Keturi metai, kaip keturios dienos
( ištrauka, juodraštis )
Tai buvo viena iš daugelio dienų, kurias mano gyvenimas ... trumpam ... bet susiejo su jūra. Tiksliau ... su vandenynu. Nors, jei pats nebūčiau prikišęs nagų prie viso to ... Bet tai jau kita ir daug ankstesnė istorija, arba ... mano trumpai ilgo, gyvenimo istorijos dalis.
Taigi ...
Taip. Tai buvo viena iš tų, daugelio, aštuoni šimtai dienų, kurias jau praleidau būdamas kariniu jūreiviu. O priekyje ... dar ... gabaliukas laukė.
Tik tuomet, net nenutuokiau, kad ... mano trys metai ... išsitemps kaip guma, beveik net iki pusantro tūkstančio dienų. Ir tai būtu dar viena istorija. O tokių istorijų, per visą mano tarnybos laiką, prisirankiotu matomai tūkstančiais. O gal net ir ... dešimtimis tūkstančių. Kur būtu galima valandų valandas pasakoti apie ... rodos niekam neįdomią tarnybą ir pilką gyvenimą tarpą žmogaus gyvenime, kuomet jis, nors ir nenoromis, bet turėjo atlikti būtinos tarnybos prievolę.
Ne ... Savaime aišku buvo ir alternatyva. Bet tai vėl, kitokio, o ir ne mano gyvenimo dalis.
Ir taip, tai buvo viena iš daugelio mano gyvenimo dienų. Gyvenimo, kuris vyko pakankamai siauroje erdvėje įspraustoje tarp metalo, o tas metalas, savo ruožtu, plūduriavo neaprėpiamoje vandenyno erdvės platybėje.
Na, o ką reiškia vandenyno platybės, arba kas tai yra ... Pasakoti beviltiška. Ir ne todėl, kad nebūtu kaip tai padaryti. Ne ... Jokiu būdu. Tai galima papasakoti ir pakankamai nesunkiai. Tačiau ... Tuomet tektu rašyti viską iki smulkmenų ir tokių, kur reiktu nupasakoti kuom vandenynas kvepia, kokios jo spalvos, kokie garsai gyvena tame pasaulyje ir kuom visa tai skiriasi kiekvienu paros metu, ar kiekvienu metų sezonų metu. Ir gautusi velniškai ilga įžanga, ar net atskiras skyrius. Nors visą tai išmetus ... žodis vandenynas, tampa beveidžiu ir negyvu.
O jis ... Vandenynas ... Gyvas. Su savo charakteriu. Savo šarmu. Ir kas be ko ... su paslaptimi, kurioje ... nenusakomos galybės paslapčių.
Todėl, grįžtu ten, iš kur taip lyriškai nukrypau.
Kai išėjau ant dešinio borto - "baltojo" denio ... Diena buvo pasiekusi savo bene gražiausią savo etapą, kuomet saulė plieskė kažkur iš nenusakomų aukštybių. Lengvi, lyg gerai išdrąskytos vilnos padriki siūlai pavieniai debesys kabojo tarsi visų pamiršti ir net patys stebėjosi - Kaip čia dabar ? Mes niekam nereikalingi ?
O vandenynas ... Vandenynas, kaip dažnai mėgstama sakyti, buvo lygus lyg veidrodis. Ir tas pasakymas, iš tiesų labai artimas tokiam palyginimui, nes praktiškai nebuvo matyti jokio bangavimo. Absoliučiai. Nes jis ne bangavo, o rodos ... kilojosi didžiuliais plotais, kaip kad kilojasi, ramybės ar miego būsenoje, žmogaus krūtinė.
Nuo tos ryškios saulės, mane pakolkas saugojo viršutinio denio perdengimas ir aš galėjau laisvai įsižiūrėti, pasijausti taip, kaip gali jaustis tik jūreivis vidury peklos, kuomet ji visiškai rami. Tai ypatingas momentas, kuomet ... susidaro tokios, sakyčiau, pasakiškai ramios sąlygos. Ir jos veikia tave.
O kadangi būvau po sočių pietų, kurių metu dar ir pasilepinau šiokiu tokiu savo gamybos kokteiliu ( degtinė su korėjietiško kopūsto marinado sultimis ) ... Mano nuotaika buvo tiesiog nenusakomai gera. Pasakiškai gera. Ir jei ne dalis specifinių drabužių, bylojančių, kad visgi esu karinio laivyno jūreivis ... Matomai ir pats būčiau nustebes, ką aš čia veikiu.
Išsitraukiau cigaretes, degtukus, atsirėmiau į falšbortą ir žiūrėdamas kažkur ten, kur dangus vos matoma linija skiriasi nuo su juo besusiliejančiu vandenynu ... neskubėdamas išsitraukiau cigaretę. Kiek patrynęs tarp pirštų, pasiunčiau ją tarp lūpų ir prisidegiau. Prisidegiau kaip jau buvo įprasta ir rodos, net įaugę į kraują, kad liepsną reikia saugoti, o čia ... Nei vėjelio. Net lengvo jo atodūsio ... nebuvo. Visiškas ir pilnas štilius.
Pat sau nusišypsojau, delnus, kruoščiai saugojusius degtuko liepsną atpalaidavau ir stebėjau kaip liepsna lėtai ryją medieną, kol nepriartėjo prie pat pirštu ir aš to sudegusio degtuko nenumečiau už borto. Po ko, užsitraukiau gan didelį dūmą ir jį išpūtęs, nusispjoviau pavymui degtuko.
Viešpatieliau brangus, kiek jau mano gauta velnių už tokius dalykus. Juk tai vienas iš tų prietarų, kuriais net po šiai dienai, devyniadešimt devyni procentai jūreivių tiki. Nors patyliukais, kai niekas nemato ... Lygia tą patį daro. O man tai tik kėlė juoką ir niekad nebandžiau būti kitoks, nei kad esu ir jau juo labiau gyventi su prietarais.
Na ... Dėl devyniadešimt devynių procentų gal kiek ir persūdžiau. Nes vieni buvo tik ... prisilaikantys prietarų, o kiti jai gyvenantys. Tai čia visai kaip gyvenime. Realime gyvenime, kur yra tikintys ir ... praktikuojantys. Tad ant tikinčių ... niekad neturėjau nei blogos akies, nei jie man man maišė. O va tie ... praktikuojantys ... Man jie visad asocijuodavosi su biski biski nėščiais. Kai reikia, pagal aplinkybes, jis nėčias. O kai susimeta kitokios aplinkybės ... jis jau ir ne nėščias. Toks lengvas anonizmas. Kur ir malonumas yra, ir net įvaizdis, kad santykiavai.
Bet velniai jų nematė. Nei aš dėl jų gyvenu, nei jie dėl manęs. O kad vienoje erdvėje susdūrėme ... tai čia niekas nekaltas. Teks visiems apsitrynti, pasitrynti ir prisitrynti. Kito kelio, ir kito pasirinkimo ... paprasčiausiai nėra.
- Na ... Majami. Kaip ten sakoma pas mus ? Po gerų, sočių pietų, net ir Archimedas užsirūkė, ir paprašė taurės vyno. - išgirdau už savęs.
Iš balso pažinau, kad tai buvo mano "brolis" Šmaiseris. Tad nebuvo jokios prasmės į jį atsisukinėti. Tik paprasčiausiai atkišau ranką su cigaretėmis ir degtukais kiek nuo savęs, o pats ir toliau rūkiau, žiūrėdamas kažkur, į tą vandenyno ir dangaus tuštybę.
Gidėjau kaip Viktoras - Šmaiseris išsitraukė cigaretę, ją prisidegė ir išpūtė pirmą sodrų dūmą. Taip rūko, matomai, tik po sunkaus darbo koks artojas, ar krovėjas, kuomet dūmas išleidžiamas su ypatingu garsu, kuris nuskamba lyg koks palengvėjimo atodūsis. Arba ... Arba kaip ir mūsų atveju, žmogus, kuris tiek sočiai prisikirto, kad jam, dabar greičiausiai kaip ir man, net minčių neliko galvoje. Tik tas perpildytas iki svaigulio malonus sotumo jausmas.
- Sakyk ... Pietūs ... Karališki buvo. - ištarė Šmaiseris išpūsdamas eilinį dūmą. - Ir kotletai kaip priklauso, ir bulvytės pakeptos dieviškai. Net tavo šūdinas degtinės kokteilis ... Reikia pripažinti, buvo visai nieko. Nors degtinę, tai tu, kurveli vienas, sugadinai.
Pajaučiau, kaip mano ir taip patenkintu veidu, nuslydo šypsena. Nes tokio romantiško ir dar lyriškai nusiteikusio Šmaiserio, retai kada tekdavo pamatyti. O čia prašom ... Vos ne gyvas klaisikinis lyrikas.
- Ko tyli ? Ar dar vis pyksti, kad virtuvės budinčius atbaladojau ? - pasigirdo jo klausimas, kuriame lyg ir buvo atgailos gaidelė. - Juk pats žinai ... Pagailėsi vieną kartą ir sekantį kartą jis jau ims reikalauti sau gailesčio, o paskui aplamai pasiųs naaaaa ...
Manyje dar daugiau pakilo nuotaika, kad tas mano "brolis" taip nuoširdžiai teisinosi. Nors jis ir buvo, visiškai teisus. Gyvenimas ne kurortas, o tarnyba ne sanatorija. Ir ypač tokiame laive, kokiame mes su juo buvome. Į kokį kažkuomet patekome ir tai ką jame radome. Ir tai ko netekome, ir tai kas atsirado savaime. Kas ištrynė iki to buvusius civilio žmogučio likučius. Ko pasekoje ... dėl sunkiai ištariamų mūsų pavardžių mes tapome vienas Majami, o kitas Šmaiseriu. Nors tam pasitarnavo ir tai, kaip mes patys save parodėme, kaip mes laikėmės prieš "senius".
- O aš mūms, kavos užsakiau ... - lyg tarp kitko pasakė Šmaiseris. - Liepiau atnešti ant galinio denio.
Čia jau aš netlaikiau. Juk velniai mane rautu ... Jis man iš tiesų buvo kaip brolis. Kartu susitikome ten, kažkur Sevastopolyje. Kartu įsiprašėme į narų mokyklą. Miegojome, kėlėmės, gaudėme bausmes. Kartu išlaižėm viską, ką tik gyvenimas pametėdavo - ir gerą, ir blogą. O ir ryšiai šokie tokie buvo. Abu nuo Baltijos krantų. Aš iš Panevėžio, o jis iš Daugpilio. Nori nenori ... broliai. Juo labiau, kad mus ir vokiečiais vadino, arba labusais, taip pašiepdami mūsų priklausomybę Baltijos krantams.
Tad atsisukau į Viktorą, kaip jį kadaisę mama su tėvu pavadino ir tariau:
- Šmais ... Na ko tu ??? Užsiciklinai ??? Na, davei jiems per maumonėlius. Vadinas, užsitarnavo gyvačiokai.
- O aš pamaniau, kad tu jau ir užsišikai dėl to ... - atsakė Šmaiseris nusišypsodamas man. - Juk tau, vis durnų humaniškų idėjų šaudavo ir dar vis ... susisapnuoja.
Atsistūmiau nuo falšborto, apkabinau jį per pečius viena ranka ir ... lyg lengva krestelėjęs tariau:
- Pamirškim. Tai jau seniai praeityje. O kitą kartą ... na ... duok velnių, bet ... nedaryk iš to pasismaginimo sau ir pragaro jiems. Juk, jei dar pameni ... Mūms nepatikdavo, kuomet maslapupai, tie ... šūdo ir garo karaliai, keršydavo "baltajam kaului" minkydami mūsų snukius.
Jis, po mano žodžių, taip pat mane apkabino per pečius. Ir žiūrėdamas kažkur sau po kojomis, tarė:
- Gerai ... Pravažiom. O kaip gausis ... bus matyti.
- Va ir laduški. - atsakiau ir mostelėjęs ranka galinio denio link, paklausiau, - tai kiek suprantu ... jūs mane kviečiate " baltajam " šokiui husare?
Šmaiseris nieko nesakydamas truktelėjo mane pajudėdamas pirmyn ir mes patraukėme galinio denio link.
Diena tikrai buvo velniškai gera, nes kai išlindome iš po viršutinio denio anstato, man pasirodė, kad mes tiesiog patekom po kažkuo velniškai lengvu, bet pakankamai juntamu ir tas kažkas, buvo kiaurai veriantis. Nuo ko mūsų nereikėjo įkalbinėti ir mes be jokių žodžių nusiėmėme viršutinius drabužius ir " telniaškas ".
Tapo iš kart geriau. Nes pasijautė okeano alsavimas, kuris kažkiek vėsino saulės kaitinamus kūnus. O aš užsimerkiau ir giliai įkvėpiau oro. Nors ir buvau bebaigiąs rūkyti, bet gerai pajaučiau šiek tiek sūrstelėjusį ir atsiduodanti lengvu jodo priekoniu orą. Nors tai nebuvo tas, jodo kvapas. Ne. Tai buvo specifinis sumišęs su vandenynų augalais kvapas. Kuris turėjo kažką savito ir ypatingo.
- Majami ... griūk šalia manęs. Nes man rodos ateina mano užsakyta kava.
Atsimerkiau. Šmaiseris jau buvo įsitaisęs ant didžiulio krovininio triumo dangčio. Tad ir aš numečiau drabužius ant to dangčio ir prisėdau šalia.
- Šmais ... Nori pasakyti, kad " karosas " lyg niekur nieko vaikščios "baltuoju deniu" ? Tai aš pats jam ragus aplaužysiu. - stengdamasis įsižiųrėti, kas ten šmėžavo.
- Ne, nuuu ... Geras ... Jam kava neša, o jis ... ragus laužys. - nusijuokė Šmaiseris.- O kaip dėl humaniškumo ir pragaro ?
- O tu broliuk nemaišyk byyyy ... su pirštu. Funkcionaliai ir vienas, ir kitas tinka vienam darbui. Bet kažkaip slaptai tikiuosi, kad akies nesugalvosi pasikasyti ir su vienu, ir su kitu. - mestelėjau jam, vis dar stengdamasis pamatyti, kas gi ten toks taip ilgai sliunkina.
