Tai va ... Sninga. Vėl ... sninga.
- Eik sau ... Ar tikrai ? - lyg mažas vaikas paklausiau.
- Eisiu ... Eisiu ... Nes Pegasas kažko nerimsta ir sielai ... kažko trūksta.
- Na tai ... Sėkmės tau, ar ką ?
- Eik velniop Arūnčia ...
Telefone pasigirdo baigto pokalbio signalai.
Dar kiek laiko palaikiau telefoną prieš save, lyg tikėdamasis, kad dar nuskambės žinomas Kashmir. Bet ...
Pakilau iš krėslo, padėjau telefoną, pasiėmiau stiklą su viskiu ir patraukiau prie lango.
Ten ... Už lango ... Iš tiesų krito sniegas. Dideliais kąsniais.
Žiema ...
O kitoje pusėj gatvės ... nežinia iš kur ir ne žinia kur, šokio judesyje, judėjo geltonai oranžinio audinio skiautėmis apsimuturiavę žmogučiai, kurie matomai iš viso to mokslo, ką jie bandė skleisti ir težinojo - Harė ... Harė Krišna.
Bet jie nebuvo vieniši, nes jiem priešais ėjęs būrelis, pagyvenusiu ir dar pakankamai jaunų moteriškių, vadovaujamas kažkokio pagyvenusio vyriškio, spausdami prie savęs violetavus plakatus, kiek atsitraukė, užleisdami vietą tiems, linksmai šoliuojantiems ir ar tai patys žegnodamiesi, ar tai žegnodami gelsvai oranžinius, pastėrusiomis akimis stebėjo, kaip jie tolo nuo jų. Po ko pajudėjo savo kryptimi, kažką karštai aptarinėdami ir net nusispjaudami laikas nuo laiko.
O sniegas ir toliau ... krito dideliais kąsniais.
Net nežinau ... Gal iš tiesų, reikia ką nors parašyti, kas atitiktu tą ... Intelekto spindesys ir skurdas.
Juk net vargti daug nereiktu. Pasižiūrėjai per langą ... paklausei žinias ... perskaitei spaudą ir prašau. O jei dar kiek sugaišti ties komentarais, po internetiniais straipsniais, ar kur nors soc. tinkluose ...
Jooo ...
Intelekto spindesys ir ... skurdas.
Va tik idomu paliko - O ko daugiau ?
