Ant kranto ....

                                                                              Ant kranto ....

Vat nezinau, kaip ten buvo pradziu pradzioje. Na, tikrai nezinau, o ir esu tikras, kad to niekas nezino. Bet ... Kaip ten bebutu, viena diena, gyvenimo kelyje, atsiradau ir as. Savo valia, ne savo ... Prievarta isgrustas is tuometinio Rojaus, ar ne ... Bet kad svetimi tame figuravo ... Tai faktas. 

Ir stai tame kelyje, pradzioje atgulejes, veliau atsliauziojes man priklausoma laika, viena diena atsistojau ant savo nuosavu dvieju ir ...

Taigi ... Neziurint i tai, kad nuo mazens stukseno per maumuoneli, kad esu asmenybe, kad turiu prigimtines teises ir kad pagaliau, esu - laisvas ...

Pamenat ? Pasakojimo metu, apie tai kaip atsiradau, paminejau, kad dalyvavo ir kazkas svetimas. O gal net ne vienas. Svetimi.

Tai stai, tu, svetimu, mano gyvenimo kelyje buvo ne vienas, ne du ir net tukstantis. Pro juos, tekdavo braute brautis. Ant tiek ju buvo tirsta. O kad aiskiau butu matomnas vaizdialis, tai pasakysiu, kad tai labai panasu, kuomet tu neri i jura, bet visas jos pavirsius padengtas velniai zino is kur susirinkusiu meduzu, lyg i paskutini mitinga, kur pagaliau turejo buti nuspresta - Ar reikalingos smegenys ... ? Ir neriant per ta mitinguojancia kose, du metrus tarytumei smigtum per koslena. Kuri tartum bandytu tave sulaikyti, kviesdama neisipisineti, ir tapti tokiu paciu, kaip ir visi.

Va ... Tame gyvenimo kely, bet viso to, kad pilna visokiu duobiu, kliuciu, ar siaip, pilnam visko paivairinimui dar ir meslo bandu ... Tai tu, niekuomet nebuvai vienas ir jau juo labiau pats sau. Kur kiekvienas stengesi tave aukleti, uztraukti ant savo kurpaliaus. Ko pasekoje, dumdavai lauk is to kelio kaip akis isdeges ir nesvarbu kur. Nors niekur kitur ir negalejai, kaip tik i pakele, ar tiesiu taikymu i griovi. Kur siek tiek atsiputes ir prisuostes keliamu dulkiu tame gyvenimo kelyje, turejai pasirinkimu sauja, kaip ir kur testi savo kelione.

Bet stai, atejo tokia diena, kuomet jau esi pasiekes visiskai kita lygi ir kur tau nebeliko rodikliu. O kiekvienas norintis, ar gero linkintis, jei nesusipranta patys, tai tavo pagalba gauna atatinkamas kryptis ir lieka vepelnikais ziopcioti su vieninteliu klausimu - Kaip ? Juk negali buti savarankiskas ir nepriklausomas ...

O tuo tarpu, as jau pasitraukes is to kelio, tik si karta ... As jau sedziu ant kranto. Kur vandenynu osimas tave nuteikia atsipalaidavimui, o beribis dangus, savo zydru meliu ir su retais, tarsi balto puko debesukais, leidzia pasinerti i svajones, fantazijas.

Taip. Pasitraukimas is kelio, butinas. Jis paprasciausiai, reikalingas, kad susivoktum, kokiam velniui is viso esi kelyje, kur niekas taves nei lauke, nei pasiruoses tau uzleisti jame vieta. Tavim pasinaudoti ? Taip. Tave stumtelti i prieki ... ? Niekada. Konkurencija. Ir pagaliausia, paprasciausias pavydas.

O stai cia, jei gimei ne tai, kad su smegenimis siek tiek didesnemis uz kolibrio, o dar ir su instrukcija, kaip prarasti smegenu nekaltybe ... Tikrai yra tikimybe, o ir galimybes, butent tau, kad ...

Ant kranto ...

O velniai zino, ar dar noresiu islysti i ta gyvenimo kelia ir eilini karta, jame, dar karta pasimaskatuoti. Kas niekuom kitu nesibaigia, kaip zaibu nuosavon puses issaukimo ir sreliu susirankiojimo pilna subine.

O ant kranto ... Ramu.

Gera.